Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1030-803/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-02
Bylos Nr.: e2A-1030-803/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-02282-2019-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Pareiškėjas: „BIOVELA“
Suinteresuotas asmuo: UAB „Nemenčinės komunalininkas“, Vilniaus rajono Dūkštų pagrindinė mokykla, Nacionalinė žemės tarnyba Vilniaus rajono skyrius, Lietuvos automobilių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, M. M. P., D. J. Š., J. Š., J. L., V. K., B. K., T. Š., E. K., D. L., Vilniaus rajono savivaldybės administracija, VĮ „Turto bankas“

Kategorijos

3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1030-803/2020Teisminio proceso Nr.

2-52-3-02282-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos „BIOVELA“, uždarosios akcinės bendrovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Biovela“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys UAB „Nemenčinės komunalininkas“, Vilniaus rajono Dūkštų pagrindinė mokykla, Nacionalinė žemės tarnyba Vilniaus rajono skyrius, Lietuvos automobilių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, M. M. P., D. J. Š., J. Š., J. L., V. K., B. K., V. K., T. Š., J. Š., J. L., E. K., D. L., Vilniaus rajono savivaldybės administracija, VĮ „Turto bankas“, išvadą duodanti institucija – VĮ „Registrų centras“.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja „Biovela“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti pareiškėjai nuosavybės teises į nuotekų tinklus pagal UAB „KM Centras“ parengtą nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, registro Nr. 44/2272719, pagal įgyjamosios senaties faktą. Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė leisti UAB „Nemenčinės komunalininkas“ (buvęs pavadinimas UAB „Dūkštų komunalininkas“) vardu atlikti Dūkštų valymo įrenginių, įregistruotų bendrovės įstatiniame kapitale, teisinę registraciją Žemės ir kito nekilnojamojo turto ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus rajono skyriuje. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 191, kuriuo nusprendė leisti parduoti UAB „Nemenčinės komunalininkas“ priklausančius valymo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini), už 60 000 Lt „Biovela“, UAB (pagrindiniam naudotojui) ir gautas lėšas įrašyti į bendrovės paskirstytiną rezervą. Taip pat, minėtu sprendimu įpareigojo UAB „Dūkštų komunalininkas“ direktorių V. M. pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį su „BiovelA“, UAB dėl valymo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo ir įrašyti sąlygą, kad „BiovelA“, UAB įsipareigoja 10 metų nemokamai aptarnauti Dūkštų k. gyventojus, gyvenančius 7 alytaus tipo namuose, ir neribotą laiką Dūkštų pradinę mokyklą bei prijungus Dūkštų pagrindinę mokyklą. Pareiškėja 2000 m. kovo 22 d. pagal Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį iš suinteresuoto asmens UAB „Nemenčinės komunalininkas“ nusipirko kitos paskirties (kitų inžinerinių tinklų) kitus statinius – valymo įrenginius (sėsdintuvai (2 vnt.), biotvenkiniai (2 vnt.), dumblo aikštelė), esančius (duomenys neskelbtini)., unikalus parduodamo turto – statinio (valymo įrengimų) Nr. (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, t. y. 2000 m. kovo 22 d., tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens buvo pasirašytas Nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo pareiškėja priėmė minėtą turtą. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2003 m. vasario 18 d. aktu pripažino pareiškėjos įsigytus statinius (valymo įrenginius) tinkamais naudoti. Minėti įrenginiai 2003 m. vasario 18 d. buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke, valymo įrenginiai yra užbaigti statyti 1987 m. Valymo įrenginiai buvo ir yra naudojami pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio pastato – mėsos perdirbimo cecho, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuotekoms šalinti. Pareiškėja valymo įrenginiais naudojosi nuo pat jų įsigijimo dienos, t. y. 2000 m. kovo 22 d. Valymo įrenginiai nuo mėsos perdirbimo cecho yra nutolę apie 500 m, todėl nuotekos iki jų patenka nuo cecho iki valymo įrenginių nutiestais nuotekų tinklais (vamzdžiu), kurio ilgis yra 835,43 m, o statybos užbaigimo metai taip pat yra 1987 m. Kadangi minėtas nuotekų tinklas (vamzdis) niekuomet nebuvo įregistruotas, todėl perkant įrenginius jis nebuvo perduotas nuosavybės teise pareiškėjai kartu su valymo įrenginiais, tačiau kaip ir valymo įrenginiais, taip ir minėtu vamzdžiu pareiškėja naudojosi nuo 2000 m. kovo 22 d. Minėtos aplinkybės, pareiškėjos nuomone, patvirtina, kad „Biovela“, UAB viešai ir oficialiai valdė turtą, juo rūpinosi ir jį prižiūrėjo daugiau kaip 19 metų.

