Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-10760-1161/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-08-24
Bylos Nr.: eI2-10760-1161/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-07339-2023-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Henrikas Sadauskas, Rūta Miliuvienė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas: M. H.
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr.eI2-10760-1161/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07339-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1, 8.3.3, 55. 1. 3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Aurelijai Pečiukevičienei,dalyvaujant pareiškėjui M. H.,pareiškėjo atstovei advokatei A. A.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. H. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti 2023 m. birželio 19 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 23S92387 (toliau – ir Sprendimas 1) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo; 2) panaikinti 2023 m. birželio 21 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 23S93747 (toliau – ir Sprendimas 2). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Migracijos departamentas pareiškėjui pateikė klausimyną. Atsakydamas į klausimyno 3 klausimą „Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą?“, nurodė, kad 2010-2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyboje.

Nurodo, kad atsakovas priėmė du susijusius sprendimus, grindžiamus tapačiais teisiniais bei faktiniais pagrindais, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. 2023 m. birželio 19 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, o 2023 m. birželio 21 d. priėmė Sprendimą 2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Vertinant sąvoką „gali grėsti“, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas. Taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kad galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Pažymi, jog tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateikta informacija. Iš Sprendimo 1 turinio matyti, kad tiek Migracijos departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjo atsakymu į klausimyne pateiktus klausimus, konkrečiai – su nurodyta tarnyba Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su tokiu VSD rašte nurodytu pareiškėjo vertinimu ir paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. sausio 13 d. atliko privalomąją karinę tarnybą, kurią privalo atlikti kiekvienas Baltarusijos Respublikos pilietis. Toliau pareiškėjas nuo 2012 m. dirbo privačioje įmonėje Nipeks SJSC (duomenys neskelbtini); įmonėje „LMZ Universal“ plieno gamykloje dirbo (duomenys neskelbtini); ALC „Vitalur“ (privačiame parduotuvių tinkle) dirbo (duomenys neskelbtini); įmonėje „Profitagro“ - (duomenys neskelbtini); privačioje įmonėje „Here and there logisctics“, - (duomenys neskelbtini); paskutinė pareiškėjo darbovietė buvo privati įmonė „First element“ LLC, kurioje dirbo (duomenys neskelbtini).

Mano, jog vien tai, kad atliko privalomąją karinę tarnybą prieš daugiau nei dešimt metų, niekaip nepagrindžia jo lojalumo šalies valdžiai ar jos vykdomai politikai, juolab kai nuo to laikotarpio, t. y., paskutinius daugiau nei 10 metų, dirbo privačiose įmonėse. Klausimyne pareiškėjas išreiškė nepritarimą Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje. Sprendimuose nėra jokios informacijos apie jo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus. Nenustačius jokių konkrečių pareiškėjo veiksmų, ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina formalia ir nepagrįsta.

Dėl VSD nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, remiasi LVAT praktika ir nurodo, kad pareiškėjo galima grėsmė yra įvertinta išimtinai tik pagal pareiškėjo atliktą privalomąja karinę tarnybą prieš daugiau nei dešimt metų, kuri niekaip nepagrindžia nei pareiškėjo turimų politinių pažiūrų ar palaikymo Baltarusijos vykdomai agresyviai politikai, nei jo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taip pat nepateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas savo kokiais nors veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką, pateisintų vykdomus karo nusikaltimus ar pan. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neatliko jokio individualaus pareiškėjo vertinimo, kuris pagrįstų jo keliamą realią ir akivaizdžią grėsmę, nors tokia pareiga yra numatyta teisės aktais.

Pažymi, jog Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas ne pavienėmis faktinėmis aplinkybės, o juridinių faktų visetu. Pareiškėjo atveju individualaus vertinimo Migracijos departamentas neatliko, į skundžiamus sprendimus perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų proporcingumo principo.

