Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aidava“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. balandžio 13 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-492-250 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjos atžvilgiu pradėtas mokestinis patikrinimas dėl PVM už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 31 d. apskaičiavimo bei sumokėjimo. Šis mokestinis patikrinimas pradėtas Šiaulių apskrities VMI, vykdant 2021 m. kovo 26 d. pavedimą tikrinti Nr. (31.49Mr)FR0773-501. Mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjai patikrinimo metu numatoma apskaičiuoti 104 188 Eur PVM.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 4 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius tam, kad užtikrintų mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (pvz.: 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-438-249/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-442-1497/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-442-985/2013, 2014 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-442-711/2014 ir kt.). Taigi, darytina išvada, jog būtent šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą.

Pažymėtina, jog pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (LVAT 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Antroji paminėtoje normoje nustatyta sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (LVAT 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-454-442/2018).

LVAT savo praktikoje nuosekliai pasisako, jog iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Gero administravimo principas apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015, taip pat žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014,

Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad mokestinis patikrinimas inicijuotas nedelsiant/nelaukiant UAB „Lapsta“ atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo baigties, šioje byloje yra teisiškai nereikšmingi. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas sprendžia, ar VMI laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pagrįstai priėmė skundžiamą Aktą, t. y. ar buvo teisinės prielaidos taikyti areštą Bendrovės turtui kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę. Tačiau šioje byloje teismas nesprendžia aplinkybių dėl mokesčių administratoriaus atliekamo mokestinio patikrinimo, jo pradėjimo teisėtumo, nes tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Argumentai, susiję su atliekamo mokestinio patikrinimo aplinkybėmis, yra mokestinio ginčo bylos objektas. Tokios praktikos laikosi Vilniaus apygardos administracinis teismas bei LVAT (žr., pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-1892-463/2021, LVAT 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-438/2020).

Pareiškėja skunde nurodo, jog šiuo atveju neegzistuoja MAĮ įtvirtintos Bendrovės turto arešto prielaidos. Pareiškėja nurodo, jog visi mokesčiai, remiantis Bendrovės buhalterine apskaita, yra sumokėti.

Pareiškėjos vertinimu, siekiant taikyti turto areštą, turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nagrinėjamu atveju tokios rizikos nėra, Akte nurodytas turto areštas sudaro 3 016 Eur.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, jog Akte nurodytas turto areštas sudaro 3 016 Eur, pažymi, kad kaip nurodė atsakovė atsiliepime, Akte nurodytas arešto mastas 3 016 Eur dėl techninių kliūčių, formuojant turto arešto aktą nurodytas klaidingai, tačiau Turto arešto aktų registre turto arešto masto suma buvo nurodyta teisingai, t. y. 104 188 Eur. Kaip matyti, VMI 2021 m. gegužės 27 d. raštu išsiuntė pareiškėjai teisingai suformuotą 2021 m. balandžio 13 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-492-250, kuriame nurodyta teisinga turto arešto suma, t. y. sutampa su Turto arešto aktų registre esančia suma. Tuo pačiu VMI atsiprašė pareiškėjos už sukeltus nepatogumus.

Vertinant antrosios sąlygos taikyti turto areštą egzistavimą, paminėta, kad pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjai gali būti priskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma (104 188 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėja turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Mokestinio patikrinimo metu numatoma apskaičiuota suma (104 188 Eur) nėra mažareikšmė, nustatyti PVMĮ pažeidimai, t. y. pažeidimai susiję su mokesčių vengimu.

Pareiškėja skunde nurodo, jog Akte už jai priklausančios areštuoto Pastato (duomenys neskelbtini) dalies nurodyta suma – 117 604,90 Eur neatitinka tikrosios vertės. Tikroji Pastato (duomenys neskelbtini) dalies rinkos vertė siekia 392 016,33 Eur, t. y. daugiau nei 3 kartus didesnė, nei nurodoma Akte. Taigi, pareiškėjos vertinimu, atsižvelgiant į tai kokia yra mokestinės nepriemokos suma (3 016 Eur) nėra jokio teisinio pagrindo areštuoti jai nuosavybės teise priklausančią Pastato dalį.

