Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. G. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis R. V., AS „Reverta“, D. G. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas R. J. G. pateikė skundą dėl antstolio R. V. veiksmų, kuriuo prašė panaikinti 1) 2015-11-19 patvarkymą Nr. 0179/15/01173-DA B-5356 dėl skolos išieškojimo, 2) 2015-11-19 patvarkymą Nr. 0179/15/01173-vyk B-5307 dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, 3) įpareigoti antstolį R. V. neteisėtai ir nepagrįstai į antstolio depozitinę sąskaitą pervestas lėšas – 303,41 Eur grąžinti pareiškėjui, 4) vykdomąją bylą Nr. 0179/15/01173 pagal išieškotojo 2014-07-03 vykdomąjį raštą Nr. 2-3-262/2013 nutraukti. Nurodė, kad antstolis nepagrįstai priėmė vykdomąjį raštą ir neteisėtai pradėjo vykdymo veiksmus, vykdomoji byla Nr. 0179/15/01173 pagal AS „Reverta“ pateiktą 2014-07-03 vykdomąjį raštą privalo būti nutraukta CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu – kai reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį negalimas teisių ir pareigų perėmimas. Antstolis R. V. 2015-12-30 patvarkymu dėl 2015-12-15 skundo dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0179/15/01173 ir dėl 2015-12-15 skundo dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0179/15/01174 pareiškėjo skundą atsisakė tenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai daro išvadą, jog jo prievolė išieškotojui AS „Reverta“ yra pasibaigusi, nes pabaigus bankroto procedūras, baigiasi bankrutavusio subjekto turtinės prievolės kreditoriams, tačiau įmonės savininkų – fizinių asmenų asmeninės prievolės, skirtingai nei likviduotos individualios įmonės prievolės, pasibaigus bankroto procedūrai nesibaigia, įmonės savininkės ir jo sutuoktinio kreditoriai turi teisę reikalauti jas vykdyti teismo sprendimų vykdymo proceso nustatyta tvarka. Likvidavus individualią įmonę, pasibaigia jos savininko prievolės tik bankrutavusios individualios įmonės kreditoriams, tačiau tai nėra pagrindas pasibaigti prievolėms, kurias įgijo asmeniškai įmonės savininkas. Šiuo atveju pareiškėjas laidavo bankui, jog įmonė UAB „Baldų rojus“ įvykdys savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį Nr. KS/717. Pareiškėjo skola AS „Reverta“ yra jo asmeninė prievolė, atsiradusi iš laidavimo sutarties ir ši prievolė nesusijusi su bankrutavusia individualia įmone. Todėl yra pagrindas tęsti asmeninių skolų išieškojimą iš pareiškėjo pagal išduotą vykdomąjį dokumentą AS „Reverta“ naudai. Suinteresuotas asmuo D. G. pateiktame atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo prievolės AS „Reverta“ pasibaigė, kadangi baigėsi pagrindinė prievolė išieškotojui AS „Reverta“, už kurios įvykdymą pareiškėjas buvo laidavęs. 2007-08-24 AS „Reverta“ ir UAB „Baldų rojus“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/717, pagal kurią UAB „Baldų rojus“ buvo suteiktas 695 088,04 Eur kreditas. Remiantis Kredito sutarties specialiosios dalies 4.6. punktu, kredito grąžinimas buvo užtikrintas pareiškėjo laidavimu. Vilniaus apygardos teismo 2009-09-03 nutartimi UAB „Baldų rojus“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje AS „Reverta“ buvo pareiškusi savo kreditorinį reikalavimą BUAB „Baldų rojus“ dėl negrąžinto kredito pagal 2007-08-24 kreditavimo sutartį Nr. KS/717. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1078/2014 pakeitė pirmos instancijos teismo 2013-08-17 sprendimą bei AS „Reverta“ ieškinį tenkino ir priteisė solidariai iš pareiškėjo ir D. G. AS „Reverta“ naudai 585 751,72 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Vilniaus apygardos teismas 2014-06-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1842-392/2014 pripažino BUAB „Baldų rojus“ veiklą pasibaigusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėjo prievolė kilo laiduojant už juridinio asmens BUAB „Baldų rojus“ paimtą kreditą. Kadangi pagrindinė BUAB „Baldų rojus“ prievolė pagal 2007-08-24 kreditavimo sutartį Nr. KS/717 grąžinti kreditą pasibaigė įmonę UAB „Baldų rojus“ pripažinus bankrutavusia ir išregistravus iš juridinių asmenų registro, laikoma, kad pasibaigė ir pagrindinę prievolę užtikrinanti pareiškėjo prievolė AS „Reverta“ pagal 2007-08-24 laidavimo sutartį. Be to pareiškėjo prievolė AS „Reverta“ pasibaigė pripažinus bankrutavusia D. G. IĮ, kurioje AS „Reverta“ buvo pareiškusi kreditorinį reikalavimą. Nei bankrutavusios