- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- eA-1055-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03092-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Artūras Drigotas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baziris“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Baziris
- Kategorijos
- 12.5.3Turto areštas
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baziris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baziris“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turto arešto aktų panaikinimo ir žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baziris“ (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 28 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. birželio 28 d. turto arešto aktus Nr. (23.31-08)-319-1387 ir Nr. (23.31-08)-319-1391 (toliau – ir Turto arešto aktai) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, UAB „Baziris“ naudai 127 743 Eur dydžio turtinę ir 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI 2016 m. birželio 28 d. areštavo UAB „Baziris“ nekilnojamąjį turtą: žemės sklypus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei 31 131,81 Eur dydžio deklaruotą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoką. Kadangi iki 2016 m. liepos 13 d. VMI pareiškėjui neįteikė jokio dokumento, patvirtinančio minėtų VMI veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, 2016 m. liepos 13 d. telefonu susisiekus su vyriausiuoju specialistu R. Č., paaiškėjo, kad toks dokumentas dar nėra pasirašytas ir jis bus paruošas tik 2016 m. liepos 14 d. Pažymėjo, kad iki 2016 m. rugsėjo 1 d. patikslinto skundo teismui surašymo dienos pareiškėjas neturi jokių objektyvių duomenų, buvusių pagrindu VMI priimti šioje administracinėje byloje skundžiamus Turto arešto aktus ir areštuoti UAB „Baziris“ nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus) bei 31 131,81 Eur dydžio deklaruotą PVM permoką. Turto arešto aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams ir šis pažeidimas iš esmės vertintinas kaip esminis, sudarantis savarankišką ir pakankamą pagrindą ginčijamus Turto arešto aktus pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti. Pareiškėjo nuomone, vien ta faktinė aplinkybė, kad atsakovo surašyti Turto arešto aktai atitinka VMI patvirtintus turto arešto akto turinio ir formos reikalavimus, neleidžia pripažinti, kad ginčo individualūs administraciniai aktai tenkina aptariamus VAĮ reikalavimus. Turto arešto aktuose nėra pateikiama aiški informacija, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu imamasi UAB ,,Baziris“ nuosavybės teisės į turtą priverstinio laikino apribojimo priemonių. UAB ,,Baziris“, remdamasi šiais aktais, prie kurių nebuvo pateikta jokia kita informacija, iš esmės negali akivaizdžiai suvokti (suprasti), dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimti Turto arešto aktai. Šios aplinkybės konstatavimas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju įgalina VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą iš esmės vertinti kaip esminį, sudarantį savarankišką ir pakankamą pagrindą ginčijamus Turto arešto aktus pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti. VMI pareigūnai piktybiškai piktnaudžiauja savo teisėmis, pažeisdami VAĮ imperatyvus, savo neteisėtais veiksmais nepagrįstai apribojo pareiškėjo galimybę tinkamai realizuoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) garantuojamas teises, taip pat nepaisė vieno iš pagrindinių mokestinių santykių teisinio reglamentavimo ir taikymo – apmokestinimo aiškumo – principo (MAĮ 6, 9 str.). Pareiškėjas po to, kai Turto arešto aktais buvo areštuotas pareiškėjui priklausantis turtas, vyko į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Kauno AVMI), kur sužinojo, kad UAB „Baziris“ cukraus tiekėjos UAB ,,Kemerta“ ir UAB ,,Ingis“ pardavė pareiškėjui cukrų, kurio realiai, teisėtai nenusipirko ir „tikėtina“, kad UAB „Baziris“, įsigydama iš šių tiekėjų cukrų, veikė kartu. Daugiau jokių duomenų, informacijos pareiškėjui suteikta nebuvo. Nurodė, jog pareiškėjas, siekdamas padėti tyrimui ir įrodyti, kad turto areštas turi būti panaikintas, Kauno AVMI pateikė rašytinius paaiškinimus apie sandorius su UAB ,,Kemerta“ bei UAB ,,Ingis“ ir atitinkamas faktines aplinkybes patvirtinančius dokumentus.
