- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-16
- Bylos Nr.
- e2A-272-480/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-01654-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ąžuolitos prekyba“
- Atsakovas
- Č. D.
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Vandenė“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ąžuolitos prekyba“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2326-490/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ąžuolitos prekyba“ patikslintą ieškinį atsakovui Č. D., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Vandenė“ ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl atlygintino servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ąžuolitos prekyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama nustatyti kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis per Č. D. priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal matininko D. K. 2019 m. birželio 17 d. parengtą ,,Žemės sklypo siūlomo (Projektuojamo) servituto „S“ planą, pažymėtą indeksu „S”, sudarantį 193 kv. m plotą (tarnaujantis daiktas), pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), atžvilgiu (viešpataujantys daiktai) priteisiant Č. D. iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Ąžuolitos prekyba” 250 Eur per metus mokamą piniginę kompensaciją už nustatytą kelio servitutą, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 1980 m., šiuo metu adresas – (duomenys neskelbtini), buvo pastatyta inžineriniai kiemo statiniai (mėšlidė, arteziniai gręžiniai (2vnt.), vandens bokštas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 1982 m. toje pačioje teritorijoje buvo pastatytas pastatas-sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-administracinės buitinės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-gamybinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dabartiniu metu suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), ir pastatas-žolės miltų agregatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam šiuo metu suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), 1988 m. toje pačioje vietoje, (duomenys neskelbtini), pastatytas sandėliavimo paskirties pastatas-daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo pat išvardintų pastatų pastatymo šioje teritorijoje buvo vykdoma ūkinė veikla – į pastatus atvykdavo sunkusis transportas, kuris tiek pasikraudavo, tiek iškraudavo su įvairiomis ūkinėmis veiklomis susijusius daiktus ir prekes. Apskrities viršininko 2000 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 02-03-2498 pagrindu valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras nekilnojamojo turto registre visiems išvardintiems statiniams eksploatuoti buvo suformuotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi į sklypą atvykstantis sunkusis transportas pasikrovus arba išsikrovus turėdavo apsisukti, šiame sklype buvo suformuota aikštelė, kuri pateko ir į iki tol buvusį valstybinį nesuformuotą žemės sklypą. 2000 m. balandžio 5 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N46/00-041, 2011 m. balandžio 11 d. susitarimo pakeisti sutartį Nr. 5SŽN-18 ir 2015 m. balandžio 10 d. susitarimo pakeisti sutartį Nr. 5SŽN-18 pagrindais UAB ,,Ąžuolitos prekyba” išsinuomojo dalį naujai suformuoto valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovė nepertraukiamai naudojasi iki šiol. 2001 m. buvo pastatytas pastatas-džiovykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). 2011 m. gruodžio 23 d. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) ekvivalentine natūra atkūrus nuosavybės teises O. L., buvo įregistruotas 0,7215 ha ploto, žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje O. L. vardu veikė Č. D., kuris faktiškai ir pasirinko vietą, kurioje nuosavybės teisės turi būti atkurtos. Iš karto po nuosavybės teisių atkūrimo, 2012 m. balandžio 18 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. GP-2559 pagrindu minėtas žemės sklypas nuosavybės teise buvo įregistruotas atsakovui. VĮ Registrų centro duomenimis minėto žemės sklypo vertė – 750 Eur, šiame sklype dujotiekio, elektros linijų, bei kelių apsaugos zonos iš viso sudaro 0,2834 ha plotą. Iš karto po nuosavybės teisių atkūrimo atsakovas už neadekvačias sumas savo iniciatyva ieškovei pradėjo siūlyti nupirkti minėtą mažavertį žemės ūkio paskirties sklypą. Ieškovei neparodžius susidomėjimo minėtu sklypu, atsakovas pradėjo grasinti, kad trukdys ieškovei patekti į jai priklausančias patalpas, apsunkins atvykstančio sunkiojo transporto eismą. Maždaug 2018 m. rudenį atsakovas ant faktiškai sunkiajam transportui naudojamo kelio (apsisukimo vietos), ant atsakovo sklypo ribos, privežė betono blokų, kurie šiuo metu ypač trikdo ieškovės veiklą, o būtent užkirto galimybę atvykstantiems vilkikams apsisukti vietoje, kurioje nuo pat statinių pastatymo vilkikai apsisukinėdavo. Ieškovė, kaip pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei pastato dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė, negali tinkamai naudotis jai priklausančiais pastatais, o būtent neturi galimybės užtikrinti tinkamas sąlygas atvykstantiems vilkikams apsisukti ir privažiuoti prie pakrovimo patalpų. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad dalies dabar siūlomo naudoti kelio, reikalingo privažiavimui prie pastatų, iš viso yra neįmanoma naudoti sunkiajam transportui dėl kelio tvirtumo. Tokiu būdu pripažintina, kad nenustačius servituto atsakovo sklype ieškovė iš viso neturėtų galimybės nepažeidinėdama gretimai esančių kitų savininkų sklypų ribų toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovas V. B. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad 2012 m. paveldėjus O. L. priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po kurio laiko pastebėjo, kad ieškovė naudoja dalį sklypo savo reikmėms – sandėliuoja sklype medieną (lentas), stato jame savo transporto priemones. Atsakovas iš karto pareiškė ieškovės vadovui R. G., kad tokia padėtis yra nepriimtina, kadangi sklypo savininko leidimo naudotis ta žeme ieškovė neturi, o daro tai savavališkai. Atsakovas pasiūlė išspręsti klausimą civilizuotai – išsinuomoti dalį sklypo, reikalingą įmonės veiklai, arba jį nusipirkti. Ieškovė neparodė susidomėjimo šiuo pasiūlymu, tačiau ir toliau naudojosi žeme – sandėliavo medieną, važiavo per ją savo transporto priemonėmis, statė ir laikė ten savo transporto priemones. Kai matininkas atsakovo užsakymu pažymėjo atsakovo sklypo ribas sukaldamas riboženklius, ieškovės darbuotojai ir jų valdomos transporto priemonės tuos riboženklius išlaužė. Atsakovo suvežti ir sandėliuojami atsakovo sklype gelžbetonio blogai, ką ieškovė vadina jos komercinės ūkinės veiklos trukdymu, yra tiesiog atsakovo reakcija į jos neteisėtus veiksmus išlaužiant atsakovo sklypo riboženklius ir bandymas atsakovui prieinamomis nutraukti ieškovės vykdomą savivalę ir taip apgint savo teises. Atsakovo žemės sklype sandėliuojami gelžbetonio blogai nei kiek nepažeidžia ieškovės teisių ir teisėtų interesų, kadangi atsakovo žeme naudojosi neteisėtai, be žemės savininko leidimo, o suvaržius patekimą į atsakovo žemės sklypą, pas ieškovę atvykusios transporto priemonės sėkmingai apsisuka ir ieškovės naudojamame žemės sklype. Ieškovė tikrai neišnaudojo visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodama kito asmens nuosavybės teisių ir interesų, todėl nėra jokių įstatyme numatytų aplinkybių, kurios lemtų servituto nustatymo būtinybę.
4. Atsiliepime į patikslintą ieškinį trečiasis asmuo Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad kilęs ginčas tarp privačių asmenų, ir į tai, jog Tarnyba savo veiksmais ar sprendimais nėra pažeidusi ieškovės teisių, sprendimą byloje prašė priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad iš byloje pateiktų kadastro žemėlapio, žemės sklypo plano matoma, jog ieškovė turi galimybę (duomenys neskelbtini) gatve privažiuoti prie jos nuosavybės teise valdomų statinių. Tokios galimybės neginčija ir pati ieškovė, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo būtinumo, turi įvertinti, ar ieškovė, įgyvendindama savo nuosavybės teisę ir siekdama, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant atsakovo teisių ir interesų, ar nenustačius servituto įmanoma ieškovei normaliomis sąnaudomis naudotis jai priklausančiu daiktu pagal paskirtį.
5. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo UAB „Vandenė“ nurodė, kad kaip matyti iš ieškinio turinio, jokie reikalavimai UAB „Vandenė“ nėra reiškiami. UAB „Vandenė“ į civilinę bylą trečiuoju asmeniu galimai įtraukta, kadangi UAB „Vandenė“ priklauso 2451/155026 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/2 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, prašė ieškinio dėl servituto nustatymo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 600 Eur išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą, priteisė iš ieškovės valstybei 17,41 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė, vykdydama ūkinę veiklą, į jos pastatus atvykstančiam sunkiajam transportui apsisukti nuo savo pirmtakės UAB „Ąžuolita“ veiklos pradžios naudojosi aikštele, kuri pradžioje buvo nesuformuotame valstybiniame žemės sklype, o atkūrus nuosavybės teises O. L. į 0,7215 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2012 m. paveldėjo atsakovas, pakliuvo į šios sklypo ribas.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovės teiginius dėl negalėjimo tinkamai naudotis jai priklausančiais pastatais paneigia atsakovo ir trečiojo asmens Tarnybos atstovės bei liudytojų A. B., D. G. paaiškinimai bei rašytiniai bylos įrodymai (kadastro žemėlapis, vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schema (iškarpa) (duomenys neskelbtini)), kuriais nustatoma, kad ieškovė turi galimybę privažiuoti prie jos nuosavybės teise valdomų statinių (duomenys neskelbtini) gatve savivaldybei priklausančiu keliu.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog servitutas per atsakovo žemės sklypą yra objektyviai būtinas ir vienintelis būdas išspręsti jos interesų įgyvendinimą.
10. Teismo vertinimu, pagal pateiktus įrodymus ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas atsakovo teises pažeis daugiau, nei būtų pažeista ieškovės teisė, nesudarius jai galimybės jos prašomu būdu turėti privažiavimą į savo žemės sklypo dalį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Ąžuolitos prekyba“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas visiškai nevertino į bylą pateiktos UAB „K.“ išvados apie esamą statinį (kelią), kadangi atsakovo sklypo riba užima pusę apsisukimo aikštelės – kelio, į atsakovės pastatus atvykstantys pasikrauti ir išsikrauti sunkiasvoriai automobiliai ypatingai pavasario ir rudens laikotarpiais nuolatos klimpsta ir negali privažiuoti prie pakrovimo vietų. Iš UAB „Kelprojektas“ tyrimo paaiškėjo, kad dalies dabar naudotino kelio, reikalingo privažiavimui prie pastatų, iš viso yra neįmanoma naudoti sunkiajam transportui dėl kelio tvirtumo.
11.2. Teismas taip pat nevertino, ar privažiavimas prie ieškovės nekilnojamojo daikto atitinka minimalius statybos techniniame reglamente STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ numatytus atstumus, reikalingus transporto priemonėms apsisukti, o būtent, ar žemės sklypas (apsisukimo aikštelė) vilkikams apsisukti yra reikalingo ilgio ir pločio.
11.3. Pirmosios instancijos teismui neatlikus pareigos bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, buvo priimta klaidinga išvada, kad ieškovė reiškia reikalavimą leisti jai naudotis svetimu daiktu neva tik dėl to, kad jai taip naudingiau ir patogiau.
11.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas dėl šalių interesų pusiausvyros nustatant servitutą, neatsižvelgė, jog jį nustačius būtų tik pravažiuojama pro atsakovui priklausančio žemės sklypo dalį, joje jokie automobiliai nebūtų parkuojami.
11.5. Taip pat nevertino, jog kelio servitutą prašoma nustatyti tik 2,7 proc. sudarančioje žemės sklypo dalyje. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių dokumentų, kad planuotų naudoti būtent šią žemės sklypo dalį ir nustatytas kelio servitutas 2,7 proc. sudarančioje žemės sklypo dalyje jam sukeltų neigiamų padarinių. Tokiu būdu neabejotina, jog ieškovės reikalavimas tikrai nepažeidžia atsakovo teisių labiau nei tai yra būtina pagal CK 4.113 straipsnio nuostatas.
11.6. Vertindamas šalių interesų pusiausvyrą, teismas visiškai nevertino prašomo nustatyti servituto atlyginimo.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Č. D. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Pati ieškovė įvardijo UAB „K.“ išvadą apie esamo kelio (ne)tinkamumą naudoti. Iš tiesų ieškovės pateikti kelio geologiniai tyrimai ir jų išvados tikrai rekomenduoja ir nurodo, kokius darbus derėtų numatyti, jeigu būtų atliekama kelio rekonstrukcija, tačiau tikrai nieku neteigia, kad kelias dabar yra netinkamas naudojimui. Akivaizdu, kad ieškovė buvo užsakiusi tyrimus dėl galimos kelio rekonstrukcijos ir rangovas juos atliko bei pateikė savo rekomendacijas tai galimai rekonstrukcijai, tačiau niekur nepasisakė ir nepateikė išvados, kad esamos būklės kelias yra netinkamas naudojimui. Dėl šių priežasčių teismas visiškai pagrįstai neanalizavo šio dokumento, kadangi galima kelio rekonstrukcija nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.
12.2. Nagrinėjant ieškinį teismas privalėjo išsiaiškinti ir išsiaiškino, ar ieškinys yra pagrįstas, t. y. ar yra įstatyme numatytos būtinosios objektyvios sąlygos servitutui nustatyti, ar nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovės daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius.
12.3. Teismas savo sprendime taip pat neanalizavo ir kitos bylos nagrinėjimo metu išsiaiškintos aplinkybės, jog privažiavimui prie ieškovės pastatų yra suprojektuotas ir kadastro žemėlapyje pažymėtas ir kitas kelias – iš kitos ieškovei priklausančių pastatų pusės. Natūroje šiam keliui jau yra įrengta asfaltuota nuovaža nuo pagrindinio kelio. Apie šį kelią ieškovė net nekalba ir byloje nėra jokių duomenų, kad kada nors jis būtų bandęs šia galimybe pasinaudoti, tačiau šito negalima laikyti teismo sprendimo neišsamumu, kadangi visų kitų teisme išnagrinėtų įrodymų visiškai pakako įrodyti ieškinio pagrįstumui.
12.4. Nagrinėjant ieškinį dėl servituto pravažiuoti per atsakovo žemės sklypą nustatymo, teismas neprivalėjo nagrinėti ir vertinti techninių detalių – kokios transporto priemonės atvažiuoja pas ieškovę, kaip jos apsisuka ieškovės valdomame žemės sklype (ar gretimoje teritorijoje) ir kaip joms tai būtų daryti patogiau, ar ieškovė iš tiesų naudoja tokia dideles transporto priemones, o jei naudoja, tai ar tik todėl, kad negali naudoti kitokių.
12.5. Teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, sprendime išanalizavo ir aptarė visus su ieškinio dalyku susijusius įrodymus bei aplinkybes, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl teismo sprendimo neišsamumo yra nepagrįsti.
12.6. Kalbant apie šalių interesų pusiausvyrą, servituto nustatymo atveju ji būtų iš esmės pažeista, nes būtų tenkinami tiktai ieškovės interesai, pažeidžiant atsakovo interesus, dėl to teismas visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas atsakovo teises pažeis daugiau nei būtų pažeista ieškovės teisė.
12.7. Teismas išsamiai išnagrinėjo servituto nustatymo būtinybės klausimą ir nustatė, kad nėra jokių įstatyme numatytų pagrindų to servituto nustatymui, todėl toliau nebebuvo jokios prasmės nagrinėti servituto atlyginimo dydžio klausimą, dėl to teismas sprendime jo ir nenagrinėjo.
13. Trečiasis asmuo Tarnyba pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
13.2. Nesutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas turėjo įvertinti, ar kelias, kuriuo privažiuojama prie apeliantės statinių, atitinka minimalius statybos techniniame reglamente STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ numatytus atstumus, reikalingus transporto priemonėms (vilkikams) apsisukti.
13.3. UAB „K.“ atlikti kelio, kuriuo apeliantė privažiuoja prie statinių, tyrimai nesudaro pagrindo daryti išvados, kad minėtu keliu negali naudotis sunkiasvorės transporto priemonės. UAB „K.“ atliktų kelio tyrimų paskirtis buvo nustatyti esamos gatvės konstrukciją, įvertinti kelkraščio gruntus, nustatyti tyrimų ploto inžinerines geologines ir hidrogeologines sąlygas (aiškinamojo rašto 1.2 papunktis). Priešingai nei teigia apeliantė, aiškinamojo rašto 2 dalyje „Bendrieji reikalavimai“ nurodyta, kad sunkiasvorės transporto priemonės privažiuoja prie apeliantės nuosavybės teise valdomų statinių. Be to, UAB „K.“ pateiktose išvadose ir rekomendacijose nėra nurodžiusi, kad minėtu keliu dėl jo esamos prastos būklės nėra galimybės važiuoti sunkiasvorėmis transporto priemonėms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
15. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
16. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Ąžuolitos prekyba“ (toliau – ieškovė arba apeliantė) ieškinys dėl servituto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis per atsakovui Č. D. (toliau – atsakovas) priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal matininko D. K.2019 m. birželio 17 d. parengtą ,,Žemės sklypo siūlomo (Projektuojamo) servituto „S“ planą“, pažymėtą indeksu „S”, sudarantį 193 kv. m plotą (tarnaujantis daiktas), pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), atžvilgiu (viešpataujantys daiktai), priteisiant atsakovui iš ieškovės 250 Eur per metus mokamą piniginę kompensaciją už nustatytą kelio servitutą.
19. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė naudoja dalį jo sklypo savo reikmėms - sandėliuoja tame sklype medieną (lentas), stato jame savo transporto priemones. Ieškovės prašomas nustatyti servitutas nebūtų pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, sąlygojančiomis jo nustatymo būtinybę, kadangi ieškovės pastatai iš tiesų nėra viešpataujantis daiktas atsakovo žemės sklypo atžvilgiu, maža to – jie aplamai nėra jo žemės sklype ir niekaip su juo nesusiję. Ieškovė tiesiog nori naudotis atsakovui priklausančiu žemės sklypu, nes jai taip yra patogiau.
20. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad apeliantė neįrodė, jog servitutas per atsakovo nuosavybės teisę valdomą žemės sklypą yra būtinas ir vienintelis būdas išspręsti jos interesų įgyvendinimą. Byloje nepaneigta, kad ieškovė turi kitą galimybę privažiuoti prie jos nuosavybės teise valdomų statinių. Taip pat teismas sprendė, kad šiuo atveju servituto nustatymas reiškia nepagrįstą kito savininko – atsakovo nuosavybės teisės ribojimą ir neatitinka tarnaujančio ir viešpataujančio daiktų savininkų interesų pusiausvyros.
21. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo sprendimas neišsamus. Teigia, kad teismas neįvertino į bylą pateiktos UAB „K.“ išvados apie esamą statinį (kelią), taip pat neįvertino, ar kelias, kuriuo privažiuojama prie jos (t. y. apeliantės) statinių, atitinka minimalius statybos techniniame reglamente STR 2.06.04.2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ numatytus atstumus, reikalingus transporto priemonėms (vilkikams) apsisukti. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos šalių interesų pusiausvyrą, nustatant servitutą ir visiškai nevertino prašomo nustatyti servituto atlyginimo.
22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, jo motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde ieškovės nurodytų argumentų.
23. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008.).
24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neteikia pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Tai, kad teismo sprendime nebuvo atskirai išanalizuotos ir aptartos UAB „K.“ atlikto tyrimo išvados, nereiškia, kad šie rašytiniai įrodymai nebuvo vertinami, atsižvelgiant į įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Tai, kad teismo sprendime nėra pateikto statybos techniniame reglamento STR 2.06.04.2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ nuostatų ir faktinės situacijos vertinimo, negalima laikyti teismo sprendimą neišsamiu.
25. Ieškovės užsakymu UAB „K.“ atlikto esamo privažiavimo kelio prie įmonės teritorijos nuo (duomenys neskelbtini), tyrimą, kurio paskirtis – nustatyti esamos gatvės konstrukciją, įvertinus kelkraščio gruntus, nustatyti tyrimų ploto inžinerines ir hidrologines sąlygas. Priešingai nei bando įtikinti apeliantė, šio tyrimo išvadose ir rekomendacijose nėra nurodyta, kad minėtu keliu dėl jo esamos prastos būklės nėra galimybės važiuoti sunkiasvorėms transporto priemonėms, o aiškinamasis raštas liudija, kad šiuo keliu sunkiasvorės transporto priemonės privažiuoja prie UAB „Ąžuolitos prekyba“ įmonės teritorijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados ir rekomendacijos iš esmės yra skirtos esamo kelio rekonstrukcijai, ji pritaikant sunkiojo transporto eismui, bet neįrodo būtinumo nustatyti kelio servitutą per atsakovo žemės ūkio paskirties žemės sklypą.
26. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.06.04.2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ nustato automobilių stovėjimo vietų, visų nuosavybės formų gatvių ir vietinės reikšmės kelių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus. Pagal minėto STR 9 punktą, pagrindiniai techniniai sprendiniai, projektuojant vietinės reikšmės kelio trasą, jo plano elementus, išilginius ir skersinius profilius, jų derinius, sankasos elementus, dangos konstrukcijas ir sankryžas, turi garantuoti vietinės reikšmės kelio patvarumą, pastovumą, eismo saugą bei patogumą ir tenkinti ekonominius bei aplinkosaugos reikalavimus.
