- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-09
- Bylos Nr.
- 1A-233-397/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34441-2015-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- A. V., S. J.
- Kaltinamasis
- V. B.
- Advokatai
- Vaidas Paltanavičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažinti kalta, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje ir paskirtos jai bausmės:
pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 15 d. vagystė) – laisvės atėmimas 3 (trims) metams.pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2015 m. liepos 9 d. vagystė) – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trims) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2015 m. gegužės 11 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo paskirta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Nukentėjusiojo S. J. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš V. B. 20 000,00 (dvidešimt tūkstančių) eurų nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo S. J. naudai.
Nukentėjusiosios A. V. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas visiškai ir priteista iš V. B. 10489,80 eurų (dešimt tūkstančių keturi šimtai aštuoniasdešimt devyni eurai ir 80 ct) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios A. V. naudai.
Nukentėjusiosios A. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamosios V. B. 5 000,00 (penki tūkstančiai) eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios A. V. naudai.
Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. B. nuteista už tai, kad ji:
1.1. veikdama bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moterimi, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2015 m. birželio 15 d., apie 10.00 val., prie namo adresu (duomenys neskelbtini), nenustatytai moteriai prisistačius seniūnijos darbuotoja ir užkalbinus nukentėjusįjį K. V., pokalbio metu įtikinus nukentėjusįjį K. V., kad būtina vykti į jo gyvenamąją vietą, ir įsodinus jį į V. B. vairuojamą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį, ji kartu su nukentėjusiuoju nuvyko į jo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir iš ten slapta pagrobė svetimą A. V. ir K. V. priklausantį didelės vertės turtą: 7500 eurų, 101 JAV dolerių, 89,80 eurų vertės, juvelyrinius dirbinius: auksinę grandinėlę, 500 eurų vertės; auksinį pakabuką, 300 eurų vertės; auksinį vestuvinį žiedą, 300 eurų vertės; auksinį vestuvinį žiedą, 350 eurų vertės; auksinę sagę, 400 eurų vertės; auksinius auskarus, 400 eurų vertės; auksinį žiedą 300 eurų vertės; auksinį žiedą 350 eurų vertės, tuo padarydama nukentėjusiems A. V. ir K. V. 10 489,80 eurų turtinę žalą;
1.2.be to, ji, veikdama bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moterimi, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2015 m. liepos 9 d., apie 10.00 val., prie namo adresu (duomenys neskelbtini), nenustatytai moteriai užkalbinus nukentėjusįjį S. J., pokalbio metu įtikinus nukentėjusįjį, jog būtina vykti į jo gyvenamąją vietą, po ko nenustatytai moteriai einant kartu su nukentėjusiuoju ji, tai yra V. B., važiavo iš paskos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu, po ko visi kartu užėjo į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kur pokalbio metu prisistačiusios socialinės rūpybos darbuotojomis, tęsdamos nusikalstamą veiką slapta pagrobė svetimą S. J. priklausantį didelės vertės turtą: moteriškoje rankinėje, neturinčioje materialinės vertės, buvusius 20 000 eurų, tuo padarydama nukentėjusiajam S. J. 20 000 eurų turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinamosios V. B. kaltė bei faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, jos veika atitinka nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje požymius. Manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo nėra pagrindo.Apeliaciniame skunde V. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1562-720/2016 ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
3.1.Skunde nurodo, jog teismas nuosprendį baudžiamojoje byloje grindė prielaidomis ir spėjimais, nesilaikė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas veikos kvalifikavimą ir išvadas dėl kaltės, nurodė, kad nors V. B. 2015 m. birželio 15 d 9.30 val. ir buvo LSMUL Kauno klinikose, tai netrukdė dėl nedidelio atstumo jai apie 10 val. būti (duomenys neskelbtini) gatvėje ir apvogti K. V.. Tačiau apeliantė teigia, jog tai fiziškai sunkiai suvokiama laiko atžvilgiu, kadangi 9.30 val. buvo paimti tyrimai, ir yra reikalingas laikas palikti Klinikas (Eivenių g.), nueiti iki automobilio, nuvykti į (duomenys neskelbtini) gatvę, įvertinant spūstis, ir dar surasti nukentėjusįjį ir pastarąjį apvogti.
