- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-27
- Bylos Nr.
- e2A-862-796/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05086-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Kristina Domarkienė, Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- N. A., V. A.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Inkomlita“
- Advokatai
- Artūras Jaskelevičius
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Pupeikienės ir Giedrės Seselskytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovų N. A. ir V. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (iki 2018 m. sausio 1 d. buvęs pavadinimas Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2018 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. A. ir V. A. ieškinį (ieškinius) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Inkomlita“ dėl pažeistų teisių gynimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti terminą ieškiniui dėl pirkėjo teisių perkėlimo pateikti, perkelti ieškovei N. A. pirkėjo teises pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį į skolininko V. A. skolą, kylančią iš 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016, perkelti ieškovui V. A. pirkėjo teises pagal 2016 m. rugsėjo 14 reikalavimo perleidimo sutartį į ieškovės N. A. skolą, kylančią iš 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016, priteisti iš ieškovų atsakovei už reikalavimą sumokėtą kainą. Ieškovai ieškinyje nurodė, jog atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Inkomlita“ 2016 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo perleidimo sutarties jiems nepateikė ir jokių reikalavimų nepareiškė. Kadangi reikalavimo perleidimo sutartis ieškovams pateikta tik 2016 m. lapkričio 14 d., todėl mano, kad tik nuo šios dienos reikalavimo perleidimo faktas galėjo būti panaudotas prieš ieškovus šioje byloje. Teigė, kad ieškovams nebuvo pranešta, kad kreditorius tenkina 6500,00 Eur suma vietoj teismo priteistos 37 911,10 Eur sumos. Ieškovams nebuvo siūloma sudaryti taikos sutartį, sumažinant kreditinius reikalavimus iki 6500,00 Eur, šitaip pažeidžiant jų kaip skolininkų teises, numatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 28, 29 straipsniuose (V. A. buvo 100 procentų akcijų UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas), ką draudžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalis. Taip pat ieškovams nebuvo siūloma įsigyti turtines teises, kylančias iš 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo, už tą pačią kainą, kuria šias turtines teises įsigijo atsakovė UAB „Inkomlita“. Tuo buvo pažeista kiekvieno iš ieškovų, kaip bendraturčių (ieškovai reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu buvo sutuoktiniai) pirmenybės teisė įsigyti kito bendraturčio turtines teises (reikalavimo teises į kito bendraturčio turtą (pinigus), kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalį, numatyta CK 4.79 straipsnio 1, 2 dalyse. Ieškovai nurodo, jog bendraturčių turtas ir iš turto kylantys bendri ir asmeniniai įsipareigojimai, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Trečios knygos „Šeimos teisė“ nuostatas, sudaro abiejų sutuoktinių bendros nuosavybės daiktinių teisių turinį, kurio neatsiejama dalis, ieškovų nuomone, yra ir kiekvieno iš sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos. Šiuo atveju reikalavimo teisių perleidimas į vieno iš sutuoktinių turtines prievoles tiesiogiai daro įtaką kito sutuoktinio turto, valdomo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, sumažėjimui. CK 6.427 straipsnio 3 dalis pasirinkta ieškinio pagrindu, kadangi joje numatyta konkreti turtinių teisių išpirkimo procedūra. Ieškovai mano, jog trijų mėnesių ieškinio pateikimo terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. lapkričio 14 d.
