- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-19
- Bylos Nr.
- e2A-557-440/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- Ergo Insurance SE
- Atsakovas
- D. Y.
- Trečiasis asmuo
- D. D.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1103-1097/2020 pagal ieškovo Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui D. Y., trečiasis asmuo D. D., dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Ergo Insurance SE, veikiantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 3595 Eur žalos atlyginimą regreso tvarka, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. spalio 12 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. 02-4699932 metų laikotarpiui (t. y. nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2018 m. spalio 19 d.) buvo apdrausta transporto priemonės „Citroen Xsara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2018 m. rugsėjo 18 d. transporto priemonė buvo parduota atsakovui, tačiau naujasis savininkas atsakovas nepranešė ieškovui apie transporto priemonės įsigijimą, t. y. neįvykdė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nurodoma, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu apdraustas automobilis susidūrė ir apgadino transporto priemonę „Infiniti“ QX56. Po eismo įvykio buvo užpildyta Eismo įvykio deklaracija, kurioje apdraustos transporto priemonės „Citroen Xsara“ vairuotojas pripažino, jog yra atsakingas dėl eismo įvykio kilimo ir padarytos žalos. Ieškovas atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdamas 7190 Eur draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepranešė draudikui apie transporto priemonės perleidimą naujam savininkui ir draudimo rizikos pasikeitimą, atsakovas turi atlyginti dalį išmokėtos draudimo išmokos. Transporto priemonę įsigijęs naujasis savininkas atsakovas nebeatitinka tų kriterijų, kuriais vadovaujantis buvo sudaryta privalomojo draudimo sutartis su buvusiu transporto priemonės savininku, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų išmokėtos draudimo išmokos dalį – 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos (t. y. 3595 Eur).
3. Atsakovas D. Y. nesutikdamas su ieškiniu nurodė, kad nepažeidė pareigos informuoti draudiką apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, nes draudžiamasis įvykis įvyko aštuntą dieną po apdraustos transporto priemonės savininkų pasikeitimo (2018 m. rugsėjo 26 d.), t. y. dar nesuėjus TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytam ir draudimo sutarties 3.2.3 punkte nurodytam 15 dienų terminui, per kurį naujas savininkas turi informuoti draudiką apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą. Pagal draudimo sutarties 3.2.3 punktą naujajam transporto priemonės savininkui atiteko draudėjo teisės bei pareigos pagal šią sutartį. Nei įstatyme, nei draudimo sutartyje nenustatyta jokių ribojimų asmeniui naudoti ar eksploatuoti automobilį pagal paskirtį pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui, kai naujajam transporto priemonės savininkui perduodama galiojanti draudimo sutartis ir ją patvirtinantys dokumentai. Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė priežastinio reikalaujamos priteisti žalos ir draudiko neinformavimo nedelsiant ryšio. Nagrinėjamu atveju transporto priemonės savininkų pasikeitimas neturėjo įtakos draudimo rizikos padidėjimui, nes apdrausta transporto priemonė eismo įvyko metu nebuvo naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis nei 10 metų, t. y. atsakovas šios kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą turi nuo 1999 m. rugpjūčio mėnesio.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, D. D. nurodė, kad bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms ir pareigoms. Trečiojo asmens teigimu, ginčo transporto priemonę jis pardavė atsakovui ir apie pasikeitusį jos savininką pranešė VĮ ,,Regitra“. Pareiga apie transporto priemonės savininko pasikeitimą pranešti draudimo bendrovei tenka naujajam savininkui atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
6. Teismas pasisakydamas dėl pareigos pranešti apie pasikeitusį transporto priemonės savininką įvykdymo termino bei atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką, pripažino, jog atsakovas, įsigijęs automobilį, ėmė jį eksploatuoti, tačiau apie pasikeitusį jo savininką draudikui nepranešė. Nors iki eismo įvykio nebuvo praėjęs 15 dienų terminas, tačiau atsakovas negalėjo nurodyti jokių svarbių objektyvių priežasčių, kodėl aštuonias dienas iki eismo įvykio nebuvo pranešęs draudikui savo duomenų ir neinformavo apie nuosavybės teisės į automobilį perėjimo. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas bei atidus ir pažeidė TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje, draudimo sutarties 3.2.3 punkte įtvirtintą pareigą nedelsiant pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į automobilį perėjimą ir pateikti savo duomenis.