Mano, kad tiek VSD, tiek Migracijos departamentas, pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui konstatavo formaliai, neindividualizavo būtent pareiškėjo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui, kas rodo, kad pareiškėjo grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui konstatuota nepagrįstai. Nepagrįstai konstatavus pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, - nepagrįstai bei neteisėtai priimti sprendimai atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi bei uždrausti atvykti, grindžiant būtent pareiškėjo neva keliama grėsme Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytą poziciją ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pagal kompetenciją išnagrinėjo Baltarusijos piliečio M. H. skundą dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

Teigia, kad VSD 2023 m. gegužės 24 d. rašte Nr.18-5705 (toliau – ir Raštas) nurodė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Užsieniečiui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Nurodo, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai. Įvertinus visą surinktą medžiagą, Migracijos departamentas Sprendime 1 konstatavo, kad siekis dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas, todėl atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone. Sprendimas 2 buvo priimtas įvertinus, kad buvo priimtas Sprendimas 1 bei tai, kad kompetentinga institucija pateikė išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę.

Pažymi, kad Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, VSD, išvada. Išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

Nurodo, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.“ Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: ,,Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis“.

Atkreipia dėmesį, kad tokia situacija sudaro palankias sąlygas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką bei aktyvų A. Lukašenkos režimo dalyvavimą Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainos valstybę strategijoje. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose.

Mano, kad VSD savo išvadoje pagrįstai nurodė, jog pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT 2023 m. birželio 28 d. byloje Nr. eA-1949-815/2023, kurioje konstatavo, kad Migracijos departamentas, pagrįstai atsižvelgęs į VSD išvadą, kurioje vertinta, kad užsienietis, dirbdamas Pataisos kolonijoje Nr. 8 viršininko padėjėju, budėtoju, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl užsieniečiui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Įvertinęs UTPĮ nuostatas, užsieniečio socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamu Sprendimu 1 nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Remdamasis LVAT praktika paaiškina, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju grėsmė valstybės saugumui kyla dėl pareiškėjo ryšių su Baltarusijos Respublikos karinėmis struktūromis, vertinimas yra pagrįstas pareiškėjo veiksmais, elgesiu (tarnavimu karinėje sistemoje). Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo lojalumas Baltarusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą.

Daro išvadą, kad surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Nesutinka ir su skundo argumentais, kad ginčijami sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir yra formalūs dėl to, kad jų turinyje atsispindi VSD išvada. Iš sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis sprendimų pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmę, jo socialinius ryšius bei nustatė, kad jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

Mano, kad pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o valstybės ir visuomenės interesai yra svarbesni nei pareiškėjo asmeniniai interesai bei noras gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijami sprendimai yra pagrįsti bei teisėti.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytą poziciją ir prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Migracijos departamento sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Teigia, kad Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kuriuo nustatė, jog pareiškėjas nuo 2010 m. iki 2012 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, jog šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Vertina, jog pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.

Pažymi, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybinėse institucijose, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių, gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams.

Teigia, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes, kur agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybes. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra nurodyta Nacionalinio saugumo strategijoje, VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje ir pan.

Pažymi, jog LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik šiems asmenims atitinkant UTPĮ nustatytus reikalavimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje kelia grėsmę valstybės saugumui. UTPĮ numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą gyventi ir uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Ši UTPĮ nuostata yra imperatyvi, todėl nustatytas faktas, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui yra pakankamas pagrindas uždrausti jam atvykti į Lietuvą bei atsisakyti išduoti leidimą gyventi.

Teigia, jog vien faktas, kad pareiškėjas jau baigė tarnybą savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ar kitomis tarnybomis yra išnykusi. Tokios pozicijos laikosi ir teismų praktika.

Paaiškina, kad grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos išdavimo klausimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

Mano, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neviršijo kompetencijos. Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 23S92387 ir 2023 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 23S93747 teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiami sprendimai priimti tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, nuo 2022 m. spalio 21 d. iki 2023 m. vasario 20 d. turėjęs Vokietijos Federacinės Respublikos išduotą Šengeno vizą. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirbo, Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, savo prašyme pareiškėjas nurodė, kad yra nevedęs.

Pareiškėjas 2023 m. sausio 9 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvoje UAB „K“ (duomenys neskelbtini).

