Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. N. individualioji įmonė) dėl turto arešto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. sausio 21 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-623, kuriuo buvo nuspręsta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsniu, areštuoti turto arešto akte nurodytą turtą, siekiant užtikrinti T. N. individualios įmonės mokestinės prievolės įvykdymą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde, trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. individuali įmonė atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 98-108) prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. II, b. l. 58-64). Vertindama šį pateiktą prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktus prašymus, tai, kad pareiškėjas, trečiasis suinteresuotas pateikto prašymo nepagrindė, nurodytų proceso šalių atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. II, b. l. 50-54), pateiktuose procesiniuose dokumentuose šalys nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti (t. II, b. l. 58-64, 98-108), pareiškėjui, trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pateiktus prašymus, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vertindama administracinėje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, visų pirma pažymi, jog tarp proceso šalių nekyla ginčo dėl administracinės bylos faktinių aplinkybių, šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai atsakovas priimtu skundžiamu aktu areštavo nurodytą turtą, kuris, pareiškėjo teigimu, priklauso ir jam nuosavybės teise (t. I, b. l. 14-19). Atsižvelgus į pareiškėjo teikiamus argumentus, ginčo turto arešto akto pagrįstumas ir teisėtumas jo priėmimo metu tikrinamas tik tiek, kiek jis susijęs su pareiškėjo galimai pažeistomis teisėmis, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas gina savo, kaip turto savininko, kurio turtas galimai buvo areštuotas, teises.

Teisėjų kolegija pažymi, jog turto arešto, kaip vieno iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, taikymą numato MAĮ 101 straipsnis, be kita ko, įtvirtinantis, jog turto areštas – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 101 str. 3 d.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors skundžiamame turto arešto akte mokesčių mokėtoju yra nurodomas T. N. individuali įmonė (t. I, b. l. 190-192), tačiau šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) (toliau – ir Individualių įmonių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnio 4 dalyje taip pat yra nustatyta, kad, jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis).

Šios nuostatos reiškia, kad individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.). Pažymėtina, jog nors subsidariai atsakingas už individualios įmonės prievoles yra tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas, tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Kita vertus, individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).

Vertinant ginčo turto arešto akto pagrįstumą pirmiausia atmestini pareiškėjo argumentai dėl to turto, kurio savininke Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyta T. N. Šiuo aspektu atsakovas rėmėsi oficialiais Nekilnojamojo turto registre užfiksuotais duomenimis, kurie laikytini teisingais, kol jie nepaneigti, nėra pateikta pagrįstų duomenų, leidžiančių daryti kitokias išvadas. Kadangi akto priėmimo dienai įrašai Nekilnojamo turto registre buvo galiojantys, nebuvo pateikta pagrįstų duomenų, leidžiančių daryti kitokias išvadas, atsakovas neturėjo pagrindo abejoti jų teisingumu (t. I, b. l. 190-192). Kiek tai susiję su kitu turtu, pažymėtina, kad atsakovas tokį sprendimą taip pat siejo su tuo, jog, atsakovo turimais duomenimis, T. N. individuali įmonė buvo šeimos verslas, verslui buvo naudojamas tiek T. N., tiek ir V. N. (pareiškėjo) turtas, abu sutuoktiniai dalyvavo įmonės veikloje (t. I, b. l. 91-95).