2. Ieškovai taip pat pateikė ieškinį, kuriuo prašė apginti jų pažeistas teises atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: pripažinti negaliojančia 2016 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp šiuo metu likviduotos BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės UAB „Inkomlita“, į reikalavimą, kylantį iš 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016, kuriuo iš V. A. priteista 29 746,74 Eur skola, 641,56 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš N. A. priteista 8 164,39 Eur skola, 180,96 Eur bylinėjimosi išlaidų ir iš abiejų priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisiant atsakovei iš ieškovų solidariai 6500,00 Eur kompensaciją (civilinė byla Nr. e2-13144-639/2017). Nurodė, jog ieškovams, kaip minėta, nebuvo pranešta, kad kreditorius tenkina 6500,00 Eur suma vietoj teismo priteistos 37 911,10 Eur sumos, jiems nebuvo siūloma sudaryti taikos sutartį, sumažinant kreditinius reikalavimus iki 6500,00 Eur. Ieškovams nebuvo siūloma įsigyti turtines teises, kylančias iš 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo, už tą pačią kainą, kuria šias turtines teises įsigijo atsakovė UAB „Inkomlita“. Šiais neteisėtais bankroto administratoriaus ir atsakovės UAB „Inkomlita“ veiksmais ir neveikimu buvo pažeistos ieškovų konstitucinės teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau ir – Konstitucija) 29 straipsnyje, pagal kurį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Šiuo atveju ieškovai buvo diskriminuojami kaip skolininkai dėl savo socialinės-teisinės padėties civilinėje ir vykdomojoje bylose. Nurodo, jog atsakovės su BUAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas reikalavimo teisių perleidimo sandoris, ginant ieškovų pažeistas lygias teises prieš įstatymą, pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos pagrindiniam įstatymui – Konstitucijos 29 straipsniui, ką numato speciali norma – CK 6.101 straipsnio 1 dalis. Nurodė, jog pagal ĮBĮ apskritai nėra reglamentuota tvarka, kad turtas (turtinės teisės) turi būti perkamas iš varžytynių ar viešo konkurso, aukciono ar kitu šiems būdams prilygintu būdu. Visa tai sudaro pagrindą, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo iš ribotos atsakomybės dalyvių ar vadovo priteistas nuostolių atlyginimas, bankroto administratoriui, apeinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas, perleisti reikalavimo teises bet kuriam pašaliniam asmeniui, tuo būdu pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principus. Ieškovai mano, jog sandorį pripažinus negaliojančiu taikytina restitucija, atsakovei iš ieškovų priteisiant 6500 Eur kompensaciją, šitaip grąžinant vieną iš šalių į pradinę padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo.
3. Atsakovė pateikė atsiliepimus į ieškovų reikalavimus, kuriais su ieškinio (ieškinių) reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti. Pažymėjo, jog esant teisiniams santykiams su ieškovais UAB ,,Inkomlita“ yra kreditorė, o ieškovai skolininkai. Ieškovai pareikšto ieškinio neturi teisinio pagrindo grįsti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Trečios knygos „Šeimos teisė“ normomis, nes šeimos teisiniai santykiai nėra niekaip susiję su ieškovų pareikštu ieškiniu. Taip pat nurodė, jog ieškovai neturi jokio pagrindo interpretuoti, kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo iš jų priteistas žalos atlyginimas. Reikalavimo teisių perleidimas naujam kreditoriui taip pat patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl nepagrįstos ieškovų interpretacijos dėl įsiteisėjusių procesinių sprendimų. Nurodė, jog CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta norma šioje byloje netaikytina, ieškovai neturi ir neturėjo jokių bendraturčių teisių į reikalavimo teises. Ieškovai yra ne bendraturčiai, o skolininkai, iš kurių priteistas žalos atlyginimas. Pažymėjo, jog reikalavimo teisės nėra ir niekada nebuvo ginčo objektas. Nurodė, jog ieškovai, pareikšdami ieškinį dėl sandorio nuginčijimo, turi pagrįsti sandorio negaliojimo pagrindus, o tokio pagrindimo ieškinyje nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį (ieškinius) atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė savo reikalavimo pripažinti 2016 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia pagrįstumo, byloje nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, prieštarauja viešajam interesui ar gerai moralei ar yra kitų sandorio negaliojimo pagrindų, todėl ieškovų reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Nurodė, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, jog reikalavimo perleidimas varžytų