7. Teismas pasisakydamas dėl pareigos pranešti apie pasikeitusį transporto priemonės savininką nevykdymo pasekmių nurodė, kad vien delsimas pranešti (nepranešimas) draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perleidimą savaime automatiškai nelemia draudėjo (naujojo savininko) prievolės atlyginti draudikui dalį išmokėtos draudimo išmokos. Toks delsimas pranešti (nepranešimas) siejamas su draudėjo (naujojo savininko) rizika, kad, nepranešimo atveju, draudikas, neturėjęs galimybės įvertinti pakitusios rizikos, gali reikalauti dalį išmokos grąžinti, jei rizika pakito dėl transporto priemonės savininko pasikeitimo. Taigi, prievolės pranešti apie savininko pasikeitimą nevykdymą teismas vertino kartu su draudimo rizika ir jos pokyčiais pasikeitus transporto priemonės savininkui.
8. Pasisakydamas dėl draudėjo pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymo pasekmių, teismas akcentavo, kad apie pakitusią draudimo riziką pranešti draudikui yra draudėjo pareiga, jos nevykdymo atveju draudėjui tenka našta įrodyti, jog draudimo rizika nebuvo pakitusi, jog nėra priežastinio informacijos nepateikimo ir atsiradusių nuostolių ryšio. Šiuo atveju draudėjas įsipareigojo užtikrinti, kad transporto priemonę vairuos tik asmenys, turintys ne mažesnį kaip 10 metų vairavimo stažą, ir ji nebus naudojama išvardytoms veikloms. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad pagal draudimo sutarties sąlygas atsakovas neturėjo pagrindo laikyti, jog jis neatitinka draudimo sutarties sąlygų, keliamų apdraustos transporto priemonės vairuotojui.
9. Aplinkybę, kad atsakovas iki šiol nebuvo ieškovo klientu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti padidėjusią riziką dėl savininko pasikeitimo, nes vien sutarčių su konkrečiu draudiku sudarymo faktas susijęs su kliento lojalumu, o ne draudimo rizikingumu. Daugiau argumentų, kuriais grįstų draudimo rizikos padidėjimą pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui konkrečiu nagrinėjamu atveju ir tokios rizikos padidėjimo priežastinį ryšį su atsiradusiais nuostoliais, ieškovas nepateikė.
10. Atsižvelgdamas į kriterijus, kuriuos įvertinus nustatomas draudimo rizikos pokytis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apdraustos transporto priemonės savininko pasikeitimas turėjo įtakos draudimo rizikos padidėjimui, todėl nėra nustatytas priežastinis prievolės pranešti apie pasikeitusį transporto priemonės savininką ir atsiradusios žalos ryšys. Nors nustatyta, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, nesilaikė visų draudimo sutartyje nustatytų pareigų, t. y. neinformavo draudiko apie transporto priemonės savininko pasikeitimą ir nepateikė savo duomenų, tačiau atsakovas nepažeidė draudimo sutarties 1.6 punkto, pagal kurį įsipareigojo užtikrinti, kad transporto priemonę vairuos tik asmenys, turintys ne mažesnį nei 10 metų vairavimo stažą. Taip pat byloje nėra kitų duomenų apie pakitusią draudimo riziką, lyginant su buvusiu transporto priemonės savininku. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas įrodė, jog delsimas pranešti apie transporto priemonės savininko pasiteikimą neturėjo įtakos draudimo rizikos pasikeitimui ir nėra priežastiniu ryšiu susijęs su atsiradusiais nuostoliais, o ieškovas priešingų duomenų nepateikė. Dėl to ieškovo ieškinį teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovas Ergo Insurance SE, veikiantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apelianto nuomone, delsimas pranešti (nepranešimas) siejamas su draudėjo (naujojo savininko) rizika, kad, nepranešimo atveju, draudikas, neturėjęs galimybės įvertinti pakitusios rizikos, gali reikalauti dalį išmokos grąžinti, jei rizika pakito dėl transporto priemonės savininko pasikeitimo. Taigi, prievolės pranešti apie savininko pasikeitimą nevykdymas vertinamas kartu su draudimo rizika ir jos pokyčiais pasikeitus transporto priemonės savininkui. Tarp ieškovo ir trečiojo asmens D. D. sudarytoje draudimo sutarties 3.2.3. punkte buvo numatyta pareiga pranešti draudikui apie pasikeitusį transporto priemonės savininką. Tokia sąlyga įtraukta į draudimo sutartį, nes draudikas laiko, jog pasikeitus apdraudžiamos transporto priemonės savininkui pasikeičia ir rizika, kurią įvertindamas draudikas apskaičiuoja draudimo įmoką. Pareigą apskaičiuoti draudimo įmoką bei vertinti riziką turi draudikas. Be to, ieškovas atlieka individualų kiekvieno asmens rizikos vertinimą, o tai reiškia, jog kiekvienas asmuo yra vertinamas individualiai. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovo draudiminė rizika yra gerokai didesnė nei trečiojo asmens. Jei atsakovas ketintų sudaryti su ieškovu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pritaikius tas pačias pasirenkamas draudimo rizikas, kurias buvo pasirinkęs trečiasis asmuo draudimo įmoka būtų buvusi 205,93 Eur, kaip jau nurodyta trečiajam asmeniui paskaičiuota draudimo sutarties kaina buvo 58,35 Eur. Apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju draudimo sutarties kaina pasikeitė daugiau nei tris kartus, vadinasi taip pat ir draudimo rizika šiuo atveju padidėjo daugiau nei tris kartus.
11.2. Apeliantas pažymi, jog pats atsakovas, jokių įrodymų teismui, kurie pagrįstų jo išsakytą poziciją dėl nepasikeitusios rizikos, nepateikė. Taigi, atsakovas neįrodė, jog draudžiant jį draudimo bendrovės prisiima tokią pat riziką, kaip draudžiant trečiąjį asmenį.
11.3. Pirmosios instancijos teismas dėl draudiminės rizikos pasikeitimų apimties nepasisakė. Teismas manydamas, jog ieškovas neįrodė, jog nagrinėjamoje situacijoje rizika pasikeitė tiek, jog būtų galima pilnai tenkinti ieškinio reikalavimus, nevertino, jog galimai rizika pasikeitė kiek mažiau. Apelianto įsitikinimu, teismas neištyrė draudiminę riziką charakterizuojančių atsakovo ir trečiojo asmens savybių, jų nepalygino, skundžiamu sprendimu pasisakyta tik dėl atsakovo turimo vairavimo stažo, bet kaip nurodyta draudiminės rizikos vertinimui įtaką turi ne tik vairuotojo turimas vairavimo stažas, teismas neišsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus. Teismas nevertino kokia apimtimi pasikeitė draudiminė rizika, todėl nebuvo vertinta galimybė ieškinį tenkinti iš dalies.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. Y. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
12.1. Apeliantas nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog atsakovas nors ir turi 10 metų vairavimo stažą, tačiau kitos su atsakovu susijusios aplinkybės draudikui nebuvo žinomos yra nenuoseklus. Ieškovas būdamas savo srities profesionalu (draudikas) neturi konkrečios ir objektyviai pagrįstos metodikos draudimo rizikai apskaičiuoti, o draudimo kainą nustato daugiau subjektyviai.