2. Pareiškėja paaiškino, kad kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo tam, kad teismui patvirtinus jį būtų galima kreiptis į Nekilnojamo turto registrą ir jį įregistruoti. Pareiškėja nurodė, kad į bylą neįmanoma pateikti įrodymų, kad nuosavybės teisė į minėtą daiktą nėra įregistruota kitų asmenų vardu, kadangi toks daiktas iš vis nėra niekur įregistruotas, niekam ir nepriklauso. Iš pateikiamų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad niekas neturi daugiau teisių į daiktą nei pareiškėja. Minėtas vamzdis eina per keletą skirtingų sklypų, kurie priklauso fiziniams asmenims, todėl nėra konkretaus minėto vamzdžio adreso, kaip ir nėra valymo įrenginių nėra konkretaus adreso, kurių adresas yra (duomenys neskelbtini). Asmenys, per kurių žemės sklypus eina minėtas vamzdis, yra įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, jie yra davę raštiškus sutikimus. Minėtas vamzdis eina ir per valstybei priklausančius sklypus, dėl ko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius tai pat yra davęs sutikimą tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Pareiškėja nurodė, kad pastatai – valymo įrenginiai buvo įgyti pareiškėjo nuosavybės teise nuo 2000 m. kovo 22 d. ir yra registruoti nekilnojamojo turto registre kaip pareiškėjo nuosavybė. Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 13 d. viešame sprendime Nr. 191 pareiškėja nurodyta kaip vamzdžio valdytoja. Taigi pareiškėja viešai ir oficialiai valdė turtą, juo rūpinosi ir jį prižiūrėjo daugiau kaip 19 metų, t. y. suėjęs įgyjamosios senaties terminas. Pareiškėja pažymėjo, kad nuotekų tinklų (vamzdžio) statybos užbaigimo metai yra 1987 metais, jo statytojas buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika. Jis niekuomet nebuvo įteisintas, o statytojas yra išnykęs, todėl pareiškėja negali kitokia tvarka įtvirtinti ir nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.

3. Išvadą teikianti institucija VĮ „Registrų centras“ išvadoje nurodė, kad pareiškėja VĮ „Registrų centras“ pateikė 2019 m. birželio 4 d. prašymą įrašyti tinklų kadastro ir registro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą. Kartu su šiuo prašymu pareiškėja VĮ „Registrų centras“ pateikė UAB „KM Centras“ 2018 m. rugpjūčio 22 d. parengtą tinklų kadastro duomenų bylą. Atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „KM Centras“ parengtoje tinklų kadastro duomenų byloje buvo nurodyta, jog tinklai buvo pradėti ir pabaigti statyti 1987 metais. VĮ „Registrų centras“ 2019 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą atsisakyti įrašyti tinklų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes UAB „KM Centras“ matininko R. J. 2018 m. rugpjūčio 22 d. parengtos elektroninės nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos duomenimis tinklai pastatyti 1987 metais, o Juridinių asmenų registro duomenimis „Biovela“, UAB įsteigta tik 1994 metais, todėl „Biovela“, UAB negali būti šio statinio statytoja. 2019 m. birželio 18 d. VĮ „Registrų centras“ priėmė sprendimą atsisakyti į tinklus įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises, nes Nekilnojamojo turto kadastre nebuvo įrašyti tinklų kadastro duomenys. Pareiškėja VĮ „Registrų centras“ pateikė 2019 m. birželio 28 d. prašymą, kartu su juo pateikė deklaraciją, NŽT raštą, Lietuvos automobilių kelių direkcijos raštą, sutikimus ir naują UAB „KM Centras“ 2018 m. rugpjūčio 22 d. parengtą Tinklų kadastro duomenų bylą. Šioje tinklų kadastro duomenų byloje buvo nurodyti kitokie, nei anksčiau teiktoje matininko parengtoje tinklų kadastro duomenų byloje, tinklų statybos metai, t. y. statybos pradžios metai – 1987, o statybos pabaigos – 2001 metai. Kadastro tvarkytojas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, 2019 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą atsisakyti įrašyti tinklų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą tų pačių dokumentų pagrindu. Registro tvarkytojas 2019 m. liepos 11 d. sprendimu atsisakė Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į tinklus, nes Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pažymėjo, kad „Biovela“, UAB valymo įrenginius įsigijo iš UAB „Dūkštų komunalininkas“, kuriai nuosavybės teises į valymo įrenginius Vilniaus rajono savivaldybės valdyba perdavė 2000 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 141 „Dėl UAB „Dūkštų komunalininkas“ įstatinio kapitalo didinimo. Išvadą teikianti institucija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog „Biovela“, UAB 2000 m. kovo 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi ir 2000 m. kovo 22 d. Nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktu įgijo nuosavybės teises į konkrečius valymo įrenginius, galima preziumuoti, kad tinklai yra valstybės nuosavybė.