skolininkų prievoles labiau, nei varžė įsipareigojimai pradiniam kreditoriui, reikalavimas yra susijęs su kreditoriaus asmeniu ar kt. Pažymėjo, kad įstatymas nenumato pradiniam kreditoriui pareigos pasiūlyti skolininkui įsigyti reikalavimo teisę už tą kainą, už kurią pastarasis ketina ją perleisti trečiajam asmeniui. Civilinėje teisėje įtvirtintas sutarčių laisvės principas užtikrina civilinių teisinių santykių dalyviams teisę pasirinkti kitą sandorio šalį, derinti sutarties sąlygas bei sudaryti teisės aktams neprieštaraujančius sandorius. Šis principas gali būti ribojamas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju pagrindai riboti sutarčių laisvės principą byloje nenustatyti, tokių pagrindų nenurodo ir ieškovai. Aplinkybė, jog turtinę teisę (reikalavimą skolininkams) perleido bankrutavusi įmonė, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, jog ginčijama 2016 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia ieškovų teises, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovai, nurodydami, jog yra diskriminuojami dėl socialinės-teisinės padėties, jokių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes, nepateikė, nenurodė, kaip ir kokiu būdu ginčijamas sandoris pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus, taip pat atkreipė dėmesį, jog klaidingas faktinių aplinkybių interpretavimas siekiant išvengti prievolės vykdymo nesudaro pagrindo priešingoms išvadoms.
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė reikalavimo dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagrįstumo. Pažymėjo, kad ieškovai ir pradinė kreditorė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nebuvo bendraturčiai, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo jokios pareigos siūlyti ieškovams įsigyti bendrovei priklausančią turinę teisę pirmenybės teise. Teismas atkreipė dėmesį, jog CK 4.79 straipsnio nuostatos taikytinos sprendžiant ginčus, kylančius iš daiktinės teisės, o nagrinėjamos civilinės bylos šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, atsakovė turi turtinę teisę, o ieškovai – prievolę. Aplinkybė, jog vykdymo procese išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininkų bendrąjį turtą ar kiekvieno skolininko turto dalį bendrajame turte, pati savaime nekeičia teisinio kvalifikavimo ir nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu tenkinus ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį, bankrutavusiai įmonei iš ieškovo V. A. kaip bendrovės valdymo organo (vadovo) priteistas nuostolių atlyginimas nustačius pagrindus juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei kilti, o iš ieškovės N. A. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos priteistos kaip be pagrindo gautas turtas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog iš įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016 kylančios prievolės yra kiekvieno sutuoktinio asmeninės prievolės kreditoriui, pagal kurias ieškovai atsako savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Teismas ieškovų argumentus, jog buvo pažeista kiekvieno iš ieškovų, kaip bendraturčių, pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio turtines teises (reikalavimo teises į kito bendraturčio turtą (pinigus), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atmetė kaip nepagrįstus. Byloje nenustatęs, jog 2016 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleistas bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti egzistuojant sąlygas perkelti ieškovams pirkėjo teises ir pareigas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Ieškovai (toliau ir – apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir iš anksto turėjo suformuotą poziciją bei nuomonę. Teismas padarė procesinių klaidų, nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktų, CPK bei Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso reikalavimų.
7.2. Teismo konstatavo, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ĮBĮ 28 straipsnio, CK 6.101 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, kadangi teismui nekilo abejonių dėl minėtų teisės normų atitikties Konstitucijai, nors apeliantų prašymai buvo teisiškai pagrįsti ir motyvuoti.
7.3. Teismas neteisingai apskaičiavo žyminį mokestį ir iš apeliantės N. A. priteisė 1022,69 Eur žyminio mokesčio, o iš V. A. – 538,69 Eur žyminio mokesčio. Nurodo, kad 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016 atsakovei iš apelianto V. A. priteista 29 746,74 Eur suma, o iš apeliantės N. A. priteista 8 164,39 Eur suma, todėl remiantis priteistos sumos dydžiu didesnę žyminio mokesčio sumą teismas turėjo priteisti iš V. A., o ne iš N. A..
