Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. J. T. ieškinį atsakovams UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovės ir atsakovų 2020 m. lapkričio 14 d. sudarytą „Paslaugų teikimo sutartį“ dėl „(duomenys neskelbtini) dviejų namų“ pardavimo ( Ieškinio priedas Nr. 1) negaliojančia; pripažinti ieškovės ir atsakovų 2020 m. lapkričio 14 d. sudarytą „Paslaugų teikimo sutartį“ dėl „(duomenys neskelbtini) sklypas 6,68 a (duomenys neskelbtini)“ pardavimo negaliojančia; priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2020-11-14 M. J. T. (Ieškovė) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. S. (Atsakovai) sudarė dvi paslaugų teikimo sutartis. Šiomis sutartimis Ieškovė ir Partneris 1 (UAB „(duomenys neskelbtini)‘ atstovaujama G. S.) ir Partneris 2 (G. S.) veikdami bendrai, už atlyginimą teiks tarpininkavimo paslaugas parduodant Ieškovės turtą - pastatus esančius (duomenys neskelbtini) ir 6,68 a. dydžio sklypą esantį adresu (duomenys neskelbtini) .

Sutartis Ieškovė pasirašė po labai ilgo ir varginančio, trukusio daugiau nei 4 valandas pokalbio su Atsakovu G. S.. Pokalbyje per telekonferencinį ryši taip pat dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu prisistatęs D. O.. Susitikimo metu beveik visą laiką kalbėjo D. O.. Po šio pokalbio Atsakovas G. S. pateikė Ieškovei jau paruoštas sutartis, kurias vis ragino pasirašyti nedelsiant. Nors Ieškovė turėjo galimybę jas peržvelgti, tačiau paprašius palaukti ir duoti laiko pagalvoti, susipažinti detaliau su sutarties sąlygomis, Ieškovė Atsakovo buvo įtikinta, kad nereikia gaišti laiko ir reikia pasirašyti šias sutartis nedelsiant nes jau netrukus jos pageidaujamam parduoti turtui Atsakovai suras pirkėjus. Atsakovai žodžiu užtikrino Ieškovę, kad iki 2020 metų pabaigos jos turtas garantuotai bus parduotas už jos pageidaujamą kainą.

Netrukus, po sutarčių pasirašymo Ieškovė peržiūrėjo internetinius nekilnojamo turto skelbimų portalus internete ir surado ne vieną skelbimą apie jos parduodamą turtą. Didžiąją dalį skelbimų publikavo visiškai Ieškovei nežinomi asmenys. Taip pat skelbimuose buvo nurodyta netiksli ar net klaidinanti potencialius pirkėjus informacija apie Ieškovės parduodamą turtą. Pasirašius minėtas sutartis, Atsakovai jokių klientų ar interesantų norinčių pirkti Ieškovės parduodamą turtą neatvedė nei per savaitę, nei per mėnesį laiko nuo sutarčių pasirašymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Dėl individualiai aptartų vartojimo sutarčių sąlygų sampratos

Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal šio straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Šią nuostatą į nacionalinę teisę perkelia CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygas vienašališkai parengė atsakovai. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, minėta aplinkybė reiškia, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu verslininkas neįrodo priešingai. Taigi pareiga įrodyti, kad tarp sutarties šalių vyko derybos dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygos (-ų), nagrinėjamos bylos atveju tenka atsakovams.

Pažymėtina, kad sprendžiant, ar vartojimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos, turi būti nustatyta, ar vartotojas galėjo daryti įtaką tokių sąlygų turiniui (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalis ir ją įgyvendinančio CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

Dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo vartotojui aspektu

Visa kasacinio teismo praktika dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo išsamiai ir apibendrintai pateikta šio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020.

Minėta, jog CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje (kuria perkeliama Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalis) įtvirtinta taisyklė, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taigi, bendroji taisyklė yra ta, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai.

Vadinasi, nagrinėjamoje byloje reikšminga, ar, atsižvelgiant į Tarpininkavimo paslaugų sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir nuostatas, taip pat teisines ir faktines aplinkybes, sąlygos dėl turto pardavimo kainos ir komisinio mokesčio mokėjimo sudaro pagrindinį sutarties dalyką, t. y. ar šiose sąlygose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį, ar jos, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį.

