- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- e2A-677-855/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01246-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- J. Č., Šalčininkų rajono savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo pareiškimas atmestas, civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - J. Č., Šalčininkų rajono savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja L. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamosios senaties faktą.
1.1. Pareiškime nurodė, jog nuo 1995 m. valdo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Butas buvo pastatytas Valstybinės leidybos įmonės (toliau – VLĮ) „Šalčia“, kuri 1998 m. buvo likviduota, užsakymu. 1994 m. sutarties „Dėl buto statymo“ pagrindu pareiškėja buvo buto valdytoja, vykdė sutartinius įsipareigojimus dėl apmokėjimo už buto statybas, panaudodama asmenines lėšas, tačiau jos vardu butas bei sutartis registruoti nebuvo, taip pat butas nebuvo perleistas jokiam kitam asmeniui, o likvidavus įmonę, nėra galimybių nustatyti, jog butas buvo įgytas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Pareiškėja yra sąžininga ir teisėta buto įgijėja ir valdytoja, jos valdymas visą laikotarpį (t. y. 22 metus) buvo atviras ir nepertraukiamas, todėl nėra apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. VĮ „Registrų centras“ butas neturi įrašo dėl nuosavybės teisių, kitų daiktinių teisių, pareiškėjai nėra žinomi suinteresuoti asmenys, turintys teisę į pareiškėjos valdomą butą.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Šalčininkų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą neprieštaravo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
2.1. Nurodė, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas Valstybinės leidybos įmonės „Šalčia“ užsakymu.
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime prašė pareiškimo netenkinti.
3.1. Nurodė, kad pateikti dokumentai neįrodo, kad pareiškėja yra buto savininkė, iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo teigti, kad butas neliko valstybės nuosavybe.
4. Suinteresuotas asmuo J. Č. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu L. Š. pareiškimą palaikė, prašė jį tenkinti.
4.1. Nurodė, kad pastatyti butai buvo paskirstyti redakcijos ir spaustuvės darbuotojams, L. Š. buvo viena iš tų žmonių. Kai baigėsi pinigai, žmonės turėjo patys daryti įnašus, kiek prisimena buvo buhalterė I. M., ji užsiėmė tais reikalais. Buvo apskaičiuota, kiek pinigų trūksta ir ta suma paskirstyta visiems darbuotojams, kurie turėjo gauti butus, jie turėjo dalimis įnešti pinigus. Mano, kad jeigu L. Š. nebūtų įnešusi reikiamos sumos, būtų atsiradę žmonės, kurie tai padarytų ir gautų tą butą. Pagal sutartį iš viso turėjo sumokėti 2700 Lt, o pradinis įnašas buvo 500 Lt. Jeigu L. Š. nebūtų įnešusi visos sumos, ji nebūtų galėjusi įsikraustyti, nebūtų net raktų gavusi.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 1994 m. tarp Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ ir pareiškėjos L. Š. sudaryta sutartis, kuria L. Š. įsipareigojo sumokėti 2730 Lt iki 1994-06-10, o Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“ įsipareigojo pastatyti trijų kambarių butą ir perduoti gyvenamąjį namą eksploatacijon iki 1994-10-01, pagal šią sutartį perdavus gyvenamąjį namą eksploatacijon, L. Š. įsipareigojama butą perduoti nuosavybėn, jo galutinę vieno kvadratinio metro kainą nustatant po perdavimo eksploatacijon. Pareiškėja tiek pareiškime, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad pagal tarp jos ir Valstybinės leidybinės įmonės ,,Šalčia“ 1994 m. sudarytą sutartį ji mokėdavo už buto statybas, pateikė 1994-08-22 Buto apdailos darbų atlikimo sutartį, pagal kurią statytojas Valstybinė leidybinė įmonė ,,Šalčia“ perdavė L. Š., o ši priėmė iš statytojo apdailos darbams parengtą butą bei savo jėgomis įsipareigojo atlikti apdailos darbus, su išlyga, jog privatizuojant butą, apdailos darbų kainos į buto išpirkimo kainą neįskaičiuojama. Pagal minėtos 1994-08-22 Buto apdailos darbų atlikimo sutarties 3 p., patvirtinus namo priėmimo naudotis aktą, statytojas (nuomotojas) turėjo sudaryti su gyventoju (nuomininku) gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, suteikiančią teisę bute apsigyventi. Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“ 1998 m. buvo likviduota. Nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), neįregistruotos nei valstybės, nei savivaldybės, nei kito subjekto vardu.