Toliau pažymėtina, kad T. N. individualios įmonės mokestinė nepriemoka apskaičiuota Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10, kuris buvo pakeistas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 69-87. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. (36.9-17)-SA-10 įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 18 d. (t. I, b. l. 177-182). T. N. individualios įmonės savininkė T. N. 2014 m. sausio 17 d. kreipėsi į mokesčių administratorių ir prašė mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą pelno mokesčio nepriemoką pripažinti beviltiška, kartu su šiuo prašymu buvo pateikta ir įmonės anketa, kuri patvirtina, kad individualiai įmonei neturi pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas (t. I, b. l. 13-16). Taigi pagal pirmiau minėtą teisinį reguliavimą už T. N. individualios įmonės skolas gali tekti atsakyti savininkei T. N. asmeniniu turtu, o atsakovui pagrindus tai, kad T. N. individuali įmonė galimai buvo šeimos verslas, už įmonės skolas ir savininkės sutuoktiniui V. N. Tokia išvada yra daroma atsižvelgus į pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Šiuo atveju pareiškėjas įtikinamai nepagrindė, kad nurodytu pagrindu atsakovas nepagrįstai priėmė skundžiamą aktą. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog ji netiria skundžiamo akto konkrečiai vertindama mokestinės prievolės kilmę bei sutuoktinių, t. y. pareiškėjo ir individualios įmonės savininkės T. N., pareigos įvykdyti prievolę, kadangi tokie ginčai sprendžiami bendrosios kompetencijos teismuose. Pareiškėjui šiuo teismo sprendimu neužkertama galimybė galimai jo pažeistas teises ginti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgus į nurodyto subjekto atsakomybės pobūdį spręstina, jog areštuodamas turtą, kad būtų įvykdyta mokestinė prievolė, atsakovas neviršijo teisės aktuose nustatytos kompetencijos ribų.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nepagrindė, neįrodė prielaidų taikyti turto areštą, t. y. MAĮ 101 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų (t. II, b. l. 58-64).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr. 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-249/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1497/2011, 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-711/2014). Sąlyga turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1497/2011). Nagrinėjamu atveju vertintina, jog turto areštas yra pateisinama priemonė, nes nebuvo nurodyta, pateikta faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, bus galimybės padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Nagrinėjamu atveju matyti, kad gali būti priskaičiuota pakankamai didelė mokestinės prievolės suma ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas nepateikė jokių faktinių konkrečiais dokumentais pagrįstų duomenų ir nenurodė jokių argumentų, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, bus užtikrinta galimybė padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės. Be to, nors ir pareiškėjas teigia, jog T. N. vardu yra registruota ir daugiau turto nei jo buvo areštuota, tačiau iš administracinėje byloje pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjo nurodyti žemės sklypai priklauso keliems bendrasavininkams, tarp kurių yra ir pats pareiškėjas, todėl pagrįstai tikėtina, jog vėlesnis šių areštuotų dalių išieškojimas taip pat sukels neproporcingų pasekmių kitų bendrasavininkių atžvilgiu, galimai pažeis jų teises ir teisėtus interesus (t. I, b. l. 92-97).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas teikia argumentus, kad areštuota turto daugiau nei turto arešto mastas, tačiau iš 2014 m. sausio 21 d. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenų matyti, jog T. N. individualios įmonės mokestinė nepriemoka, apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, buvo 82 073,90 Lt, todėl ši suma ir buvo nurodyta kaip turto arešto mastas. Turto arešto aktu areštuoto turto vertė yra 82 972,13 Lt, o arešto mastas – 82 073,90 Lt, taigi, areštuoto turto vertė nežymiai – 898,23 Lt – viršija arešto mastą. Be to, atsakovas nurodo, jog surašant Turto arešto aktą buvo įvertinta tiek T. N. individualios įmonės 2013 m. gruodžio 3–5 d. sumokėta 10 000 Lt suma, tiek ir pelno mokesčio delspinigių suma, apskaičiuota už visą dėl mokestinio ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo laikotarpį (t. II, b. l. 91-97). Šiuo atveju atsižvelgus į susidariusios mokestinės prievolės dydį nėra pagrindo spręsti, kad susidaręs skirtumas būtų pernelyg neproporcingas, tokių aplinkybių buvimo nepagrindė ir pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Taigi savaime tai, jog ginčijamu aktu buvo areštuota daugiau turto negu nustatyta mokestinė nepriemoka, nedaro ginčijamo akto neteisėtu. Areštuoto turto mastas lyginant su pačia prievole nedidelis ir neesminis, svarbiausia akto paskirtis užtikrinti mokestinės prievolės išieškojimą, o pati turto vertė bus nustatyta, vykdant atsakovo sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas skirtumas (skirtumas, susidaręs tarp papildomai planuojamos į biudžetą paskaičiuoti mokesčio sumos ir viso areštuojamo turto vertės) suma, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, nėra neproporcingai didelis.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo skundžiamas aktas, kiek jis yra susijęs su pareiškėjo nurodytais jo pažeistais interesais, yra teisėtas, pagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas (t. II, b. l. 58-64).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog ginčijamo akto teisėtumas, pagrįstumas buvo vertinamas atsižvelgus į jo priėmimo metu buvusią situaciją. Ši priimama teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui, pasikeitus situacijai, kreiptis į atsakovą dėl turto arešto panaikinimo, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo pakeitimo (MAĮ 95 str., 101 str.).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. II, b. l. 58-64). Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad būtent proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra suteikiama tik proceso šaliai, atitinkančiai nurodytą ABTĮ reguliavimą. Nesant nurodytų aplinkybių ir pareiškėjo siektų interesų, inicijuojant teisminį procesą, tenkinimo bylinėjimosi išlaidos jam negali būti priteistos. Atitinkamai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 44 str. 1 d., 45 str.).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.