Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šakių rajono apylinkės teismo teisėjas Arturas Rauktys, sekretoriaujant Irenai Urbštaitei, dalyvaujant pareiškėjai R. B., pareiškėjos atstovui advokatui Gvidui Byčiui, suinteresuotiesiems asmenims A. S. ir G. S., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotaisiais asmenimis byloje esant A. S. ir G. S., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos R. B. pareiškimas pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

Kadangi fakto nustatymas sukuria teisines pasekmes ir kita tvarka negalima įgyvendinti savo teisių paveldėti, juridinis faktas nustatytinas teismo keliu (Lietuvos Respublikos CPK 445 str. 2 d. 8 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos ir suinteresuotųjų asmenų tėvas K. A. V. mirė 2000 m. kovo 16 d. (2000 m. kovo 16 d. įrašas Nr. 11, b. l. 4), tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. liepos 27 d. (b. l. 2). Palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas civilinis kodeksas, tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 str. 2 d. nustatyta, kad šis kodeksas (2000 m. CK) taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios, nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (t. y. po 2001 m. liepos 1 d.). Minėto straipsnio 4 dalyje akcentuojama, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. To paties įstatymo 38 str. apibrėžia 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normų taikymą iš esmės tik atvejams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus 2000 m. CK, išskyrus CK 5.8 straipsnio, kuriame nustatytas paveldėjimo teisės ginčijimo terminas, taikymą, kurį susieja su šiame straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo pasibaigimu. Taigi, ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos bei 2000 m. CK 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Kartu pažymėtina tai, kad bylai aktualus palikimo priėmimo atvejis, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, yra įtvirtintas tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Aplinkybė, kad 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus.

Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo nustatyta, jog „laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti /..../.“ Aiškindamas šią teisės normą (paveldėjimo būdą) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1981 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 46 punkte nurodė, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuompinigių ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.). Vėlesnė teismų praktika išplėtojo šio teisės instituto aiškinimą. Savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-800/1999; 2001 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001 ir kt.).

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus. Nuostata, kad, tik esant išvardintų sąlygų visumai, galima nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, nuosekliai atsispindi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Nr. 3K-3-552/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009). Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 str. 2 d. 8 p.). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams. Palikimo priėmimo faktai nustatomi vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Jeigu fizinis asmuo savo turto arba jo dalies nepalieka testamentu, tada atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą, kada įpėdiniais ipso jure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys, turintys tokią teisę palikimo atsiradimo momentu (CK 5.2 straipsnio 1, 2 dalys, 5.11-5.14 straipsniai). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra aktyvūs valiniai įpėdinio veiksmai, kuriais įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į visą palikimą, o esant įpėdinių daugetui – į įpėdiniui tenkančią visą jo palikimo dalį sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises). Taigi, palikimo priėmimu pripažįstamas įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais sutikimą ir siekį įgyti visas teises į palikimą ir prisiėmimą visų pareigų, kylančių ar galinčių kilti iš palikimo. Įstatymo nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Tačiau, jeigu įpėdinis palikimo nurodytais būdais nepriėmė, įstatymo įtvirtintas dar vienas, lygiavertis paminėtiems, palikimo priėmimo būdas – palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis). Palikimo priėmimas faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą – tai įpėdinių valios išreiškimas aktyviais veiksmais, patvirtinantis įpėdinių interesus įgyvendinti teises į visą palikimą. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog siekia priimti palikimą ir turėti į jį nuosavybės teises.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, jog palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2001 ir kt.). Taigi asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo mėn. 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).

Iš Marijampolės apskrities archyvo 2015 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 7R-373 apie pastatus (b. l. 17) matyti, kad (duomenys neskelbtini) liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentuose, V. kaimo ūkinėje knygoje 1973-1975 įrašytas Konstantino A. V. ūkis; ūkiui priklausančių pastatų skiltyje įrašyta 1976-1985 m.: gyvenamasis namas, naujas (1974 m.), tvartas (1965 m.). (duomenys neskelbtini)apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentuose, V. kaimo ūkinėje knygoje 1976-1990 įrašytas K. A. V. ūkis; ūkiui priklausančių pastatų skiltyje įrašyta 1976-1985 m.: gyvenamasis namas, naujas (1974 m.), tvartas-daržinė (1965 m.); 1986-1990 m.: gyvenamasis namas (1974 m.), tvartas-daržinė (1974 m.), sandėlys ir malkinė; įraše apie visiškai išvykusius iš ūkio asmenis nurodyta, kad K. A. V. išvyko „23 12 1988 į V. km“, ūkis neperrašytas.

Iš Šakių rajono teismo 1991 m. birželio 4 d. sprendimo nuorašo (civilinė byla Nr. 2-138/91) (b. l. 19) matyti, kad padalintas tarp šalių sugyventas turtas tokia tvarka: ieškovui K. A. V. pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini)ir paskirta jam naudotis atitinkamomis patalpomis ir pastatais; atsakovėms B. D. ir R. V. pripažinta nuosavybės teisė į 2/3 gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų ten pat, paskirta joms naudotis likusiomis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalimis.

Pareiškėjos R. B. nurodytos aplinkybės, suinteresuotųjų asmenų, liudytojų L. S. ir S. B. parodymai patvirtina, kad R. B. savo tėvo K.A. V. palikimą priėmė, pradėjusi jį faktiškai valdyti, tai yra, kaip ji nurodė, po tėvo mirties ji ne tik toliau naudojo savo asmeniniams interesams patenkinti likusius tėvo daiktus, namų apyvokos reikmenų, bet taip pat ir saugojo, rūpinosi ir prižiūrėjo kaip nuosavą po tėvo mirties likusį turtą, tai yra gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pareiškėjos vardu seniūnijos 2008-2012 m. ūkinėje knygoje Nr. 25, namų ūkyje Nr. 1472, registruota 4/9 namų valdos (b. l. 14), pareiškėjai leista pirkti ne aukciono tvarka 0,1438 ha ploto naudojamos namų valdos žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos ir iš dalies – suinteresuotieji asmenys, patvirtino, kad pareiškėja po tėvo mirties toliau gyveno ir rūpinosi likusiu nekilnojamuoju turtu, darė remontus, tvarkė aplinką, kartu su ten pat gyvenusia motina B. D. mokėjo mokesčius. Iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos K. seniūnijos 2015 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 6-130 (b. l. 43) matyti, kad pareiškėja R. B. nuo 1991-08-09 iki 2014-11-05 buvo deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Kartu teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Šioje byloje teismas mano, jog yra didesnė tikimybė, jog R. B., turėdama tam pagrįstą pagrindą, valdė, tvarkė ir prižiūrėjo mirusio tėvo K. A. V. turtą, ir tokiu būdu priėmė palikimą.

Įvertindamas tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268 str. 5 d., 444-448 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos R. B. prašymą tenkinti visiškai.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), savo interesais yra priėmusi faktiškai valdyti ir tvarkyti palikimą, kuris atsirado po K. A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirties 2000 m. kovo 16 d. (2000 m. kovo 16 d., įrašo Nr. 11).

Faktas nustatytas dėl turto paveldėjimo.

Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Šakių rajono apylinkės teismą.