7.4. Apeliantai prašo priteisti iš atsakovės apeliantų naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Atsiliepimas
8. Atsakovė atsiliepimu į apeliantų apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
8.1. Atsakovė nurodo, kad esant teisiniams santykiams su apeliantais ji yra kreditorė, o apeliantai – skolininkai, o ne bendraturčiai, kaip nurodo apeliantai. Priimtas teismo sprendimas yra privalomas ir vykdytinas, įgyja res judicata galią, todėl apeliantai neturi jokio pagrindo interpretuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo iš jų yra priteistas žalos atlyginimas. Reikalavimo teisių perleidimas atsakovei taip pat yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.
8.2. Atsakovė, susipažinusi su apeliantų prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašo šio prašymo netenkinti, kadangi apeliantų nurodytų įstatymų nuostatos yra pakankamai aiškios, taip pat nėra taikytinos šioje byloje sprendžiant kilusį ginčą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmestinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
11. Byloje ginčijamas sprendimas dėl pažeistų teisių gynimo.
Dėl teismo (ne)šališkumo
12. Apeliaciniame skunde apeliantai įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir iš anksto turėjo poziciją ir nuomonę, padarė procesinių klaidų. Teismo nešališkumo principo pažeidimą apeliantai grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo išnagrinėjo, iki kol buvo išnagrinėtas prašymas dėl teisėjos nušalinimo, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl teismo nusistatymo ir tendencingumo apeliantų atžvilgiu.
13. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būt neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2013).
14. Teismo nešališkumo klausimu išplėtota Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste gali būti nagrinėjamas dviem aspektais. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, šia prasme atsižvelgtina į asmeninius teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas (EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, pareiškimo Nr. 10486/83). Pagal objektyvųjį kriterijų vertintina, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis „pateikia“ pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl jo nešališkumo (1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 33958/96; 2008 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, pareiškimo Nr. 17056/06). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coeme ir kt. prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 65518/01).
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme 2018 m. rugpjūčio 8 d. gautas apeliantų pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo. Į 2018 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdį neatvykus apeliantams ir jų atstovei advokatei I. G., teismas iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. 13.30 val. byloje paskelbė pertrauką, iki bus išnagrinėtas apeliantų pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo. 2018 m. rugpjūčio 9 d. pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi netenkintas apeliantų prašymas dėl teisėjos nušalinimo. 2017 m. rugpjūčio 10 d. gautas apeliantų prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kadangi su atstove advokate I. G. nutraukta atstovavimo sutartis. Nurodė, kad dėl teisinių žinių trūkumo yra reikalingas laikas kito atstovo šioje byloje paieškai. 2017 m. rugpjūčio 10 d. teismo posėdžio metu apeliantų prašymas atmestas. Teismas nurodė, kad atsakovai yra sudarę atstovavimo sutartį su advokatu A. K., duomenų apie šios sutarties nutraukimą byloje nėra, todėl konstatuotina, kad apeliantai yra tinkamai atstovaujami advokato, o atstovo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylą nagrinėti iš esmės. Teismas išnagrinėjo civilinę bylą iš esmės ir atidėjo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. 14.00 val. 2018 m. rugpjūčio 11 d. advokatas A. K. teismui pateikė pranešimą dėl atstovavimo sutarties pasibaigimo, kuriuo informavo, kad nuo 2017 m. gegužės 18 d. advokatas A. K. Advokatų tarybos sprendimu yra išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. 2018 m. rugpjūčio 29 d. gautas apeliantų prašymas dėl teisėjos nušalinimo ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimą atnaujino iš esmės, nurodydamas, kad aplinkybė, jog advokatas A. K. Advokatų tarybos sprendimu yra išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, nebuvo žinoma teismui bylos nagrinėjimo metu ir turėjo įtakos priimant procesinius sprendimus. 2018 m. rugpjūčio 31 d. pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi netenkintas apeliantų prašymas dėl teisėjos nušalinimo.