12.2. Pažymi, kad apie pasikeitusį transporto priemonės savininką trečiasis asmuo pranešė VĮ ,,Regitra“, todėl apie pasikeitusius transporto priemonės savininkus informacija buvo išviešinta ir draudikui. Pažymi, kad transporto priemonių valdytojai, tą pačią transporto priemonę ir su tuo pačiu galiojančiu draudimo polisu gali valdyti net keliais teisėtais būdais.
12.3. Draudimo sutartis paprastai sudaroma prisijungimo būdu pagal draudiko pasiūlytas sutarties sąlygas. Be to, ieškovas (apeliantas) apskritai nenurodo, koks priežastinis ryšys egzistuoja tarp ieškovo reikalaujamos žalos ir draudiko neinformavimo nedelsiant. Apelianto skunde cituojama byla nėra teisiškai reikšminga, nes jos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nei įstatyme, nei draudimo sutartyje nenumatyta jokių ribojimų asmeniui naudoti ar eksploatuoti automobilį pagal paskirtį pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui, kuomet naujajam transporto priemonės savininkui perduodama galiojanti draudimo sutartis ir dokumentai, patvirtinantys sudarytą draudimo sutartį. Ieškovas neįrodė, jog pasikeitus transporto priemonės savininkui (savaime ir iš karto) pasikeitė ir rizika. Draudiko nurodyti draudimo rizikos kriterijai vertintini kaip tam tikri ieškovo rinkodaros sprendimai, iš esmės nesusiję su draudimo rizika, kaip tokia.
12.4. Tarp terminų „nedelsdamas“ ir „15 dienų“ akivaizdžiai egzistuoja priešprieša ir egzistuoja neaiškumas, to kaip nurodyta cituojamoje Kasacinio teismo praktikoje turėtų būti vengiama, t. y. draudimo taisyklėse negali būti dviprasmiškai aiškintinų sąvokų, terminų ir pan. Atsakovo nuomone, draudimo poliso/sutarties (sąlygų) turinio dviprasmiškumas ir/ar detalizacijos stoka, negali būti faktorius, bloginantis draudėjo (atsakovo) padėtį. Pagal draudimo sutarties sąlygas atsakovas neturėjo pagrindo laikyti, jog jis neatitinka draudimo sutarties sąlygų, keliamų apdraustos transporto priemonės vairuotojui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo netenkintas draudiko reikalavimas priteisti 50 procentų draudimo išmokos sumą dėl eismo įvykio, kuomet atsakovas nevykdė TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nustatytos pareigos nedelsiant pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
15. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
16. Byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 12 d. draudikas Ergo Insurance SE ir draudėjas D. D. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02-4699932, kuria metų laikotarpiui nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2018 m. spalio 19 d. apdrausta transporto priemonės „Citroen Xsara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė (e. b. l. 5–6). 2018 m. rugsėjo 18 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi draudėjas D. D. pardavė automobilį Citroen Xsara atsakovui D. Y. (e. b. l. 8, 9), o kartu naujajam automobilio savininkui perdavė ir draudimo sutarties sudarymą patvirtinančius dokumentus. 2018 m. rugsėjo 26 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo, vairavusio įsigytą automobilį, kaltės buvo apgadintas automobilis „Infiniti“ QX56, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 7). Eismo įvykį sukėlusio automobilio „Citroen Xsara“ valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudikas ieškovas Ergo Insurance SE nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo dėl minėto eismo įvykio padarytą žalą – 7190 Eur draudimo išmoką (e. b. l. 11). Draudikas 2018 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į naująjį automobilio savininką atsakovą D. Y., reikalaudamas atlyginti 50 proc. , t. y. 3595 Eur išmokėtos draudimo išmokos.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje bei įstatyme nustatytos pareigos nedelsiant informuoti apie nuosavybės teisės į transporto priemonę pasikeitimą ir pateikti savo duomenis, todėl ieškovas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pagrindu įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo sumą ar jos dalį. Šios sprendimo dalies apeliantas neskundžia, tačiau kategoriškai nesutinka su teismo sprendimo išvadomis dėl draudiminės rizikos vertinimo.
18. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra imperatyvių teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.161 straipsnio 1, 2 dalys, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Ją sudarant turi būti vadovaujamasi ir Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – Sąlygos) (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau gali nustatyti papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.
19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kooperuotis tiek sudarydamos sutartį, tiek ją vykdydamos, tarpusavyje pasitikėti, kas leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Sąlygų 14 punktas).
20. Remiantis Draudimo įstatymo 117 straipsnio 1 dalimi, draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos.
21. Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (39 punktas).
22. Pažymėtina, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Draudimo įmoka nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems).
23. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pareigą apskaičiuoti draudimo įmoką bei vertinti riziką turi draudikas, kuris atlieka individualų kiekvieno asmens rizikos vertinimą, o tai reiškia, jog kiekvienas asmuo yra vertinamas individualiai. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad jog ieškovė neįrodė, kad atsakovo draudiminė rizika yra gerokai didesnė nei trečiojo asmens. Apeliantė tvirtina, kad jei atsakovas ketintų sudaryti su ieškove Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pritaikius tas pačias pasirenkamas draudimo rizikas, kurias buvo pasirinkęs trečiasis asmuo, draudimo įmoka būtų buvusi 205,93 Eur, tai yra draudimo sutarties kaina pasikeistų daugiau nei tris kartus, vadinasi taip pat ir draudimo rizika šiuo atveju padidėjo daugiau nei tris kartus. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarp šalių sudaryta draudimo sutartis buvo būtent su joje įtvirtintu vairavimo stažo apribojimu – transporto priemonė per Sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis kaip 10 metų. Pagal 2017 m. spalio 12 d. draudimo sutarties Nr. 02-4699932 1.6 punktą draudimo rizika nustatyta ir įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį šia sutartimi apdrausta transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis nei 10 metų, taip pat mokymui vairuoti; saugos paslaugoms teikti; policijos, greitosios pagalbos, gaisrinei tarnybai; mokamam keleivių ar pavojingų krovinių pervežimui; trumpalaikės nuomos paslaugai; ilgesnėms nei 28 dienų išvykoms į nurodytas valstybes. VĮ ,,Regitra“ 2019 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. (1.22)-24-774 patvirtina, kad atsakovui teisė vairuoti B kategorijos transporto priemones suteikta 1990 metais, t. y. jis turėjo daugiau nei 10 metų reikiamos kategorijos transporto priemonės vairavimo stažą (e. b. l. 107). Kaip pagrįstai vertino bylą nagrinėjęs teismas, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų naudojęs apdraustą transporto priemonę sutarties 1.6 punkte nurodytai veiklai ar vykęs į išvardytas valstybes, todėl laikėsi trečiojo asmens įsipareigojimo, kad transporto priemonę vairuos tik asmenys, turintys ne mažesnį kaip 10 metų vairavimo stažą, ir ji nebus naudojama išvardytoms veikloms. Įvertinus tai, akivaizdu, kad atsakovas pagal draudimo sutarties sąlygas turėjo pagrįstą pagrindą manyti, jog jis atitinka draudimo sutarties sąlygas keliamas apdraustos transporto priemonės vairuotojui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei įstatyme, nei draudimo sutartyje nenumatyta jokių ribojimų asmeniui naudoti ar eksploatuoti automobilį pagal paskirtį pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui, kuomet naujajam transporto priemonės savininkui perduodama galiojanti draudimo sutartis ir dokumentai, patvirtinantys sudarytą draudimo sutartį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju vairavimo stažas nėra aplinkybė galinti nulemti draudimo riziką, todėl akivaizdu, kad nėra draudimo rizikos pasikeitimo.
