Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens žemės ūkio bendrovės „Šušvė“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-13134-527/2021 pagal pareiškėjos A. J.-U. pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, suinteresuoti asmenys antstolė R. P., antstolės A. A. kontora, antstolio R. S. kontora, antstolis M. P., antstolis S. U., antstolė S. V., Precision Farming, uždaroji akcinė bendrovė, Imlitex grūdai, uždaroji akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „AGROCHEMA“, uždaroji akcinė bendrovė EDS GUARANTEE, uždaroji akcinė bendrovė „Agrokoncernas“, akcinė bendrovė „Linas Agro“, K. S., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, individuali įmonė „Ž.Ū. apskaita“, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė Baltic Agro Machinery, Lietuvos sėklininkystės asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Nova rent“, žemės ūkio bendrovė „Šušvė“, L. J., ūkininkas A. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja A. J.-U. teismui pateiktu pareiškimu prašė iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą ir bankroto administratore paskirti UAB „Bankroto valdymas“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

9.1. Suinteresuoto asmens atskirasis skundas yra nepagrįstas, o apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, jos naikinti suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji turi būti palikta nepakeista.

9.5. Suinteresuoto asmens argumentai dėl technikos nuomos yra nepagrįsti. Priešingai jo argumentams, ginčo technikos nuoma yra gerinama pareiškėjos turtinė padėtis. Gautos lėtos nors ir ne didele apimtimi, tačiau padidina pareiškėjos galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjos atžvilgiu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – kilnojamųjų daiktų areštas, šiuos daiktus paliekant saugoti jų savininkei-pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog byloje yra sprendžiamas pareiškėjos A. J.-U. fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimas. Bylos nagrinėjimo metu, suinteresuotas asmuo (pareiškėjos kreditorė) ŽŪB „Šušvė“ pateikė teismui prašymą jo reikalavimų į pareiškėją užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti jai naudotis / disponuoti 2016 m. gegužės 18 d. sudaryta įkeitimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 15 d. sudaryta įkeitimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. spalio 12 d. sudaryta įkeitimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įkeistais kilnojamaisiais daiktais ir perduoti šiuos daiktus saugoti suinteresuotam asmeniui ŽŪB „Šušvė“. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi suinteresuoto asmens reikalavimo įvykdymo užtikrinimui areštavo pareiškėjai priklausantį šį kilnojamąjį turtą: 1) traktorius (unikalus identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini)), 2) frontalinis krautuvas Ouicke O056 (serijinis numeris (duomenys neskelbtini), inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 3) prikabinamas purkštuvas Hardi Commander Delta 4500 1 (Serijinis numeris (duomenys neskelbtini), serijinis numeris (duomenys neskelbtini)), 4) trąšų barstytuvas Bogballė M2W base (gamintojas: BOGBALLE A/S ((duomenys neskelbtini)), 1 vnt., pagaminimo metai: 2016 m., Inventorinis Nr. 274), 5) pakabinamas apverčiamas plūgas Lemken VariOpal 8x4+1 L 100 (gamintojas: LEMKEN GmbHėCO KG ((duomenys neskelbtini)), 1 vnt., pagaminimo metai: 2016 m., Inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 6) mechaninė universalioji kombinuotoji sėjamoji Rapid 400C su lokaliniu trąšų įterpimu (gamintojas „Vaderstad“ (Švedija), 1 vnt., pagaminimo metai: 2016 m., Inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 7) Kultivatorius NZ Aggressive 800 (serijinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 8) kompiuterizuotas valdymo procesų jutiklis Yara – Sensor ALS, sudarytas iš: YARA N-Sensorius ALS, programinė įranga azoto tręšimui žieminiuose vasariniuose javuose, kukurūzuose, rapsuose, bulvėse, pagrindinio tręšimo programa elementams CaO, P, K, Mg, ISOBUS-Programą PFBox terminalui su kabeliais, sekcijų kontrolė su lygiagrečiu vairavimo programą, aronominį terminalą (PF-Box), USB duomenų kortelė, instaliavimo kabeliai, montavimo laikikliai, D-GPS imtuvas NEO-6P su TW-4320 (EGNOS) antena, NTesterį su žieminiu javų veislių korekcijų programine įranga (serijinis numeris (duomenys neskelbtini)); teismas areštuotą turtą pavedė saugoti turto savininkei-pareiškėjai.