16. Nagrinėjamu atveju nei apeliantų nurodytas argumentas, nei bylos medžiaga neleidžia suabejoti teismo nešališkumu nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą. Apeliantai 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašyme dėl teisėjos nušalinimo ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo nurodė, kad vadovaujantis CPK 51 straipsnio 1 dalimi negali būti ribojama teisė turėti atstovą ir bylos nagrinėjamas turi būti atnaujintas. 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas įvertinęs aplinkybes, jog po bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje byloje pateikti papildomi duomenys, galintys turėti įtakos proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi principų įgyvendinimui, teisingam bylos išnagrinėjimui, prašymą tenkino ir vadovaudamasis CPK 256 straipsniu civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujino. Prašymas, paaiškėjus aplinkybėms, kad ieškovai nebuvo tinkamai atstovaujami, remiantis lygiateisiškumo, rungimosi principais, apeliantams išspręstas palankiai, todėl apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio pirmosios instancijos teismo nusistatymo ar tendencingumo, todėl neturi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą pažeidė nešališkumo principą.
17. Apeliantai teismo šališkumą taip pat motyvuoja tuo, kad 2017 m. balandžio 26 d. atsakovės atstovas advokatas Artūras Jaskelevičius teismui pateikė prašymą dėl elektroninės prieigos prie civilinės bylos, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai suteikė atsakovės atstovui elektroninę prieigą, nes nutartimi ieškinys priimtas tik 2017 m. gegužės 9 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodyta aplinkybė neįrodo pirmosios instancijos teismo šališkumo, kadangi priėmus ieškinį advokatas A. Jaskelevičius byloje atstovavo atsakovei. Kitų aplinkybių, keliančių abejonių teismo nešališkumu, nenustatyta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Nors bylos šalies išreikšta abejonė teismo nešališkumu yra svarbi, tačiau ne lemiama. Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1339/2014). Vien deklaratyvus teiginys, nepateikiant jokių tokią poziciją pagrindžiančių aplinkybių, negali patvirtinti teismo nešališkumo principo pažeidimo ir neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva spręsti, kurie konkretūs teismo veiksmai (neveikimas), apelianto vertinimu, yra pagrindas spręsti klausimą dėl nešališkumo principo pažeidimo.
18. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinių klaidų. Kadangi apeliantai konkrečiai nenurodo CPK normų, kurios, jų nuomone, buvo pažeistos, apeliacinės instancijos teismas nustatęs, jog nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (nutarties 9 punktas), plačiau dėl šio argumento, jog buvo pažeistos procesinės teisės, nepasisako.
19. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantų argumentai dėl šališko teismo ir procesinių teisių pažeidimo nepagrįsti ir neįrodyti, todėl šiais motyvais naikinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
20. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau ir – Konstitucinis Teismas) dėl ĮBĮ 28 straipsnio, CK 6.101 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui. Nors teismui nekilo abejonių dėl minėtų teisės normų atitikties Konstitucijai, apeliantai nurodo, kad jų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ĮBĮ 28 straipsnio, CK 6.101 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui buvo teisiškai pagrįsti ir motyvuoti.
21. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad yra susipažinusi su apeliantų prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad apeliantų nurodytų įstatymų nuostatos yra pakankamai aiškios ir nėra taikytinos šioje byloje sprendžiant kilusį ginčą, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007).
23. Įvertinęs apeliantų prašymą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje nėra nustatyta, kad byloje taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ĮBĮ 28 straipsnyje įtvirtinta norma šioje byloje nėra taikoma, be to, CK 6.101 straipsnio 1 dalies norma, kuria grindžiamas reikalavimo perleidimas, yra pakankamai aiški ir supranta, abejonių dėl jos atitikties Konstitucijai teismui nekyla. Nurodė, kad ieškovai, prašydami kreiptis į Konstitucinį Teismą, jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog šioje byloje taikytinas teisės aktas ar jo dalis gali prieštarauti Konstitucijai, nepateikė, todėl vertino, kad prašymai nepagrįsti ir netenkinami.