D. G. IĮ, nei sutuoktinių D. G., pareiškėjo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nebėra. Pripažinus D. G. IĮ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taip pat pasibaigė individualios įmonės savininkės sutuoktinio pareiškėjo prievolė AS „Reverta“, nes nebeliko turto. Antstolis neteisėtai, po BUAB „Baldų rojus“ ir D. G. IĮ pripažinimo bankrutavusiomis ir likviduotomis dėl bankroto, 2015-11-03 priėmė vykdyti išieškotojo AS „Reverta“ vykdomąjį raštą, kai skolininko prievolės išieškotojui jau buvo pasibaigusios. Suinteresuoti asmenys AS „Reverta“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-01 nutartimi pareiškėjo J. R. G. skundą dėl antstolio R. V. veiksmų atmetė. Teismas pažymėjo, kad pagrindinio skolininko BUAB „Baldų rojus“ pabaiga neturi įtakos vykdomajam procesui, nes išliko skolininkas, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus (CPK 642 straipsnio 1 dalis). Taigi prievolės pagrindinio skolininko, kuris nėra skolininku konkrečioje vykdomojoje byloje, pabaigos atveju nėra objektyvių kliūčių tęsti vykdymo veiksmus, todėl vykdomoji byla negali būti nutraukta. Šiuo atveju nei skolininkas, nei išieškotojas nepasibaigė, todėl atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, jog vykdymo veiksmai nebegali būti atliekami ir vykdomoji byla turi būti nutraukta. Antstolis vykdo vykdomąjį raštą, kuris išduotas dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-20 nutartimi yra konstatuota, kad pareiškėjo laidavimas nėra pasibaigęs ir kad pastarasis yra skolingas išieškotojui. Šie nustatyti faktai ir teisiniai santykiai negali būti ginčijami šioje nagrinėjamoje byloje. Teismas negali spręsti dėl skolininko prievolės egzistavimo ar pasibaigimo, nes šios aplinkybės yra išspręsto įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimais. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad AS „Reverta“ procesą atsakovų pareiškėjo ir D. G. atžvilgiu dėl kredito grąžinimo pradėjo dar 2009 m.. Vilniaus apygardos teismas 2013-12-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3-262/2013 tenkino AS „Reverta“ ieškinį iš dalies, Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-20 nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013-12-17 sprendimą ir ieškinį tenkino visiškai. Pagrindinis skolininkas BUAB „Baldų rojus“ Vilniaus apygardos teismo 2014-06-25 nutartimi pripažintas bankrutavusiu ir jo veikla pasibaigusia. Taigi, ieškinio atsakovams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. UAB „Baldų rojus“ prievolė AS „Reverta“ nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, kad AS „Reverta“, pareikšdamas ieškinį atsakovams pareiškėjui ir D. G., pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko UAB „Baldų rojus“ prievolę įvykdytų solidarūs skolininkai. Šiuo atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, jog pareiškėjo laidavimas nėra pasibaigęs, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas tik įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimas, o ne nustatinėjama, ar prievolė, kurios pagrindu šis sprendimas yra priimtas, nėra pasibaigusi. Akivaizdu, jog teismui, išnagrinėjusiam išieškotojo ir skolininko ginčą iš esmės, sprendimu konstatavus, kad laidavimas nėra pasibaigęs ir skolininkas yra skolingas išieškotojui, o apeliacinės instancijos teismui patvirtinus šią teismo išvadą ir dar padidinus išieškotojo naudai priteistą sumą, teismas, nagrinėdamas antstolio veiksmų teisėtumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad skolininko prievolės yra pasibaigusios. Teismas, išanalizavęs antstolio atliktus vykdymo veiksmus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindo teigti, jog antstolis, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2014-07-03 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3-262/2013, nesilaikė vykdymo proceso reglamentuojančių teisės normų. Priešingai, nustatyta, kad antstolis, siekdamas išieškoti ir įvykdyti jam pateiktą vykdomąją raštą, veikia nuosekliai, operatyviai, teisėtai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas J. R. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-01 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą tenkinti.Nurodo, jog antstolis neteisėtai pradėjo vykdymo veiksmus pagal išieškotojo pateiktą vykdomąjį raštą, nes jo prievolė išieškotojui AS „Reverta“ baigėsi dviem pagrindais: (i) pareiškėjo prievolės AS „Reverta“ pasibaigė, kadangi baigėsi pagrindinė prievolė išieškotojui AS „Reverta“, už kurios įvykdymą pareiškėjas buvo laidavęs; (ii) pareiškėjo prievolė AS „Reverta“ pasibaigė pripažinus bankrutavusia D. G. IĮ, kurioje AS „Reverta“ buvo pareiškusi kreditorinį reikalavimą. Pirmos instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nemotyvavo dėl antrojo pareiškėjo prievolės AS „Reverta“ pabaigos pagrindo, kas yra absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas.2015-08-14 nutartimi Vilniaus apygardos teismas nusprendė pripažinti bankrutavusios D. G. IĮ veiklą pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. Šioje nutartyje teismas nurodė, jog „įvertinus, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorius nenustatė R. J. G. ir D. G. turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas likusiems individualios įmonės kreditorių reikalavimams padengti, laikytina, kad R. J. G. ir D. G. prievolės prieš individualios įmonės kreditorius pasibaigė“. Vilniaus apygardos teismo 2015-08-14 nutartis įsiteisėjo, nutartis įgijo res judicata galią, o nutartyje konstatuoti faktai turi prejudicinę galią.Kasacinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančiai individualiai įmonei kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka, nepaisant to, su kuo – įmone ar jos savininku – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Taip pat yra aiškiai konstatuota, kad kai dėl bankroto likviduojama individuali imonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomvbės asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kuri gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia.Ginčo atveju nei bankrutavusios D. G. IĮ, nei sutuoktinių D. G., pareiškėjo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nebėra. Nors pareiškėjo skola buvo priteista teismo sprendimu, tačiau išieškotojas AS „Reverta“, pareikšdamas kreditorinį reikalavimą D. G. IĮ bankroto byloje, pasirinko savo teisių gynimo būdą – gauti savo reikalavimo patenkinimą individualios įmonės bankroto byloje. Suinteresuotas asmuo AS „Reverta“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-01 nutartį palikti nepakeistą.Nurodo, jog ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai. Tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Teismų praktikoje taip pat ne kartą yra išaiškinta, kad pasibaigus bankrutavusiai individualiai įmonei nepadengtos tokios įmonės skolos yra nurašomos, tuo tarpu jos savininko civilinė atsakomybė už savo skolas savaime nepasibaigia. Taigi tik pasibaigus bankroto procedūroms, įmonės savininkui pareikštu ir bankroto procese nepatenkintu reikalavimu /jų dalies išieškojimas gali būti nukreipiamas į jo turtą bendra CPK VI dalyje nustatyta sprendimu vykdymo tvarka.Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia. Šis išaiškinimas yra susijęs su įmonės savininko (dalyvio) prievolių būtent įmonės, o ne paties savininko ar dalyvio kreditoriams pasibaigimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl tokios prievolės pasibaigimo, kurios šalys yra kreditorius ir įmonės dalyvis (o ne pati įmonė). Minėta, kad įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, gali turėti asmeninių įsipareigojimų kreditoriams, kurie nėra jo įmonės kreditoriai, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju. Įmonė ir fizinis asmuo yra du atskiri civilinės teisės subjektai. Individualios įmonės bankroto byloje kreditoriui negavus įmonės savininko prievolės įvykdymo ir nesant kitų prievolių pabaigos pagrindų, nėra pagrindo konstatuoti, kad fizinio asmens prievolė yra pasibaigusi.Suinteresuoti asmenys antstolis R. V., D. G., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 punktas).Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo prievolė AS „Raverta“ kilo laiduojant už juridinio asmens BUAB „Baldų rojus“ AS „Raverta“ suteiktą kreditą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-06-20 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1078/2014, pakeitė pirmos instancijos teismo 2013-08-17 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3-262/2013, bei AS „Reverta“ ieškinį tenkino ir priteisė solidariai iš pareiškėjo ir D. G. AS „Reverta“ naudai 585 751,72 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Vilniaus apygardos teismas 2014-06-25 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-1842-392/2014 