Žemesnės instancijos teismas
3.2.Skunde taip pat teigiama, jog teismas nepakankamai dėmesio skyrė parodymo atpažinti veiksmo patikimumo įvertinimui. Juolab, jog A. V. parodymais, atpažintos moters nuotrauka buvo internete. Taigi parodymo atpažinti veiksmo patikimumui galėjo turėti įtakos internete matyta ir skaityta informacija.
Šalies argumentai
3.3.Skunde pastebima, jog teismas nurodė, kad auksinis pakabukas V. B. užstatytas lombarde, kurį neabejotinai atpažino nukentėjusioji ir kuris jai grąžintas, patvirtina, kad kaltinamoji padarė šią nusikalstamą veiką. Aplinkybę, kad kaltinamoji pateikė vizualinę medžiagą (nuotraukas), kad pakabukas priklauso jai, baigiant įrodymų tyrimą, vertino, kaip siekį suklaidinti teismą. Tačiau nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ne tik, kad nesugebėjo apibūdinti minėto papuošalo, bet ir nenurodė jokių duomenų apie papuošalo taisymą. Vertinant parodymus apie papuošalo taisymą kyla pagrįstų abejonių vertinimui, kam vis tik priklauso pakabukas. Šias aplinkybes teismas turėjo galimybę tikslinti, ne tik lombardo darbuotojo parodymais, tačiau ir kviečiant papildomus liudytojus, kadangi A. V. nurodžiusi, kad pakabukas buvo dovana. Nesutinka su teismo išvada, kad vizualinės medžiagos (nuotraukos) pateikimas, baigiant įrodymų tyrimą, yra siekis suklaidinti teismą, ji vertintina kaip esminiais BPK pažeidimas, kadangi suvaržo įstatymo garantuotas kaltinamojo teises.
Žemesnės instancijos teismas
3.4.Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje yra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistoji padarė šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl V. B. kaltumo, nepagrįstai visiškai atmetė pastarosios aiškinimus, vien deklaratyviai nurodydamas, kad sau palankius parodymus duoda siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, pernelyg sureikšmino nukentėjusiosios A. V. parodymus, kuri net nėra tiesioginė liudytoja ir jos parodymai kaltinamosios atžvilgiu yra išvestiniai.
3.5. Dėl S. J. turto vagystės V. B. kaltės nepripažino, nurodė, kad veikos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas motyvuodamas veikos kvalifikavimą ir išvadas dėl kaltės nurodė, kad nors nukentėjusysis St. J.manė, kad vagystę galėjo padaryti jo anūkė ar jos dukra, tačiau tokį manymą jis motyvavo tuo, kad svetimi žmonės negalėjo žinoti, kad jis yra karo veteranas ir turi pinigų. Tačiau nežiūrint tokio manymo, nukentėjusysis St.J. dar ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jis labai gerai atsimena veidus, neabejodamas atpažino V. B. atpažinimo metu, o taip pat ir teisiamojo posėdžio salėje jis neabejodamas patvirtino, kad kaltinamoji V. B. yra viena iš jį apvogusių moterų. Nukentėjusiojo St.J. parodymuose nustatyti akivaizdūs prieštaravimai, kurie pirmosios instancijos teismo nėra pašalinti. Pirmiausia St. Janulevičius mano, kad vagystę galėjo padaryti jo anūkė. Nukentėjęs netgi nurodo, kad buvo nuvykęs prie artimųjų namų ir matė automobilį prie giminaičių namų. Matė anūkę net su ta pačia striuke, kaip ir vagystės dieną vilkėjusi moteris. Nurodo, kad su tuo pačiu automobiliu giminės net į žmonos „pagrabą“ buvo atvykę. Dar daugiau abejonių kelia asmens finansinė galimybė turėti tokio dydžio santaupas. 20 000 eurų grynųjų pinigų suma yra ypač didelė laikyti namuose. Kita vertus net nebuvo analizuojama iš kokių lėšų ir už kokį laikotarpį susidarė tokio dydžio santaupos. Kita vertus neatsakytas ir klausimas, kodėl protokole - pareiškime nurodyta 15000 eurų suma, o štai parodymuose jau 20000. Teisme apklausta anūkė J. Č. nurodžiusi, kad pas senelį nėra ko vogti. Taigi duomenys apie pagrobtų lėšų dydį yra paremtos tik spėjimais. Neapklausta ir kaimynė, kuri kaip nurodoma yra menkavertės rankinės, kurioje buvo pinigai, savininkė. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2016).