3. Pareiškėjas nurodė, jog areštavus visą jo nekilnojamąjį turtą, informacija iš karto buvo patalpinta kreditų biuro „Creditinfo“ informacinėje sistemoje, kurioje klientų kreditingumą vertina visi bankai, kredito unijos, lizingo, vartojimo kredito, taip pat telekomunikacijų ir kitos įmonės. Tokiu būdu viešoje erdvėje yra išplatinta informacija apie UAB „Baziris“ kaip nepatikimą klientą, su kuriuo nerekomenduojama turėti verslo santykių, suteikti kreditą ar finansavimą. Jau dabar Circle K Lietuva, UAB, (buvusi Statoil Fuel & Retail Lietuva) užblokavo UAB „Baziris“ turėtas kreditines korteles, Nacionalinė kredito unija įspėjo dėl kredito sutarties nutraukimo, potencialus kreditorius (investuotojas) sustabdė derybas dėl bendradarbiavimo, plečiant UAB „Baziris“ ūkinę komercinę veiklą, vienas didžiausių UAB „Baziris“ subnuomojamų patalpų subnuomininkas pranešė apie ketinimus nutraukti subnuomos sutartį su VMI neigiamai charakterizuojama UAB „Baziris“ ir šį ketinimą įvykdė (2016 m. rugpjūčio 12 d. pranešimu UAB ,,Lupra“ pranešė, kad nuo 2016 m. lapkričio 25 d. UAB ,,Lupra“ nutraukia 2015 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį Nr. NM/57). Dėl arešto pareiškėjo nekilnojamajam turtui pareiškėjo ketinimai didinti įstatinį kapitalą nekilnojamuoju turtu šiuo metu yra neįgyvendinami. Nekilnojamojo turto areštas jau yra sukėlęs žalą UAB ,,Baziris“. Nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. UAB „Baziris“ pateikė Kauno AVMI papildomą informaciją apie 2015 m. balandžio–liepos mėn. UAB „Baziris“ vykdytą ūkinę komercinę veiklą, susijusią su cukraus pirkimu ir pardavimu, į tai, kad UAB „Baziris“ nekilnojamojo turto areštas turi tiesioginę neigiamą įtaką įmonės vykdomai komercinei veiklai, pareiškėjas 2016 m. liepos 21 d. pateikė VMI prašymą peržiūrėti ir išnagrinėti UAB ,,Baziris“ nekilnojamojo turto ir deklaruotos PVM permokos arešto, įforminto Turto arešto aktais, tikslingumą ir šiuo klausimu priimti sprendimą. 2016 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas gavo VMI raštą Nr. (21.6-32-3) R-4903, kuriame apsiribota arešto pareiškėjo turtui fakto konstatavimu ir nuoroda į turto arešto aktų apskundimo tvarką. Pareiškėjo nuomone, VMI, atsisakiusi nagrinėti minėtą UAB ,,Baziris“ prašymą, paneigė pareiškėjo teisę ginti savo interesus MAĮ, VAĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, nes VMI privalėjo vertinti, ar išnyko priežastys, dėl kurių buvo pritaikytas turto areštas. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. 4D-2016/1-1147 konstatuota, jog pareiškėjo teisė į tinkamą viešąjį administravimą buvo pažeista, nes Kauno AVMI nesilaikė informacijos tikslumo ir išsamumo principų reikalavimų, t. y. pareiškėjui nebuvo pateikta visa jo kreipimosi turinį atitinkanti informacija, taip pat nebuvo nurodytos priežastys ir (arba) pateikti paaiškinimai, kodėl tokia informacija negali būti pateikta, todėl skundas dėl Kauno AVMI pareigūnų veiksmų (neveikimo), atliekant mokestinį patikrinimą ir teikiant atsakymą į pareiškėjo paklausimą, pripažintas pagrįstu.
4. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, jog UAB ,,Baziris“ buvo sąžininga prekės (cukraus) įgijėja, siekdamas, jog būtų nustatyti tikrieji galimos nusikalstamos veikos dalyviai ir atitinkamai nubausti, 2016 m. rugpjūčio 12 d. pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pareiškimą, kuriuo prašė pradėti ikiteisminį tyrimą, t. y. UAB ,,Kemerta“ ir UAB ,,Ingis“ bei šių įmonių atsakingų darbuotojų veiklos tyrimą dėl nusikalstamos veikos, susijusios su netinkamu PVM mokėtojo prievolių vykdymu, 2015 m. sukčiavimo būdu įsigyjant cukrų ir jį parduodant UAB ,,Baziris“ ir kitoms bendrovėms.
5. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes dėl turto arešto žalos pareiškėjui (viešoje erdvėje išplatinta informacija apie UAB ,,Baziris“ kaip nepatikimą klientą; Circle K Lietuva, UAB, (buvusi Statoil Fuel & Retail Lietuva) užblokavo UAB „Baziris“ turėtas kreditines korteles; Nacionalinė kredito unija įspėjo dėl kredito sutarties nutraukimo; potencialus kreditorius (investuotojas) sustabdė derybas dėl bendradarbiavimo plečiant UAB „Baziris“ ūkinę komercinę veiklą), taip pat į tai, kad UAB ,,Lupra“ (patalpų subnuomininkas) nuo 2016 m. lapkričio 25 d. nutraukė 2015 m. birželio 1 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį Nr. NM/57, kurios pagrindu iš UAB „Baziris“ subnuomojo 1020 kv. m ploto patalpas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog jam priteistina turtinė ir neturtinė žala. Pažymėjo, jog pareiškėjo ir UAB ,,Lupra“ sudarytoje negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartyje Nr. NM/57 patalpų subnuomos terminas buvo nustatytas nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2019 m. vasario 6 d. Remiantis šios sutarties 4.1 punktu, subnuomininkas UAB ,,Lupra“ kas mėnesį subnuomotojui UAB „Baziris“ mokėjo subnuomos mokestį, kurio dydis 8,69 Eur + PVM už 1 kv. m subnuomojamų patalpų per mėnesį, iš viso 9 124,50 Eur per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2016 m. lapkričio 25 d. UAB ,,Lupra“ nutraukia minėtą negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį, tai nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 6 d. (subnuomos termino pabaiga, nustatyta sutartyje) UAB „Baziris“ negaus pajamų, kurios lygios 127 743 Eur (14 mėn. x 9 124,50 Eur / mėn.). Konstatavus VMI veiksmų, areštuojant UAB „Baziris“ turtą, neteisėtumą, pareiškėjo vertinimu, iš VMI priteistina turtinė žala, lygi 127 743 Eur, bei neturtinė žala, lygi 10 000 Eur. Pareiškėjas pažymėjo, jog UAB „Baziris“ buvo įsteigta teisėtais tikslais, yra veikianti įmonė, laiku atsiskaitanti su biudžetu. Pritaikius turto areštą, įmonės reputacija buvo sugadinta, ji patyrė turtinių nuostolių.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas paaiškino, kad Kauno AVMI, atlikusi UAB „Baziris“ mokestinį tyrimą (2016 m. vasario 15 d. užduotis atlikti mokestinį tyrimą Nr. FR0688-415) už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., surinktos informacijos pagrindu konstatavusi galimus Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 64, 80 straipsnių nuostatų pažeidimus, atsižvelgdama į VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 17.4 punktą, vadovaudamasi šių taisyklių 11.4 punktu, inicijavo UAB „Baziris“ mokestinį patikrinimą (2016 m. kovo 3 d. pavedimas tikrinti Nr. FR0773-764). Nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu UAB „Baziris“ cukraus įsigijimo iš UAB „Kemerta“ (sandorių vertė 117 612 Eur, t. sk. PVM 20 412 Eur) ir UAB „Ingis“ (sandorių vertė 335 739,21 Eur, t. sk. 58 268,78 PVM) sandoriai galimai vyko ne įformintuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, t. y. PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos neatspindi tikrojo jų turinio ir neturi juridinės galios. Patikrinimo metu numatoma papildomai apskaičiuoti apie 75 000 Eur mokesčių į valstybės biudžetą. VMI pabrėžė, jog 2016 m. birželio 28 d. buvo surašyti Turto arešto aktai ir tą pačią dieną įregistruoti Turto arešto aktų registre Nr. TA2-16-074235 ir TA2-16-074602. 2016 m. liepos 14 d. UAB „Baziris“ direktoriaus įgaliotam asmeniui Turto arešto aktai įteikti pasirašytinai. Į UAB „Baziris“ paklausimus dėl arešto pagrįstumo atsakyta Kauno AVMI 2016 m. liepos 28 d. raštu Nr. (13.2-04.1.1)-K-6029 ir VMI 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (21.6-32-3) R-4903.
Žemesnės instancijos teismas
8. VMI pabrėžė, jog MAĮ 104 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008). Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos pažymėjo, kad, siekiant taikyti turto areštą, turi būti nustatyta, jog egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011 yra pažymėjęs, jog aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Rizika, kad mokesčių mokėtojas savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką suprantama kaip aplinkybių, faktų bei mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių įvykdymą, turtinę padėtį ir pan. informacijos visuma, iš ko galima daryti prielaidą, jog tokiu atveju tikėtina, kad mokesčių mokėtojas gali laiku nevykdyti mokestinių prievolių ir išieškojimo veiksmų taikymas bus apsunkintas ar (ir) visai neįmanomas. Nurodė, kad pagal UAB „Baziris“ valstybės įmonės Registrų centrui pateiktos 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenis nustatyta, jog pareiškėjo bendrasis mokumo koeficientas yra – 0,24 (nuosavas kapitalas 93 464 Eur / visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 387 080 Eur), kas, VMI teigimu, leidžia teigti, jog pareiškėjas gali laiku nevykdyti mokestinių prievolių. Pažymėjo, jog šiuo metu UAB „Baziris“ mokestinis patikrinimas nėra baigtas, jis sustabdytas nuo 2016 m. liepos 26 d. dėl negautos informacijos iš užsienio valstybių mokesčių administratorių bei kito mokesčių mokėtojo. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas, mokestinis patikrinimas bus nedelsiant atnaujintas ir užbaigtas. Pareiškėjo argumentą, kad Turto arešto aktai neatitinka VAĮ nuostatų, VMI laiko iš esmės nepagrįstu, teigdama, jog Turto areštų aktai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nurodyta akto apskundimo tvarka, jie pasirašyti priėmusio valstybės tarnautojo, patvirtinti antspaudu ir užregistruoti turto arešto aktų registre.
9. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad subnuomininkui UAB „Lupra“, t. y. pinigų davėjui, svarbi subnuomotojo UAB „Baziris“, kaip pinigų gavėjo, reputacija, kreditingumas, mokumas ir pan. Teigė, kad pareiškėjas nenurodė priežastinio ryšio dėl galbūt neteisėtų VMI veiksmų ir subnuomininko apsisprendimo nutraukti subnuomos sutartį, kad būtent VMI veiksmai sąlygojo nuomojamų patalpų atsisakymą. Todėl, VMI vertinimu, pareiškėjo prašymas priteisti žalą dėl negautų pajamų už nuomą, ne tik kad nepagrįstas, bet ir nelogiškas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į kilusias pasekmes, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje byloje taip pat turi būti nurodytas tiesioginis priežastinis ryšys – kokią būtent įtaką neturtinei žalai atsirasti turėjo ginčijamų turto areštų uždėjimas. VMI, apibendrindama tai, kas išdėstyta, nurodė, kad mokesčių administratoriaus pritaikyti turto areštai yra tinkama, būtina ir proporcinga mokesčių administratoriaus priemonė, siekiant užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo ateityje, ji atitinka protingumo, teisingumo, gero administravimo principus, o prašymas dėl žalų priteisimo yra nepagrįstas.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, jog Kauno AVMI 2016 m. kovo 3 d. pavedimu tikrinti Nr. (13.2) FR0773-764 pradėjo pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą. VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi (patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, 2016 m. birželio 28 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1387 areštavo 31 131,81 Eur deklaruotą PVM permoką, o 2016 m. birželio 28 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1391 – žemės sklypus (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Arešto mastas – 75 000 Eur, viso areštuoto turto vertė – 41 261,81 Eur.
12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą – PVM permoką ir nekilnojamąją turtą, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat teismo vertinimui pateikti klausimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, kilusios dėl turto arešto, atlyginimo.
13. Teismas, pasisakydamas dėl Turto arešto aktų teisėtumo ir pagrįstumo, vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant MAĮ 101 straipsnio 4 dalį (2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011; 2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-985/2013; 2014 m. kovo 13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-711/2014), ir nurodė, kad MAĮ 104 straipsnio 4 dalies teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, ir būtent šių kumuliatyvių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą.
14. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi suteikė teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Ši išvada nuosekliai patvirtinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011; 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011; 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-424/2012).
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu mokestinis patikrinimas dėl PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pradėtas Kauno AVMI vykdant 2016 m. vasario 15 d. užduotį atlikti mokestinį tyrimą Nr. FR0688-415, atlikus pareiškėjo mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Mokesčių administratorius 2016 m. vasario 29 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (13.2) FR0687-381 nurodė, jog pareiškėjo cukraus įsigijimo sandoriai iš UAB „Kemerta“ (sandorių vertė 117 612 Eur, t. sk. 20 412 Eur PVM) ir UAB „Ingis“ (sandorių vertė 335 739,21 Eur, t. sk. 58 268,78 PVM) vyko ne įformintose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, t. y. ūkinės operacijos neatspindi tikrojo jų turinio. Todėl, įvertinusi mokestinio tyrimo metu surinktus faktus ir aplinkybes, kilus pagrįstų įtarimų dėl PVM atskaitos pagrįstumo ir realumo, vadovaudamasi VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 „Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą FR0687 formos ir užduoties atlikti mokestinį tyrimą FR0688 formos patvirtinimo“ patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 11.4 punktu, Kauno AVMI nusprendė inicijuoti pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjas, galbūt pažeisdamas PVM įstatymo 64 ir 80 straipsnių nuostatas, nepagrįstai įtraukė pirkimo PVM į atskaitą pagal įformintas neįvykusias ūkines operacijas ir todėl patikrinimo metu numatoma papildomai apskaičiuoti apie 75 000 Eur PVM. Taigi, teismo vertinimu, akivaizdu, kad minėtos papildomos mokesčių sumos apskaičiavimas yra susijęs su pareiškėjo galbūt padarytais mokesčių įstatymų pažeidimais, o VMI galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei kaip jos užtikrinimo būdą. Tai, kad Turto arešto aktų priėmimo dienai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo konstatuoti konkretūs mokesčių įstatymų pažeidimai (ką akcentavo pareiškėjas skunduose teismui ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė), nepaneigia MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pirmosios sąlygos egzistavimo, nes, kaip minėta, šios sąlygos konstatavimui pakanka preliminarios išvados (prielaidos) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Turto arešto aktuose nėra nurodytas teisinis pagrindas, nes Turto arešto aktuose aiškiai nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaudamasis mokesčių administratorius priėmė sprendimus dėl turto arešto, inter alia (be kita ko) padarant nuorodą į MAĮ 101 straipsnio 4 dalį. Turto arešto akto forma patvirtinta VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“ (VMI viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. VA-74 redakcija). Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, vadovaudamasis minėtu įsakymu, surašydamas Turto arešto aktus, nuosekliai laikėsi tokio akto turiniui keliamų reikalavimų. Taip pat pažymėjo, jog patvirtinta turto arešto akto forma neįpareigoja detaliai motyvuoti turto arešto. Pakanka tikslios ir aiškios informacijos apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus dokumento rekvizitus bei įvardinimo rašytine forma išreikšto turto arešto atvejo. Tokios pozicijos minėtu klausimu laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Nenustatęs Turto arešto aktų formai bei turiniui keliamų reikalavimų pažeidimų, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl VAĮ 8 straipsnio pažeidimų atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš esmės atitiko ir galimos mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Todėl Turto arešto aktai laikytini teisėtais ir pagrįstais.
18. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kilusią dėl turto arešto sukeltų pasekmių, nurodė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai teismui pateikė 2016 m. balandžio 15 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, kuria pareiškėjas sutarė parduoti žemės sklypus už 37 740 Eur, ir mokėjimo išrašą, patvirtinantį, kad žemės sklypų pirkėjas 2016 m. gegužės 19 d. sumokėjo pareiškėjui 7 740 Eur avansą. Minėtoje preliminarioje sutartyje nurodyta, kad, nesudarius pagrindinės sutarties iki 2016 m. rugsėjo 30 d. dėl pardavėjo kaltės, pardavėjas įsipareigoja grąžinti pirkėjui pastarojo sumokėtą avansą ir sumokėti 10 000 Eur baudą. Pareiškėjo teigimu, VMI areštavus žemės sklypus, dėl kurių buvo sudaryta preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis, pareiškėjas patirs ir 10 000 Eur mokėtinos baudos dydžio žalą.
19. Teismas nurodė, jog tiek turtinės žalos atlyginimo atveju, tiek ir neturtinės žalos atlyginimo atveju, įprastai pirmiausia reikalinga nustatyti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nagrinėjamoje administracinėje byloje veiksmų neteisėtumas siejamas su turto arešto taikymu pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas skunde teigė, kad būtent dėl turto arešto pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, tačiau nepateikė konkrečių motyvų, pagrindžiančių VMI veiksmų, Turto arešto aktais areštuojant pareiškėjo turtą, neteisėtumą. Teismas taip pat nenustatė, kad mokesčių administratorius, areštuodamas pareiškėjui priklausantį turtą, pažeidė turto arešto taikymą reglamentuojančius teisės aktus. Byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius piktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis, VMI darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi nesant vienos iš privalomų sąlygų – mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumo, nėra ir pagrindo turtinės žalos atlyginimui. Be to, neįrodyta ir kita viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, t. y. žalos padarymo faktas – pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl nurodytų tariamai neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė patirta moralinė žala, jos nedetalizavo ir nepagrindė atitinkamais įrodymais. Vien tik pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginys, kad neturtinė žala buvo padaryta, nepateikiant šiuo aspektu daugiau jokių argumentų, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą, yra nepakankamas šiai civilinės atsakomybės taikymo sąlygai konstatuoti. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo tenkinti, nenustačius viešosios atsakomybės elementų – neteisėtų veiksmų bei žalos padarymo fakto.
III.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismą 2017 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje mokesčių administratorius pripažįstamas viešojo administravimo subjektu, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog mokesčių administratorius privalo laikytis ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (VAĮ 3 str. 2 p.). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“. Priešingai, nei nurodo teismas skundžiamame sprendime, ginčijami Turto arešto aktai prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams ir šis pažeidimas iš esmės vertintinas kaip esminis, sudarantis savarankišką ir pakankamą pagrindą ginčijamus Turto arešto aktus pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti.