dėl BUAB „Baldų rojus“ pabaigos, šioje civilinėje byloje AS „Raverta“ buvo pareiškęs kreditorinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2015-08-14 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-3498-656/2015 dėl bankrutavusios D. G. IĮ pabaigos, šioje byloje AS „Raverta“ taip pat buvo pareiškęs kreditorinį reikalavimą. Antstolis R. V. 2015-10-05 patvarkymu Nr. 0179/15/01173 B-2876 priėmė vykdymui išieškotojo AS „Reverta“ pateiktą vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2014-07-03 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3-262/2013 dėl 588 680,50 Eur išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojo AS „Reverta“ naudai. 2015-10-05 antstolis priėmė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. 0179/15/01173 B-2902, kuriuo paragino pareiškėją per dešimt dienų sumokėti skolą. Nepavykus pareiškėjui registruota pašto siunta įteikti antstolio procesinių dokumentų raginimas įvykdyti sprendimą paskelbtas specialiame internetiniame puslapyje www.antstoliai.lt. Antstolis nustatęs, kad pareiškėjas gauna senatvės pensiją, 2015-11-19 priėmė patvarkymą Nr. 0179/15/01173-vyk B-5307 dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir Nr. 0179/15/01173-DA B-5356 dėl skolos išieškojimo. Pareiškėjas nurodo, jog antstolis neteisėtai pradėjo vykdymo veiksmus pagal išieškotojo pateiktą vykdomąjį raštą, nes jo prievolė išieškotojui AS „Reverta“ baigėsi dviem pagrindais: (i) pareiškėjo prievolės AS „Reverta“ pasibaigė, kadangi baigėsi pagrindinė prievolė išieškotojui AS „Reverta“; (ii) pareiškėjo prievolė AS „Reverta“ pasibaigė pripažinus bankrutavusia D. G. IĮ, kurios bankroto byloje AS „Reverta“ buvo pareiškusi kreditorinį reikalavimą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nemotyvavo dėl antrojo pareiškėjo prievolės AS „Reverta“ pabaigos pagrindo, kas yra absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdomoji byla gali būti nutraukta CPK 629 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus bei nustatęs bylos faktines aplinkybes, tinkamai parinko taikytiną teisės normą – CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir šiame kontekste pagrįstai nurodė, kad sprendimo dėl BUAB „Baldų rojus“ pabaigos priėmimo metu AS „Reverta“ jau buvo pareiškusi ieškinį pareiškėjui ir D. G. (taip pat pažymėtina, kad tuo metu jau buvo įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1078/2014, kuria buvo pakeistas pirmos instancijos teismo 2013-08-17 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-3-262/2013, bei AS „Reverta“ ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš pareiškėjo ir D. G. AS „Reverta“ naudai 585 751,72 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos), kas reiškia, kad BUAB „Baldų rojus“ prievolė AS „Reverta“ tiek AS „Reverta“ kreipiantis į teismą dėl skolos iš pareiškėjo bei D. G. priteisimo, tiek Lietuvos apeliaciniam teismui priimant 2014-06-20 nutartį, nebuvo pasibaigusi. Tuo tarpu pastaroji aplinkybė sąlygoja, kad BUAB „Baldų rojus“ pabaiga neturi įtakos pareiškėjo, kaip skolininko vykdomojoje byloje, pareigoms ir vykdomoji byla negali būti nutraukta CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes nei skolininkas, nei išieškotojas nesibaigė, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas.Ginčo vykdomoji byla galėtų būti nutraukta CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, jei vykdomojoje byloje skolininku būtų ne pareiškėjas, o BUAB „Baldų rojus“ ar bankrutavusi D. G. IĮ. Ši teisės norma taikytina, kai nelieka asmens, kuris turėtų atsakyti išieškotojui pagal pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą, ir dėl to nebelikus skolininko vykdymo veiksmai negali būti tęsiami. Pabaiga pagrindinio skolininko BUAB ,,Baldų rojus“ prievolėje, bet ne vykdymo procese, ar pabaiga D. G. IĮ, kuri nebuvo nei šalimi vykdymo procese nei prievolės šalimi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturi ir negali turėti įtakos vykdymo procesui, nes išlieka tiek skolininkas, t. y. asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus – pareiškėjas, tiek išieškotojas, t. y. asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas – AS „Reverta“. Taigi prievolės pagrindinio skolininko, kuris nėra skolininku konkrečioje vykdomojoje byloje, pabaigos atveju ar individualios įmonės, kurios bankroto byloje pagal ĮBĮ buvo pareikštas kreditorinis