Šalies argumentai
3.6. Apeliantė taip pat nesutinka su paskirta bausme. Teismas, net ir pagal vidinį įsitikinimą nusprendęs, kad asmuo kaltas, skirdamas bausmę, pažeidė bendruosius bausmių skyrimo principus, įtvirtintus BK, dėl ko nuosprendis taip pat turėtų būti keistinas. Teismas, nors ir privalėjo surašyti išsamius bausmių skyrimo motyvus, nemotyvavo ir nepasisakė, kokios aplinkybės lėmė, kad už 2015 m. birželio 15 d. vagystę skirta laisvės atėmimas 3 (trims) metams, o už 2015 m. liepos 9 d. vagystę laisvės atėmimas 2 (dviem) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių. Taip pat teismas klydo, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažindamas aplinkybę - veiką padarė bendrininkų grupė. Taigi sunkinanti aplinkybė panaikintina, o tai vienas iš pagrindų švelninti atsakomybę. Taip pat teismas klydo ir pasisakydamas, kad „manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo nėra pagrindo, todėl BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, netaikytinos.“ Būtent šių nuostatų, tai yra ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo įgyvendinimui gynyba pirmos instancijos teismo ir prašė pavesti probacijos tarnybai atlikti socialinio tyrimo išvadą. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, koks gi konkrečiu atveju bus mažamečių vaikų likimas. Taigi šioje byloje skirtina socialinio tyrimo išvada, tam kad būtų galima tinkamai individualizuoti, sprendžiant, kad asmuo kaltas padaręs nusikalstamas veikas, bausmę ir tinkamai atsižvelgiant į socialinio tyrimo rekomendacijas spręsti dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir skirtinų baudžiamojo poveikio priemonių.
3.7. Skunde taip pat nesutinkama su priteistu civilini ieškiniu, kadangi teismas, vertindamas įrodymus nepasisakė, dėl prieštaravimų susijusių su pagrobto turto verte. Prieštaravimai ypač ryškūs St. J. parodymuose. Santaupos nuo 2011 metų, galimai pinigai gauti už žemę. Asmens finansinė galimybė turėti tokio dydžio santaupas iš viso neanalizuota, o ir pati suma ypač didelė laikyti namuose, kita vertus vertinant laikotarpį, tai yra valiutų pokyčius perėjimą prie eurų, kyla pagrįstų abejonių ar asmuo atsižvelgiant į amžių sąžiningai neklysta dėl sumos (protokole - pareiškime 15 000, parodymuose 20 000) ar net dėl valiutos. Vertinant priteistą neturtinės žalos dydį, akivaizdu, jog jis neproporcingai didelis.
Atsiliepime į apeliacinį skundą A. V. atstovas advokatas G. V. prašė atmesti nuteistosios V. B. skundą dalyje dėl K. V. ir A. V. didelės vertės turto vagystės ir Kauno apylinkės teismo nuosprendį šioje dalyje palikti nepakeistą.Atsiliepime nurodė, jog nesutinka su skundo argumentu, jog dėl to, kad 2015 m. birželio 15 d. 9.30 val. nuteistoji buvo Kauno klinikose, todėl niekaip negalėjo spėti atvykti į (duomenys neskelbtini) g. ir padaryti nusikaltimą. Atstumas tarp šių taškų yra tik 2,9 km, kad įveikti šį maršrutą reikia tik 5 min. Be to, apeliaciniame skunde akcentuojamų spūsčių šiame maršrute ir ypač šiuo paros laiku (tarp 9.30 ir 10.00 val.) tikrai niekada nebūna. Liudytoja apklausta gydytoja A. R. patvirtino, jog 2016 m. birželio 15 d. 9.30 val. yra priduoti tyrimai. Apeliantė skundą grindė tuo, kad teismas skyrė nepakankamai dėmesio parodymo atpažinti veiksmo patikimumui, nes atpažintos moters nuotrauka buvo internete, tačiau nukentėjusioji A. V. patvirtino, kad ji matė kaltinamosios nuotrauką internete tik po to, kai ikiteisminio tyrimo įstaigoje atpažinimo veiksmas jau seniai buvo atliktas. Pažymi, kad nukentėjusioji tik ikiteisminio tyrimo metu tiek teisiamuosiuose posėdžiuose labai detaliai apibūdino iš jos pagrobtus papuošalus.Nagrinėjant bylą teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas V. P. prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokuroras V. Turauskis ir nukentėjusieji A. V. ir St. J. apeliacinį skundą prašė atmesti.Nuteistosios V. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistoji V. B. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ginčija trimis aspektais, todėl dėl kiekvieno iš jų pasisakytina atskirai.