2023 m. sausio 16 d. pareiškėjas užpildė Migracijos departamento klausimyną ir į 3 klausimą (Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą?) atsakydamas nurodė, kad 2010–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyboje, buvo vyresnysis seržantas.

VSD 2023 m. gegužės 24 d. Migracijos departamentui pateikė išvadą Nr. 18- 5705, kurioje nurodyta, jog M. H. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, VSD prašo neišduoti pareiškėjui leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti jį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

Migracijos departamentas, VSD rašto pagrindu, 2023 m. birželio 19 d. priėmė Sprendimą 1, o 2023 m. birželio 21 d. priėmė Sprendimą 2.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu (nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. liepos 1 d.)) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Rusijos Federacijos piliečių vykimo iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę atlieka policija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 4 dalį Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikiama papildoma apsauga, nekelia grėsmės visuomenei, o užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos.

UTPĮ 35 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 10.3¹ papunktyje nustatyta, kad užsienietis asmeniškai ar Aprašo 20–22 punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į UTPĮ 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 111 punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą). Pagal Aprašo 76 punktą, jeigu nagrinėjamas užsieniečio (vyresnio nei 12 metų) prašymas išduoti leidimą, tai Migracijos departamentas per 5 darbo dienas nuo prašymo išduoti leidimą priėmimo UTPĮ 28 straipsnyje nurodytoje institucijoje dienos per MIGRIS Valstybės saugumo departamentui išsiunčia paklausimą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo paklausimo gavimo dienos arba ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo paklausimo gavimo dienos, kai prašymas išduoti leidimą nagrinėjimas pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punktą skubos tvarka, Migracijos departamentui pateikia per MIGRIS ar raštu išvadą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą Valstybės saugumo departamentui, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamus sprendimus, todėl aptarta teismų praktika aktuali ir vertinant jų teisėtumą bei pagrįstumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Pirmiausia teismas pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato tokią užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD ir nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu, priima atitinkamus sprendimus.

Nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta, kad VSD Migracijos departamentui 2023 m. gegužės 24 d. pateikė išvadą Nr. 18- 5705, kurioje nurodyta, jog atsižvelgiant į visą surinktą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, Baltarusijos Respublikos piliečio M. H. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir prašo neišduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams. Toks VSD vertinimas buvo priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, jog 2010–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyboje. VSD nurodė, kad pareiškėjas tarnaudamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Teismas, įvertinęs VSD Migracijos departamentui pateiktą raštą, konstatuoja, kad iš esmės jame pateikta bendro pobūdžio informacija apie Baltarusijos Respublikos ir Rusijos federacijos keliamą grėsmę Lietuvai. Tokia informacija iš esmės gali būti taikoma bet kuriam asmeniui, kuris kada nors yra dirbęs ar tarnavęs Baltarusijos Respublikos institucijose. Nei VSD, nei Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, kaip to reikalaujama pagal UTPĮ.

Iš byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, kad Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus priėmė tuo pačiu pagrindu, t. y. kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė iš esmės tik remdamasis VSD siųsta bendro pobūdžio išvada dėl aplinkybių, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Baltarusijos Respublikoje atliko privalomąją karinę tarnybą.

Kaip jau minėta, vadovaujantis anksčiau aptarta teismų praktika, sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą vertinant individualiai.

Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja UTPĮ, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