Iš CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalies matyti, kad antroji sąlygų, kurių galimo nesąžiningumo negalima vertinti, išimtis susijusi tik su nustatytos kainos arba nustatyto atlygio adekvatumu mainais į teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.

Taigi, nagrinėjamoje byloje reikšminga ir tai, ar ginčo dalykas yra susijęs su Tarpininkavimo sutarties 4.53.; 5.2.; 41. punktuose įtvirtinto mokesčio adekvatumu, net atsakovams ir nepardavus ieškovės turto.

Skaidrumo reikalavimas dar kitaip vadinamas procedūriniu sąžiningumo kontrolės aspektu. Yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinis (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas).

Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje B. M., Ioana O. M. prieš SC V. R. SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-C. V. Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

Teismo vertinimu, paslaugų teikimo sutartyse nėra aiškiai ir suprantamai nustatytas tarpininkui mokėtino atlygio nustatymo mechanizmas nepardavus turto. Todėl laikytina, kad Sutartyse nėra aiškiai nurodyta komisinio ir sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarka ir atsiskaitymo sąlygos.

Siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, itin svarbu, ar sutartyje skaidriai išdėstytos vartotojo mokėtinos kainos apskaičiavimo mechanizmo ypatybės, taip pat šios sąlygos ryšys su kitomis sąlygomis, susijusiomis su atlygiu tarpininkavimo paslaugų teikėjui, kad vartotojas galėtų pagal aiškius ir suprantamus kriterijus numatyti jam dėl to kylančius ekonominius padarinius.

Įvertinus ginčijamas Sutartis, darytina išvada, kad jos 4.1., 4.5.3. ir 5.2. punktuose įtvirtintos sąlygos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai, taigi prieštarauja skaidrumo principui ir pagal CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą vertintinos kaip nesąžiningos.

Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).

Taigi, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuojamas sąlygos nesąžiningumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 33 punktą).

Pagal CK 6.718 straipsnio 1 dalį, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų.

Atlygintinų paslaugų kainą ir apmokėjimą reglamentuojančio CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal šio straipsnio 3 dalį, suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008).

Sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtina paisyti reguliavimo, įtvirtinto teisės normose, skirtose apsaugoti silpnesniąją šalį ir įpareigojančiose pardavėją ar paslaugų teikėją, sudarant sutartį su vartotoju, atsižvelgti į jo interesus.

CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Vertinant CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Kita vertus, CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis įtvirtina kartu ir neskaidrioms sutarčių sąlygoms būdingas teisines pasekmes – contra proferentem taisyklę (kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai). Taigi, minėta norma įtvirtina dvejopas skirtingas teisines pasekmes. Todėl kyla klausimas dėl šių pasekmių konkurencijos (ne)buvimo, t. y. kokiu atveju kurios teisinės pasekmės turi būti taikomos. Ar taikyti contra proferentem taisyklę, ar nesąžiningos sąlygos pasekmes, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą. Tam tikrais atvejais, kai sutarties sąlyga gali būti aiškinama vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, siekiant efektyviai apginti vartotojo teises, gali pakakti tik pritaikyti contra proferentem taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 37, 38 punktai).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei susiformavusią teismų praktiką, teismas sprendžia, kad Paslaugų teikimo sutarčių 4.1., 4.5.3. ir 5.2. punktų nuostatos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Taip pat Sutarčių 7.4. punktas, kuriame numatyta, kad Sutartys prieš terminą gali būti nutrauktos tik rašytiniu visų šalių susitarimu, laikytinas pažeidžiančiu vartotojo teises ir interesus, šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, yra nesąžiningas, todėl negaliojantis.

Ieškovei keliant reikalavimą dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančia, teismas patikrina šalių sudaryto sandorio – Sutarties atitiktį CK 1.91 straipsniuose nustatytiems reikalavimams.