Atsiliepimas

4. Suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė neprieštaraujanti pareiškimo tenkinimui.

5. Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono Dūkštų pagrindinė mokykla atsiliepime į pareiškimą prašė teismo nagrinėti bylą teismo nuožiūrą jų atstovui nedalyvaujant. Nurodė, kad neprieštarauja pareiškimo tenkinimui.

6. Suinteresuotas asmuo UAB „Nemenčinės komunalininkas“ su pateiktu pareiškimu nesutiko. Teigė, kad UAB „Nemenčinės komunalininkas“ perėmė turtą iš restruktūrizuotų UAB „Dūkštų komunalininkas“ ir UAB „Pagirių komunalininkas“, kuris šiuo metu yra įmonės balanse ir apskaitomas kaip „Inžineriniai tinklai, Dūkštų k.“. Šis turtas nėra įregistruotas, todėl tiksli jo vieta nėra žinoma. Šiuo metu Vilniaus rajono savivaldybėje yra rengiamas Dūkštų k. vandentiekio ir nuotekų tinklų atnaujinimo techninis projektas, todėl nėra duomenų, ar į projektą nėra įtrauktas vamzdyno atnaujinimas, dėl kurio prašoma nustatyti juridinį faktą. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 17 d. sprendime Nr. 191 yra minima tik apie valymo įrenginių pardavimą. Pažymėjo, kad vamzdynas, dėl kurio prašoma nustatyti juridinį faktą, gali būti naudojamas teikiant viešąsias paslaugas arba vykdant viešųjų paslaugų tiekimo plėtrą, todėl siekdami apginti viešąjį interesą, prieštarauja, jog pareiškėjai būtų nustatytos teisės į nuotekų tinklus pagal UAB „KM Centras“ parengtą nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą reg. Nr. 44/2272719, pagal įgyjamos senaties faktą.

7. Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija nesutiko su pareiškimu, prašė jo netenkinti. Pažymėjo, kad 2019 m. gegužės 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T3-222, kuriuo buvo pritarta UAB „Nemenčinės komunalininkas“ prašymui suformuoti visuomenės poreikiams skirtą apie 0,1700 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus r. sav., Dūkštų šen., Dūkštų k., inžinerinei infrastruktūrai įrengti. Šiuo metu vandentiekio ir nuotekų tinklų atnaujinimo techninis projektas yra rengiamas ir kol kas nėra tikslių duomenų, ar į projektą yra įtraukti tinklų, dėl kurių prašoma nustatyti juridinį faktą, atnaujinimo darbai. Administracija taip pat pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 191 buvo nuspręsta leisti parduoti tik UAB „Dūkštų komunalininkas“ priklausančius valymo įrenginius, o tinklai, kuriais nuotekos iš mėsos perdirbimo cecho patenka iki valymo įrenginių, šiame sprendime nėra minimi. Tinklai, dėl kurių prašoma nustatyti juridinį faktą, šiuo metu yra naudojami teikti viešąsias paslaugas ir galbūt bus panaudoti vykdant viešųjų paslaugų teikimo plėtrą. Administracijos preliminariais skaičiavimais apie 500 m tinklų atkarpa naudojasi 7 Dūkštų kaime esančių alytaus tipo namų gyventojai, Vilniaus rajono Dūkštų pagrindinė mokykla ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Dūkštų seniūnija. Vilniaus rajono savivaldybės administracija pažymėjo, kad 10 metų terminas, kurį pareiškėja buvo įpareigota aptarnauti gyventojus jau yra pasibaigęs, o vadovaujantis šiuo metu galiojančio Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktu šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra savivaldybės savarankiškoji funkcija, todėl šiuo metu minėtus namus, mokyklą ir seniūniją aptarnauja bei rūpinasi tinklais ir juos prižiūri Vilniaus rajono savivaldybės įmonė UAB „Nemenčinės komunalininkas“. Administracijai nėra aišku, kas būtų, jei „Biovela“, UAB būtų nustatytos nuosavybės teisės į tinklus, kas aptarnautų minėtus Dūkštų kaimo gyventojus, mokyklą bei seniūniją, jei pareiškėja nuspręstų nebeaptarnauti jų arba atjungti nuo tinklų. Pabrėžė, kad „Biovela“, UAB 2000 m. kovo 22 d. įgijo nuosavybės teises tik į valymo įrenginius, todėl preziumuoja, kad tinklai yra valstybės nuosavybė.

8. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad „Biovela“, UAB pareiškime nurodytas turtas galėjo būti priskiriamas kaip savivaldybės nuosavybėn perduotinas valstybės turtas, kuris privalėjo po jo perdavimo būti apskaitytas savivaldybės balanse. Tokį perdavimo faktą savo išvadoje nurodo VĮ „Registrų centras“, teigdamas, jog Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teises į valymo įrenginius 1999 m. gruodžio 30 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1817-41 buvo perduotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tačiau lieka neaišku, dėl kokių priežasčių minėta institucija neatliko šio turto teisinės registracijos, todėl byloje turėtų būti išreikalauti papildomi įrodymai, susiję su šio turto įvedimu į eksploataciją ir jo vykdyta apskaita iki 1999 m. gruodžio 30 d., nes tikėtina, kad šis turtas liko viešąja nuosavybe. Pažymėjo, kad statiniai gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, kai jų statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka ir jie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Dėl to sutikti su pareiškėjo argumentais, kad ji minėtą ginčo turtą gali įgyti įgyjamosios senaties būdu, nėra pagrindo.

9. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad teismui nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, taip pat nustačius, kad dėl pareiškime nurodytų daiktų įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų, pareiškimas galėtų būti tenkinamas. Prašė bylą nagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos atstovui nedalyvaujant.

10. Suinteresuoti asmenys M. M. P., D. J. Š., J. Š., J. L., V. K., B. K., V. K., T. Š., J. Š., J. L., E. K., D. L. atsiliepimų nepateikė, apie bylos nagrinėjimą jiems pranešta tinkamai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Priteisė iš „Biovela“, UAB valstybės naudai 92,81 Eur pašto išlaidų.

12. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 1999 m. gruodžio 30 d. perdavimo - priėmimo aktu Nr. 1817-41 Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybėn nebaigtus statyti objektus – valymo įrenginius, esančius Vilniaus rajonas, Dūkštų k., vertė 94 321 Lt. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2000 m. kovo 9 d. pažymėjime Nr. 169 remdamasi neeiline apžiūra nurodė, kad statytojo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nebaigtų rekonstruoti Dūkštų gyvenvietės nuotekų valymo įrenginių statyboje rekonstrukcijoje nukrypimų nuo suderinto projekto nėra, per 3 mėnesius po sutarties sudarymo miesto (rajono) statybos inspekcijos tarnyboje turi būti gauti leidimas baigti statyti, rekonstruoti. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 141 nusprendė perduoti UAB „Dūkštų komunalininkas“ nuosavybės teisę į valymo įrenginius, esančius Vilniaus r., Dūkštų sen., Dūkštų k., įrašytus UAB „Dūkštų komunalininkas“ balanse bei leisti UAB „Dūkštų komunalininkas“ vardu atlikti Dūkštų valymo įrenginių, įregistruotų bendrovės įstatiniame kapitale, teisinę registraciją Žemės ir kito nekilnojamojo turto ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus rajono skyriuje.