Motyvuojamoji dalis
Dėl įrodymų vertinimo padarius BK 178 straipsnio 3 dalies veikas
Apeliantė skunde tvirtina, kad duomenų, patvirtinančių jos kaltumą padarius abi nusikaltimas veikas nėra. Taigi, nuteistoji skunde kelia įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimus.Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Šiuo atveju, tai patvirtina ir skundžiamo teismo nuosprendžio turinys, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi, priešingai deklaratyviems nuteistosios V. B. skunde nurodytiems teiginiams, sprendžiant jos kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Apeliantės kaltė, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas – A. V. bei K. V. ir S. J. turto vagystę, pagrįsta byloje esančiais ir skundžiamajame nuosprendyje nurodytais faktiniais duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Dėl to teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą ir patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, daro išvadą, kad teismas, šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas abejais atvejais – BK 178 straipsnio 3 dalis – pritaikyta tinkamai.
Nors nuteistoji dėl 2015 m. birželio 15 d. vagystės iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), savo kaltę neigė viso proceso metu, parodydama, jog minėtą dieną ji buvo Kauno klinikose pas gydytoją A. R., darėsi kraujo ir šlapimo tyrimus, echoskopiją, bei paaiškino, jog po visko dar su sesele nuėjo į registratūrą (6 t., b.l. 8), ir teigia, jog 10 val. negalėjo nuvykti į (duomenys neskelbtini) g., tačiau tokius nuteistosios parodymus paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytoja A. R. parodė, jog V. B. pas ją lankėsi 2015 m. birželio 15 d., o esantis dokumentuose užfiksuotas tyrimo laikas 9.30 val. parodo tyrimo atidavimo laboratorijai laiką, tačiau ne atsakymo žmogui laiką, atsakymo žmogui tą pačią dieną neatiduoda. Mėginio paėmimas gali užtrukti vieną, dvi minutes (5 t., b.l. 152, 120-121). Iš medicinos dokumentų išrašo matyti, jog skydliaukės echoskopija V. B. daryta 2015 m. liepos 8 d. (5 t., b.l. 149). Taigi, minėtieji duomenys nepatvirtina nuteistosios versijos, jog ji Kauno klinikose užtruko ir 2015 m. birželio 15 d. 10 val. negalėjo būti (duomenys neskelbtini) g. www.keliuzemelapis.lt duomenimis atstumas tarp Kauno klinikų, esančių Eivenių g. 2, Kaune ir (duomenys neskelbtini), kur užkalbino K. V., yra 2,9 km., t.y. 6 min. kelio, todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors V. B. 2016 m. birželio 15 d. buvo Kauno klinikose ir 9.30 val. buvo paimti tyrimai, tai netrukdė apie 10 valandą būti (duomenys neskelbtini)gatvėje ir apvogti K. V., juolab, jog ji vairuoja automobilį, be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ryto valandomis nuo 9.30 val. iki 10 val. eismas nėra intensyvus, nes tai nėra spūsčių metas - minėtas laikotarpis nėra piko valandos. Be to, iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką matyti, jog K. V. atpažino V. B. pagal veido bruožus, t.y. pailgo veido, apystorių lūpų (1 t., b.l.147-152). Analogiškas rezultatas ir asmens parodymo atpažinti protokole, kur užfiksuota, jog K. V. atpažino V. B. (1 t., b.l.159-162). Nukentėjusioji A. V. taip pat patvirtino, kad jos vyras atpažino tą moterį, kuri apvogė. Atpažino tą, kuri liko kambaryje nedvejodamas (5 t., b.l. 107). Ir nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepakankamai dėmesio skyrė parodymo atpažinti veiksmo patikimumo įvertinimui, tokį argumentą grindžiant A. V. parodymais, kad atpažintos moters nuotrauka (V. B.) buvo internete, ir tai galėjo turėti įtakos parodymo atpažinti veiksmo patikimumui, tačiau tokias nuteistosios keliamas abejones paneigia nukentėjusiosios paaiškinimai, jog kaltinamosios nuotrauką internete sutuoktinis matė jau po to, kai ikiteisminio tyrimo įstaigoje atpažinimo procesinis veiksmas buvo atliktas. Be to, pastarąją aplinkybę patvirtina byloje esantis „Delfi“ portalo straipsnis apie V. B., kur nurodyta jo paskelbimo data - 2015 m. rugpjūčio 25d. (5 t., b.l. 37). Todėl darytina išvada, jog parodymo atpažinti veiksmo patikimumui internete matyta ir skaityta informacija įtakos neturėjo, ir būtent K. V. atpažintas asmuo – V. B. – 2015 m. birželio 15 d. įvykdė jo bute vagystę. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog V. B. lombarde užstatytas auksinis pakabukas, kurį neabejotinai atpažino nukentėjusioji ir kuris yra grąžintas, patvirtina, kad kaltinamoji padarė šį nusikaltimą, kadangi nukentėjusioji negalėjo apibūdinti papuošalo. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, kad iš jos dėžutės, be kita ko, dingo auksinis pakabukas, kurio vidus išpjautas su vaizdu panašiu į zodiako ženklą, tačiau koks tai zodiako ženklas neatsimena, pakabuko ilgis ir plotis apie 2 cm. Prabos neatsimena (2 t., b.l. 13). Teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad pakabukas buvo panašus į zodiako ženklą, tačiau jis nėra zodiako ženklas (5 t., b.l. 108). Daiktų ir kitų objektų atpažinimo metu A. V. atpažino pakabuką pagal formą, išraitytas detales (2 t., b.l. 23-27). Minėtųjų duomenų patikimumas teismui nekelia abejonių, kaip ir faktas, jog nukentėjusioji vagystės iš buto metu neteko ir vėliau jai buvo sugrąžintas būtent jai priklausęs pakabukas, o vien tai, jog ji nenurodė aplinkybės apie papuošalo taisymą, nereiškia, jog papuošalas priklauso ne A. V.. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantė, nebuvo jokio tikslo liudytojais apklausti nukentėjusiajai pakabuką dovanojusius asmenis, juolab, jog ir apeliacinės instancijos teisme nuteistosios gynėjas sutiko, jog byloje nereikia atlikti papildomo įrodymų tyrimo. Sutiktina su apeliantės argumentu, jog pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus ir pan., tačiau pačių įrodymų vertinimas – teismo prerogatyva. Todėl skundžiamo nuosprendžio argumentas, kad vizualinės medžiagos (nuotraukos su pakabuku) pateikimas baigiant įrodymų tyrimą yra siekis suklaidinti teismą, esą pagrobtasis pakabukas yra V. B., yra vertinamoji teismo išvada, todėl tai nereiškia BPK 7 straipsnio esminio pažeidimo.Teismas sprendžia, kad nukentėjusiųjų A. V. parodymai apie prarastą pakabuką bei ir K. V. tvirtinimas, jog jis atpažino vagystę iš jo buto įvykdžiusį asmenį, yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, juo patvirtina ir jau minėtieji kiti bylos duomenys. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kurie pagrindžia nuteistosios kaltę ir paneigia jos gynybinę poziciją, jog daiktų iš A. V. ir K. V. buto ji nevogė, nes tuo metu, kai buvo įvykdyta vagystė ji negalėjo būti nusikaltimo vietoje, o K. V. ją atpažindamas suklydo. Taigi, įrodymų visuma rodo, jog iš A. V. ir K. V. kaltinime nurodytus daiktus ir pinigus pagrobė V. B..