25. Apeliaciniame skunde pati apeliantė pripažįsta, jog draudimo rizika ir draudimo sutarties kaina yra apskaičiuojama automatiškai, draudimo bendrovei į duomenų bazes suvedus potencialaus draudėjo asmens duomenis bei transporto priemonės, kurios valdytojo civilinę atsakomybę ketinama apdrausti, duomenis. Po duomenų suvedimo yra gaunama preliminari draudimo sutarties kaina, kuri gali kisti dėl kliento lojalumo draudikui ar kitų paties kliento pasirinktų draudiminės rizikos vertinimo kriterijų, todėl pagrindinis įrodymas apie pasikeitusią draudimo riziką ir yra skirtinga paskaičiuota draudimo sutarties kaina.
26. Vertindama apeliacinio skundo argumentą dėl draudiko atsakovui tris kart didesnės draudimo įmokos apskaičiavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra aišku, nes išsamiai nedetalizuota, kokiais kriterijais vadovaudamasi apeliantė apskaičiavo galimą 205,93 Eur draudimo įmoką atsakovui. Nors ieškovas yra pateikęs ieškovo Transporto priemonių draudimo skyriaus vadovo 2019 m. lapkričio 26 d. pažymą apie rizikos vertinimo kriterijus, iš kurios matyti, kad sudarant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ieškovei reikšmingi tokie rizikos vertinimo kriterijai: draudėjo turimas draudimo laikotarpis ar istorija, draudimo sutarčių trukmė, asmens (ne)nuostolingumo grupė, draudžiamųjų įvykių kiekis ir dažnis, draudimo išmokų dydis, draudėjo turimas vairavimo stažas, lojalumas draudikui, transporto priemonės naudojimo teritorija bei draudėjo pasirenkamos papildomos sąlygos (e. b. l. 93). Vertindama tai, teisėjų kolegija pastebi, kad tai iš esmės standartiniai rizikos vertinimo kriterijai, kurie taikomi kiekvienam vartotojui. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, dalis šių kriterijų, tokių kaip draudėjo lojalumas draudikui, vertintini kaip tam tikri ieškovo rinkodaros sprendimai, iš esmės nesusiję su draudimo rizika, kaip tokia. Tai, kad atsakovas iki šiol nebuvo ieškovo klientu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti padidėjusią riziką dėl savininko pasikeitimo, nes vien sutarčių su konkrečiu draudiku sudarymo faktas susijęs su kliento lojalumu, o ne draudimo rizikingumu. Apie kriterijų, tokių kaip draudėjo (ne)nuostolingumo grupė, draudžiamųjų įvykių kiekis ir dažnis, vairavimo stažas ir pan., egzistavimą atsakovo atžvilgiu ieškovė nepateikė. Šiuo atveju apeliantė neįrodė, jog pasikeitus transporto priemonės savininkui iš esmės pasikeitė ir rizika. Teisėjų kolegijai yra pagrindo vertinti, kad ieškovės nurodomi draudimo rizikos kriterijai yra paties draudiko rinkodaros sprendimai, kurie iš esmės nesusiję su draudimo rizika. Taigi, šiuo atveju vien apeliantės nurodoma galimai tris kart didesnė draudimo įmoka apskaičiuota atsakovui, nėra lemiantis veiksnys galintis patvirtinti tris kartus padidėjusią draudimo riziką.
27. Apeliantės įsitikinimu, teismas neištyrė draudiminę riziką charakterizuojančių atsakovo ir trečiojo asmens savybių, jų nepalygino, skundžiamu sprendimu pasisakyta tik dėl atsakovo turimo vairavimo stažo, bet kaip nurodyta draudiminės rizikos vertinimui įtaką turi ne tik vairuotojo turimas vairavimo stažas, todėl teismas neišsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus.