24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties kreiptis ar atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigta Konstitucijos 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 110 straipsnio 2 dalyje, CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo (teisėjo) diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindo buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).
25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų vertinti pirmosios instancijos sprendimą atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl plačiau dėl nurodytų apeliantų teiginių nepasisako.
Dėl bylos baigties
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
27. Bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2-7428-328/2017) ieškovei N. A. buvo atidėtas 641,00 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo, o ieškovui V. A. atidėtas 157,00 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2-13144-639/2017) teismas ieškovams atidėjo 763,38 Eur žyminio mokesčio dalies už ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, jog šių nutarčių ieškovai neskundė ir jos yra įsiteisėjusios.
28. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovų ieškinius, iš jų valstybei priteisė žyminį mokestį, kurio mokėjimas ieškovams buvo atidėtas, t. y. iš N. A. valstybei priteisė 641,00 Eur ir 1/2 dalį nuo 763,38 Eur, t. y. 381,69 Eur, iš viso 1022,69 Eur žyminio mokesčio, o iš V. A. – 157,00 Eur ir 1/2 dalį nuo 763,38 Eur, t. y. 381,69 Eur, iš viso 538,69 Eur žyminio mokesčio.
29. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo žyminį mokestį, kadangi 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016 atsakovei iš apelianto V. A. priteista 29 746,74 Eur suma, o iš apeliantės N. A. priteista 8 164,39 Eur suma, todėl remiantis priteistos sumos dydžiu didesnę žyminio mokesčio sumą teismas turėjo priteisti iš V. A., o ne iš N. A..
30. Apeliantai savo argumentą grindžia 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016 priteistų sumų dydžiu, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliantai suformulavo naujus reikalavimus: 1) apginti N. A. pažeistas teises pakeičiant teisinį santykį: perkelti N. A. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp šiuo metu likviduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės į reikalavimą, kylantį iš 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016, kuriuo iš V. A. priteista 30 390,27 Eur ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2) priteisti UAB ,,Inkomlita“ naudai iš N. A. reikalavimo perleidimo sutartimi sumokėtą kainą 4 714,29 Eur ir 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 4 714,29 Eur sumos nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. (reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos) iki visiško kainos sumokėjimo; 3) apginti V. A. pažeistas teises pakeičiant teisinį santykį: perkelti V. A. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp šiuo metu likviduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės į reikalavimą, kylantį iš 2016 m. balandžio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-150-512/2016, kuriuo iš N. A. priteista 8 345,35 Eur ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti UAB ,,Inkomlita“ naudai iš V. A. reikalavimo perleidimo sutartimi sumokėtą kainą 1 785,71 Eur ir 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 785,71 Eur sumos nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. (reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos) iki visiško kainos sumokėjimo.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog žyminis mokestis šiuo atveju yra skaičiuojamas nuo šioje byloje pareikštų ir nutarties 30 p. nurodytų reikalavimų. Kaip matyti, apeliantės reikalavimas perkelti teises ir pareigas pareikštas dėl didesnės pinigų sumos nei apelianto, todėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-7428-328/2017 ieškovė buvo atleista nuo didesnės mokėtinos žyminio mokesčio sumos.
32. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
33. Kadangi, kaip jau nurodyta anksčiau, ieškovams paduodant ieškinius Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017 m. gegužės 8 d. ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartimis buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas, pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį atidėtas žyminis mokestis sprendimu priteistinas iš ieškovų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas žyminį mokestį apskaičiavo ir priteisė teisingai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
34. Apeliacinį skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir turėtos bylinėjimosi išlaidos yra neatlyginamos (CPK 93, 302 straipsniai).
35. Atsakovė teismui duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei teismui netenkinus apeliacinio skundo nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.