13. 2000 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 191 Vilniaus rajono savivaldybės valdyba nusprendė leisti parduoti UAB „Nemenčinės komunalininkas“ priklausančius valymo įrenginius, esančius Vilniaus r., Dūkštų sen., Dūkštų k., už 60 000 Lt „Biovela“, UAB (pagrindiniam naudotojui). Taip pat, minėtu sprendimu įpareigojo UAB „Dūkštų komunalininkas“ direktorių V. M. pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį su „Biovela“, UAB dėl valymo įrenginių, esančių Vilniaus r., Dūkštų sen., Dūkštų k., pardavimo ir įrašyti sąlygą, kad „Biovela“, UAB įsipareigoja 10 metų nemokamai aptarnauti Dūkštų k. gyventojus, gyvenančius 7 alytaus tipo namuose, ir neribotą laiką Dūkštų pradinę mokyklą bei prijungus Dūkštų pagrindinę mokyklą.

14. 2000 m. kovo 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi (registro Nr.14-1099) „Biovela“, UAB iš UAB „Dūkštų komunalininkas“ įgijo kitos paskirties (kitų inžinerinių tinklų) kitus statinius – valymo įrenginius (sėsdintuvai (2 vnt.), biotvenkiniai (2 vnt.), dumblo aikštelė), esančius (duomenys neskelbtini), unikalus parduodamo turto – statinio (valymo įrengimų) Nr. (duomenys neskelbtini) (Sutarties 2.1. punktas). Sutarties 4.2.2, 4.2.3 punktuose buvo numatyta, kad pirkėjas įsipareigoja turtu 10 metų nemokamai aptarnauti Dūkštų kaimo gyventojus, gyvenančius 7 alytaus tipo namuose bei neribotą laiką nemokamai aptarnauti Dūkštų pradinę mokyklą ir Dūkštų pagrindinę mokyklą. 2000 m. kovo 22 d. Nekilnojamojo turto priėmimo – perdavimo aktu UAB „Dūkštų komunalininkas“ perdavė UAB „Biovela“ kitos paskirties (kitų inžinerinių tinklų) kitus statinius – valymo įrenginius (sėsdintuvai (2 vnt.), biotvenkiniai (2 vnt.), dumblo aikštelė) (nebaigti rekonstruoti), esančius (duomenys neskelbtini); unikalus parduodamo turto – statinio (valymo įrenginių) Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2003 m. vasario 18 d. aktu Nr. 105 pripažino „Biovela“, UAB įsigytus statinius (valymo įrenginius) tinkamais naudoti. Nuo 2003 m. kovo 20 d. pareiškėjos „Biovela“, UAB vardu įregistruotos nuosavybės teisės į nekilnojamą daiktą: susisiekimo komunikacijas – valymo įrenginius (sėsdintuvai (2 vnt.), biotvenkiniai (2 vnt.), dumblo aikštelė), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įregistravimo pagrindu nurodyta 2000 m. kovo 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 14-1099, 2000 m. kovo 22 d. priėmimo – perdavimo aktas bei 2003 m. gruodžio 18 d. statinio, kuriam statyti nereikalingas leidimas, pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. 105.

15. Teismas pažymėjo, kad daiktas, į kurį siekiama įgyti nuosavybę šioje byloje pareikštu reikalavimu nėra įrašytas nekilnojamųjų daiktų kadastre ir nurodė, kad dėl tos pačios priežasties nuosavybės teisė į jį negali būti įgyjama teismine tvarka, nes nesant nuosavybės teisių objekto negali būti nustatytos ir daiktinės teisės į jį, taip pat ir nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi faktas.

16. Teismo vertinimu pareiškėja, įrodinėdama, kad daiktas yra sukurtas statybos būdu, o statytojas neišlikęs ir dėl šios priežasties pareiškėja yra teisėta, sąžininga statinių valdytoja, turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad daiktas, į kurį ketinama įgyti nuosavybės teisę, buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau jokių duomenų apie nuotekų tinklų statybą nebuvo pateikta. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog šio turto statybos procesas buvo teisėtas, konstatavo, jog nėra nei nekilnojamojo daikto, kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo t. y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad vien aplinkybė, jog daikto statytojas buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika reiškia, kad jo savininkas yra išnykęs. Remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas, 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011, 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008, Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-471-413/2019, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-677-855/2019) teismas sprendė, kad yra paneigtas pareiškėjos argumentas, jog nuotekų tinklų, kuriuos pareiškėja ketina įgyti nuosavybės teise šioje byloje, statytojui buvus Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai ir po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo neįregistravus nuosavybės teisių į minėtą daiktą valstybės vardu egzistuoja teisinės prielaidos pareiškėjai įgyti minėtą daiktą įgyjamosios nuosavybės teise.

18. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.

19. Teismo vertinimu nurodytos aplinkybės, kad daikto statytojas buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, daiktas nebuvo įgytas 2000 m. pirkimo – pardavimo sutartimi kartu su valymo įrenginiais vien dėl to, kad jis nebuvo įregistruotas, o taip pat bylos duomenys, jog nuotekų tinklai sujungti su valymo įrenginiais, kurie buvo statomi Dūkštų gyvenvietės nuotekų šalinimui, taigi, viešųjų paslaugų teikimui užtikrinti, sudaro pagrindą konstatuoti nesant CK 4.26 straipsnio 3 dalyje numatyto sąžiningo valdymo požymio, būtino įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, nes pareiškėja nuo pat valymo įrenginių įgijimo žinojo, kad jie sujungti su nuotekų tinklais, kurie neįgyti vien dėl to, kad nėra įregistruoti, tačiau statyti ir yra sujungti su valymo įrenginiais siekiant užtikrinti Dūkštų gyvenvietės nuotekų šalinimą, todėl jų savininkas yra valstybė ar savivaldybė. Teismo nuomone, vien aplinkybė, kad pareiškėja nuotekų tinklus tvarkė, jais naudojosi, nesudaro pagrindo konstatuoti esant nustatytas sąlygas įgyjamosios senaties institutui taikyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20. Pareiškėja „BIOVELA“, UAB pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ir pareiškimą patenkinti visiškai – nustatyti „BIOVELA“, UAB, nuosavybės teises į nuotekų tinklus pagal UAB „KM Centras“ parengtą nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, registro Nr. 44/2272719, pagal įgyjamosios senaties faktą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

20.1. pirmosios instancijos teismo reikalavimas, kad daiktas būtų įrašytas nekilnojamųjų daiktų kadastre ir registre, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011) ir materialinėms teisės normoms, bei atvirkščiai, panaikintų vieną iš sąlygų, jog daiktą būtų galima įgyti įgyjamąja senatimi;

20.2. teismas netinkamai rėmėsi teisės normomis, kurios reglamentuoja nesudėtingų statinių statybą. Tik nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Statybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 878, kuriuo patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – Reglamentas). Reglamento 23 punkte įtvirtinti atvejai, kada privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą nesudėtingojo statinio statybai, rekonstravimui, statinio kapitaliniam ir paprastajam remontui (be Statybos įstatymo [8.3] 27 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytų atvejų), nurodyti Reglamento 3 priede. Ginčo objektu esantis nuotekų tinklų vamzdis patenka į II grupės nesudėtingąjį statinį, kuriam reikalingas statybos leidimas. Todėl tokio pastato statyba užbaigiama statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuri netvirtinama ir neregistruojama Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos. Esant tokiai situacijai nuotekų tinklų vamzdis yra ir buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teismo argumentai ir padaryta išvada prieštarauja materialinėms teisės normoms;

20.3. pareiškėja visą valdymo laiką daiktą valdė kaip savą, tai reiškia, kad pareiškėja elgėsi kaip daikto savininkė ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už ją į valdomą daiktą. Pareiškėja jį prižiūrėjo, remontavo, keitė net atskiras jo dalis naujomis, du kartus į metus valė ir taip elgėsi daugiau nei 19 metų. Tam iš suinteresuotų asmenų niekas neprieštaravo ir apie tai žinojo;

20.4. teismas paneigė privačios nuosavybės institutą. Byloje pateikti įrodymai, kad valymo įrenginiai yra asmeninė „BIOVELA“, UAB, nuosavybė, tačiau teismas savo sprendime tai konstatuoja kaip valstybės ar savivaldybės turtą, kas tiesiogiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