28. Šiuo atveju reikšminga tai, kad vien delsimas pranešti (nepranešimas) draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perleidimą pats savaime nelemia draudėjo (naujojo savininko) prievolės atlyginti draudikui dalį, šiuo atveju iki 50 procentų, išmokėtos draudimo išmokos. Toks delsimas pranešti (nepranešimas) siejamas su draudėjo (naujojo savininko) rizika, kad, nepranešimo atveju, draudikas, neturėjęs galimybės įvertinti pakitusios rizikos, gali reikalauti dalį išmokos grąžinti, jei rizika pakito dėl transporto priemonės savininko pasikeitimo. Šiuo atveju prievolės pranešti apie savininko pasikeitimą nevykdymas pagrįstai vertintas kartu su draudimo rizika ir jos pokyčiais pasikeitus transporto priemonės savininkui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje esminė aplinkybė, neleidžianti vertinti, kad yra draudimo rizikos pasikeitimas, yra ta, kad trečiojo asmens ir atsakovo turimas vairavimo stažas sutapo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindo vertinti, kad atsakovas įrodė, jog delsimas pranešti apie transporto priemonės savininko pasikeitimą neturėjo įtakos draudimo rizikos pasikeitimui ir nėra priežastiniu ryšiu susijęs su atsiradusiais nuostoliais, o ieškovė, kaip minėta įrodymų, duomenų, kurie sudarytų pagrindo vertinti priešingai, nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos nutarties turinį ir atsižvelgusi į bylos duomenų visumą, nekonstatuoja įrodymų tyrimą ir (ar) vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo.
29. Vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šio kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017).
30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodomoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 su nagrinėjama byla bendra tai, kad ginčas kilęs iš panašaus teisinio santykio, aktualūs yra Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto taikymo išaiškinimai. Tačiau faktinės aplinkybės civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 buvo nustatytos skirtingos nuo šioje byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad draudžiamąjį įvykį sukėlęs asmuo įvažiavimo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui, jo amžius ir vairavimo stažas buvo mažesni už minimalų amžių ir stažą, įtvirtintus sutartyje, tačiau draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, tuo atveju buvo pripažintas nežymiu (amžius skyrėsi 3 metais, vairavimo stažas 1 metais). Šioje byloje pagal Sutartį draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas turėjo būti informuotas, buvo siejamas tik su vairavimo stažo turėjimu.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliantės minimoje nutartyje yra išaiškinęs, jog nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, jog transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas laikytini aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką, tačiau cituojamoje byloje buvo pripažinta, kad draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nebuvo žymus, todėl konstatuota, kad draudikui iš draudėjo priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Taigi, apeliantė iš dalies, įvertinus tai, kad faktinės aplinkybės skiriasi, šiuo aspektu nepagrįstai remiasi šia kasacinio teismo nutartimi savo argumentams pagrįsti.
32. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovės pateikti duomenys nepagrindė tokios rizikos pasikeitimo. Tačiau teigia, kad nepagrįstai plačiau dėl draudiminės rizikos pasikeitimų apimties nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas manydamas, jog ieškovė neįrodė, jog nagrinėjamoje situacijoje rizika pasikeitė tiek, jog būtų galima pilnai tenkinti ieškinio reikalavimus, nevertino, jog galimai rizika pasikeitė kiek mažiau. Iš nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos suformuotos taisyklės ieškovės vertinimu spręstina, jog teismas privalo įvertinti, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, kuri draudikui buvo žinoma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta su šiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti. Kaip minėta ieškovės pareiga įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą.
33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
34. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymų visumą, tinkamai aiškino ir taikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo nagrinėjamu klausimu formuojamos teismų praktikos, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti ar pakeisti (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
36. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateikė 2020 m. kovo 2 d. sąskaitą už teisines paslaugas ir 2020 m. kovo 2 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį apie patirtas 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
37. Šios išlaidos neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktus apskaičiuoto maksimalaus už tokio pobūdžio teisines paslaugas atlygintino išlaidų dydžio, atsižvelgiant į atsakovo pateikto procesinio dokumento turinį, analizuotus klausimus, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, spręstina, kad atsakovo prašoma priteisti suma neprieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams, nėra per didelė, todėl priteistina iš apelianto Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą atsakovo D. Y. naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui D. Y. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą (j. a. k. 302912288), 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.