20.2. Ginčijamų Turto arešto aktų preambulėje nurodyti MAĮ 33 straipsnio 15 punktas, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 101 straipsnio 4 dalis numato tik mokesčių administratoriaus teisę, šiuo atveju, mokestinio patikrinimo metu areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, kai ,,nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų“ ir ,,yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų“. Tačiau, mokesčių administratoriaus teisė konkrečiu atveju areštuoti mokesčių mokėtojo turtą savaime negali būti kildinama vien tik iš MAĮ 33 straipsnio 15 punkto, 95 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 101 straipsnio 4 dalies, kurios nustato tik bendrąją mokesčių administratoriaus teisę areštuoti turtą. Tam, kad mokesčių administratorius galėtų realizuoti teisę areštuoti turtą, kaip minėta, turi būti nustatoma mokesčių mokėtojo mokesčių įstatymų pažeidimų ir turi būti pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausanti turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Turto arešto aktuose nenurodyta jokių faktinių duomenų apie UAB ,,Baziris“ padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat nenurodyti jokie nustatyti konkretūs UAB ,,Baziris“ mokesčių įstatymų pažeidimai, nenurodyta nustatyta pagrįsta rizika dėl mokesčių mokėtojo UAB ,,Baziris“ turto galimo netekimo, nenurodyti motyvai, kodėl areštuojamas UAB ,,Baziris“ turtas.
20.3. Turto arešto aktuose nurodyta, kad „Dokumentai, kuriais remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka“ – Kauno apskrities VMI 2016 m. kovo 3 d. pavedimas tikrinti Nr. (13.2) FR0773-764. Tačiau UAB ,,Baziris“ nėra nustatyta nepriemoka, tuo labiau, pavedimas tikrinti negali patvirtinti tariamos UAB ,,Baziris“ nepriemokos. Be to, minėtuose Turto arešto aktuose kaip ,,Papildoma informacija“ nurodyta informacija apie tai, kad neįvardyti mokėtojo cukraus tiekėjai galimai realios veiklos nevykdė ir veikė siekiant sukurti mokestinę naudą sau ir kitiems ūkio subjektams, tuo pažeidė PVM įstatymo 64 ir 80 straipsnius, taip pat negali būti pagrindu areštuoti UAB ,,Baziris“ turtą, nes: 1) galbūt realios veiklos nevykdė ne UAB ,,Baziris“, o kiti, neįvardyti subjektai – „mokėtojo cukraus tiekėjai“; 2) kiti, neįvardyti subjektai – „mokėtojo cukraus tiekėjai“ tik galbūt nevykdė realios veiklos; 3) mokestinę naudą sau ir kitiems ūkio subjektams veikdami siekė ne UAB ,,Baziris“, o kiti, neįvardyti subjektai – „mokėtojo cukraus tiekėjai“ 4) galbūt nevykdę realios veiklos subjektai – neįvardyti, nekonkretizuoti; 5) neįvardyti subjektai - „mokėtojo cukraus tiekėjai“, galbūt nevykdę realios veiklos, pažeidė PVM įstatymo 64 ir 80 straipsnius, kai tuo metu 64 straipsnį „Reikalavimai dėl PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą“ sudaro net 10 dalių su atskirais punktais, o 80 straipsnį ,,PVM sąskaitos-faktūros rekvizitai“ – 9 dalys su atskirais punktais, nustatančiais atskirus reikalavimus bei atskiras tvarkas, todėl yra visiškai neaiškūs šių subjektų pažeidimai; 6) PVM įstatymo 64 ir 80 straipsnius galbūt pažeidė ne UAB ,,Baziris“, o kiti, neįvardyti subjektai - „mokėtojo cukraus tiekėjai“. Taigi ginčijamuose turto arešto aktuose nėra pateikiama jokios informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu buvo areštuotas UAB ,,Baziris“ turtas. Nepaisant to, kad papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis, tačiau šiuo atveju jokie kiti dokumentai kartu su ginčijamais Turto arešto aktais įteikti nebuvo. Turto arešto aktai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
20.4. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje vartojamas žodis „nustatyti“ (mokesčių įstatymų pažeidimai) nėra specifinis teisinis terminas, todėl jo reikšmė turi būti aiškinama pagal bendrinėje kalboje vartojamą prasmę. MAĮ 101 straipsnio 4 dalies kontekste bendrinės kalbos prasme žodis „nustatyti“ reiškia, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma, t. y. nustatomi faktais mokesčių įstatymo pažeidimai, išaiškinami mokesčių įstatymų pažeidimai. Lingvistinis MAĮ 101 straipsnio 4 dalies aiškinimas bei sisteminis pastarojo straipsnio ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies aiškinimas suponuoja išvadą, kad mokesčių administratorius gali areštuoti mokesčių mokėtojo turtą tik nustatytais faktais išaiškinus mokesčių mokėtojo mokesčių įstatymo pažeidimus. Ši teisės norma negali būti plečiamai aiškinama kaip suteikianti teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą mokestinio patikrinimo metu padarius prielaidą apie galimus mokesčių mokėtojo mokesčių įstatymo pažeidimus. Toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principams bei jau minėtoms teisės normoms, draudžiančioms viešojo administravimo institucijai priimti sprendimus, nepagrįstus faktais ir faktinėmis aplinkybėmis. Turto arešto aktais atsakovas areštavo UAB ,,Baziris“ nekilnojamąjį turtą ir deklaruotą PVM permoką nenustatęs mokesčių mokėtojo UAB ,,Baziris“ mokesčių įstatymų pažeidimo.