7. Teismas sprendė, jog nagrinėjamos bylos duomenimis, gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, pastatytas 1994 m. kaip valstybės nuosavybė (daugiabutis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu). Pagal pareiškėjos ir Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“, suteikusios jai butą, teisinių santykių susiformavimo metu galiojusių teisės aktų normas, tiek daugiabutis, kuriame yra pareiškėjai, kaip darbuotojai, suteiktas butas, tiek ginčo butas priklausė visuomeniniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas), taip pat gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams – kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams – kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Taigi, valstybė, atstovaujama Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“, savo darbuotojams suteikė galimybę turėti savo būstą ir juo naudotis bei valdyti. Be to, valstybė, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu, vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpas privatizuoti. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančios butų pardavimo sutartys, iš kurių matyti, kad tame pačiame name esantys butai Nr. 6, 7, 8, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau šiuo atveju pareiškėja savo teisės neįgyvendino. Pareiškėja didžiąją dalį savo investicinių čekių (9776 vnt.) panaudojo pagal uždaro akcijų pasirašymo sutartį (1995-02-20 – 1995-03-21) Valstybinėje leidybinėje įmonėje ,,Šalčia“. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad pareiškėja butą valdo atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, iš bylos medžiagos nenustačius tokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas konstatuoti, kad ginčo butas prarado valstybinės nuosavybės statusą, pareiškėjos pareiškimas atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu pareiškėja L. Š. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti L. Š. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad butas yra valstybės nuosavybė ar kada nors turėjo valstybinės nuosavybės statusą. Priešingai, butas niekada ir nebuvo valstybės nuosavybė, nuosavybės teisės į butą neįregistruotos nei valstybės, nei savivaldybės, nei kito subjekto vardu, Šalčininkų rajono savivaldybė savo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad ji neprieštarauja dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui. Butas įregistruotas nekilnojamojo turto registre nuo 1994 m. lapkričio 12 d., tai yra tuo metu, kai VLĮ „Šalčia“ buvo veikianti įmonė, tačiau Nekilnojamojo turto registre butų savininku nėra nurodyta nei VLĮ „Šalčia“, nei koks nors kitas asmuo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Valstybės įmonė „Turto bankas“ būtų pradėjęs buto perėmimą valstybės nuosavybėn procesą.
8.2. Pareiškėja galėjo atsiskaityti už butą ne tik investiciniais čekiais, bet ir mokėti tuo metu Lietuvoje galiojančiais pinigais – litais.
8.3. Niekas be pareiškėjos butu nesinaudojo, nesirūpino jo priežiūra ir išsaugojimu, neįgyvendino kitokio pobūdžio nuosavybės teisių, taip pat iki pareiškimo pateikimo teismui neprieštaravo pareiškėjai, kad ši juo naudojasi. Butas nėra įgytas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus valdomas. Per visą buto valdymo laiką pareiškėjai nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl jo valdymo, taip pat valdymo teisė nebuvo perėjusi kitiems asmenims. Pareiškėja pati nebuvo atsisakiusi buto valdymo teisės. Pareiškėja nepertraukiamai valdo butą daugiau nei 23 metus.
8.4. Byloje yra pateikta ir Buto techninės apskaitos byla, kuri buvo išduota Lietuvos Respublikos Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro, tai yra Valstybės institucijos, kurioje savininku nurodyta pareiškėja L. Š.. Ši byla buvo pateikta teismui pareiškėjos, nes nuo pat buto pastatymo pradžios ši techninės apskaitos byla buvo perduota jai.
Atsiliepimas
9. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
9.1. Pareiškėja pripažįsta, kad butas buvo sukurtas iš valstybės lėšų, t. y. jį statė Valstybinė leidybinė įmonė (VLĮ) „Šalčia“, taip pat, kad butas turėjo būti privatizuotas. Įrodymų apie tai, kad pareiškėja butą privatizavo, byloje nėra.
9.2. Byloje esantys liudytojų parodymai bei dokumentai patvirtinta, kad kiti butai, esantys name (duomenys neskelbtini), buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pareiškėja, teigdama, kad galėjo už butą atsiskaityti ne tik investiciniais čekiais, bet ir grynaisiais pinigais, nepateikia jokių įrodymų, jog taip ir buvo padaryta.
9.3. Byloje yra duomenys apie tai, kad butas nebuvo perduotas savivaldybės nuosavybėn, todėl laikytina, jog butas liko valstybės nuosavybė.
10. Suinteresuoti asmenys J. Č., Šalčininkų rajono savivaldybės administracija atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.
14. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
Žemesnės instancijos teismas
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
16. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-67/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nėra registruotos nuosavybės teisės jokio subjekto vardu. Buto statytojas buvo Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“, kuri 1998 m. buvo likviduota. Nustatyta, kad tarp Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ ir apeliantės L. Š. 1994 metais buvo sudaryta Sutartis, kuria L. Š. įsipareigojo sumokėti 2730 Lt iki 1994 m. birželio 10 d. (1 punktas), o Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“ įsipareigojo pastatyti trijų kambarių butą ir perduoti gyvenamąjį namą eksploatacijon iki 1994 m. spalio 1 d. (2 punktas). Sutartyje taip pat nurodoma, kad pastatytas butas bus perduotas apeliantės nuosavybėn, atidavus gyvenamąjį namą eksploatacijon (4 punktas). Sutartyje yra ir pastaba, jog vieno kvadratinio metro kaina bus nustatyta po objekto perdavimo eksploatacijon. 1994 m. rugpjūčio 22 d. tarp Valstybinės leidybinės įmonė „Šalčia“ ir apeliantės buvo sudaryta Buto apdailos darbų atlikimo sutartis Nr. 6 pagal kurią apeliantė įsipareigojo savo lėšomis ir savo jėgomis atlikti nurodytus apdailos darbus, kartu pažymint, jog privatizuojant butą apdailos darbų kaina į buto išpirkimo kainą neįskaičiuojama (2 punktas). Šios sutarties 3 punktas numatė, jog notariškai patvirtinus šią sutartį ir nustatyta tvarka patvirtinus namo priėmimo naudoti aktą, sudaroma nuomos sutartis, suteikianti teisę vykdyti apdailos darbus ir apsigyventi (3 punktas). Byloje yra duomenys, kad bent jau Šalčininkų rajono pirmame ir antrame notaro biure ši sutartis patvirtinta nebuvo.
18. Šalčininkų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškimo tenkinimui neprieštarauja bei pripažino, jog butas pastatytas Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ užsakymu. Byloje Šalčininkų rajono savivaldybės administracija taip pat pateikė 2018 m. sausio 29 d. raštą, kuriame nurodė jos archyve duomenys apie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), priėmimą juo naudotis neišliko, o buto, esančio šiame name nuomos ir privatizavimo dokumentai, nebuvo perduoti saugoti savivaldybės administracijos archyvui. Kita vertus, byloje pateiktos sutartys patvirtina, kad daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame, kuriame yra ir pareiškėjos valdomas butas, kiti asmenys butus įsigijo pagal Šalčininkų rajono (miesto) valdybos 1992 m. gruodžio 9 d. potvarkį Nr. 754 ar Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ potvarkį, įsakymą ir/ar įkainojimo aktą.
19. Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog valstybė, atstovaujama Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“, savo darbuotojams suteikė galimybę turėti savo būstą ir juo naudotis bei valdyti. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat pažymėjo, jog valstybė, vadovaujantis LR Butų privatizavimo įstatymu, vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpas privatizuoti. Su nurodytu vertinimu apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka, kadangi bylos duomenys iš tiesų rodo, kad valstybei priklausiusį butą apeliantė iš tiesų turėjo galimybę privatizuoti ir siekė įsigyti privačios nuosavybės teise pirkimo -pardavimo sandorio pagrindu. Iš bylos duomenų, liudytojų A. K., T. M., suinteresuoto asmens J. Č. nurodytų aplinkybių, kad namo statyboms trūko pinigų, o apeliantė pinigus mokėjo, kitaip nebūtų galėjusi apsigyventi bute, matyti, kad nagrinėjamu atveju tarp Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ ir apeliantės susiklostė mišraus pobūdžio teisiniai santykiai, turintys tiek preliminarios pirkimo – pardavimo, tiek statybos rangos, tiek jungtinės veiklos sandorių elementų ir požymių. Be to, nagrinėjamoje byloje iš tiesų nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog butas, kurį valdo apeliantė, kuriuo nors metu, iki Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ likvidavimo ar po jo, tapo privačia nuosavybe, ar bet kuriuo kitu metu buvo perleistas privačion nuosavybėn.
20. Kita vertus, iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų matyti, kad šiuo atveju nebuvo atlikti visi būtini apeliantės L. Š. veiksmai, kurie lemtų valstybinės nuosavybės tapimą privačiu nekilnojamuoju turtu, arba, tuo atveju, jeigu tokie veiksmai ir buvo atlikti, nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai teismui nagrinėjamoje byloje pateikti nebuvo. Byloje iš tiesų nėra pakankamai duomenų nei apie įmokų perkant butą sumokėjimą, nei apie pačią buto kainą jį privatizuojant (yra tik įrodymai apie apeliantės įmokas, kurios buvo reikalingos statant butą, kadangi trūko pinigų statyboms), nėra buto įkainojimo akto, nėra duomenų, ar apeliantė kreipėsi į Valstybinę leidybinę įmonę „Šalčia“ dėl pirkimo pardavimo - sutarties sudarymo, ar tai buvo padaryta iki jos likvidavimo 1998 metais, nėra duomenų apie kokį nors administracinio pobūdžio aktą ar sprendimą dėl šio konkretaus buto skyrimo/pardavimo pareiškėjai, etc. Nors iš bylos duomenų akivaizdu, kad pirminiai veiksmai siekiant įsigytą butą privačios nuosavybės teise apeliantės ir buvo atlikti, tačiau įrodymų, kad šis procesas buvo užbaigtas ir valstybės nuosavybė transformavosi į privačią nuosavybę, nagrinėjamoje byloje nėra, kaip ir nėra duomenų, dėl kokių priežasčių šis procesas nebuvo užbaigtas.
21. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog byloje nei vienas iš suinteresuotų asmenų neprieštarauja, kad pareiškėja butą įgytų nuosavybės teise, o byloje yra įrodymai, patvirtinantys, jog apeliantė butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), daugiau nei dvidešimt metų išlaikė, mokėjo komunalinius mokesčius (komunalinių paslaugų teikimo sutartys sudarytos būtent su apeliante), gyventojų registro duomenimis apeliantė šiame bute yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Svarbu tai, jog niekas dėl buto L. Š. nereiškė pretenzijų, pačiai valstybei (savivaldybei) atstovaujančios institucijos ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų išspręsti klausimui dėl nuosavybės teisės į butą, ir sprendžiant iš pasyvumo šiuo klausimu, laikė butą de facto perėjusiu pareiškėjai nuosavybės teise. Nurodytos aplinkybės reiškia, kad apeliantė gali ginti savo teises ieškinio teisenos tvarka, reikšdama reikalavimą pripažinti jos nuosavybės teisę į butą atsiradusią sandorio pagrindu, įrodinėdama jo įvykdymo ar dalinio įvykdymo faktą, remdamasi liudytojais ir pan., ir toje byloje teismas, vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo, pakankamumo ir kitais vertinimo principais, galėtų spręsti dėl nuosavybės teisių į butą įgijimo sutarties pagrindu buvimo ar nebuvimo.
22. Apibendrindamas aukščiau nurodytas aplinkybe, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog viena vertus, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad egzistuoja sąlygos, dėl kurių nuosavybės teisės įgijimas įgyjamosios senaties būdu negalimas – turtas formaliai priklauso valstybei ar savivaldybei (iš byloje esančių duomenų negalima vienareikšmiškai teigti, kad butas nebuvo perduotas Šalčininkų rajono savivaldybės nuosavybėn), o nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Taigi, nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigta aplinkybė, kad butas buvo valstybės nuosavybė, jog buvo pastatytas Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ ir galėjo būti privatizuotas, o taip pat neįrodyta aplinkybė, kad butas iš viešosios nuosavybės tapo privačia nuosavybe. Kita vertus, byloje yra duomenys apie tai, kad apeliantės nuosavybės teisė į butą galimai atsirado kitu pagrindu, t. y. pagal sandorį, šią aplinkybę apeliantė, kaip jau buvo minėta, gali įrodinėti atskiro proceso tvarka, kadangi matyti, jog nagrinėjamu atveju tam yra visos prielaidos, o teismas vertins nagrinėjamą situaciją įrodymų pakankamumo prasme, t. y. ar jų pakanka nuosavybės teisės atsiradimui pagal sandorį konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad šią aplinkybę nagrinėjamoje byloje iš dalies ir bandė įrodinėti apeliantė, pavyzdžiui, apeliaciniame skunde teigdama, jog privatizuojant butą už jį galėjo atsiskaityti ne investiciniais čekiais, o litais, pažymėdama, jog buto techninės apskaitos byloje būtent ji yra nurodoma buto savininke, t. y. kartu apeliantė bandė įrodinėti ir sąlygos, dėl kurios nuosavybės teisės įgyjamas įgyjamosios senaties būdu yra negalimas, egzistavimą, t. y. kad ji yra buto (jo dalies) savininkė. Esamas daikto savininkas negali savo paties daikto dar kartą įgyti įgyjamosios senaties būdu.
23. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties institutą, rėmėsi aktualia nagrinėjamam ginčui teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjos negalėjimo įgyti nuosavybės teisių į ginčo butą per įgyjamosios senaties institutą, pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, jog pareiškimo, pareikšto ypatingosios teisenos tvarka, dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi, atmetimas, pirmosios instancijos teismo sprendimo palikimas nepakeistu, šiuo konkrečiu atveju, taip pat teismo teisės peržengti pareikšto reikalavimo ribas (bylos dalyką ir pagrindą) nebuvimas, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, neatima iš apeliantės L. Š. teisės kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka ir reikšti atitinkamus reikalavimus (pvz., dėl nuosavybės teisių sandorio pagrindu pripažinimo), kurių patenkinimas suteiktų jai galimybę įgyti ir įregistruoti nuosavybės teisę į butą teismo sprendimo pagrindu.
25. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą bei vadovaujantis CPK 443 str. 6 d., kurioje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, nesant duomenų apie suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės suinteresuotiems asmenims nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendė:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.