Kauno apygardos teismo nutartis

2009-09-21 · Civilinė byla Nr. 2S-1138-527/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-21
Bylos Nr.
2S-1138-527/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Arvydas Žibas
Atsakovas
AB „Šilduva“
Kreditorius
AB „Amalva“
Skolininkas
UAB „Šilduva“
Civilinė byla Nr. 2S-1138-527/2009;
pirmosios instancijos teismo teisėjas Artūras Šafronas;
procesinio sprendimo kategorijos: 110; 121.14; 122.2.(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės AB „Šilduva“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-12585-454/2009 pagal kreditorės AB „Amalva“ pareiškimą skolininkei UAB „Šilduva“ dėl skolos išieškojimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

kreditorė pareiškimu prašė (b. l. 2-3) priteisti iš skolininkės 17 197,80 Lt skolą bei 129,00 Lt žyminį mokestį. Be to, pareikštam reikalavimui užtikrinti kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštą skolininkės 17 197,80 Lt piniginėms lėšoms bei turtui . Pareiškime nurodyta, kad skola yra didelė, skolininkė vengia bendrauti su ja, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009-04-30 nutartimi (b. l. 5) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir pareikštiems reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo skolininkės pinigines lėšas, esančias a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) AB Swdbank, bei nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už 17 197,80 Lt . Teismas, išanalizavęs 2009-04-22 pareiškime nurodytas aplinkybes bei išdėstytus motyvus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad skolininkė skolos nesumoka, skola gana didelė, kas duoda pagrindą išvadai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkė gali perleisti savo turtą tretiesiems asmenims ar bandyti kitaip jį paslėpti, kas apsunkintų priimto teismo įsakymo vykdymą.