13. Pažymėtina, kad specialiame fizinių asmenų bankrotą reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali CPK nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą arba atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, turi egzistuoti bent tikėtina teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

14. Suinteresuotas asmuo (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi pateikė atskirąjį skundą, iš esmės jį argumentuodamas tuo, kad teismo pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės neužtikrins jo reikalavimų įvykdymo, siekiant apsaugoti jam įkeisto turto vertę. Apeliantas teigia, kad teismas pasirinko taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, nors suinteresuotas asmuo prašė uždrausti pareiškėjai naudoti ir disponuoti įkeitimo sutartimis įkeistus kilnojamuosius daiktus, t. y. taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytą priemonę, taip pat prašė ginčo turtą palikti saugoti jam. Apelianto nuomone, būtent jo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė geriausiai užtikrintų jo turimų reikalavimų į pareiškėją įvykdymą. Taigi, iš apelianto atskirojo skundo argumentų spręstina, kad šiuo atveju nėra kvestionuojami pirmosios instancijos teismo motyvai nei dėl pareikšto ieškinio preliminaraus (lot. prima facie) pagrįstumo, nei dėl grėsmės apelianto reikalavimų į pareiškėją įvykdymui egzistavimo. Apeliantas atskiruoju skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinkta laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi, jų mastu, taip pat aplinkybe, kad ginčo turtas yra paliktas saugoti jo savininkei-pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, pačiai pareiškėjai nekvestionuojant pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina atskirojo skundo ribose (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

15. CPK 145 straipsnyje nurodytos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, reglamentuotas jų taikymas ir atsakomybė už teismo nustatytus draudimus. Nurodyto straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoja vadovautis ekonomiškumo principu jas parenkant. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 145 straipsnio 4 dalis).

16. Aptariamu atveju byloje ginčas dėl areštuotų konkrečių daiktų ir jų kiekio nekyla. Minėta, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi parinkta laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi ir jų mastu – ginčo kilnojamųjų daiktų areštu. Šiuo atveju, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reiškiamas reikalavimas atitinka iš esmės CPK 145 straipsnyje 1 dalies 3 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – kilnojamųjų daiktų turto areštą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

17. Pažymėtina, kad daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.98 straipsnis). Byloje ginčo dėl to, kad apeliantui įkeisti ir pareiškėjai priklausantys daiktai yra kilnojamieji, nėra. CK 4.20 straipsnio norma apibrėžia, kad daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

18. Lietuvos Respublikos turto areštų aktų registro įstatymas (toliau – TAARĮ), nustatantis Turto arešto aktų registro steigimo ir turto areštų aktų įregistravimo tvarką, šiame registre registruojamus duomenis, jų teisinį statusą, numato, kad turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (TAARĮ 2 straipsnio 3 dalis). Šio įstatymo 2 straipsnyje taip pat detalizuotas ir atskirų nuosavybės teisės sudedamųjų dalių laikino apribojimo turinys, apibrėžiant, turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (7 dalis); turto naudojimo teisės apribojimas – teisės naudoti turto savybes naudotojo reikmėms tenkinti priverstinis laikinas apribojimas (8 dalis); turto valdymo teisės apribojimas – teisės įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį ir ūkinį poveikį priverstinis laikinas apribojimas (10 dalis). Taigi kaip matyti turto areštas gali apimti visų nuosavybės teisės sudedamųjų dalių laikiną apribojimą.

19. Minėta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Šis principas iš esmės reiškia draudimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ekonomiškumo principas siejamas su bendruoju teisės principu – proporcingumu, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek byloje dalyvaujančių šalių teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.

20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas atsakovui priklausančio turto areštą, nutartyje turi aiškiai nurodyti atsakovo nuosavybės teisių turiniui taikytinus apribojimus (CPK 147 straipsnio 5 dalies 9 punktas, pvz., žr. Lietuvos apeliacinis teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1658/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1334-464/2020 ir kt.). Vadovaujantis CPK 675 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismo nutartyje arba kitame dokumente, kurio pagrindu vykdomas turto areštas, nenurodyta, kad uždraudžiamas ar apribojamas turto valdymas ir (arba) naudojimas, laikoma, kad taikomas tik draudimas disponuoti turtu. Aptariamu atveju, minėta, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas areštavo konkretų pareiškėjai priklausantį ginčo turtą (žemės ūkio techniką), uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis, t. y. taikytas draudimas disponuoti ginčo turtu. Tuo tarpu kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas nėra nurodęs draudimo ir apribojimo naudoti šį turtą, kaip tai yra apibrėžiama TAARĮ 2 straipsnio 8 ir 10 dalyje. Tai reiškia, jog pareiškėjai yra uždrausta areštuotą turtą parduoti, jį perleisti ar kitaip apsunkinti jo teisinę būklę, tačiau valdymas bei naudojimasis turtu nėra apribotas.

21. Aptariamu atveju byloje duomenų, kad įkaito davėjai-pareiškėjai sudarytos tarp jos ir kreditoriaus (apelianto) sutarties pagrindu būtų uždrausta naudotis ginčo turtu (žemės ūkio technika) tiesioginėje pareiškėjos veikloje (žemės ūkio veikloje), nėra. Tokių aplinkybių apeliantas atskiruoju skundu taip pat neįrodinėja. Apeliantas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra pakankamos, t. y. neuždraudus naudojimosi ginčo turtu, kyla reali grėsmė, kad sumažės jam įkeisto turto vertė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.