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad tikroji ieškovės valia ir tikslas sudarant Sutartis buvo parduoti Turtą. Taigi ieškovė, sudarydama Sutartis, teisingai suvokė sudaromo sandorio esmę ir savo valią išreiškė pasirašydama Sutartis, kurias iš esmės už užmokestį pavedė tarpininkui teikti tarpininkavimo paslaugas parduodant jos Turtą. Taigi ieškovė, sudarydama Sutartis dėl sutarties dalyko, kurio esminė sąlyga yra tarpininkavimas parduodant Turtą, nesuklydo. Ieškovė, sudarydama Sutartis, siekė pasinaudojant Partnerių teikiamomis paslaugomis parduoti savo Turtą, o Partneriai už atitinkamą atlyginimą suteikti ieškovei paslaugą – surasti pirkėją. Taigi Partnerių teiktos paslaugos pagrindinis tikslas – faktinis ieškovės Turto pardavimas (Sutarties 1.1. punktas). Tačiau Sutarties galiojimo metu (iki ieškovė kreipėsi į teismą - 2021-06-03, ir iki teismo sprendimo priėmimo, Sutarties 7.1 punktas) Turto pardavimas neįvyko, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Partneriai visiškai įvykdė savo įsipareigojimus pagal Sutartį bei pilnai suteikė paslaugą atsakovei.

Ieškovė tvirtina, kad jai Sutarties sudarymo metu nebuvo atskleistos (buvo nutylėtos) esminės Sutarties sąlygos. Dėl apgaulės <..> sudarytas sandoris, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-264/2013, 3K-3-329-916/2015).

Sutartys buvo sudaryta nuotoliniu būdu (telekomunikaciniais įrenginiais). Tai reiškia, kad prieš sudarant vartojimo sutartį ieškovei turėjo būti suteikta būtina, teisinga, išsami ir neklaidinanti informacija, įkaitant bendrą paslaugų kainą (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6. 6.228⁷ straipsnio 1 dalies 4 punktas). Minėta, kad pareiga įrodyti, kad informacija yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 4 dalis, 6. 6.228⁷ straipsnio 5 dalis).

Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Teismas sprendžia, kad byloje esančių duomenų pakanka daryti išvadai, kad Sutartis buvo sudaryta panaudojant apgaulę (vienos sandorio šalies tylėjimu (CK 1.91 straipsnio 5 dalis)). Kaip jau anksčiau nurodyta, ieškovė teisingai suvokė sudaromo sandorio esmę, kurio viena iš esminių sąlygų buvo atlygintinas tarpininkavimas parduodant turtą ir šią savo valią ieškovė išreiškė pasirašydama Sutartis. Tačiau to nepakanka spręsti, kad ieškovei pasirašant Sutartis buvo atskleistos visos su tuo susijusios aplinkybės. Byloje surinkti įrodymai leidžia spręsti, kad apgaulė sudarant Sutartį pasireiškė tam tikrų aplinkybių, kurias žinodama ieškovė nebūtų sudariusi sandorio, sąmoningu nuslėpimu (jų neatskleidimu). Visų pirmiausia ši išvada darytina dėl to, kad šalių pasirašytų Sutarčių pagrindu atsakovų teisė į 30 000 Eur (arba 20 000 Eur) tarpininkavimo mokestį kyla iš esmės nepriklausomai nuo to, kaip šią sutartį vykdo patys Partneriai, nes jų finansinė atsakomybė ribojama tik bendra 300 Eur suma, Sutarties 5.5 punktas). Be to, ieškovės tikslas sudarant Sutartis buvo Turto pardavimas. Taigi, bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, suvokdamas anksčiau aptarto sandorio sudarymo pasekmes (sandorio efektą) t. y. atsiskaityti su Partneriais ta pačia, 30 000 Eur ar 20 000 Eur suma nepriklausomai nuo pasiekto rezultato (t. y. už kokią kainą Turtas parduotas ar jis net iš vis neparduotas), laisva valia tokio sandorio nesudarytų arba sudarytų kitomis sąlygomis (pavyzdžiui sutartų sumokėti Partneriams mažesnį tarpininkavimo mokestį, kuris priklausytų nuo atliktų paslaugų kiekio, jų įkainių ir panašiai). Be to, tokį tarpininkavimo mokesčio nustatymo principą atsakovai teismo vertinimu galėjo naudoti ir kaip kitos šalies spaudimo priemonę nustatant galutinę turto pardavimo kainą (tokiu atveju pardavėjui gali būti naudingiau turtą parduoti už net jam nepriimtiną (per mažą) kainą, nei turto iš vis neparduoti (tokiu atveju patirtų vien nuostolius, susijusius su tarpininkavimo išlaidomis). Taigi, atsakovams pagal sudarytą Sutartį iš principo net nebuvo svarbu, už kokią kainą bus parduotas turtas.