Nors nuteistoji V. B. dėl 2015 m. liepos 9 d. veikos padarymo kaltės nepripažino, paaiškindama, kad pas St.J. nėra buvusi ir pinigų nevogė, tačiau tokius tvirtinimus paneigia nukentėjusiojo St.J. parodymai bei kiti bylos duomenys. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, jog St.J. atpažino moterį, kuri vairavo automobilį, ją atpažino iš veido bruožų, plaukų spalvos ir kirpimo (4 t., b.l. 56-60). Asmens parodymo atpažinti metu St. J. atpažino V. B. kaip mašinoje buvusią moterį (4 t., b.l. 62-68). Teisiamojo posėdžio metu St.J. patvirtino, kad veidus gerai atsimena, jis viską prisimena, nes turi gerą atmintį (5 t., b.l.110). Iš 2016 m. gegužės 4 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) (išankstinio apmokėjimo paslauga) 2015-07-09, 10.45 val. jungėsi prie nusikaltimo vietą (Kovo 11-osios g. 80, Kaunas) aptarnaujančios celės Nr. 407b esančios adresu V. Krėvės pr. 45, Kaunas, išeinantis skambutis buvo į abonentinį telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Abonentas Nr. (duomenys neskelbtini)buvo naudojamas su mobiliojo ryšio aparatu, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad minėtame IMEI numeryje taip pat veikė abonentinis telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (išankstinio apmokėjimo paslauga) 2015-06-15, 07.53 val., kuris buvo rastas ir paimtas kratos metu (duomenys neskelbtini), bute, kuriame gyvena įtariamoji V. B. (III t., b. l. 105). Taigi, minėtieji duomenys paneigia V. B. tvirtinimą, jog ji pinigų iš St.J. nevogė ir jo bute nebuvo.Apeliaciniame skunde teigiama, jog St. J. parodymuose yra nustatyti akivaizdūs prieštaravimai, kurie pirmosios instancijos teisme nėra pašalinti, kadangi nukentėjusysis mano, kad vagystę galėjo padaryti jo anūkė. Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, jog visų pirma, St. J.V. B. atpažino tiek iš nuotraukos, tiek asmens atpažinimo metu. Nukentėjusiojo nuomonę, jog vagystę galėjo įvykdyti jo anūkė ar jos dukra, jo paties teigimu, suformavo žinojimas, jog svetimi žmonės negalėjo žinoti, kad jis yra karo veteranas. Taigi, nukentėjusiojo manymas dėl nusikaltimą padariusio asmens yra atsiradęs ne dėl vagystę atlikusio asmens fizinio panašumo į jo anūkę ar jos dukrą, t.y. objektyviais duomenimis, tačiau pagrįstas loginiais samprotavimais apie tai, kam yra žinoma jo praeitis. Be to, kaip nurodė pats nukentėjusysis jis, anūkės nėra matęs nuo gimimo, ir tik sutuoktinės laidotuvėse ją matė.Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl nusikaltimo dalyko, nes protokole – pareiškime nurodyta, kad iš St. J. buvo pavogta 15000 eurų suma, o vėliau jis nurodė, jog neteko 20 000 eurų. Sutiktina, jog ši aplinkybė sukelia tam tikrų neaiškumą. Iš karto po įvykio protokole - pareiškime yra nurodyta, jog St. J. pasigedo 15 000 eurų (4 t., 27-28), vėliau civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodė, jog patyrė 20 000 eurų turtinę žalą (4 t., b.l. 50). Tačiau teisiamajame posėdyje St. J. patvirtino, kad iš jo dingo 20 000 eurų. Paaiškino, jog pinigus jis pasikeitė prieš mėnesį iki vagystės, jis gavo dokumentą, kai keitėsi pinigus. Teigia, kad suklydo pradžioj parašydamas 15 000 eurų (5 t., b.l. 110). Apeliantė skunde išreiškė abejones dėl tokios nukentėjusiojo turėtos pinigų sumos, be to, klausimų jai kėlė ir tokios didelės sumos pinigų laikymas namuose. Tačiau St. J. paaiškino, jog minėtieji pinigai yra jo ir jo mirusios sutuoktinės santaupos, be to, pinigų yra gavęs ir už parduotą žemę. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai abejoja, jog dėl nukentėjusiojo turėtų santaupų keitimo į eurus, St.J. galėjo klysti dėl turėtos sumos, kadangi, kaip minėta, pinigus jis keitė prieš mėnesį iki vagystės, o kur laikyti pinigus – pasirenka pats asmuo, be to, tokios didelės pinigų sumos laikymas namuose šiuo atveju nėra koks nors išskirtinis ir neįtikėtinas. Anūkės J. Č. parodymai, kad pas senelį nėra ko vogti, taip pat neįrodo, jog tokių pinigų nuketėjusysis negalėjo turėti, juolab jog jie seniai nebendrauja. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog buvo būtina apklausti kaimynę, kuri nukentėjusiajam davė rankinę pinigams sudėti, nes rankinės davimas nėra susijęs su objektyvui žinojimu apie nukentėjusiojo santaupų dydį.Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi, o nuteistosios V. B. apeliaciniame skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Kauno apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, joms pritardamas, jų neatkartoja.
Dėl V. B. paskirtos bausmės.
Apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajai V. B., vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), taip pat atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybių nebuvimą ir sunkinančią aplinkybę. Skiriant bausmę buvo atsižvelgiama į nuteistosios elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą – nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.