20.5. Konstatavus atsakovo veiksmų, areštuojant UAB „Baziris“ turtą, neteisėtumą, iš VMI priteistina turtinė ir neturtinė žala, nurodyta pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu.
Atsiliepimas
21. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
22. Atsakovas nurodo, kad tai, jog Turto arešto aktų priėmimo dienai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo konstatuoti konkretūs mokesčių įstatymų pažeidimai (ką akcentavo pareiškėjas skunduose teismui ir teismo posėdžio metu), nepaneigia MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pirmosios sąlygos egzistavimo, nes, kaip minėta, šios sąlygos konstatavimui pakanka preliminarios išvados (prielaidos) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos pažymi, jog ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjui gali būti priskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma (75 000 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Nagrinėjamu atveju būsimos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka viešąjį interesą, kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti. Nesant vienos iš privalomų sąlygų – mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumo, nėra ir pagrindo turtinės žalos atlyginimui. Be to, neįrodyta ir kita viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, t. y. žalos padarymo faktas – pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl nurodytų tariamai neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė patirta moralinė žala, jos nedetalizavo ir nepagrindė atitinkamais įrodymais. Mokesčių administratoriaus pritaikyti turto areštai yra tinkama, būtina ir proporcinga mokesčių administratoriaus priemonė, siekiant užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo ateityje, ji atitinka protingumo, teisingumo, gero administravimo principus, o prašymas dėl žalų priteisimo yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą – PVM permoką ir nekilnojamąją turtą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, kilusios dėl turto arešto, atlyginimo.
25. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir byloje nėra ginčo dėl to, kad Kauno AVMI atlikus UAB „Baziris“ mokestinį tyrimą (2016 m. vasario 15 d. užduotis atlikti mokestinį tyrimą Nr. (13.2) FR0688-415) už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., ir, kilus pagrįstų įtarimų dėl PVM atskaitos pagrįstumo ir realumo, pradėtas UAB „Baziris“ mokestinis patikrinimas dėl pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo (2016 m. kovo 3 d. pavedimas tikrinti Nr. (13.2) FR0773-764). Nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu UAB „Baziris“ cukraus įsigijimo iš UAB „Kemerta“ ir UAB „Ingis“ sandoriai galimai vyko ne įformintuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, t. y. PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos neatspindi tikrojo jų turinio.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus pritaikyto mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, įtvirtinto MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte – turto arešto, kuris taikytas MAĮ 101 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. atliekant mokestinį patikrinimą, kai dar nėra priimtas administracinis sprendimas dėl mokestinės nepriemokos.
27. MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Remiantis MAĮ 101 straipsnio 1 dalimi areštas kaip vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų yra taikytinas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, t. y. siekiant užtikrinti mokesčio įstatymo pagrindu atsirandančios mokesčių mokėtojo pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu, įvykdymą.
28. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
29. Pažymėtina, jog pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Taigi MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-454-442/2018).
30. Šios nutarties 24–25 punktuose nurodyti faktiniai duomenys leidžia tvirtinti, kad mokesčių administratorius turėjo faktinį pagrindą preliminariai spręsti, kad pareiškėjui administraciniu sprendimu gali būti nustatyta mokestinė nepriemoka, mokesčių administratorius Turto arešto aktuose tinkamai nurodė minėtą faktinį pagrindą, taip pat nurodė teisinį pagrindą, kuriems esant gali būti taikomas areštas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tai, kad Turto arešto aktų priėmimo dienai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo konstatuoti konkretūs mokesčių įstatymų pažeidimai (ką akcentavo pareiškėjas), nepaneigia MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pirmosios sąlygos egzistavimo, nes, kaip minėta, šios sąlygos konstatavimui pakanka preliminarios išvados (prielaidos) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus.