Susipažinus su Sutarties 5 dalies sąlygas (Šalių atsakomybė), kurios susijusios su atsiskaitymu su atsakove UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nusprendus neparduoti turto, spręstina, kad ieškovė negalėjo daryti įtakos šiai Sutarties daliai, kiek tai susiję su paslaugų kainos apmokėjimu, nes ji nebuvo individualiai aptarta. Ginčo dėl to, kad šios Sutarties sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje, nekilo. Kadangi tai tipinės, numatytos iš anksto sąlygos, ir jų parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, todėl pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka atsakovams (anksčiau cituota Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika). Atsakovai neįrodė, kad Sutarties sąlygos nustatančios, kad net nusprendus neparduoti turto už suteiktas paslaugas, ieškovė turės sumokėti tą pačią kainą, kaip ir jį pardavus, buvo su ieškove aptartos individualiai. Atsižvelgus į tai, kad šios Sutarčių sąlygos nustato neproporcingai didelę ieškovės materialinę atsakomybę (ji yra tokia pati tiek pardavus, tiek ir nepardavus turto), nesant duomenų, kad su ja ši sąlyga buvo individualiai aptarta, kad dėl jos su ieškove (kuri yra vartotoja), buvo sąžiningai derėtasi ir ji realiai galėjo daryti įtaką tokios sąlygos keitimui, spręstina, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl sandorio efekto ir Sutartys pripažintinos negaliojančiomis dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), nes jeigu apgaulės (tylėjimo) nebūtų buvę, ieškovė sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sutarties pripažinimas negaliojančia ab initio sandorio ir trečiųjų asmenų teisių nepažeidžia, Sutartis nėra įvykdyta (turtas neperleistas ir yra ieškovės žinioje), vykdant Sutartis jos šalys viena iš kitos nėra nieko gavusios ir CK 1.91 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės netaikytinos.

Kadangi ginčas kilęs iš vartojimo sutarties, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą būti aktyvūs. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. sausio 16 d. sprendimu už akių pagal ieškovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ieškinį viešajam interesui ginti, atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, pripažino atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtos paslaugų teikimo sutarties 2.11, 5.2, 7.4 ir 7.5 punktų sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Analogišką sprendimą 2020 m. spalio 12 d. yra priėmęs Kauno apylinkės teismas (civilinė byla Nr. e2-12299-986/2020).

Kadangi šiose teismų nagrinėtose bylose ir šioje nagrinėjamoje byloje sutarčių sąlygos yra identiškos, spręstina, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. sausio 16 d. sprendimo už akių, kuriuo anksčiau nurodytų punktų sąlygos pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Atsižvelgus į tai, kad atsakovai privalėjo vykdyti teismo sprendimą, kuris susijęs su viešojo intereso gynimu ir pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti nesąžiningų sąlygų ar sąlygų sudarant sutartis su vartotojais, tačiau to nepadarė, toliau vartoja Sutarties formą, kurios punktai pripažinti nesąžiningi ir negaliojantys, apie padarytą pažeidimą informuotina Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nedelsiant išsiunčiant jai teismo sprendimą kopiją (CPK 299 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnis). Šioje byloje, patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistinas jos sumokėtas žyminis mokestis ir 1000 Eur advokato pagalbos išlaidų, nes 500 Eur advokato padėjėjo išlaidų taikos sutartimi įsipareigojo sumokėti G. S..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 45, 268, 270, 279, straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2020 m. lapkričio 14 d. sudarytą „Paslaugų teikimo sutartį“ dėl „(duomenys neskelbtini) dviejų namų“ pardavimo negaliojančia ab initio; pripažinti 2020 m. lapkričio 14 d. sudarytą „Paslaugų teikimo sutartį“ dėl „(duomenys neskelbtini) klypas 6,68 a, (duomenys neskelbtini)“ pardavimo negaliojančia ab initio.

Priteisti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1150 Eur (vieną tūkstantį šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovei M.J. T..

Informuoti apie padarytą pažeidimą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybą, išsiunčiant jai teismo sprendimo kopiją.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.