Teismas pažymi, jog Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija ir pareiškėjo užpildytame klausimyne pateiktu atsakymu į 3 klausimą. Taip pat pažymėtina ir tai, kad ginčijami sprendimai iš esmės buvo priimti remiantis tik vienu nustatytu faktu, o ne aplinkybių visetu. Sprendžiant pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimą buvo nustatytos tam tikros faktinės aplinkybės, tačiau jos nebuvo išsamiai įvertintos, o tik konstatuotos. Taip pat nebuvo vertintos ir kitos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, kurios laikytinos svarbiomis sprendžiant dėl pareiškėjo lojalumo Baltarusijos Respublikai, t. y. pareiškėjas nurodė, kad atliko privalomąją karinę tarnybą, kurią privalo atlikti kiekvienas Baltarusijos Respublikos pilietis, pasibaigus privalomai karinei tarnybai pareiškėjas nuo 2012 m. dirbo privačiose įmonėse. Iš Migracijos departamento priimtų Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 matyti, kad atsakovas šių aplinkybių nesiaiškino, apklausos neatliko, pareiškėjo neprašė pateikti paaiškinimų ar įrodymų.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas atliko ne savanorišką, o privalomąją karinę tarnybą, kurią privalo atlikti visi Baltarusijos Respublikos piliečiai. Taigi, minėta pareiškėjo atlikta tarnyba, kurios pagrindu buvo priimti ginčijami sprendimai, buvo atlikta ne laisva pareiškėjo valia, o privalomai, kas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo lojalumo Baltarusijos Respublikai. Atsakovas minėtų aplinkybių tinkamai nevertino, pareiškėjo valios ir nuomonės dėl Baltarusijos Respublikos politinio režimo nesiaiškino. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas privalomąją karinę tarnybą atliko daugiau nei prieš 10 metų, o vėliau dirbo privačiose įstaigose.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad remiantis anksčiau minėta LVAT praktika, kuri nustato, jog siekiant nustatyti, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė, procesas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, tačiau atsakovas taip pat nevertino šių aplinkybių. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, atsakovas nepateikė jokių pareiškėjo galimos individualios grėsmės nacionaliniam saugumui įrodymų.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kokia nors forma išsakęs savo poziciją, palaikančią dabartinę Rusijos federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos politiką, karinius veiksmus Ukrainoje, priešingai – neigiama pareiškėjo pozicija Rusijos vykdomų veiksmų Ukrainoje atžvilgiu atspindėta pareiškėjo pateiktuose atsakymuose į Migracijos departamento klausimyną (pvz., atsakant į 10, 11 klausimus).

Vertinant bylos faktines aplinkybes anksčiau aptartos teismų praktikos kontekste, atsižvelgiant į ilgą po minėtos tarnybos praėjusį laikotarpį, taip pat ir į skirtingą geopolitinę situaciją skirtingais laikotarpiais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo atlikta privaloma karinė tarnyba pati savaime nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumą.

Papildomai teismas pažymi, kad Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos ir Baltarusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei dėl jų keliamos grėsmės Lietuvai. Tačiau, nepaisant to, šios bylos kontekste, pareiškėjo situacija turi būti įvertinta individualiai, vertinant surinktų duomenų visumą. Priešingu atveju, vertinant pareiškėjų prašymus dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, gali susiklostyti ydinga praktika, pagal kurią vien formalus faktas, jog asmuo dirbo valstybės institucijose, atliko privalomą karinę tarnybą ar pan., automatiškai reikštų leidimo gyventi neišdavimo pagrindą, neatliekant individualaus vertinimo. Tokia praktika paneigtų teisės aktų nuostatas bei susiklosčiusią nuoseklią Lietuvos teismų praktiką.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas neatliko pakankamo individualaus vertinimo, ginčijami sprendimai buvo priimti formaliai remiantis VSD rašte pateikta bendro pobūdžio informacija ir pareiškėjo atsakymu į klausimyno 3 klausimą, neatlikus individualaus pareiškėjo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Nustatytos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės, neįvertinus visų duomenų viseto bei neišsiaiškinus pareiškėjo tikrosios pozicijos.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio informacija. Todėl skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. ABTĮ 88 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad atsakovo Sprendimas 1, kuriuo atsisakyta išduoti M. H. leidimą laikinai gyventi ir Sprendimas 2, kuriuo pareiškėjui nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių̨ (5 metus), pripažinti neteisėtais, Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas sumokėjo 23,00 Eur žyminį mokestį ir patyrė 750 Eur advokato teisinių paslaugų (skundo parengimas, atstovavimas teisme) išlaidas.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus konstatuotina, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų ribų, todėl jos priteistinos pareiškėjo naudai iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. H. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 23S92387 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 23S93747.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 773 Eur (septynių šimtų septyniasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėHenrikas SadauskasIndrė Žvaigždinienė