- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-26
- Bylos Nr.
- 2-258/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Hanner development“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Hanner development“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-773-392/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,R&V Constructions” ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Hanner development“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutuojanti BUAB „R&V Constructions“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Hanner development“ 297 791,96 Lt skolą, 10 899,48 Lt delspinigių, 20 423 Lt palūkanų, 11,84 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausantį turtą ieškinio sumos ribose. Nurodė, jog UAB „Hanner development“ nenori gražiuoju grąžinti skolos, gali turimą turtą parduoti, kad nebūtų į ką nukreipti išieškojimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 14 d. nutartimi areštavo atsakovo UAB „Hanner development“ nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 329 114,44 Lt sumai, nesant ar nepakankant atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, teismas nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiant UAB „Hanner development“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su BUAB „R&V Constructions“. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis tarp šalių yra iškilęs ginčas, kurio išspręsti gera šalių valia nepavyko, tai patvirtina ieškovo kreipimosi į teismą faktas. Teismas konstatavo, jog ieškinio suma – 329 114,44 Lt yra didelė, dėl to yra pagrindas manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti (CPK 144 str.). Teismas, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą bei į atsakovo teisėtus interesus, sprendė, kad pirmiausiai turėtų būti areštuojamas kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas ieškinio sumai, o tik jo nesant – piniginės lėšos. Taip pat teismas nurodė, kad siekiant nepakenkti ieškovo interesams bei didesnio šios nutarties operatyvumo ir efektyvumo, be to, nesant realios galimybės informuoti atsakovą apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nepažeidžiant įstatymo nustatyto trijų dienų termino, skirto prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjimo, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių priimama nepranešant atsakovui.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB ,,Hanner development“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismui nenurodė jokių faktinių duomenų apie realią grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nenurodė jokių nesąžiningų atsakovo veiksmų, taip pat nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, iš esmės neargumentavo ir nemotyvavo savo prašymo. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtina įvardyti konkrečias aplinkybes, keliančias grėsmę ieškovo interesams, pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Ieškovas savo prašyme nenurodė argumento, kad ieškinio suma yra didelė ar ženkli, todėl teismas remdamasis argumentais, kuriais nebuvo grindžiamas ieškovo prašymas, peržengė savo įgaliojimus.
2. Atsakovo finansinė padėtis yra gera, nėra būtinybės suvaržyti bendrovės turto, nes ieškinio patenkinimo atveju bendrovė galėtų įvykdyti teismo sprendimą. UAB ,,Hanner development“ yra statybų valdymo versle plačiai žinoma įmonė, užsiimanti nekilnojamojo turto objektų projektavimo bei statybų valdymu. Bendrovės turtas pagal 2008 m. balansą yra lygus 33 452 201 Lt. Bendrovės kapitalas per 2008 metus išaugo nuo 16 069 524 Lt iki 17 148 937 Lt. Bendrovės gautinos sumos pilnai padengia per vienerius metus mokėtinas sumas. Atsakovo nekilnojamojo ar kilnojamojo turto areštas nepagrįstai apsunkintų atsakovo veiklą, nes jis negalėtų disponuoti nekilnojamuoju turtu, taip pat ypač žalingas bendrovės veiklai būtų piniginių lėšų areštas, nes piniginės lėšos yra apyvarčiausias turtas, kuris būtinas įmonės veikloje.
3. Atsakovas geranoriškai vykdo įsipareigojimus, nevengia bendradarbiavimo ir atsiskaitymo su ieškovu, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas gali vengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovo ieškinys atsakovui yra nepagrįstas. Atsakovas ieškovui nėra skolingas ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai.
4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkins atsakovo veiklą, dėl to atsakovas patirs nuostolių. CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakovo teisė ieškinio atmetimo atveju reikalauti ieškovo atlyginti nuostolius, kuriuos atsakovui padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl atsakovas negalės įgyvendinti šios teisės. Dėl nurodytų aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės pažeidžia teisingumo principą, nes neužtikrinama ieškovo ir atsakovo teisėtų interesų pusiausvyra.
5. Pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas turėjo spręsti apie prašymo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pranešęs atsakovui (CPK 148 str. 1 d.). Nepranešus atsakovui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomą. Tokia grėsmė teismo nutartyje turi būti motyvuota (CPK 148 str. 1 d., 291 str. 1 d. 5 p.). Teismas priimto sprendimo nemotyvavo kaip išimtinio atvejo, taip pat nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomą.
Atsiliepimas
Ieškovas bankrutuojanti BUAB „R&V Constructions“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas atskiruoju skundu iš esmės įrodinėja ne taikytų laikinųjų apsaugos priemonių neteisėtumą ar netikslingumą, o ieškinio nepagrįstumą ir ieškovo nesąžiningumą, t. y. tas aplinkybes kurios nėra atskirojo skundo faktinis pagrindas ir dalykas. Iš atsakovo pateikto 2007 m. ir 2008 m. balansų matyti, kad įmonės materialinė ir finansinė padėtis yra bloga.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti minėtas priemones yra grėsmė, jog jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, nes teisingumas reikalauja užtikrinti visų ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyrą.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginama visiškai, tačiau kartu būtina atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, į jo turtinę padėtį, ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Taikomos tokios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, Šveicarijos įmonė ,, Apatit Fertilizers S.A.“ v AB ,,Lifosa“, civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002).
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju tikėtina, jog didelė ieškinio kaina – 329 114,44 Lt gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams ir neturi varžyti vienos šalies teisių labiau, nei būtina tikslui pasiekti. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma areštuotinas nekilnojamas turtas, jo nesant pakankamai, kitas atsakovo turtas, o nesant pakankamai areštuotino turto – gali būti areštuojamos atsakovo pinigines lėšos. Ši nuostata paaiškinama tuo, jog piniginės lėšos turi didžiausią apyvartumą ir dėl to jų areštas sukelia didžiausius nepatogumus ir gali atnešti daugiausia nuostolių atsakovui.
Iš prie atskirojo skundo pridėto balanso matyti, jog 2008 m. rugsėjo 30 d. atsakovas turėjo 30 396 325 Lt vertės turto, skolos sudarė 13 247 389 Lt (b. l. 29-30). Pagal 2008 m. spalio 17 d. turto vertinimo ataskaitą, atsakovui priklauso 1 420 000 Lt vertės nekilnojamasis turtas (b. l. 43-47). Todėl, esant pakankamai areštuotino atsakovo nekilnojamojo turto, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo piniginių lėšų areštas, laikytinas neproporcingu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams, nes gali sutrikdyti normalų įmonės ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, dėl to piniginių lėšų areštas netaikytinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK nereikalauja, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas. Tokiu atveju vertinamas ne ieškinio pagrįstumas (tai yra aplinkybės, ar ieškovas turi reikalavimo teisę, ar tinkamai ir sąžiningai pateikė ieškinį ir pan.), o kitos aplinkybės - galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 320 str. 1 d., 334 str. 1 d.). Dėl to, teisėjų kolegija nevertina atsakovo atskirajame skunde nurodytų motyvų dėl ieškinio pagrįstumo.
Atmestinas ir apelianto argumentas dėl CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo kaip neturintį įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui, tačiau išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir jam nepranešus. Teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atlieka šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją. Šiuo pranešimu siekiama suteikti atsakovui galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka: dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja (CPK 153 str. 2 d.). Be to, dėl realiai labai trumpų terminų (trys dienos) atsakovo galimybė pateikti teismui savo argumentus ir prašymus yra ribota (CPK 148 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, buvo sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus, kurie, jo manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, kad CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimas nagrinėjamu atveju negali būti pagrindas konstatuoti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra neteisėtas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai neįvertino svarbių faktinių šiam klausimui spręsti bylos aplinkybių, pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl klausimą iš dalies išsprendė neteisingai ir tai yra pagrindas pakeisti skundžiamą nutartį (CPK 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kuria areštuotos atsakovo UAB ,,Hanner development“ piniginės lėšos panaikinti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutarties nuorašą siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.