31. Pastebėtina ir tai, kad iš Turto arešto aktuose nurodytos informacijos (apie tai, jog prekių, kurias įgijo pareiškėjas, tiekėjai galimai realios veiklos nevykdė ir veikė, siekiant sukurti mokestinę naudą sau ir kitiems ūkio subjektams, tuo gali būti konstatuotas PVM įstatymo 64 ir 80 straipsnių pažeidimas) matyti, kad mokesčių administratorius preliminariai konstatavo, kad gali būti ribojama pareiškėjo teisė į PVM atskaitą, t. y. preliminariai nustatė mokesčių įstatymų pažeidimą. Taigi nepagrįsti pareiškėjo motyvai, kad minėti faktiniai duomenys negali patvirtinti mokestinės nepriemokos. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai apie tai, kad nėra pakankamai konkrečiai nustatytos aplinkybės dėl to, jog neteisėtus veiksmus atliko galbūt kiti subjektai, kitaip tariant pareiškėjas veikė sąžiningai, negali būti patvirtinti ar paneigti preliminariai nagrinėjant klausimą dėl mokestinės prievolės tinkamo vykdymo, nes šis klausimas bus vienas iš pagrindinių įrodinėtinų klausimų nagrinėjant mokestinę bylą iš esmės ir sprendžiant, ar yra pagrindas riboti mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013).
32. Antroji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes. Todėl sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui gali būti apskaičiuota didelė 75 000 Eur mokesčių suma ir tokios sumos sumokėjimui į valstybės biudžetą būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Šiuo atveju turto areštas yra pateisinama priemonė, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ši aplinkybė gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-454-442/2018).
33. Pastebėtina ir tai, kad mokesčių administratorius, taikydamas areštą kaip vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, ir vertindamas, ar tinkamai bus užtikrintas mokestinės prievolės įvykdymas, vertino įmonės finansinę padėtį pagal jos teikiamas finansines ataskaitas (nuosavas kapitalas 93 464 Eur / visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 387 080 Eur) ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio, jeigu būtų priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos nustatymo. Mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo, nustatęs, kad įmonei gali būti priskaičiuota didelė mokestinė nepriemoka, bei įvertinęs įmonės finansinę padėtį pagal jos teikiamas finansines ataskaitas (patvirtinančias, kad išieškoti galimą mokestinę nepriemoką iš įmonės gali būti sunku arba neįmanoma), turėjo pagrindą taikyti vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – areštą.
34. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo minėtas įstatyme nustatytas sąlygas ir tvarką dėl arešto taikymo, teisingai rėmėsi suformuota teismų praktika, ir pagrįstai sprendė, kad ginčijami administraciniai sprendimai – Turto arešto aktai, yra teisėti, mokesčių administratorius turėjo pagrindą nagrinėjamu atveju taikyti šį mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Šie aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
35. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą dokumentą (Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 03-6-00001-16), nurodydamas, jog šis nutarimas įrodo, kad šioje byloje ginčijami Turto arešto aktai priimti remiantis ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis apie mokesčių mokėtojo UAB ,,Baziris“ cukraus tiekėjų UAB ,,Kemerta“ ir UAB ,,Ingis“ galimus neteisėtus veiksmus Pridėtinės vertės mokesčių ir kitų įstatymų kontekste. Dėl šių pareiškėjo argumentų akcentuotina, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį byloje Nr. A602-133/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį byloje Nr. AS602-1207/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės d. nutartį byloje Nr. A-465-602/2016).
36. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo teikiami įrodymai, patvirtinantys faktinės padėties pasikeitimą po skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo, neturi reikšmės nagrinėjamos bylos dėl administracinio akto teisėtumo išsprendimui, bet gali sudaryti faktinį pagrindą pareiškėjui kreiptis į viešojo administravimo subjektą dėl priimto administracinio sprendimo pakeitimo, panaikinimo ar naujo administracinio sprendimo priėmimo, ar viešojo administravimo subjektui savo iniciatyva spręsti klausimą dėl savo priimto sprendimo pakeitimo, panaikinimo ar naujo administracinio sprendimo priėmimo.
37. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, kilusios dėl turto arešto, atlyginimą.
38. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
39. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
40. Nenustačius mokesčių administratoriaus neteisėtų veiksmų, areštuojant pareiškėjo turtą, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti turtinę bei neturtinę žalą pagal CK 6.271, 6.250 straipsnius.
41. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl turto arešto aktų panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
42. Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baziris“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.