Skolininkė atskiruoju skundu (b. l. 6-10) prašo panaikinti 2009-04-30 teismo nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Atskirajame skunde nurodoma, kad pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi pagrindas taikyti apsaugos priemones yra reali grėsmė, kad nesiėmus apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Šią nuostatą ne kartą patvirtino ir teismų praktika: ,,Teismai, ypač pradiniame teisminio proceso etape ir nesant objektyvių duomenų apie tai, jog atsakovas imasi veiksmų, kuriais siekiama vengti teismo sprendimo įvykdymo, tik esant ypatingoms aplinkybėms gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis gali būti sutrikdyta normali komercinė - ūkinė įmonės veikla.." (2008-04-10 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-223/2008). Reali grėsmė reiškia, kad egzistuoja tokios aplinkybės, kurios leidžia daryti preliminarią išvadą, kad skolininkas gali imtis tokių veiksmų ar neveikimo, kuris gali pasunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo vykdymą. Dėl šios priežasties kreditorius prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias apsaugos priemonių taikymo pagrindą, t. y. aplinkybes, kurios leidžia manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimą gali būti sunku arba visai neįmanoma įvykdyti. Prašymas be motyvų negali būti tenkinamas. Be to, nemotyvuotas prašymas neatitinka CPK 110, 111 str. procesiniam dokumentui nustatytų reikalavimų, o taip pat CPK 12 str. įtvirtinto rungimosi principo. Pagal CPK 111 str. 2 d. 4 p. procesiniame dokumente turi būti nurodytos aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, tačiau kreditorė, savo reikalavimų nepagrindė jokiais įrodymais ar argumentais. Nėra pateikta jokių įrodymų apie kokią nors grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdomumui (pvz., kad kreditorė turimą turtą slėps, perleis ar kitaip vengs įvykdyti priimtą sprendimą ar pan.). Kreditorės motyvas, kad skolininkė piktybiškai vengia sutartu laiku padengti įsiskolinimą, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to galimai kreditorei palankaus teismo įsakymo įgyvendinimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tenkinti prašymo, o, tai padaręs ir pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstai, priėmė neteisėtą nutartį. Skundžiamoje nutartyje taikydamas laikinąsias apsaugos priemones skolininkei teismas nurodė vienintelį motyvą - tai, kad skolininkė skolos, kuri yra gana didelė, nesumoka, ir vien dėl to teismas preziumavo, kad yra pagrindas teismo įsakymo įvykdomumo grėsmei atsirasti, nes skolininkė gali savo turtą perleisti ar kitokiais būdais nuslėpti. Kreditorė nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų apie tai, kokiu būdu skolininkė ketina turtą paslėpti ar išvaistyti, todėl tokie teismo argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju tenka konstatuoti, kad skolininkė yra juridinis asmuo ir tokio dydžio reikalavimas kaip 17 197,80 Lt jai nėra didelis, juo labiau nesant kitų kreditorės įrodytų pagrindų, nesukelia teismo įsakymo įvykdomumo grėsmės. „Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl ieškinio didelė suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatikai taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant ieškinio didelei sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Tuo tarpu teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (LR Konstitucijos 109 str.). Todėl kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgiant į atsakovo finansines galimybes, t. y. į tai, ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės valdomo turto verte, juridinio asmens kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė" (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-04-16 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Vertinant skolininkės turtinius rodiklius matyti, kad skolininkė yra stabiliai pelningai veikianti įmonė nuo 1992 metų. Skolininkės įstatinis kapitalas yra 850 000 Lt (b. l. 19-24), vien tik praėjusių finansinių metų grynasis pelnas yra daugiau kaip 200 000 Lt, t. y. gerokai viršija pareiškimo sumą (b. l. 25, 26-27). Skolininkės turimo turto vertė viršija 5 mln. Lt (b. l. 25, 26-27), vien tik ilgalaikis turtas sudaro daugiau kaip 1 mln. Lt. Pagal centrinės hipotekos įstaigos turto arešto aktų registro informaciją bendrovė neturi jokių kitų turto areštų (b. l. 28-30). Visi šie faktai patvirtina, kad skolininkė yra pelningai dirbanti bendrovė, todėl tikimybės, kad visas šis turtas bus kaip nors iššvaistytas ar paslėptas, nėra. Akivaizdu, kad grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimui nėra. Dėl šios priežasties skundžiama teismo nutartis yra nepagrista bei prieštarauja teismų formuojamai praktikai ir turėtų būti panaikinta. „Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Prezumpcija remiasi prielaidą, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne.“ Visų pirma, pagal aukščiau pateiktus AB „Šilduva“ rodiklius akivaizdu, kad 17 197,80 Lt suma skolininkei, kurios finansinė padėtis iš tiesų yra gera, tikrai nėra didelė. Antra, grėsmė, kad skolininkė gali turtą paslėpti ar išvaistyti, yra neįrodyta, o šiame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad tokios grėsmės galimybės nėra. Trečia, teismas neturėjo argumentų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs skolininkei, taip pažeisdamas jos teises (Lietuvos apeliacinis teismas 2009-02-19 civilinėje byloje Nr. 2-164/2009). ,,Pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pranešęs atsakovui (CPK 148 str. 1 d.). Tuo iš esmės atsakovui sudaroma galimybė prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimą (CPK 147 str.), įmokėti i teismo sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą ar įkeisti turtą (CPK 146 str. 2 d.), prašyti taikyti kitokią negu nurodyta prašyme laikinąją apsaugos priemonę (CPK 146 str. 1 d.) arba pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Nepranešus atsakovui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys taikymą neįmanomą. Tokia grėsmė teismo nutartyje turi būti motyvuota (CPK 148 str. 1 d., 291 str. 1 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl šiuo atveju laikinąsias apsaugos priemones buvo tikslinga taikyti nepranešus atsakovui, o tik formaliai perrašė įstatymo nuostatą, todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvais, jog iš teismo nutarties nėra aišku, kodėl teismas nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-163/2009). Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones juridiniam asmeniui dėl tokio dydžio sumos kaip 17 197,80 Lt ir nepateikus jokių įrodymų, kad skolininkė gali turtą paslėpti ar išvaistyti, yra neteisėta skolininkės atžvilgiu. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė ir protingumo kriterijus, neargumentavo, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės taikomos skolininkei nepranešus, ir neįrodė pagrindo, kad reikalavimo suma yra didelė skolininkei, bei galimos grėsmės kilimo galimai palankaus kreditorei būsimo sprendimo įgyvendinimui. Šiuo atveju teismas nepakankamai išsamiai įvertino pateiktus įrodymus ir argumentus, o tik formaliai pritaikė įstatymo nuostatas. Kaip jau minėta, nepagrįstas prašymas be įrodymų neatitinka įstatymo keliamų formos ir turinio reikalavimų, todėl negali būti tenkintinas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertino ir gynė tik vienos iš ginčo šalių (kreditorės) interesus, neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poveikį skolininkės interesams, tuo pažeisdamas teisingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principus. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai trikdys įmonės veiklą, įrašas turto areštų aktų registre (atsižvelgiant į tai, kad šis areštas bendrovei yra vienintelis) gali padaryti neigiamą ir neatitaisomą poveikį įmonės reputacijai prieš Lietuvos ir užsienio klientus, kreditorius bei partnerius, su kuriais bendrovė bendradarbiauja. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones turi būti įvertintas ne tik ieškovo interesas dėl teismo sprendimo įvykdomumo, bet ir privalu maksimaliai įmanomai apsaugoti atsakovo interesą vykdyti normalią komercinę veiklą. Teismas neatsižvelgė į skolininkės interesus ir taikė laikinąsias apsaugos priemones skolininkės piniginėms lėšoms. „Laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams ir neturi varžyti vienos šalies teisių labiau, nei būtina tikslui pasiekti. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones visų pirma areštuotinas nekilnojamas turtas, jo nesant pakankamai, kitas atsakovo turtas, o nesant pakankamai areštuotino turto - gali būti areštuojamos atsakovo pinigines lėšos. Ši nuostata paaiškinama tuo, jog piniginės lėšos turi didžiausią apyvartumą ir dėl to jų areštas sukelia didžiausius nepatogumus ir gali atnešti daugiausia nuostolių atsakovui.“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-258/2009).

Atsiliepimo į atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pradėtame teisminiame procese laikinųjų apsaugos priemonių taikymas remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis: pirma, kreditorės teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami ir teismas priims jai palankų sprendimą; antra, skolininkė vengs būsimo galimai kreditorei palankaus teismo įsakymo įvykdymo. Kadangi pradėtas teisminis procesas remiasi tik prielaidomis, būsimo galimai kreditorei palankaus teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimas, ypač pradinio teisminio proceso etapo metu, kolegijos nuomone, neturėtų būti maksimalus. Toks užtikrinimas galimas tik esant objektyviems duomenims, patvirtinantiems antrąją prielaidą. Pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog skolininkė vengs ar negalės vykdyti teismo įsakymo (t. y. nėra duomenų apie grėsmes teismo įsakymo įvykdomumui), piniginių lėšų areštas, stabdantis ar iš esmės trikdantis įmonės komercinę-ūkinę veiklą, kolegijos nuomone, neturėtų būti taikomas. Todėl siekis nuo teisminio proceso pradžios viso teisminio proceso metu išlaikyti maksimalų teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimą, ypač areštuojant pinigines lėšas, negali būti absoliutus (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2-223/2008). Šioje byloje nėra duomenų, jog skolininkė atliktų veiksmus, kuriais būtų siekiama išvengti būsimo teismo įsakymo vykdymo, skolininkė yra veikianti bendrovė, todėl pinigų areštas šiuo atveju netikslingas ir, kolegijos nuomone, neturi būti taikomas. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones visų pirma areštuotinas nekilnojamas turtas, jo nesant pakankamai, kitas atsakovo turtas ir tik nesant pakankamai areštuotino turto gali būti areštuojamos atsakovo piniginės lėšos (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2-258/2009). Ši nuostata paaiškinama tuo, jog piniginės lėšos turi didžiausią apyvartumą ir dėl to jų areštas sukelia didžiausius nepatogumus ir gali atnešti daugiausia nuostolių atsakovui (skolininkui).

Iš prie atskirojo skundo pridėto 2008 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, jog skolininkei finansiniai metais priklausė 1 235 512 Lt materialusis turtas (b. l. 26): 800 699 Lt vertės nekilnojamasis turtas (pastatai ir statiniai), 41 758 Lt vertės mašinos ir įrenginiai, 287 439 Lt vertės transporto priemonės ir kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai, kurių vertė 55 376 Lt. Todėl, esant pakankamai areštuotino skolininkės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, teisėjų kolegija sprendžia, kad piniginių lėšų areštas laikytinas neproporcingu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams, nes gali sutrikdyti normalų įmonės ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, dėl to piniginių lėšų areštas netaikytinas.

Kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad skolininkė yra pelningai dirbanti įmonė, kurios finansinė padėtis yra gera, ir kad 17 197,80 Lt suma jai nelaikytina didele. Kolegijos nuomone, vien tik skolininkės nuosavybės teise valdomo labai didelės vertės turto turėjimas savaime nereiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos. Teisingam šio klausimo išsprendimui gali turėti įtakos ir aplinkybė, ar skolininkė turi ilgalaikio ir trumpalaikio turto ir ar šis turtas yra likvidus. Kaip taisyklė, trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nekils grėsmė galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui (2008-06-12 nutartis civ. byloje Nr. 2-437/2008). Nors skolininkė teisingai teigia, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones svarbus šalių interesų pusiausvyros principas ir kad tais atvejais, kai skolininko finansinė padėtis yra pakankamai gera, minėtas priemones taikyti nėra tikslinga, tačiau, išnagrinėjusi skolininkės pateiktus jos turtinę padėtį apibūdinančius dokumentus bei atsižvelgdama į tai, kad skolininkė nesumoka kreditorei 17 197,80 Lt nuo 2009 m. vasario mėn., teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog skolininkės turtinė padėtis yra tokia gera, kad būtų pagrindas visiškai netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Iš 2008 m. įmonės finansinės atskaitomybės (b. l. 25, 26-27) matyti, kad įmonė turi turto, kurio vertė yra 5 046 199 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 4 629 435 Lt. Skolos kredito įstaigoms sudaro – 1 190 928 Lt, skolininkė turi skolų ir kitiems kreditoriams – 2 254 447 Lt, su darbo santykiais susiję trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 854 513 Lt, o kitos skolos siekia 1 190 928 Lt. Praėjusiais finansiniais metais skolininkės finansinė padėtis buvo panaši. Nors, skolininkės teigimu, vien tik praėjusių finansinių metų grynasis pelnas yra daugiau kaip 200 000 Lt, t. y. gerokai viršija pareiškimo sumą, tačiau iš 2008-12-31 pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad skolininkė finansiniais metais veikė nepelningai ir patyrė 796 859 Lt nuostolių. Skolininkei nepateikus įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie gerą jos finansinę padėtį, o pateiktiems dokumentams rodant jos nemokumą tuo atveju, jeigu didesnė dalis įmonės įsipareigojimų yra pradelsti (ĮBĮ 2 str. 8 d.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad visiškai netaikius laikinosios apsaugos priemonės pareiškimo patenkinimo atveju teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Nors kreditorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nėra pakankamai motyvuotas bei pagrįstas kreditorės pateiktais įrodymais, tačiau, atsižvelgdama į apeliacijoje nustatytas aplinkybes, kolegija nemano, jog dėl to skolininkės turto areštas yra pritaikytas nepagrįstai.

Kolegijos nuomone, atmestinas ir skolininkės argumentas dėl CPK 148 str. 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo, kaip neturintis įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Pranešimas skolininkui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atlieka šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją. Šiuo pranešimu siekiama suteikti skolininkui galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka: dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja (CPK 153 str. 2 d.). Be to, dėl realiai labai trumpų terminų (trys dienos) skolininko galimybė pateikti teismui savo argumentus ir prašymus yra ribota (CPK 148 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju skolininkei iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, buvo sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus, kurie, jos manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad CPK 148 str. 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimas nagrinėjamu atveju negali būti pagrindas konstatuoti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra neteisėtas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija pirmosios instancijos teismo nutartį pakeičia, panaikindama nutarties dalį, kuria areštuotos skolininkės piniginės lėšos, likusią nutarties dalį palikdama nepakeistą (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 334-339 str.,,

n utaria:

atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės 2009 m. balandžio 30 d. nutarties dalį, kuria areštuotos skolininkės UAB ,,Šilduva“ piniginės lėšos, panaikinti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties nuorašą siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojai – Centrinei hipotekos įstaigai.

Kolegijos pirmininkė Jolita CirulienėTeisėjai Rūta PalubinskaitėArvydas Žibas