- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-13
- Bylos Nr.
- eI3-1892-463/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00157-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė (pirm.), Jolanta Vėgelienė, Gitana Butrimaitė
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Techrenta“
- Advokatai
- Marijus Velička
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,
viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Techrenta“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Techrenta“ (toliau – ir UAB „Techrenta“, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. gruodžio 8 d. turto arešto aktą Nr. ((23.31-08)492-673 (toliau – ir Aktas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėja nurodo, kad atsakovė Aktu areštavo 42 702,06 Eur, pareiškėjos turto – pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokestinės permokos. Paaiškina, kad vyksta pareiškėjos mokestinis patikrinimas dėl pridėtinės vertės mokesčio. Pareiškėja mokesčių administratoriui yra pateikusi visus dokumentus, tačiau iki šiol nėra priimtų jokių sprendimų, susijusių su atliekamu mokestiniu tyrimu.
Pažymi, kad pagrindinės sąlygos turto arešto akto taikymui vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsniu yra: a) patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymo pažeidimų; b) yra rizika, kad mokesčių mokėtojas gali perleisti turtą (grėsmė sprendimo įvykdymui) ir c) turto turi būti areštuota ne daugiau negu tiek, kad būtų galima užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Tyrimas yra atliekamas nuo 2018 m., tačiau iki šiol nėra jokių sprendimų, mokestinė permoka yra susidariusi nuo 2017 metų, t. y. iki 2021 metų mokesčių mokėtojas nei slėpė, nei perleido kokį nors turtą siekdamas išvengti mokesčių. Neaiškiomis ir galimai netiksliomis laiko būtent paskaičiuotas sumas, kuriai yra taikomas areštas. Arešto akto skiltyje „papildoma informacija“ mokesčių administratorius nurodo, kad mokesčių administratorius numato papildomai paskaičiuoti 192 368,00 Eur PVM mokesčio. Su tokiomis nurodytomis aplinkybėmis pareiškėja nesutinka ir pažymi, jog paskaičiavimams pagrįsti nėra pateikta jokių dokumentų.
Atkreipia dėmesį, kad mokestinis tyrimas buvo sustabdytas dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, iš kurio yra aišku, kad ne pareiškėja PVM prievolės neįvykdė, o kita įmonė. Arešto aktas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nes jame nėra nurodyta nei kada bei kokiu pagrindu tariama prievolė mokesčių mokėtojui buvo paskaičiuota, nei kokia arešto mąsto suma, nei pagrįstas jos taikymo būtinumas remiantis MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatomis, todėl sprendžia, kad toks Aktas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad Aktas buvo surašytas vadovaujantis MAĮ nuostatomis. VMI 2020 m. lapkričio 16 d. gavusi Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) raštą Nr. (31.49 E) S-3996, kuriame buvo nurodyta, kad vykdant Šiaulių AVMI 2018 m. gruodžio 27 d. pavedimą tikrinti Nr. (41.2) FR0773-2355, Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyrius atlieka UAB „Techrenta“ pridėtinės vertės mokesčio už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. apskaičiavimo bei sumokėjimo mokestinį patikrinimą. Mokestinio patikrinimo metu numatoma papildomai apskaičiuoti 192 368,00 Eur pridėtinės vertės mokesčio. Šiame rašte pasiūlyta areštuoti pareiškėjos turimą mokesčio permoką. Įvertinus pateiktą informaciją buvo surašytas Aktas.
Akte yra aiškiai nurodyta kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti. Pareiškėjai gali būti priskaičiuotos didelės mokesčio bei su tuo susijusios sumos ir tokių sumų padengimui būtina užtikrinti, kad ji turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Aktu yra užtikrinta tik dalis papildomai numatomos apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, t. y. 42 702,06 Eur iš 192 368 Eur. Šiuo atveju areštuoto turto vertė yra netgi 4,5 karto mažesnė, negu bendra numatomos priskaičiuoti mokestinės nepriemokos suma.
Šalies argumentai
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti visą.
Atsakovės atstovas teisminio nagrinėjimo metu nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą bei laiką atsakovė informuota tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje yra kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos turto arešto akto teisėtumo bei pagrįstumo.
