Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Utenos statyba“ ir atsakovo A. K. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-68-228/2017 pagal ieškovės mažosios bendrijos „Utenos statyba“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinami. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalies). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies, todėl visų jų nekartoja. Vertinant apeliacinių skundų argumentus pažymėtina, kad jie nesudaro faktinio bei teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Atsakovas A. K. dirbo pas ieškovę MB „Utenos statyba“ laikotarpyje nuo 2014-09-03 iki 2014-09-22 ekskavatorininko – šaltkalvio pareigose. Tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, darbdavio siūlymu nustatytas 3 mėn. bandomasis laikotarpis. 2014-09-02 ieškovė sudarė su atsakovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už perduotų materialinių vertybių išsaugojimą ir pareigą atlyginti ieškovei dėl savo kaltės padarytus nuostolius. 2014-09-04 atsakovui buvo perduotas vikšrinis ekskavatorius Samsung LC 210, priėmimo – perdavimo akte atsakovas apie mechanizmo būklę nurodė: „Pavaros pašalinis triukšmas nesutepta“. Atsakovas nuo 2014-09-22 atleistas iš darbo pagal 2002 m. DK 107 straipsnio 1 dalį (pripažinus, kad darbuotojo išbandymo rezultatai darbdavio netenkina). Kaip konstatuota Panevėžio apygardos teismo 2016-06-15 nutartyje (civilinė byla Nr. e2A-556-544/2016), ginčas tarp šalių yra kilęs iš darbo santykių, kadangi ieškovė savo reikalavimą grindžia atsakovo (darbuotojo) prisiimta visiška materialine atsakomybe bei žalą kildina iš atsakovo netinkamo darbinių funkcijų vykdymo, eksploatacijos taisyklių pažeidimo, padaryto darbuotojui esant darbe neblaiviam. Dėl to, sprendžiant šalių ginčą taikytinos tuo metu galiojusios 2002 m. DK normos (2014-07-10 įstatymo Nr. XII-1002 ir Nr. 1019 redakcija, galiojusi nuo 2014-07-23 iki 2014-12-31). Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas (DK 245 straipsnis). Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtinos šios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-695/2015).Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, kadangi nustatė visas materialinės atsakomybės sąlygas, tačiau atsižvelgė į ieškovės vadovo kaltės laipsnį ir sprendė, jog šalys kilusią žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį.Abu apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Vertinant apeliacinių skundų argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl kilusių pasekmių – ekskavatoriaus gedimo šalių kaltė yra abipusė, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013). Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip kaip juos vertina apeliantai nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei didesnės įrodomosios reikšmės kitai šaliai palankiems įrodymams suteikimo nei sprendimo nepagrįstumo.Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovo kaltę ir žalos dydį įrodinėjo 2014-09-04 Mechanizmų priėmimo-perdavimo akto, 2014-09-19 pranešimo dėl mechanizmo eksploatacijos pažeidimo, remonto išlaidų paskaičiavimo, įsakymo apie drausminės nuobaudos skyrimą, nuotraukų duomenimis, 2016-12-15 UAB „Gringrasas“ išvada, liudytojų parodymais ir kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai nepagrindžia, jog 2014-09-04 atsakovui buvo perduotas visiškai tvarkingos techninės būklės ekskavatorius Samsung LC 210. Nors ieškovė teigia, kad triukšmo, nurodyto 2014-09-04 Mechanizmų priėmimo – perdavimo akte, priežastis nebuvo susijusi su 2014-09-19 kilusiu gedimu, pažymėtina, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, nėra pateikta. Įrodymų, kad perdavimo-priėmimo akte atliktas įrašas dėl mechanizmo būklės yra klaidingas, ar buvo imtasi priemonių išsiaiškinti, pašalinti pašalinio pavaros triukšmo priežastį ieškovė nepateikė, ekskavatorius ir toliau buvo naudojamas darbams atlikti. Priėmimo – perdavimo akte atsakovas apie perduodamo mechanizmo būklę nurodė: „Pavaros pašalinis triukšmas nesutepta“, būtent pavaros detalė 2014-09-19 ekskavatoriui užklimpus ir padidėjus apkrovai sulūžo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog negalima konstatuoti, kad įvykęs gedimas yra vien tik atsakovo elgesio pasekmė ir yra priežastiniame ryšyje vien tik su atsakovo veiksmais.Nors ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nevertino 2016-12-15 UAB „Gringrasas“ išvadoje pateiktų duomenų, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie duomenys nelemia kitokio faktinių aplinkybių vertinimo, kadangi išvados pateiktos įvertinus vienasmeniškai ieškovės pateiktus duomenis, paaiškinimus, nesant duomenų apie faktinę vertinimui pateiktų detalių būklę iki 2014-09-04.Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė pilnai prisiėmė riziką dėl ekskavatoriaus gedimo, kadangi perdavė atsakovui dirbti nevisiškai techniškai tvarkingą mechanizmą. Mechanizmo techninė būklė jo perdavimo metu, šiuo atveju nepaneigia atsakovo pareigos laikytis lokalinių bendrovės aktų, su kuriais jis buvo supažindintas, reikalavimų, tausoti bendrovės turtą, stengtis išvengti nuostolių, tačiau šių nuostatų bylos duomenimis jis tinkamai nevykdė. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis laikėsi ekskavatoriaus eksploatavimo instrukcijos 1, 8 punktų reikalavimų, pagal kuriuos ekskavatorininkas, prieš pradėdamas darbą, privalo patikrinti tepalo lygį variklyje, dirbant mechanizmu ir pastebėjus tepalų pratekėjimą iš įvairių agregatų ar atsiradus pašaliniams garsams, bildesiui, mechanizmą nedelsiant sustabdyti ir apie gedimus pranešti įmonės vadovui. Šios išvados atitinka atsakovo, ieškovės atstovo J. Š. paaiškinimus, liudytojo S. Š. parodymus, kad ekskavatoriui užklimpus ir jo skleidžiamam garsui reikšmingai padidėjus, atsakovas nedelsiant darbų nenutraukė. Todėl priešingai, nei teigia atsakovas, nėra pagrindo išvadai, kad šiuo atveju dėl ekskavatoriaus gedimo jokios jo kaltės nėra.Atsakovas apeliacinį skundą grindžia motyvu, jog nebuvo visų materialinės atsakomybės sąlygų, nes atsakovas neįvykdė jokių neteisėtų veiksmų ir nėra priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovo veiksmų. Šie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais, todėl apeliacinės instancijos teismas juos atmeta. Pažymėtina, kad neteisėta veika suprantama kaip darbo pareigų nevykdymas arba jų vykdymas netinkamai. Darbuotojas yra įpareigotas tinkamai vykdyti savo pareigas, todėl jo aplaidumas darbe gali būti pripažįstamas neteisėta veika. Šiuo atveju darbdavys atsakovo veikos neteisėtumą grindė jam priskirtų Ekskavatoriaus eksploatavimo instrukcijos 1, 8 punktų reikalavimų pažeidimu. Atsakovas netinkamai vykdė jam priskirtas darbo pareigas ir būdamas įsipareigojęs pagal Sutartį dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės (sutarties 1.1, 1.2 punktus) tausoti perduotas darbdavio materialines vertybes ir priemones, imtis priemonių nuostoliams išvengti, laiku pranešti darbdavio administracijai apie aplinkybes, gresiančias jam perduotų materialinių vertybių ir priemonių, perduotų naudotis darbe, saugumui, nesiėmė priemonių nuostoliams išvengti ir į darbdavį nedelsiant nesikreipė. Visi šie atsakovo veiksmai patvirtina buvus neteisėtus veiksmus, t. y. neveikimą siekiant apsaugoti jam perduotą darbo priemonę ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos.Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju negalima konstatuoti, jog atsakovas 2014-09-19 buvo darbe neblaivus. Mano, kad direktoriaus įsakymai dėl drausminių nuobaudų skyrimo atsakovui yra pakankami rašytiniai įrodymai, pagrindžiantis jo buvimą neblaiviam darbe. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad darbuotojui su paskirtomis nuobaudomis nesutinkant, įrodinėjimo našta tenka stipresniajai teisinio santykio šaliai – darbdaviui.Darbo kodeksas nereglamentuoja, kaip turi būti nustatyti darbuotojo neblaivumo ar apsvaigimo faktai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šiuos faktus darbdavys gali nustatyti jam prieinamomis priemonėmis ir tvarka, kuri neturi prieštarauti teisės aktams. Įrodymai, kad darbuotojas darbo metu buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, gali būti tiek medicinos išvados, tiek tą dieną surašyti darbe atitinkami aktai ir kitokie faktiniai duomenys. Kai atitinkama darbuotojo būsena fiksuojama tą dieną darbe surašytu aktu, jame turėtų būti nurodyti požymiai, pagal kuriuos ta būsena yra nustatyta.Ieškovė atsakovo neblaivumo faktą grindė 2014-09-16, 2014-09-19 direktoriaus J. Š. tarnybiniais pranešimais, kad atsakovas pastebėtas darbe neblaivus, 2014-09-22, t. y. atleidimo iš darbo dieną rašytais atsakovo paaiškinimais, 2014-09-22 įsakymais dėl drausminės nuobaudos skyrimo, darbo sutarties nutraukimo, 2014 m. rugsėjo mėnesio darbo užmokesčio, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Tačiau šie įrodymai nepatvirtina, kad 2014-09-16, 2014-09-19 buvo nustatytas darbuotojo neblaivumo faktas. Nors direktoriaus tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo, tačiau duomenys, kad darbuotojui surašytas Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktas, Siuntimas dėl asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo, jis tikrintas alkotesteriu, nepateikti. Tarnybiniuose pranešimuose taip pat nenurodyti požymiai, pagal kuriuos neblaivumo būsena laikoma nustatyta. Priešingai nei teigia apeliantė, liudytojas S. Š. nepatvirtino, kad matė atsakovą vartojant alkoholį ar iš kitų požymių sprendžiant, galimai neblaivų. Nepaisant to, kad ieškovė įrodinėjo, jog atsakovas 2014-09-19 buvo pakartotinai neblaivus, tačiau darbo sutartis su juo nutraukta ne dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkte, tačiau pagal DK 107 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybės, kad 2014-09-19 atsakovas darbe buvo neblaivus, nelaikė įrodyta.Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovės patirtų išlaidų, susijusių su ekskavatoriaus remontu dydį. Remiantis DK 257 straipsnio 1 ir 3 dalimis, atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Žala apskaičiuojama atsižvelgiant į turto vertę atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius). Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualizuotai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojo atsakomybės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo pareigas, įgaliojimų apimtį, vykdytų darbo funkcijų svarbą, atliktų veiksmų (neveikimo) įtaką žalai atsirasti, pažeidimo pobūdį (žala atsirado dėl konkretaus darbuotojo neveikimo, tam tikrų pareigų neatlikimo, dėl netiesioginių veiksmų ar dėl aktyvių veiksmų, tiesiogiai lėmusių nuostolius ir pan.), darbo trukmę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas ieškovei pagrįstai nepriteisė automobilio nuomos, eksploatacijos, vykstant remontuoti ekskavatoriaus, išlaidų, kadangi pagal pateiktą 2013-05-31 Automobilio nuomos sutartį, nustatyta fiksuota automobilio nuomos kaina – 300 Lt/mėn., t. y. ji nepriklauso nuo nuvažiuotų kilometrų ir ieškovė automobilio nuomos mokesčio išlaidas būtų patyrusi nepriklausomai nuo atsakovo veiksmų. Nors sutiktina su apeliante (ieškove), kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl šių išlaidų nepriteisė, tačiau šis procesinis pažeidimas įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturėjo, nes teismo išvada, kad šios išlaidos nelaikytinos ieškovės patirtais nuostoliais, todėl nepriteistinos, yra teisinga.Pirmosios instancijos teismas nepriteisė iš atsakovo nuostolių dėl dviejų velenų z-20 ir dviejų krumpliaračių z-40, z-30 įsigijimą, kurių bendra vertė pagal ieškovės nurodytą paskaičiavimą su PVM 700,88 Eur, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių šių detalių įsigijimą. Taip pat nepriteisė ieškovės nurodomos patirtos žalos – negautų pajamų dėl darbo užmokesčio ir SODROS mokesčio už remonto laiką trims darbuotojams, nurodydamas, kad nėra pateikta patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog už remonto dienas ieškovei nebuvo sumokėta jos užsakovų, ar dėl darbuotojams, vykdžiusiems remontą, sumokėto darbo užmokesčio ir SODROS mokesčio ieškovė patyrė žalą, todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimą laikė neįrodytu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus dėl žalos dydžio, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu, deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisingos. Kaip jau minėta, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Ieškovė su apeliaciniu skundu naujų įrodymų, žalos dydžiui pagrįsti nepateikė (CPK 314 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas priešingoms išvadoms pagrindo neturi. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo įrodymus, pagrindžiančius žalos dydį, be kita ko, šalių paaiškinimus ir jų pagrindu priėmė sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendimu nustatytas žalos dydis visiškai atitinka DK 247 straipsnio, 257 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas. Pagrindo atsakovą visiškai atleisti nuo žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, kiti apeliacinių skundų argumentai reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir plačiau neaptaria. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus, iš esmės teisingai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantų apeliacinių skundų motyvais naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliaciniai skundai dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo atmetami, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atmetus šalių apeliacinius skundus bylinėjimosi išlaidos už apeliacinių skundų parengimą nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai). Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovė MB „Utenos statyba“ patyrė 30 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas MB „Utenos statyba“, juridinio asmens kodas 303032853, naudai.