27. Byloje pateikti kadastro žemėlapis, žemės sklypo planas M 1:1000 patvirtina, kad ieškovė turi galimybę (duomenys neskelbtini) gatve privažiuoti prie jos nuosavybės teise valdomų statinių. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, minėtas kelias yra vietinės reikšmės ir yra įtrauktas į (duomenys neskelbtini) Vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemą. Tačiau minėtas kelias kaip statinys nėra suformuotas ir nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nesivadovavo minėto statybos techninio reglamento nuostatomis.
28. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu situacijos vertinimu, kad ieškovės teiginius, jog ji negali tinkamai naudotis jai priklausančiais pastatais, o būtent neturi galimybės normaliomis sąnaudomis užtikrinti tinkamas sąlygas atvykstantiems vilkikams apsisukti ir privažiuoti prie pakrovimo patalpų, šiuos teiginius grindžiant UAB „K.“ atlikto tyrimo išvada ir STR 2.06.04:2014 nuostatomis, paneigia atsakovo ir trečiojo asmens Tarnybos atstovės bei liudytojų A. B., D. G. paaiškinimai bei rašytiniai bylos įrodymai: kadastro žemėlapis, vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schema (iškarpa) (duomenys neskelbtini), kuriais nustatyta, kad ieškovė turi galimybę privažiuoti prie jos nuosavybės teise valdomų statinių (duomenys neskelbtini) gatve savivaldybei priklausančiu keliu. Šio vertinimo teisėtumas ieškovės apeliacinio skundo argumentais nepaneigtas. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, tik teisminio nagrinėjimo metu ieškovė kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybę dėl galimybių sutvarkyti kelią, bet ji pasitenkino neigiamu (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 16 d. atsakymu „Dėl UAB „Ąžuolitos prekyba“ naudojamo kelio“ Nr. 6B-148-4448, jo neskųsdama administracine tvarka.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir jų vertinimui, kad ieškovė neįrodė, jog servitutas per atsakovo žemės sklypą yra objektyviai būtinas ir vienintelis būdas išspręsti jos interesų įgyvendinimą. Byloje lieka nepaneigta, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, kad ieškovė turi kitą galimybę privažiuoti prie jos nuosavybės teise valdomų statinių.
30. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto turinys nusako tarnaujančiojo daikto apribojimus. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis).
31. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).
32. Servitutas gali būti nustatytas teismo sprendimu (CK 4.124 straipsnio 1 dalis, 4.126 straipsnis). Kreipiantis į teismą ieškinyje būtina nurodyti ir pagrįsti, kodėl viešpataujančiojo daikto tinkamam naudojimui būtina nustatyti servitutą tarnaujančiuoju tapsiančiame žemės sklype (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017). Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018). Teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016).
33. Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 30 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje laiduojama asmens teisė kreiptis į teismą, bet ne teisė į ieškinio patenkinimą, kuri priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, tokių kaip ieškinio faktinio pagrindo įrodytinumas; ieškinio teisinio pagrindo įrodytinumas ir kt.
34. Teisėjų kolegija, pagal byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju ieškovė siekia patenkinti savo interesus, t. y. reiškia reikalavimą leisti jai naudotis svetimu daiktu tik dėl to, kad jai taip naudingiau ir patogiau. Sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas atsakovo teises neribotam laikui prarasti galimybę įgyvendinti valdymo ir naudojimo teises į savo nuosavybės teisės objektą pažeis daugiau, nei būtų pažeista ieškovės teisė, nesudarius jai galimybės jos prašomu būdu išimtinai tik ieškovės interesams tenkinti turėti privažiavimą į savo žemės sklypo dalį. Ginčijamu sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių interesų pusiausvyra nėra pažeista.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei byloje neįrodžius servituto nustatymo būtinumo, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokios prasmės nagrinėti servituto atlyginimo dydžio klausimo ir plačiau šiuo aspektu apeliantės skundo argumentų nenagrinėja.
36. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.
39. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
40. Atmestinas ir atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 150 Eur), nes pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, o atsakovui atsiliepimą į apeliacinį skundą padėjo rengti advokato padėjėjas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.