Pasisakant turto arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, pažymėtina, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas. Vadovaujantis MAĮ 95 straipsniu, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Taigi mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį, turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).
Šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. vasario 7 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-985/2013, 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-711/2014). Todėl nustačius abi šias sąlygas laikytina, kad mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė turto areštą, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą.
Pažymėtina, jog pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (LVAT 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Antroji paminėtoje normoje numatyta sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018).
Taigi MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (LVAT 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-454-442/2018).
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos atžvilgiu pradėtas mokestinis patikrinimas dėl PVM už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. apskaičiavimo bei sumokėjimo. Šis mokestinis patikrinimas pradėtas Šiaulių apskrities VMI, vykdant 2018 m. gruodžio 27 d. pavedimą tikrinti Nr. (41.2) FR0773-2355. Mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjai patikrinimo metu numatoma apskaičiuoti 192 369 Eur PVM. Taigi nagrinėjamu atveju nurodyto PVM sumos apskaičiavimas yra susijęs su pareiškėjos galimai padarytais mokesčių įstatymų pažeidimais, o VMI galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei kaip jos užtikrinimo būdą. Pareiškėjos nurodomas argumentas, kad turto arešto akto priėmimo dienai jos atžvilgiu nebuvo konstatuoti konkretūs mokesčių įstatymų pažeidimai, nepaneigia MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pirmosios sąlygos egzistavimo, nes, kaip minėta, šios sąlygos konstatavimui pakanka preliminarios išvados (prielaidos) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus.
Vertinant antrosios sąlygos taikyti turto areštą egzistavimą, paminėta, kad pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjai gali būti priskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma (192 368 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėja turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.
Pažymėtina, kad Aktu yra užtikrinta tik dalis papildomai numatomos apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, t. y. 42 702,06 Eur iš 192 368 Eur. Šiuo atveju areštuoto turto vertė yra netgi 4,5 karto mažesnė, negu bendra numatomos priskaičiuoti mokestinės nepriemokos suma. Todėl atsižvelgiant į galimai priskaičiuotiną nemažareikšmę mokesčių sumą, vadovaujantis aukščiau aptartu MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju būsimos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka viešąjį interesą, kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti. Netaikius šios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės ir mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiavus mokesčius ir su jais susijusias sumas, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Šiuo atveju turto areštas yra pateisinama priemonė, nes pareiškėja nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia jos galimybė nesumažės. Taigi egzistuoja ir antroji įstatyminė prielaida turto arešto taikymui – pagrįsta turto netekimo rizika. Akcentuotina, jog šiai sąlygai konstatuoti pakanka nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų“ (LVAT 2016 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-395-438/2016, 2020 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1162-438/2020).
Pareiškėjos argumentai, kad Bendrovei ir jos vadovui nepareikšti įtarimai dėl galbūt padarytos baudžiamosios veikos, o tokie įtarimai pareikšti kitoms įmonėms, vertinant, ar mokesčių mokėtojas (šiuo atveju – Bendrovė) padarė mokesčių teisės pažeidimą, yra teisiškai nereikšmingi. Pažymėtina, kad pareiškėjos atžvilgiu PVM papildomas apskaičiavimas šiuo atveju yra vertinami mokestine teisine prasme ir šis vertinimas nėra tapatus vertinimui, kuris atliekamas kitų teisenų (civilinės, baudžiamosios) atvejais. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjos argumentai, susiję su atliekamo mokestinio patikrinimo aplinkybėmis, nevertinami, nes tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Argumentai, susiję su atliekamo mokestinio patikrinimo aplinkybėmis, yra mokestinio ginčo bylos objektas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo turto arešto akto turinį, sprendžia, kad šis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, jis yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenis ir teisės aktų normomis bei iš skundžiamo akto turinio galima suvokti, remiantis kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas areštuoti pareiškėjos turtą.
Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė pagrįstai pasinaudojo savo diskrecijos teise areštuoti pareiškėjai priklausantį turtą ir taip užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. gruodžio 8 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08) 492-673 yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas neturi pagrindo šio sprendimo naikinti. Taigi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Techrenta“ skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.