22. Civiliniame procese įtvirtinti rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, šiuo konkrečiu atveju būtinybę taikyti draudimą ir apribojimą naudoti ginčo turtą, tenka tokį prašymą pateikusiam proceso dalyviui. Kitaip tariant, būtent apeliantas turėjo įrodyti jo prašyme nurodytas faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o pareiškėja – juos paneigti kitais įrodymais. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš į bylą pateiktų įrodymų nustatęs, kad ginčo turtu naudojasi kiti asmenys, vertino, kad yra reali tikimybė, jog ginčo turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, todėl laikė, jog šiuo atveju yra pagrindas jį areštuoti, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis. Tuo tarpu apeliantas, pateikdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrindė, kad skundžiama nutartimi taikyti ribojamai bei nustatyti draudimai nebus veiksmingi ir dėl to turi būti praplečiamas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas. Apeliantas, apsiribojęs atskirojo skundo argumentais, jog ginčo turtas nėra tinkamai saugomas ir yra mažinama jo vertė, šiems argumentams pagrįsti į bylą nėra pateikęs rašytinių įrodymų, patvirtinančių ginčo turto būklę ir objektyviai susiklosčiusį poreikį uždrausti pareiškėjai naudotis šiuo turtu (CPK 178 straipsnis). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad skundžiama nutartimi parinkta laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi – kilnojamųjų daiktų areštu, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis, nebus pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslai – šiuo atveju užtikrinti kreditoriaus finansinius interesus.

23. Apeliantas atskiruoju skundu taip pat nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria nustatytas ginčo turto saugojimas jo savininkei-pareiškėjai. Vadovaujantis CPK 147 straipsnio 5 dalies 10 punktu, teismui yra suteikta teisė skirti turto saugotoją tais atvejais, kai laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu. Turto saugotojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam turto arešto aktą priėmusi arba šį aktą vykdanti institucija ar pareigūnas perduoda saugoti areštuotą turtą (TAARĮ 2 straipsnio 9 dalis). Pažymėtina, kad atsakovui (šiuo atveju pareiškėjai) priklausančio turto saugotojo paskyrimas nėra atskira laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, bet su turtu susijusios laikinosios apsaugos priemonės taikymo pasekmė. Paskyrus turto saugotoją, atsiranda pasaugos teisiniai santykiai.

24. Kaip yra išaiškinta teismų praktikoje, atsakovui priklausančio turto arešto atveju turto saugotojo paskyrimu areštuotam turtui siekiama suteikti apsaugą nuo atsakovo veiksmų, kurių draudimas yra nustatytas teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo nutarties dėl turto saugotojo paskyrimo įgyvendinimui būtinas realus (faktinis) saugomo turto perdavimas saugotojui, atliekamas tiek fiziškai perduodant turtą saugotojui, tiek ir sudarant saugotojui galimybę valdyti turtą, o sekvestracijos atveju atsirandančio paprastojo turto administravimo turinys suponuoja tam tikrų turto saugotojo teisių valdyti ir naudoti saugotiną turtą atsiradimą. Todėl pagrindas skirti turto saugotoją turto arešto atveju yra tik tuomet, jeigu teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pritaikytas atsakovo turto areštas yra tiesiogiai susijęs su atsakovo valdymo ir naudojimo teisių į saugotiną turtą apribojimu. Priešingu atveju, turto saugotojo paskyrimas neatitiktų teismo nutartimi turtui taikytų apribojimų masto ir sąlygotų atsakovo nuosavybės teisių pažeidimą. Be to, net ir esant atsakovo valdymo ir naudojimo teisių apribojimui turto areštu, tai nėra besąlyginis areštuoto turto saugotojo paskyrimo pagrindas, kadangi areštuotas turtas gali būti paliktas savininkui ar teisėtam jo valdytojui, nesant duomenų dėl šių apribojimų galimo pažeidimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1658/2013, 2015 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-124-241/2015).

25. Minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė tokias laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo areštuotas ginčo kilnojamasis turtas (žemės ūkio technika), tačiau draudimas ar apribojimas šį turtą valdyti ir (arba) juo naudotis nebuvo taikomas, t. y. taikomas tik draudimas disponuoti turtu. Kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra tiesiogiai susijusios su pareiškėjos valdymo ir naudojimo teisių į saugotiną turtą apribojimu, turto saugotojo paskyrimas kitam asmeniui neatitiktų teismo nutartimi turtui taikytų apribojimų masto ir yra perteklinė priemonė. Skundžiama nutartimi nustatyti pareiškėjos nuosavybės teisių turinį sudarančių teisių apribojimai neapima valdymo ir naudojimosi areštuotu turtu teisių suvaržymo, todėl, atitinkamai, nesant šių pareiškėjos teisių apribojimo, nėra galimas ir areštuoto turto saugotojo paskyrimas. Šiuo atveju ginčo turtas paliktas saugoti jo savininkei-pareiškėjai, kuriai yra numatyta atsakomybė už nustatytų apribojimų pažeidimą (CPK 145 straipsnio 8 dalis).

26. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

27. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apelianto ŽŪB „Šušvė“ atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

28. Apeliacinės instancijos teismas dėl šalių ir teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nesprendžia, kadangi šias išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.