Teismas, pasisakydamas dėl prieš tai nurodytų pareiškėjos argumentų, visų pirma pažymi, jog kaip jau buvo minėta prieš tai, pareiškėjos kartu su skundu pateiktame Akte nurodytas arešto mastas yra 3 016 Eur, tačiau ši suma dėl techninių kliūčių, formuojant turto arešto aktą buvo nurodyta klaidingai. Turto arešto aktų registre, turto arešto masto suma buvo nurodyta teisingai, t. y. 104 188 Eur. Be kita ko, VMI 2021 m. gegužės 27 d. raštu išsiuntė pareiškėjai teisingai suformuotą 2021 m. balandžio 13 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-492-250, kuriame nurodyta teisinga turto arešto suma. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog areštuodama Bendrovės nekilnojamąjį turtą, VMI rėmėsi „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro 2021 m. sausio 1 d. duomenimis, pagal kuriuos viso Pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė buvo 603 000,00 Eur. Pareiškėja taip pat į bylą pateikė Nekilnojamojo turto registro 2021 m. gegužės 10 d. duomenis, pagal kuriuos viso Pastato vidutinė rinkos vertė buvo 603 000,00 Eur. Šiuo atveju sutiktina su pareiškėjos skundo argumentais, jog Bendrovei priklausančios Pastato (duomenys neskelbtini) dalies vidutinė rinkos vertė yra 392 016,00 Eur, tačiau VMI Aktu areštavo Bendrovei priklausančio Pastato (duomenys neskelbtini) dalies konkrečiai 0,3 dalį. Iš to seka, jog Bendrovės areštuoto turto vertė (Pastato (duomenys neskelbtini) dalies 0,3 dalis) sudaro 117 604,90 Eur. Taigi, pareiškėjos skundo argumentai, jog Akte už jai priklausančios areštuoto Pastato 65011/100000 dalies (areštuota 0,3 dalis) nurodyta suma – 117 604,90 Eur neatitinka tikrosios vertės, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pasisakytina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, jog prieš tai minėti Nekilnojamojo turto registro duomenys būtų neteisingi ir/ar įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti. Taigi, iš ginčijamo Akto turinio matyti, jog pareiškėjai gali būti priskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma (104 188 Eur), todėl teismas vertina, kad VMI pagrįstai ir teisėtai areštavo Bendrovei priklausančio Pastato (duomenys neskelbtini) dalies 0,3 dalį, kurios vertė yra 117 604,90 Eur.

Atitinkamai atsižvelgiant į galimai priskaičiuotiną nemažareikšmę mokesčių sumą (104 188 Eur), vadovaujantis aukščiau aptartu MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju būsimos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka viešąjį interesą, tam kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti. Netaikius šios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės ir mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiavus mokesčius ir su jais susijusias sumas, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Taigi, egzistuoja ir antroji įstatyminė prielaida turto arešto taikymui – pagrįsta turto netekimo rizika. Akcentuotina, jog šiai sąlygai konstatuoti pakanka nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų“ (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-395-438/2016).

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos į bylą pateiktos 2019 m. spalio 1 d. UAB „Vertinimo ekspertai“ parengtos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos AL19/1001/01-1, pažymi, jog išvada dėl turto vertės nustatymo buvo atlikta 2019 m. spalio 1 d., o mokestinis tyrimas buvo pradėtas 2021 m. sausio 5 d. bei pats Aktas surašytas 2021 m. balandžio 13 d., t. y. praėjus 1,6 m. Be kita ko, LVAT yra nurodęs, jog įkainodamas areštuojamą turtą mokesčių administratorius turi teisę vadovautis Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte. Kaip minėta, CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-117/2011). Šiuo atveju, aptartas teisinis reglamentavimas bei cituojama LVAT praktika įtvirtina teisę atsakovui remtis būtent Nekilnojamojo turto registre nustatyta informacija, kaip tai padarė VMI areštuodama pareiškėjos turto dalį. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog mokesčių administratorius, įkainodamas areštuojamą turtą, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi būtent Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto (Pastato) rinkos verte.

Pareiškėja kartu su skundu taip pat pateikė finansinių ataskaitų rinkinio dokumentus (balanso ataskaita (2021 m. vasario 18 d. Nr. B-2020/12-001), pelno (nuostolių) ataskaita (2021 m. vasario 18 d. Nr. PN-2020/12-001)). Pareiškėja skunde nurodo, jog prieš tai minėti dokumentai patvirtina, kad Bendrovė dirba pelningai, todėl nėra pagrindo daryti išvadoms apie mokestinių prievolių įvykdymo grėsmę.

Pažymėtina, kad atsirasiančios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįstumui nustatyti, VMI vertino Bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis. Areštuodama turtą VMI rėmėsi 2015 m. gruodžio 31 d. VĮ „Registrų centras“ pateiktu balansu. Kaip matyti, VMI nustatė, jog 2015 m. balanso duomenimis, Bendrovės balansinis turtas 366 626,00 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 329 640,00 Eur. Taip pat VMI nustatė, jog Bendrovė VĮ „Registrų centrui“ nėra pateikusi finansinės atskaitomybės už 2016 m., 2017 m. 2018 m. 2019 m., todėl už šiuos metus finansinės atskaitomybės duomenų negalėjo vertinti. Šiuo aspektu teismas pamini, jog pagal CK 2.66 straipsnio 4 dalį, įstatymų nustatytais atvejais juridinių asmenų registrui pateikiamas juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir (arba) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) ar veiklos ataskaita arba metinė ataskaita kiekvienais metais per trisdešimt dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Iš viešai prieinamų duomenų (https://rekvizitai.vz.lt/imone/aidava/) matyti, jog pareiškėja VĮ „Registrų centras“ yra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentus tik iki 2016 m. Taip pat pagal (https://www.registrucentras.lt) duomenys matyti, jog pareiškėja ilgiau nei 12 mėnesių Registro tvarkytojui yra nepateikusi metinės finansinės atskaitomybės dokumentų.

Nors pareiškėja skunde nurodo, jog jos pateikti finansinių ataskaitų rinkinio dokumentai – balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, jog Bendrovė turi turto už 832 855 Eur suma, tačiau VMI vertindama pareiškėjos mokestinių prievolių įvykdymą rėmėsi būtent 2015 m. gruodžio 31 d. VĮ „Registrų centras“ pateiktu balansu, kadangi prieš tai minėtų duomenų (vėlesnių metų finansinių ataskaitų rinkinio dokumentų) pareiškėja nebuvo pateikusi Registro tvarkytojui. Šiuo atveju pasisakytina, jog teismas neturi pagrindo vertinti dokumentų, kurių VMI neturėjo galimybės išanalizuoti priimdama ginčijamą Aktą bei kurie nėra pateikti Registro tvarkytojui, kaip tai numato CK 2.66 straipsnis. Kaip matyti, VMI priimdama turto arešto aktą vertino aplinkybes ir dokumentus, kurie buvo pateikti VĮ „Registrų centras“ būtent turto arešto akto priėmimo metu.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismų formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismas vertindamas byloje esančius duomenis neturi remtis tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie nėra pateikti VĮ „Registrų centrui“ (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-970-450/2022). Taigi, šiuo atveju pareiškėjos pateikti finansinių ataskaitų rinkinio dokumentai, atsižvelgiant į prieš tai nurodytą teismo išaiškinimą, nedaro įtakos Akto pagrįstumui ir teisėtumui, kadangi jie nebuvo pateikti Registro tvarkytojui.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, pareiškėjai gali būti priskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma (104 188 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėja turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Taigi, net ir tuo atveju, jei būtų areštuojamas pareiškėjos nurodytas kitas turtas (automobilis (duomenys neskelbtini), ir/ar betonvežis), jo neužtektų pareiškėjos galimų prievolių įvykdymui užtikrinti, kadangi mokestinės prievolės suma yra didesnė nei nurodyto pareiškėjos kito turto.

Atsižvelgus į ginčo pobūdį, pareiškėjai taip pat išaiškintina, kad turėdama objektyvių įrodymų, pagrindžiančių naujas aplinkybes, kurios neegzistavo turto arešto akto priėmimo metu ir kurios galėtų daryti realią įtaką iš naujo sprendžiant klausimą dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo), ji turi teisę kreiptis į VMI dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo) pasikeitus turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-726-438/2015, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1143-189/2018).

Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė pagrįstai pasinaudojo savo diskrecijos teise areštuoti pareiškėjai priklausančio turto dalį ir taip užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2021 m. balandžio 13 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-492-250 yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas neturi pagrindo šio sprendimo naikinti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalis).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aidava“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.