reikalavimas, tačiau kuri nėra nei skolininku vykdomojoje byloje, nei pagrindiniu skolininku prievolėje, pabaigos atveju nėra objektyvių kliūčių tęsti vykdymo veiksmus, todėl vykdomoji byla negali būti nutraukta. Šiuo atveju nei skolininkas, nei išieškotojas nepasibaigė, todėl atitinkamai nebuvo pagrindo konstatuoti, jog vykdymo veiksmai nebegali būti atliekami dėl objektyvių priežasčių ir vykdomoji byla turi būti nutraukta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas eksplicitiškai ir išsamiai nepasisakė apie bankrutavusios D. G. IĮ pabaigos aplinkybę, nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė skundžiamos nutarties motyvuose, jog vykdomoji byla galėtų būti nutraukta, jei būtų pasibaigęs skolininkas ar išieškotojas ir nebūtų galimas teisių ir pareigų perėmimas, kas apima ir tai, bankrutavusi D. G. IĮ nebuvo skolininku ginčo vykdomojoje byloje, todėl šios individualios įmonės pabaiga nesąlygoja vykdomosios bylos baigties. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl skundžiamos nutarties nemotyvavimo atmeta kaip nepagrįstus.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog vykdomoji byla negali būti nutraukta ir CPK 629 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ir atitinkamai patenkinti kiti pareiškėjo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, reikalavimai, nes atsižvelgiant į tai, kad nei BUAB „Baldų rojus“, nei bankrutavusios D. G. IĮ pabaiga nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms vykdymo procese, spręstina, kad vykdomasis dokumentas buvo teisėtai priimtas vykdyti.Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad šiuo atveju vykdomosios bylos pagrindas yra Vilniaus apygardos teismo 2014-07-03 vykdomasis raštas Nr. 2-3-262/2013, kuris išduotas įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-20 nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. 2A-1078/2014, kuria pirmos instancijos teismo 2013-08-17 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-3-262/2013, o teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims, visų pirma, reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, jog išieškotojas AS „Raverta“ turi reikalavimo teisę į pareiškėją, o pastarasis gera valia savo prievolių neįvykdė, todėl buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdyti antstoliui. Kitaip tariant įsiteisėjusias teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, jog pareiškėjo prievolė nėra pasibaigusi ir ji nėra įvykdyta. Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: (i) teismo sprendimo privalomumas; (ii) res judicata galia; (iii) teismo sprendimo prejudicinė galia. Vadinasi, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatavus, jog pareiškėjo laidavimas nėra pasibaigęs ir kad pastarasis yra skolingas išieškotojui, šie nustatyti faktai ir teisiniai santykiai nebegalėjo ir nebegali būti ginčijami kitose bylose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja kokybiškai naujų savybių ir tampa privalomai vykdytinu dokumentu. Tuo pačiu tai reiškia, jog pareiškėjo prievolė buvo transformuota iš prievolės atsiskaityti pagal laidavimo sutartį į prievolę vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Konstatuotina, jog šioje byloje net negalėjo kilti klausimas dėl pareiškėjo prievolės egzistavimo. Šiuo atveju turėjo būti sprendžiama tik tai, ar įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai privalo būti vykdomi, o atsakymas į šį klausimą yra akivaizdus – įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai bylos dalyviams turi įstatymo galią, todėl jie privalo būti vykdomi taip, kaip yra nurodyta juose. Pareiškėjo prievolė vykdyti įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus nėra pasibaigusi, atitinkamai nėra ir nebuvo pagrindo nutraukti vykdomąją bylą. Pažymėtina, jog CPK 629 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet vykdomoji byla gali būti nutraukiama. Ši teisės norma negali būti aiškinama plečiamai. Kadangi šiuo atveju neegzistavo nei vienas iš CPK 629 straipsnyje numatytų vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų, akivaizdu, jog pareiškėjo skundas negalėjo būti tenkinamas, o antstolio veiksimai buvo teisėti ir pagrįsti. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-01 nutartį, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjo R. J. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.