20.1.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuodamas nuteistajai V. B. skiriamą bausmę, vadovavosi BK nuostatomis ir bausmę taikė teisingai. Apylinkės teismas nenustatė nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nuteistoji veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kadangi nusikalstamas veikas padarė kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Be to, teismas neturėdamas tokių duomenų pagrįstai pažymėjo, kad V. B. nedirba, tačiau apeliacinės instancijos teismui ji pateikė pažymą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. gruodžio 2 d. dirba apskaitininke ( 6 t., b.l. 94). Skiriant bausmę atsižvelgta į tai, kad nuteistoji augina du mažamečius vaikus, padarė du sunkius tyčinius nusikaltimus, taip pat vertino, jog net septynis kartus anksčiau buvo pripažinta kalta ir nuteista už analogiškas veikas, skundžiamu nuosprendžiu nuteista aštuntą kartą. Nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Todėl, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. B. iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, nesiekia gyventi pagal visuomenei priimtinas gyvenimo taisykles, socializuotis, esant bausmės vykdymo atidėjimui vėl nusikalsta, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikaltimų darymas tapo jos gyvenimo būdu, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad kitos švelnesnės rūšies bausmės jos nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, dėl šios priežasties kaltinamajai paskyrė įstatymo sankcijoje numatytos mažesnės nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę (bausmės vidurkis 4 metai 1,5 mėn.): dėl 2015 m birželio 15 d. vagystės – 3 metų laisvės atėmimo bausmę, dėl 2015 m. liepos 9 d. vagystės – 2 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde teigiama, jog šis bausmių skyrimas nėra argumentuotas. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, bausmė skiriama, kaip jau minėta, vadovaujantis bendrais bausmių skyrimo pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo gi atveju matyti, jog dėl 2015 m. birželio 15 d. nukentėjusieji patyrė ne tik turtinę, tačiau ir neturtiną žalą. Įvertinus šią aplinkybę, kolegijos vertinimu, dėl 2015 m. birželio 15 d. veikos padarymo pagrįstai skirta griežtesnė bausmė. Socialinio tyrimo išvada skiriant bausmę nėra privaloma. Paskirtąsias bausmes vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis teismas subendrino jas iš dalies sudedant, bei paskirtąją bausmę pagrįstai subendrino su 2015 m. gegužės 11 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme. Taigi, apeliacinės instancijos teismas mano, kad atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus, apylinkės teismas nuteistajai parinko teisingas bausmes.
20.2. Be to, pirmosios instancijos teismo teisėja sprendė, kad manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde yra išreikšta nuomonė, jog nuteistajai laisvės atėmimo bausmė vykdymas turėtų būti atidėtas. Teisėjų kolegija pažymi, jog net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Šiuo gi atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, jog V. B. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. Duomenys apie apeliantės padarytas nusikalstamas veikas, jų pasikartojantį pobūdį, anksčiau ne kartą taikytą bausmės vykdymo atidėjimą neleidžia teigti, jog pastaroji laikysis įstatymų ir nebenusikals, jai bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. V. B. jokių išvadų iš ankstesnių susidūrimų su teisėsaugos institucijomis nedaro, savo elgesio kritiškai nevertina, jos antivisuomeninės nuostatos tik progresuoja, ji nenori laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų. Taigi, paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantei realiai atliekant jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Dėl civilinio ieškinio
Dar vienu aspektu, kuriuo grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumas, yra netinkamai išspręsti civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo St.J. ir neturtinės žalos atlyginimo A. V..
21.1.Visų pirma, nuteistoji mano, jog St.J.nepagrįstai yra priteistas 20 000 eurų turtinės žalos atlyginimas, kadangi asmeninė finansinė galimybė turėti tokio dydžio santaupas iš viso neanalizuota, o ir pati suma ypač didelė laikyti namuose, be to, kyla pagrįstų abejonių ar asmuo, atsižvelgiant į amžių, sąžiningai neklysta dėl sumos. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas savo nuomonę išsakė šios nutarties 18 punkte, todėl pakartotinai jie neanalizuotini. Tačiau būtina pažymėti, jog aplinkybė, kad nukentėjusysis St. J. yra garbaus amžiaus žmogus pati savaime nereiškia, jog dėl to jis gali klysti dėl prarasto vagystės metu turėtų santaupų dydžio, juolab, jog ir apeliacinės instancijos teismui vertinant nukentėjusiojo parodymus nekyla abejonių dėl jų patikimumo. Todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kadangi žala nukentėjusiajam St.J. atsirado dėl nusikalstamų V. B. veiksmų, ši žala priežastiniu ryšiu yra tiesiogiai susijusi su nusikalstamais nuteistosios veiksmais, nukentėjusysis parodė, jog jis buvo pardavęs žemę, po žmonos mirties visos jų bendros santaupos liko jam, jis kruopščiai suskaičiavo padarytos turtinės žalos dydį, todėl įvertinus visas aplinkybes spręstina, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš V. B. nukentėjusiajam priteistas pagrįstai.