20.5. teismo išvada, kad nuotekų tinklai yra skirti užtikrinti Dūkštų gyvenvietės nuotekų šalinimą prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 13 d. Sprendimo Nr. 191, 2 punkte aiškiai nurodyta, kad „BIOVELA“, UAB įsipareigoja 10 metų nemokamai aptarnauti Dūkštų k. gyventojus, gyvenančius 7 alytaus tipo namuose, ir neribotą laiką Dūkštų pradinę mokyklą bei prijungus Dūkštų pagrindinę mokyklą, kurių nuotekos patenka į pareiškėjai priklausančius valymo įrenginius. Dūkštų gyvenvietėje be abejonės yra daugiau nei 7 alytaus tipo namai ir Dūkštų pradinė mokykla bei Dūkštų pagrindinė mokykla. Dar daugiau, jei valymo įrenginiai būtų skirti Dūkštų gyvenvietei jie jokiu būdu negalėtų būti privatizuojami, nes būtų skirti viešosioms paslaugoms teikti. Be to, valymo įrenginius „BIOVELA“, UAB nusipirko iš uždarosios akcinės bendrovės, todėl minėtas turtas priklausė privačiam juridiniam asmeniui, o ne valstybei ar savivaldybei.

Atsiliepimas

2. Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą. Prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad visiškai sutinka su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendime pateiktais argumentais bei palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytą poziciją.

3. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Byloje apeliantė siekia įrodyti, jog nuosavybės teisę į nuotekų tinklus (vamzdį, kurio ilgis 835,43 m. ir kurio statyba užbaigta 1987 m.) įgijo įgyjamosios senaties būdu.

5. Įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos įtvirtintos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

6. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys).

7. Byloje nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2003 m. vasario 18 d. aktu Nr. 105 pripažino „BIOVELA“, UAB įsigytus statinius (valymo įrenginius) tinkamais naudoti. Nuo 2003 m. kovo 20 d. pareiškėjo „BIOVELA“, UAB vardu įregistruotos nuosavybės teisės į nekilnojamą daiktą: susisiekimo komunikacijas – valymo įrenginius (sėsdintuvai (2 vnt.), biotvenkiniai (2 vnt.), dumblo aikštelė), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įregistravimo pagrindu nurodyta 2000 m. kovo 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 14-1099, 2000 m. kovo 22 d. priėmimo – perdavimo aktas bei 2003 m. gruodžio 18 d. statinio, kuriam statyti nereikalingas leidimas, pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. 105.

8. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė yra įgijusi valymo įrenginius, kurie nuo mėsos cecho yra nutolę apie 500 m, todėl nuotekos iki jų patenka nuo cecho iki valymo įrenginių nutiestais tinklais (vamzdžiu).

9. CK 4.47 straipsnyje yra numatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, tarp kurių numatyta, kad nuosavybės teisė, be kita ko, įgyjama tiek pagal sandorius ir tiek įgyjamąja senatimi.

10. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad pareiškėja mano, jog nuotekų tinklą įsigijo 2000 m. kovo 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau jis nebuvo kartu su valymo įrenginiais perduotas pareiškėjui nuosavybės teise, nes nebuvo įregistruotas. Taigi pareiškėja savo nuosavybės teisę į ginčo nuotekų vamzdyną sieja su kitu CK 4.47 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu – pirkimo sandoriu.

11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą. Jei asmuo yra įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir kt.). Taigi įgyjamosios senaties institutas nėra skirtas pakeisti tikrąjį nuosavybės teisės įgijimo pagrindą kitu.

12. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nurodžius, kad ji įsigijo valymo įrenginius, tai yra, kad jie yra asmeninė „BIOVELA“, UAB nuosavybė, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, apeliantė ne kartą pabrėžė, kad 2000 m. kovo 22 d. sudarydama Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį kartu įgijo ir vamzdį, kurio ilgis 835,43 m. ir kurio statyba užbaigta 1987 m., todėl jį valdo teisėtai. Vadinasi, jau remiantis vien šia aplinkybe, pareiškėjos prašymas dėl juridinio fakto nustatymo turėjo būti netenkintas.

13. Apeliaciniame skunde apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas savo sprendime paneigia privačios nuosavybės institutą nurodydamas, kad pareiškėja nuo pat valymo įrenginių įgijimo žinojo, kad jie sujungti su nuotekų tinklais, kurie neįgyti vien dėl to, kad nėra įregistruoti, tačiau pastatyti ir yra sujungti su valymo įrenginiais siekiant užtikrinti Dūkštų gyvenvietės nuotekų šalinimą, todėl jų savininkas yra valstybė ar savivaldybė.

