Telšių apylinkės teismo nutartis

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Rusimeksa“ prašymą dėl proceso atnaujinimo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-5595-1140/2024, suinteresuotas asmuo UAB Arro.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014 ir joje nurodytą praktiką).

Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinių pasekmių ir taip įvykdyti teisingumą. Kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisingas, o pagrindinė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms, todėl prašymas atnaujinti procesą gali būti tenkinamas tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų (svarbių ir įtikinančių) aplinkybių byloje priimtas teismo sprendimas gali būti neteisėtas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėja nurodo, kad ši galimai naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė yra tai, kad transporto priemonė buvo parduota 2023 m. sausio 2 d.

Vertinant pareiškėjos pateikto prašymo argumentą konstatuotina, kad pareiškėja pateiktu prašymu ir jo priedais nepakankamai pagrindė šios aplinkybės egzistavimą. Visų pirma, teismas atkreipia dėmesį, kad prie prašymo pareiškėja pridėjo PVM sąskaitą-faktūrą serija RUS Nr. 305, išrašytą 2023 m. sausio 2 d. Pareiškėja teigia, kad būtent šią dieną faktiškai transporto priemonę pardavė A. A. Tačiau pareiškėja nepateikia duomenų, kad transporto priemonė tą dieną iš tikrųjų buvo realiai parduota. Pačioje sąskaitoje-faktūroje nurodyta kainą apmokėti iki 2023 m. sausio 22 d., tačiau duomenų, kad ši suma buvo sumokėta, nėra. Taip pat nėra duomenų, ar transporto priemonė realiai pirkėjui buvo perduota – nei prie sąskaitos-faktūros, nei prie jokių kitų dokumentų nepridėtas priėmimo-perdavimo aktas ar kitoks dokumentas, kuris įprastai tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose tarp šalių būna sudaromas. Pažymėtina ir tai, kad pirkėjas šios sąskaitos-faktūros nėra pasirašęs – skiltyje „Priėmė“ nėra jo parašo, todėl neaišku, ar transporto priemonė buvo pirkėjui realiai perduota. Visi šie argumentai kelia pagrįstų abejonių, ar transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris apskritai faktiškai buvo sudarytas ir realiai įvykdytas.

Vertinant prie prašymo pridėtą įrodymą – minėtą PVM sąskaitą-faktūrą – atkreiptinas dėmesys, kad PVM nurodytas su 0 proc. tarifu, motyvuojant šio tarifo taikymą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi. Tiek galimo šios sąskaitos išrašymo dieną, tiek šiuo metu galiojanti šio straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos paslaugos, įskaitant vežimą bei papildomas vežimo paslaugas, kai šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių eksportu iš Europos Sąjungos teritorijos. Taigi nulinis PVM tarifas galėjo būti taikomas vežimo paslaugoms, kai tai susiję su eksportu iš Europos Sąjungos. Tačiau šiuo konkrečiu atveju pačioje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta, kad dokumentas išrašomas už transporto priemonės pardavimą, o ne vežimo paslaugas. Tokie duomenys taip pat kelia pagrįstų abejonių dokumento autentiškumu, nes transporto priemonės pardavimas privalėjo būti apmokestinamas PVM. Tačiau tuo atveju, jeigu ši PVM sąskaita-faktūra išrašyta atgaline data, t. y. jau pasibaigus 2023 metams, pareiškėja PVM apmokestinti pardavimą negalėjo, nes tokiu atveju būtų buvę reikalinga tikslinti PVM ataskaitas. Atsižvelgiant į tai, kad viešai prieinami duomenys VĮ Registrų centro tvarkomo Juridinių asmenų registro duomenų bazėje rodo, jog finansines ataskaitas už 2023 metus pareiškėja yra pateikusi, o vėliau šių ataskaitų tikslinimo, kuris būtų reikalingas tikslinant PVM apskaitą, jeigu PVM būtų gautinas už transporto priemonės pardavimą atgaline data, atlikta nebuvo, darytina išvada, kad minėta PVM sąskaita-faktūra į įmonės buhalterinę apskaitą galimai net nebuvo įtraukta, kas suponuoja išvadą, kad 2023 m. sausio 2 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris realiai nevyko.

Ypatingai svarbu pažymėtina ir tai, kad prie pareiškimo dėl proceso atnaujinimo kaip priedas prie pridėtos minėtos PVM sąskaitos pridėta A. A. paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopija. Iš šio dokumento matyti, kad pasas išduotas 2023 m. rugpjūčio 24 d., taigi praėjusius beveik aštuoniems mėnesiams po minėtos PVM sąskaitos-faktūros išrašymo. Daugiau nei akivaizdu, kad jeigu transporto priemonės pirkimas-pardavimas iš tikrųjų vyko 2023 m. sausio 2 d., tuomet prie šios sąskaitos būtų buvę neįmanoma pridėti šios pirkėjo paso kopijos. Kitokių aplinkybių, kodėl naujai, t. y. po tariamo pirkimo-pardavimo, išduotu pirkėjo asmens dokumentu disponuoja pareiškėjas, nenurodyta, todėl konstatuotina, kad prie pareiškimo pridėtais rašytiniais įrodymais pareiškėjas nepagrindžia savo nurodytų aplinkybių.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nurodo, jog transporto priemonę pardavė 2023 m. sausio 2 d. Tačiau teismui įvertinus viešai prieinamus šio juridinio asmens duomenis (rekvizitai.vz.lt) nustatyta, jog 2023 m. sausio mėnesį pareiškėjos transporto priemonių skaičius nesumažėjo, o tik išaugo. Šias aplinkybes patvirtina ir suinteresuoto asmens atsiliepimu nurodytos aplinkybės ir prie atsiliepimo pridėtas paieškos VĮ „Regitra“ duomenų bazėje išrašas, iš kurio matyti, kad transporto priemonės Iveco, kurios identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo užsieniečiui deklaracija pateikta tik 2024 m. spalio 4 d., t. y. jau po prašymo dėl proceso atnaujinimo teismui pateikimo.

Teismo vertinimu, visi šie pareiškėjos pateikti duomenys nėra tikslūs ir objektyvūs, yra keliantys abejonių ir ginčytini, todėl negali būti vertinami kaip leistini įrodymai procese (CPK 177 straipsnis), todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad prie prašymo pridėti įrodymai nepagrindžia prašymo atnaujinti procesą.

Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas, t. y. proceso atnaujinimo pagrindas dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, siejamas ne tik su aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, tačiau ir su aplinkybėmis, kurios negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo konkrečiu atveju teismas daro išvadą, kad net ir tuo atveju, jeigu visi prie prašymo pridėti dokumentai yra tikri, galiojantys ir pagrįstų faktines aplinkybes, tokiu atveju vis tiek darytina išvada, kad šios aplinkybės jau egzistavimo bylos nagrinėjimo metu. Civilinėje byla Nr. e2-5595-1140/2024 teisme pradėta nagrinėti 2024 m. rugpjūčio 22 d., taigi praėjus daugiau negu vieneriems metams nuo dienos, kuomet transporto priemonė buvo galimai parduota. Tai reiškia, kad jeigu šalis transporto priemonės pirkimo-pardavimo santykiai iš tiesų susiejo pareiškime nurodytą dieną, tuomet šios aplinkybės negalėjo būti pareiškėjai nežinomos bylos nagrinėjimo metu, nes dar iki bylos nagrinėjimo teisme pareiškėja būtų atlikusi nemažai veiksmų, susijusių su transporto priemonės pardavimu (PVM sąskaitos-faktūros išrašymas, realus transporto priemonės perdavimas, atsiskaitymo sekimas ir t.t.). Todėl šioje vietoje sutiktina su suinteresuoto asmens atsiliepime pateiktu argumentu, kad tokia pareiškėjo pozicija ir veiksmai nesuderinami su proceso atnaujinimo institutu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, jog tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015). Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus požymius (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-248/2019 20 punktas). Šiuo konkrečiu atveju pareiškėja tokių aplinkybių nenurodė ir jų nepagrindė leistinais rašytiniais įrodymais.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės neatitinka įstatyme įtvirtintų CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų proceso atnaujinimo kriterijų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu laikytinas nepagrįstu, todėl atnaujinti procesą atsisakytina.

Dėl baudos skyrimo

Suinteresuotas asmuo UAB Arro pateiktu atsiliepimu išreiškė poziciją, kad pareiškėjos pateiktas prašymas yra nepagrįstas, o jame nurodyti argumentai bei pridėti rašytiniai įrodymai yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl prašė skirti pareiškėjai baudą, pusę jos priteisiant suinteresuoto asmens naudai.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

Teismas pažymi, kad prašymo atnaujinti procesą pateikimas – vienas iš įstatyme numatytų teisių gynimo būdų, kuriuo atsakovas gali pasinaudoti civiliniame procese. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-943/2023).

Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Nors prašymas dėl proceso atnaujinimo ir pripažintinas nepagrįstu, tačiau pareiškėja nesiėmė veiksmų, dėl kurių procesas būtų vilkinamas, nesinaudojo kitomis procesinėmis teisėmis, dėl kurių procesas byloje būtų stabdomas, o byla išnagrinėta neteisingai ar pažeistas ekonomiškumo principas. Todėl šiuo konkrečiu baudos skyrimo klausimas priklauso tik nuo aplinkybių, ar pareiškėja procesinį prašymą pareiškė nesąžiningai, kas lemia piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).

Tačiau proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

Šiuo konkrečiu atveju, vertinant pareiškėjos elgesį piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis kontekste, konstatuotina, kad nepagrįsto prašymo atnaujinti procesą pateikimas lemia šio prašymo nagrinėjimo rezultatą – prašymas atmestinas. Tačiau nagrinėjamu atveju tokio prašymo pateikimas didesnių padarinių nesukėlė, t. y. suinteresuoto asmens teisės dėl tokio elgesio pažeistos nebuvo, byloje nėra pateikta duomenų, kad dėl tokio pareiškėjos elgesio suinteresuotas asmuo būtų patyręs papildomų procesinių išlaidų ar kitokių nuostolių.

Pažymėtina ir tai, kad neigiami piktnaudžiavimo padariniai gali pasireikšti ne tik turtine žala, bet ir normalios proceso eigos sutrikdymu, dėl kurio, pavyzdžiui, tenka atidėti teismo posėdį ar padaryti pertrauką, nepateisinamu teismo ir šalių laiko eikvojimu svarstant piktnaudžiaujant teise pateiktus prašymus, byloje dalyvaujančio asmens neigiamais išgyvenimais ir kita jo neturtine žala, atsirandančia dėl procesinio piktnaudžiavimo. Todėl toks elgesys negali būti toleruojamas nepriklausomai nuo juo padaromos žalos pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016). Šiuo konkrečiu atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Todėl esant visiems aukščiau išdėstytiems motyvams suinteresuoto asmens prašymas dėl baudos skyrimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 368 straipsniu, 370 straipsnio 3 dalimi, 335 straipsnio 1 dalimi, 290-291 straipsniais,

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-5595-1140/2024.

Prašymą dėl baudos skyrimo atmesti.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.