21.2. Antra, nuteistoji teigia, jog iš jos nukentėjusiajai A. V. priteistas neproporcingai didelis neturtinės žalos atlyginimas. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie bent iš dalies pagrįstų reikalaujamos neturtinė žalos dydį.
21.2.1.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į veikos padarymo aplinkybes bei motyvus, žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas.
21.2.2.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisdamas, neturtinės žalos atlyginimą, savo sprendimą grindė nukentėjusiosios A. V. sveikatos būkle, t.y. kad keistas klubo sąnarys, mirus vyrui neteko žmogaus, su kuriuo ji praleido visą gyvenimą ir su kuriuo pasak jos, gyveno laimingą ir turtingą gyvenimą, eidavo į teatrus ir įvairius renginius, jis jai padėdavo buityje, po jo mirties jai reikia kitų žmonių pagalbos. Teismas padarė išvadą, kad nuteistoji savo veiksmais įtakojo nukentėjusiojo K. V. sveikatos pablogėjimą, o A. V. parodė, jog po vagystės pati vartoja antidepresantus, kadangi buvo pavogtos viso gyvenimo santaupos ir jos juvelyriniai dirbiniai, patyrė didžiulį stresą, jai neliko lėšų oriai gyventi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog neturtinei žalai atlyginti adekvati yra 5000 eurų suma. Tačiau apygardos teismas, remdamasis nurodytais neturtinės žalos nustatymo kriterijais, vadovaudamasis bendraisiais sąžiningumo, proporcingumo, teisingumo bei protingumo teisės principais, mano, jog šiuo atveju yra pagrindas priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumos dydį sumažinti.
21.2.3. Visų pirma pažymėtina, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos. Šiuo gi atveju K. V. dėl neturtinės žalos atlyginimo savo valios neišreiškė. Byloje esantis medicinos dokumentų išrašas (5 t. b.l. 99) patvirtina, jog A. V. po vagystės kreipėsi į medikus dėl sutrikusio miego, stiprėjančio dirglumo, nerimo, vidinės įtampos, kraujospūdžio didelių svyravimų, „širdies daužymosi“, nurodydama, kad jos būsena blogėjo, kuomet po vagystės namuose ženkliai sutriko vyro sveikata, jam ryškėjo depresinė simtomatika. Teismui nekyla abejonių, jog nukentėjusioji iš tiesų patyrė dvasinius išgyvenimus, ir sveikatos sutrikimus dėl vagystės, taip pat pablogėjo namuose bendra atmosfera, kurią tiesiogiai lėmė patirti išgyvenimai, dėl ko nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą. Tačiau skundžiamame nuosprendyje yra pažymėta, jog nukentėjusiajai yra keistas ir klubo sąnarys, tačiau tokio pobūdžio operacija yra susijusi su žmogaus fiziologiniais pokyčiais, ir tai nėra niekaip susiję su vagyste. Sutiktina, jog ir A. V. sutuoktinis stipriai išgyveno, kas įtakojo ir A. V. dvasinę savijautą, tačiau jo mirtis nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su 2015 m. birželio 15 d. vagyste. Teismų suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo panašaus pobūdžio bylose yra labai įvairi, priteistinos sumos svyruoja nuo 500 litų (144 eurų) iki 2000 litų (578 eurų) (žr. LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-809/2007, VAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-181-200/2014, KlAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-746-107/2012, Kauno apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1431-530/2013). Atsižvelgiant į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, nusikaltimo pasekmes, nukentėjusiosios patirtus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, kaltės formą, kaltinamosios galimybę atlyginti šią žalą, teismas mano, kad piniginė kompensacija 1500 eurų neturtinei žalai atlyginti atitinka nukentėjusiosios patirtus neigiamus išgyvenimus bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Todėl teismas iš nuteistosios V. B. priteisia 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo A. V., o likusioje dalyje ieškinį atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra keistina, o likusioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nuteistosios V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuteistosios V. B. priteistą nukentėjusiajai A. V. 5000 (penkių tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) Eur.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.