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nutiestais vamzdynų tinklas nuo cecho iki valymo įrenginių (vamzdis, kurio ilgis 835,43 m. ir kurio statyba užbaigta 1987 m.), nepriklauso apeliantei, nes perkant valymo įrenginius jis nebuvo perduotas nuosavybėn. Taigi teismas aiškiai nurodė, kad tai, ką nusipirko apeliantė, yra valymo įrenginiai, kuriuos sudaro: 2 sėsdintuvai, 2 biotvenkiniai, dumblo aikštelė, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Vadinasi, šie įrenginiai apeliantei ir priklauso.

15. Pagal CK 4.48 straipsnį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

16. Taigi apeliantė negali remtis privačios nuosavybės apsaugos argumentu dėl turto, į kurį nėra įgijusi nuosavybės (CK 4.47 straipsnis, 4.93 straipsnis).

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nuotekų vamzdį prižiūrėjo, remontavo, keitė net atskiras jo dalis naujomis, du kartus į metus valė ir taip elgėsi daugiau nei 19 metų.

18. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiksli nuotekų tinklo vieta nėra žinoma, todėl aplinkybė dėl jo priežiūros vertinama kritiškai (CPK 185 straipsnis). Kita vertus, šiuo metu Vilniaus rajono savivaldybėje yra rengiamas Dūkštų k. vandentiekio ir nuotekų tinklų atnaujinimo techninis projektas, todėl nėra duomenų, ar į projektą nėra įtrauktas vamzdyno atnaujinimas, dėl kurio prašoma nustatyti juridinį faktą. Be to, vamzdynas, dėl kurio prašoma nustatyti juridinį faktą, gali būti naudojamas teikiant viešąsias paslaugas arba vykdant viešųjų paslaugų tiekimo plėtrą. Byloje nėra ginčo, kad prie jo prijungti 7 alytaus tipo namai ir Dūkštų pradinė mokykla bei Dūkštų pagrindinė mokykla.

19. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą atkreipia dėmesį, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2019 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą Nr. T3-222, kuriuo buvo pritarta UAB „Nemenčinės komunalininkas“ prašymui suformuoti visuomenės poreikiams skirtą apie 0,1700 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus r. sav., Dūkštų šen., Dūkštų k., inžinerinei infrastruktūrai įrengti. Tinklai, dėl kurių prašoma nustatyti juridinį faktą, šiuo metu yra naudojami teikti viešąsias paslaugas ir galbūt bus panaudoti vykdant viešųjų paslaugų teikimo plėtrą.

20. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien aplinkybė, jog daikto statytojas buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika nereiškia, kad jo savininkas yra išnykęs. Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės nuosavybės teisės į minėtą daiktą perėjo valstybei. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas).

21. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo reikalavimas, kad daiktas būtų įrašytas nekilnojamųjų daiktų kadastre ir registre, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai ir materialinėms teisės normoms, bei atvirkščiai, panaikintų vieną iš sąlygų, jog daiktą būtų galima įgyti įgyjamąja senatimi.

22. Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neteisingai interpretuoja teismo išvadą, nes teismas atlikdamas įrodymų vertinimą nurodė, kad šioje byloje dėl pareikšto reikalavimo daiktas nėra įrašytas nekilnojamųjų daiktų kadastre ir šiuo metu. Taigi teismas atkreipė dėmesį, kad nuotekų tinklas nėra tinkamai suformuotas.

23. Kaip jau aptarta anksčiau šioje byloje, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą paaiškinama šią normą analizuojant teleologiniu metodu bei atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

24. Taip pat apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu nurodė, kad teismas netinkamai rėmėsi teisės normomis, kurios reglamentuoja nesudėtingų statinių statybą. Tik nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Statybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 878, kuriuo patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“.

25. Teisėjų kolegija, byloje nustačius, kad nuotekų vamzdžio statyba užbaigta 1987 m., nepasisako dėl teisės statyti pagal galiojančius teisės aktus, nes šios aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

26. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

27. Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai motyvavo sprendimą, todėl teisėjų kolegija pakartotinai nenurodo nei teisinio reguliavimo, nei aktualios teismų praktikos. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

28. Analogiškai teismų pareigą motyvuoti priimtą sprendimą nustatančias procesinės teisės normas savo praktikoje aiškina ir taiko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

nutaria:

apeliantės (pareiškėjos) „Biovela“, UAB apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė