- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-445-312/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05312-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- K. S., R. S.
- Advokatai
- Olegas Šibkovas, Rimantas Prėskienis, Dariušas Lučinskis, Dariuš Lučinski
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Violetai Budžienei, Kristinai Čepaitei, Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. (toliau tekste – ir apeliantė) ir K. S. (toliau tekste – ir apeliantas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
K. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, K. S. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – ir BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas K. S. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. vasario 26 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
R. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas R. S. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. vasario 26 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, R. S. dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
A. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.?
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, ir A. S. paskirta galutinė 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. vasario 24 d. iki 2019 m. vasario 26 d. (dvi dienos), nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. ir bausmės laikas, įskaičiuotas ir atliktas, vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį, pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš K. S. konfiskuotos iš nusikalstamos veikos įgytos piniginės lėšos 150 Eur.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintas R. S. taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas 314 Eur ir šios piniginės lėšos grąžintos R. S. ar jos įgaliotam asmeniui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. K. S. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. vasario 24 d., 21.43 val., įvykusio telefoninio pokalbio su A. S. metu sutarus dėl narkotinių medžiagų įgijimo bei gavęs iš A. S. į jo (K. S.) naudojamo mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) SMS žinutę su tekstu „28“, K. S. 2019 m. vasario 24 d., apie 22.00 val., automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno 28 folijos lankstinukus su dideliu kiekiu narkotinės medžiagos karfentaniliu (0,00092 g) į Salininkų gatvę, Vilniuje, ir prie parduotuvės „Maxima“ ir už 150 eurų juos pardavė A. S. Tokiu būdu K. S. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, laikė, gabeno ir išplatino didelį kiekį narkotinės medžiagos, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.
2. K. S. ir R. S. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti, 2019 m. vasario 25 d., apie 00.40 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė baltos spalvos medžiagą, kurios sudėtyje rasta 0,068 g narkotinės medžiagos kokaino, 11 vnt. folijos lankstinukų, kuriuose rasta 0,00036 g narkotinės medžiagos karfentanilio, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.
3. A. S. nuteista už tai, kad ji 2019 m. vasario 24 d., apie 22.00 val., prie parduotuvės „Maxima“, esančios Salininkų g., Vilniuje, neteisėtai, neturėdama tikslo platinti, iš K. S. už 150 eurų įgijo ir laikė 28 folijos lankstinukus su 0,00092 g narkotinės medžiagos karfentanilio, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.
4. R. S. buvo kaltinama tuo, kad jos sutuoktiniui K. S. sutarus su A. S. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, būdama (duomenys neskelbtini), ji perdavė K. S. 28 lankstinukus, kuriuose buvo didelis kiekis - 0,00092 g narkotinės medžiagos - karfentanilio. Taip pat, kad R. S., veikdama bendrininkų grupėje su K. S., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, turėdama tikslą parduoti, įgijo, laikė, ir gabeno 28 lankstinukus, kuriuose buvo didelis kiekis - 0,00092 g narkotinės medžiagos - karfentanilio bei bendrininkaudama su K. S. tokį kiekį medžiagos išplatino A. S.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
5. Apeliaciniu skundu R. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendį dalyje dėl jos pripažinimo kalta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti R. S., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba neįrodžius, kad R. S. dalyvavo padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Netenkinus anksčiau minėto prašymo, prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendį dalyje dėl R. S. pripažinimo kalta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuojant jos veiksmus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Taip pat jeigu jos atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ar BK 259 straipsnio 1 dalį, prašo paskirti jai kuo švelnesnę bausmę.
5.1. Apeliantės vertinimu, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 260 straipsnio 1 dalyje. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad ji šiomis medžiagomis disponavo tikslu platinti ar jas parduoti.
5.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra tiksliai nustatyta, kas, kokiu metu naudojosi telefono numeriu, kuris yra priskirtas R. S., bet, pažymima, kad iš byloje esančių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenų matyti, kad tik vienas pokalbis yra priskirtinas R. S., o pirmosios instancijos teismas šį užfiksuotą pokalbį vertina kaip R. S. kaltės įrodymą, tačiau minėtas užfiksuotas pokalbis negali būti laikomas pakankamu ir patikimu R. S. kaltės įrodymu. Be to, jokie kiti byloje surinkti duomenys taip pat niekaip nepatvirtina ir neįrodo R. S. kaltės ir tikslo platinti narkotines medžiagas, buvimą.
5.3. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad R. S. kaltę grindžia tokie byloje esantys duomenys: kratos protokolas, specialistų išvados, liudytojų P. L., S. V. parodymai, policijos pareigūno M. J. tarnybiniai pranešimai. Tačiau nei viename iš šių duomenų nėra patikimų R. S. kaltės įrodymų.
5.4. Skunde pažymėta, jog kratos protokolas ir specialisto išvada patvirtina tik vieną faktą - narkotinių medžiagų buvimą adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau nei kratos protokolas, nei specialisto išvada niekaip nepatvirtina ir neįrodo, kam priklausė narkotinės medžiagos, kas jomis disponavo ir kokiu tikslu. Šie duomenys niekaip nepatvirtina, kad būtent R. S. disponuotų minėtomis narkotinėmis medžiagomis, tuo labiau tikslu jas platinti.
5.5. Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas paminėjo liudytojų P. L., S. V. parodymus ir policijos pareigūno M. J. tarnybinius pranešimus tačiau P. L. parodymai objektyviai nepatvirtina R. S. kaltumo dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, tuo labiau, turint tikslą jas platinti. Liudytojo S. V. parodymuose R. S. iš esmės nėra minima, todėl S. V. parodymai niekaip nepatvirtina R. S. kaltės dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Policijos tyrėjo M. J. tarnybiniame pranešime nėra objektyvių įrodymų, kad R. S. disponuotų narkotinėmis medžiagomis, iš užfiksuotos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos matyti, kad nėra užfiksuotų R. S. telefoninių pokalbių, kurių metu ji tartųsi dėl narkotinių medžiagų platinimo, susitikimo laiko ir pan., nėra užfiksuota, kad R. S. kažkam atvežtų ir perduotų narkotines medžiagas. Taigi, policijos tyrėjo M. J. tarnybinis pranešimas neįrodo to, kad R. S. disponuotų narkotinėmis medžiagomis bei jas platintų.
5.6. Apeliaciniame skunde akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, pagal kurią duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-440-976/2015).
5.7. Apeliantė pažymi, kad ji kaltės dėl nusikalstamos veikos nepripažino bei parodė, kad apie narkotines medžiagas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), ji nežinojo, narkotinėmis medžiagomis nedisponavo ir platinti narkotines medžiagas tikslo neturėjo. Apeliantės vertinimu, R. S. parodymai nėra paneigti byloje surinkta medžiaga. Be to, K. S. parodymai taip pat patvirtina, kad R. S. narkotinėmis medžiagomis nedisponavo. K. S. apklausiamas teisme nurodė, kad jis prisipažįsta, jog neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis ir jas išplatino, tačiau tai padarė vienas. Tokie K. S. parodymai taip pat nėra paneigti byloje esančia medžiaga. Tokius K. S. ir R. S. parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. 140-(1007)-IS 1-4158, kurioje yra nurodyta, kad ant kratos metu paimtų folijos lankstinukų rasti ir paimti 2019-02-24 pėdsakai yra identifikuoti ir priklauso tik K. S.. Taigi, apeliantės vertinimu, byloje nėra patikimų ir pakankamų įrodymų apie tai, kad R. S. disponuotų narkotinėmis medžiagomis, tuo labiau turint tikslą jas platinti.
5.8. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai nevertino ir atmetė K. S. ir R. S. parodymus, kur jie nurodė, kad R. S. narkotinėmis medžiagomis nedisponavo, tikslo platinti jas neturėjo ir nieko apie narkotines medžiagas nežinojo. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kuo yra pagrindžiama R. S. tiesioginė tyčia ir turimas tikslas parduoti ar kitaip platinti dalyje dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taigi tinkamai neargumentavo savo nuosprendžio šioje dalyje, kadangi teismo nurodyti duomenys - kratos protokolas, specialisto išvada, tarnybiniai pranešimai ir liudytojų parodymai niekaip nepatvirtina R. S. disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Vienintelis užfiksuotas telefoninis pokalbis, kuriuo teismas grindžia R. S. kaltę, negali būti laikomas patikimu ir pakankamu R. S. kaltės įrodymu, kadangi byloje nėra tiksliai nustatyta, kas, kokiu metu naudojosi mobiliaisiais telefonais, taigi negali būti tiksliai nustatyta, kad telefonu tuo momentu kalbėjo būtent R. S. Taigi teismas nepašalino byloje esančių abejonių dėl R. S. kaltės ir jas vertino kaltinamosios nenaudai. Dėl šių priežasčių R. S. turi būti išteisinta.
5.9. Apeliantės manymu, tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad R. S. žinojo apie namuose esančias narkotines medžiagas, jos veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kadangi R. S. tikslas platinti narkotines medžiagas byloje nėra nustatytas ir įrodytas.
5.10. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nepriklausomai nuo to, kaip būtų kvalifikuoti R. S. veiksmai, jai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Byloje nustatyta, kad R. S. turi nepilnamečių vaikų, per tris ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metus nėra padariusi naujų nusikalstamų veikų, veda visuomenei įprastą gyvenimo būdą, ieško darbo, nebendrauja su asmenimis, susijusiais su narkotinėmis medžiagomis.
6. Apeliaciniu skundu K. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir pripažinus, kad jis padarė pavienę tęstinę nusikalstamą veiką, perkvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pritaikyti K. S. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam kuo švelnesnę bausmę.
6.1. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 61 straipsnio nuostatomis.
6.2. Apeliantas pažymi, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Jo nuomone, byloje nustatyta, kad apeliantas jam inkriminuotas veikas padarė tuo pačiu laikotarpiu, turėjo tas pačias narkotinių medžiagų rūšis, turėjo bendrą tyčią disponuoti narkotinėmis medžiagomis. Apeliantas pažymi, kad visos narkotinės medžiagos - ir parduotos A. S., ir laikomos K. S. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytos ir laikomos vieninga tyčia ir vieningu tikslu. K. S. įsigijo narkotines medžiagas romų tabore vienu metu, visas jo įgytas narkotines medžiagas vienijo vieninga tyčia. Taigi, apelianto padaryta nusikalstama veika atitinka BK 260 straipsnio 2 dalies požymius, turi visus tęstinės veikos požymius, kadangi visi jo veiksmai buvo susieti vieningos tyčios, narkotinės medžiagos buvo įgytos ir laikomos įgyvendinant tą patį sumanymą, tikslą - parduoti minėtas medžiagas.
6.3. Apeliantas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jo atsakomybę sunkina tai, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje su kaltinamąja R. S., tačiau teismas nepašalino byloje esančių abejonių dėl R. S. kaltės ir jas vertino kaltinamosios nenaudai. Teismas nemotyvuotai nevertino ir atmetė K. S. ir R. S. parodymus, kur jie nurodė, kad R. S. narkotinėmis medžiagomis nedisponavo, tikslo platinti jas neturėjo ir nieko apie narkotines medžiagas nežinojo. Be to, teismas tinkamai nemotyvavo, kuo yra pagrindžiama R. S. tiesioginė tyčia ir turimas tikslas parduoti ar kitaip platinti dalyje dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taigi tinkamai neargumentavo nuosprendžio šioje dalyje. Apeliantas nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė vienas, R. S. nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, apie narkotines medžiagas nieko nežinojo, todėl, manytina, bendrininkavimo požymis turėtų būti pašalintas.
6.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia.
6.5. Apelianto vertinimu, jo atžvilgiu taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė. Apeliantas pažymi, kad jis turi šeimą, vaikus, toks ilgas įkalinimas visiškai panaikins jo socializaciją ir sugriaus ryšius su šeima ir vaikais. Manytina, kad tokia griežta bausmė yra neproporcinga jo padarytai veikai. Be to, apeliantas pažymi, kad nors nagrinėjama byla nėra itin sudėtinga, o jos apimtis nėra labai didelė, tačiau visas baudžiamasis procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios truko daugiau nei tris metus, apeliantas visą minėta laikotarpį patyrė tam tikrus suvaržymus bei gyveno teisinio neapibrėžtumo būsenoje, kas sudaro pagrindą manyti, kad tai yra išimtinė aplinkybė, kurios pagrindu teismas gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti apeliantui paskirtą bausmę.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu apeliantai ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Nuteistųjų R. S. ir K. S. apeliaciniai skundai atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl nuteistosios R. S. apeliacinio skundo argumentų
9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistosios R. S. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs pagrįstai konstatavo, jog R. S. kartu su K. S. laikė narkotines medžiagas (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą platinti šias medžiagas.
Žemesnės instancijos teismas
10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistosios R. S. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymių, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų.
13. R. S. skunde dėstomi argumentai, susiję su įrodymų dėl jos kaltės vertinimu. Apeliantės manymu, byloje nėra surinkta pakankamai jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Akcentuojama, kad byloje tiksliai nenustatyta, kas ir kokiu metu naudojosi telefono numeriu, priskirtu R. S., tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai užfiksuotą R. S. pokalbį telefonu vertino kaip jos kaltę patvirtinantį įrodymą. Apygardos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Nors pirmosios instancijos teismui iš tiesų kilo abejonių dėl to, kokie asmenys ir kuriuo metu naudojosi konkrečiais telefono numeriais, vis tik, teismas į šią aplinkybę atsižvelgė ir pašalino vieną iš R. S. pateiktų kaltinimų, t. y. teismas konstatavo, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių R. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Tuo tarpu, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, R. S. kaltę dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo bendrininkaujant su K. S., patvirtina ne tik apeliantės nurodytas užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu moteris, prisistačiusi vardu „O.“ paskambino į R. S. naudojamą telefoną ir jos paklausė, ar atvažiuoti, į ką R. S. atsakė, kad dėl 5 ar 7 tikrai nevažiuos ir gali jai neskambinti, taip pat ir 2019 m. balandžio 29 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti duomenys, jog 2019 m. vasario 24 d. A. S. paskambino į R. S. naudojamą mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) bei atsiliepusio nepilnamečio paprašė perduoti mobiliojo ryšio telefono ragelį mamai (t. 2, b. l. 1-3). Kad šiuo telefono numeriu naudojosi ir atsiliepdavo R. S. įrodo ne tik šie duomenys, bet ir visuma kitų byloje surinktų įrodymų.
14. Apeliantė skunde nurodo, jog kratos protokolas ir specialisto išvada patvirtina tik narkotinių medžiagų buvimą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau niekaip nepatvirtina, kad būtent R. S. disponavo minėtomis narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti. Sutiktina su tuo, jog kratos protokolas ir specialisto išvada iš tiesų patvirtina faktą, jog narkotinės medžiagos buvo laikomos ir rastos nurodytu adresu, tačiau, kad apie šias narkotines medžiagas žinojo ir jomis disponavo R. S., turėdama tikslą jas platinti patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nors 2019 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(1007)-IS1-4158 nurodyta, kad šeši rankos delno pėdsakai, išryškėję ant folijos lankstinukų iš voko Nr. 2 yra palikti K. S. kairės rankos delnu (t. 2, b. l. 160-166) ir tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad ant folijos lankstinukų būtų rasti R. S. rankų pėdsakai, tačiau vien ši aplinkybė kategoriškai nepaneigia to fakto, kad R. S. disponavo šiomis narkotinėmis ir tai darė turėdama tikslą jas platinti, nes kaip minėta kaltinamosios kaltę šioje dalyje patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi, šiuo atveju, kratos protokolą ir specialisto išvadą, vertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – liudytojų parodymais, R. S. telefoniniais pokalbiais, darytina išvada, jog šie rašytiniai įrodymai patvirtina R. S. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
15. Apeliantės teigimu, P. L. parodymai objektyviai nepatvirtina R. S. kaltės dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, tuo labiau, turint tikslą jas platinti. Vis tik aukštesnės instancijos teismas, vertindamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, nustatė jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas P. L. būtent ir nurodė aplinkybes, patvirtinančias, kad R. S. disponavo bute rastomis narkotinėmis medžiagomis ir tai darė, turėdama tikslą jas platinti. Šiuos parodymus teisingai įvertino ir pagrįstai laikė įrodymais pirmosios instancijos teismas, R. S. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Duodamas parodymus, liudytojas P. L. nurodė, kad jis yra A. S. sugyventinis, A. yra priklausoma nuo narkotinių medžiagų, vartoja karfentanilį, kurį dažniausiai įsigyja čigonų tabore arba iš romų tautybės asmenų vardais A., D., V. ir K. Jie gyvena (duomenys neskelbtini) esančiame nuosavame name. Minėtas liudytojas nurodė, kad šie asmenys parduoda mažiausiai po 10 dozių, kad visiems yra žinoma, jog (duomenys neskelbtini) narkotikus pardavinėja keturių asmenų šeima – A., jo tėvai – motina, pravarde „V.“, tėvas, pravarde „D.“ ir sugyventinė K. Nurodė, kad jam yra žinoma, jog su minėtais asmenimis, kurie platina narkotikus, susisiekiama telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra „D.“ numeris, telefonu abstrakčiomis frazėmis susitariama dėl susitikimo. Vieta, kur dažniausiai parduodami narkotikai, yra stotelėje, netoli Salininkuose esančios parduotuvės „Maxima“. Parduoti narkotikus atvažiuoja „D.“ su „V.“ (t. 1, b. l. 69-70). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių nebūtų pagrindo vadovautis šio liudytojo parodymais. Be to, liudytojo P. L. nurodyta aplinkybė, jog minėti asmenys neparduoda narkotinių medžiagų mažiau nei po 10 dozių, pasitvirtino ir telefoninių pokalbių kontrolės metu užfiksuotame pokalbyje, kuriame R. S. jai paskambinusiai moteriai vardu „O.“ aiškino, kad dėl 5 ar 7 (dozių) tikrai nevažiuos ir dėl tokio kiekio gali jai neskambinti. Taip pat P. L. gana tiksliai nurodė asmenų, disponavusių narkotinėmis medžiagomis, vardus ir pravardes, taip pat žinojo, kur jie gyvena bei kokiu būdu susitariama dėl narkotinių medžiagų pardavimo. Kad kaltinamosios R. S. pravardė buvo „V.“, apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir apklaustas liudytojas M. J.
16. Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojo S. V. parodymuose R. S. neminima, o policijos tyrėjo M. J. tarnybiniame pranešime nėra objektyvių įrodymų, kad R. S. disponuotų narkotinėmis medžiagomis, todėl šie duomenys nepatvirtina R. S. kaltės dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Su šiais skundo argumentais pagrindo sutikti taip pat nėra. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojas S. V. nurodė svarbias aplinkybes apie tai, kas užsiima narkotinių medžiagų platinimu, nurodė K. S. ir R. S. pravardes „D.“ ir „V.“. Tuo tarpu, M. J. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, nustatyta, kad R. S. ir K. S. tarpusavyje glaudžiai bendravo, vienas kitam skambindavo ir pranešdavo, kurioje vietoje yra susitarę susitikti su pirkėjais, kurioje vietoje šiuo metu yra asmuo, kuris veža narkotines medžiagas pirkėjams, apie susitikimo laiką pranešdavo pirkėjams pakartotinai. Jie atsiliepdavo ne savo naudojamu mobilaus ryšio telefono numeriu, su pirkėjais tardavosi dėl susitikimo vietos bei narkotinių medžiagų kiekių. Dažniausia susitikimo su pirkėjais vietos buvo Salininkuose, kaip įvardindavo kaltinamieji - „prie malkų“, t. y. automobilių stovėjimo aikštelėje, priešais prekybos centrą „Maxima“, esantį P. Žvirkos g. 1, Vilniuje, taip pat prie pėsčiųjų perėjos, esančios priešais prekybos centrą „Maxima“, esantį P. Žvirkos g. 1, Vilniuje, prie kebabinės-greito maisto užkandinės, esančios netoli Skaisteros ir Sakalaičių gatvių sankryžos. Narkotines medžiagas pirkėjams dažniausiai atveždavo K. S. Atliekant sankcionuotą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, buvo nustatyta, kad minėtą asmenį vadina „D.“. Atliekant sankcionuotą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, nustatyta, kad dauguma skambinančiųjų R. S. vadina „V.“. Atlikus visapusišką tyrimą buvo nustatyti asmenys (R. S. – mobilaus telefono numeris (duomenys neskelbtini), K. S. – mobilaus telefono numeris (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b. l. 4-5). Šiuo atveju, įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, jog tiek liudytojų P. L. bei S. V. apklausos metu nurodytos aplinkybės, tiek M. J. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės bei jo parodymai apeliacinės instancijos teisme neabejotinai patvirtina R. S. kaltę dėl narkotinių medžiagų laikymo, turint tikslą jas platinti, ir yra svarbios atskleidžiant visą nusikalstamos veikos mechanizmą.
17. Apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje buvo nutarta atlikti dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu apklaustas liudytojas M. J., kuris, pagarsinus jo 2019 m. vasario 27 d. tarnybinį pranešimą (t. 2, b. l. 4-5), patvirtino jame nurodytas aplinkybes ir parodė, kad kaltinamieji R. S. ir K. S. disponavo narkotinėmis medžiagomis ir užsiėmė jų platinimu. Liudytojas nurodė, kad jis atliko procesinius veiksmus atliekant kratą kaltinamųjų name ir juos sulaikant, taip pat vykdė elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos kaupimą ir fiksavimą. Sulaikymas vyko sekmadienį. Vykdant slaptus veiksmus buvo nustatyta, kad pas kaltinamuosius vyksta asmenys tikslu įsigyti narkotinių medžiagų, todėl buvo nuspręsta juos sulaikyti. Jis (liudytojas) dalyvavo atliekant kaltinamųjų namuose kratą. Kadangi durys buvo neužrakintos, jie užėjo į vidų, parodė kratos orderį ir paprašė perduoti draudžiamus daiktus, jeigu tokius turi. Kaltinamoji R. S., kurią jis žino pravarde „V.“, virtuvėje pati parodė vietą tarp spintelių, kurioje buvo rasti folijos lankstinukai su viduje esančia narkotine medžiaga. K. S. tuo metu taip pat buvo namuose. Tiksliai nepamena, bet po kratos buvo sulaikyti R. S., pravarde „V.“, K. S., pravarde „D.“, keli narkotikus įsigiję asmenys, mergina, kuri turėjo iš kaltinamųjų nupirktus folijos lankstinukus su narkotine medžiaga. Tiksliai nepamena, bet šiuo atveju telefonų numerių priklausomybę asmenims galimai nustatė Kriminalinės žvalgybos pareigūnai. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad kaltinamieji naudojosi keliais mobiliaisiais telefonais, ir į skambučius atsiliepdavo bet kuris iš jų, nepriklausomai kam tas telefonas priklausė, kaip pavyzdžiui, atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus paaiškėjo, kad K. S. priklausančiu telefono numeriu naudojosi ne tik jis, bet ir R. S. bei kiti šeimos nariai. Taigi, liudytojo M. J. teismo posėdyje duoti parodymai patvirtina, jog telefono numeriu, kuriuo buvo naudojamasi tariantis dėl narkotinių medžiagų platinimo, naudojosi ir R. S., todėl M. J. surašytame tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės yra reikšmingos nustatant ir R. S. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.
18. Anot apeliantės, kad R. S. narkotinėmis medžiagomis nedisponavo, pasitvirtina ir K. S. teisme duotais parodymais, kur jis nurodė, kad namuose rastomis narkotinėmis medžiagomis disponavo ir jas platino jis vienas, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir nemotyvuotai juos atmetė, taip pat nepagrįstai atmetė jos parodymus, kad apie namie laikomas narkotines medžiagas ji nieko nežinojo. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai ir atmetė nuteistųjų R. S. ir K. S. parodymus, kadangi jų parodymai nebuvo nuoseklūs, K. S., aiškindamas šias aplinkybes, ne kartą juos keitė, iš pradžių neigdamas savo kaltę, po to kaltę pripažindamas bei nurodydamas, kad namuose rastomis narkotinėmis medžiagomis disponavo bei jas platino jis vienas, o R. S. nieko apie tai nežinojo. Šiuos kaltinamųjų parodymus taip pat paneigia aukščiau aptarti liudytojų P. L., S. V., M. J. parodymai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais nuteistojo K. S. parodymais ir juos vertino kaip norą padėti sutuoktinei R. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
19. Nuteistoji R. S. skunde nurodo, jog teismui pripažinus įrodyta dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, jos veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos tikslą narkotines medžiagas platinti. Vertindamas aukščiau aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistoji neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis ir tą darė turėdama tikslą minėtas narkotines medžiagas platinti. Pažymėtina, jog tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, 2K-155-693/2016, 2K-162-976/2018 ir kt.). Tikslo turėjimas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet pirmiausia objektyviais bylos duomenimis, vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje 2020 m. vasario 27 d. byloje Nr. 2K-1-719/2020).
20. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad R. S. ir K. S. turėjo tikslą platinti minėtas narkotines medžiagas, grindė liudytojų S. V., M. J. ir P. L. parodymais, kur jie patvirtino, jog R. S. ir K. S. užsiima narkotinių medžiagų platinimu. Vertindamas šią aplinkybę, teismas taip pat atsižvelgė į R. S. ir K. S. telefoninių pokalbių kontrolės metu gautus duomenis, stenogramas, kratos metu jų namuose rastų folijų atraižų, skirtų supakuoti pardavimui skirtą narkotinę medžiagą į dozes, kiekį, taip pat atsižvelgė į tai, kad atlikus R. S. ir K. S. šlapimo tyrimą, nebuvo rasta karfentanilio pėdsakų (t. 2, b. l. 126, 131), iš ko spręstina, kad jie patys jų namuose rastų narkotinių medžiagų nevartojo, o jas laikė turėdami tikslą platinti kitiems asmenims. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, subjektyviojo požymio – tikslo platinti narkotinę medžiagą buvimo R. S. veiksmuose, yra pagrįstos ir teisingos, pagrindo jomis abejoti nėra.
21. Apeliaciniame skunde taip pat R. S. nesutinka su jai paskirta aiškiai per griežta bausme bei nurodo, kad ji turi nepilnamečių vaikų, per tris ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metus nėra padariusi naujų nusikalstamų veikų, jos gyvenimo būdas yra įprastas, ji ieško darbo, nebendrauja su asmenimis, susijusiais su narkotinėmis medžiagomis.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.
23. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas kaltinamajai R. S. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad ji padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą, anksčiau teista 16 kartų už įvairias nusikalstamas veikas, taip pat ir už neteisėtą narkotinių medžiagų disponavimą, teistumai veikos padarymo metu nebuvo išnykę ir panaikinti, ji bausta administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo. Teismas nenustatė R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu, jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdama recidyviste (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Remdamasis nurodytų aplinkybių visuma, teismas sprendė, kad R. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei šios bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S. bausmė individualizuota tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus ir nėra per griežta. Šių išvadų nepaneigia apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, jog R. S. turi nepilnamečių vaikų, ieško darbo, gyvena įprastą gyvenimą, kadangi šios aplinkybės kaltinamajai buvo žinomos ir anksčiau, jas ji privalėjo pati įvertinti prieš darant nusikalstamas veikas, tačiau tai jos nesulaikė nusikaltimų bei administracinių nusižengimų darymo.
24. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – R. S. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o jai paskirta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką nėra per griežta, todėl šį nuosprendį keisti ar naikinti apeliantės skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl nuteistojo K. S. apeliacinio skundo argumentų
25. K. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai jo veiką vertino kaip atskirus nusikaltimus, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip viena tęstinė nusikalstama veika, nes jam inkriminuotos veikos padarytos tuo pačiu laikotarpiu, jis laikė tas pačias narkotinių medžiagų rūšis, turėjo bendrą tyčią neteisėtai disponuoti narkotinėmis medžiagomis. Apeliantas pažymi, kad visos narkotinės medžiagos - ir parduotos A. S., ir laikomos K. S. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buvo įgytos ir laikomos vieninga tyčia ir vieningu tikslu. K. S. įsigijo narkotines medžiagas romų tabore, vienu metu, t. y. visas narkotines medžiagas jis įgijo vieninga tyčia. Todėl jo padaryta nusikalstama veika atitinka BK 260 straipsnio 2 dalį, turi visus tęstinės veikos požymius, kadangi visi jo veiksmai buvo susieti vieningos tyčios, narkotinės medžiagos buvo įgytos ir laikomos įgyvendinant tą patį sumanymą - tikslą jas parduoti. Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta.
26. Pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos tęstinumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą akcentavo, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio 10 dalimi, nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-412/2007, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-51-648/2019). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-232/2010, Nr. 2K-7-96/2012, Nr. K-258-677/2016, Nr. 2K-178-699/2018), tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (kasacinės nutartys Nr. 2K-649/2006, Nr. 2K-258-677/2016). Antai, tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmos veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys Nr. 2K-148/2010, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-51-648/2019). Taigi, pagrindinis kriterijus, leidžiantis konstatuoti tęstinį nusikalstamos veikos pobūdį, yra bendra tyčia ir jos susiformavimo momentas. Vadinasi, jei tyčia padaryti kitą neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis veiką susiformuoja po pirmos veikos padarymo, šios veikos paprastai laikomos savarankiškomis nusikalstamomis veikomis ir kvalifikuojamos atskirai. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant apie bendros tyčios buvimą šios kategorijos, kaip nagrinėjamos, bylose, be objektyvių duomenų, tokių kaip laiko tarpai tarp atskirų disponavimo psichotropinėmis medžiagomis epizodų; ar medžiagos platinamos tam pačiam asmeniui; ar platinama ta pati medžiagų rūšis, svarbu yra subjektyvūs požymiai – kaip savo veiksmus suvokia kaltininkas, ar jo tyčia kiekvieną kartą įgyjant (platinant ir pan.) narkotines ir psichotropines medžiagas formuojasi savarankiškai (kasacinė nutartis Nr. 2K-51-648/2019). Pažymėtina, kad tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-31-788/2021).
27. Nagrinėjamu atveju, K. S. narkotinėmis medžiagomis disponavo skirtingomis aplinkybėmis, nenustatyta, kad jo nusikalstamus veiksmus siejo vieninga tyčia. Vienu atveju narkotines medžiagas K. S. atvežė automobiliu, jas pardavė A. S. ir tokiu būdu jas išplatino, kitu atveju narkotinės medžiagos buvo rastos K. S. namuose, nustatyta, kad jis turėjo tikslą šias narkotines medžiagas platinti kitiems asmenims. Be to, remiantis bylos duomenimis, asmenys, suinteresuoti narkotinių medžiagų įsigijimu, kiekvieną kartą skambindavo telefonu K. S. ar R. S., dėl ko akivaizdu, kad K. S. tyčia platinti narkotines medžiagas formavosi kiekvieną kartą iš naujo, narkotines medžiagai jis platindavo skirtingiems asmenims, skirtingomis aplinkybėmis. Tokiu būdu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, K. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos, numatytos atitinkamai BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje.
28. Kaip matyti iš K. S. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo atsakomybę sunkina tai, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė bendrininkų grupe su kaltinamąja R. S.. Apelianto teigimu, apylinkės teismas nepašalino byloje esančių abejonių dėl R. S. kaltės ir jas vertino kaltinamosios nenaudai. Apeliantas nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė vienas, R. S. nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, apie narkotines medžiagas nieko nežinojo, todėl bendrininkavimo požymis turėtų būti pašalintas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl R. S. kaltės šioje nutartyje jau pasisakė, šis K. S. apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybė.
29. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais ir pripažinti jo prisipažinimą atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra. Pažymėtina, jog pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina nustačius: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką; ir bent vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir teismų praktiką asmens prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Toks prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik tada, kai nustatomos abi šios aplinkybės kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2007, 2K-638/2010, 2K-106/2011, 2K-312-697/2016 ir kt.). Taigi, tam, kad asmens prisipažinimą būtų galima vertinti kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe, būtina nustatyti ir vieną iš elementų: nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju, įvertinus paties nuteistojo K. S. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, darytina išvada, jog nebuvo nustatyta, jog jis nuoširdžiai gailisi, nes jo parodymai nebuvo nuoseklūs, iš pradžių jis iš viso nepripažino savo kaltės, po to parodymus keitė, bandydamas visą kaltę prisiimti sau ir taip klaidindamas teismą sprendžiant R. S. kaltės klausimą. Kaip nustatyta, K. S. siekė padėti R. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, jo parodymai apie R. S. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Atitinkamai, negalima teigti, kad K. S. padėjo išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes, teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė K. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
30. Apeliaciniu skundu K. S. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Šis apelianto prašymas grindžiamas tuo, kad jis turi šeimą, vaikus, o toks ilgas įkalinimas pakenks jo socializacijai, nutrauks ryšius su šeima ir vaikais. Apelianto manymu, tokia griežta bausmė yra neproporcinga jo padarytai veikai. Be to, baudžiamasis procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios truko daugiau nei tris metus, apeliantas visą minėtą laikotarpį patyrė tam tikrus suvaržymus bei gyveno teisinio neapibrėžtumo būsenoje, kas sudaro pagrindą manyti, kad tai yra išimtinė aplinkybė, kurios pagrindu teismas gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti apeliantui paskirtą bausmę.
31. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. S., atsižvelgė į tai, kad jis padarė du sunkius nusikaltimus, anksčiau teistas septynis kartus (t. 3, b. l. 113), įskaitant ir už neteisėtą narkotinių medžiagų disponavimą, teistumai veikos padarymo metu nebuvo išnykę ar panaikinti, baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 131), teismas atsižvelgė ir į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, jog jis sunkius nusikaltimus padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas, įvertinęs visumą šių aplinkybių, pagrįstai sprendė, kad K. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė, o jos trukmė nustatyta artima BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam vidurkiui bei mažesnė nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas vidurkis. Šiuo atveju, įvertinus apelianto skunde nurodytus argumentus, jog skiriama laisvės atėmimo bausmė pakenks jo ryšiams su šeima, nelaikytini išskirtine aplinkybe, dėl kurios būtų pagrindas švelninti nuteistojo teisinę padėtį.
32. Vertinant apelianto skunde pateiktą prašymą paskirti jam švelnesnę bausmę, pažymėtina, jog baudžiamasis įstatymas numato du atvejus, kada teismas asmeniui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.
33. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas K. S. atžvilgiu nėra galimas, nes nėra nei vienos iš būtinųjų jo taikymo sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu egzistuoja bent viena iš sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, be kita ko, turi būti daugiau nei viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaip minėta, šioje byloje nenustatyta nei viena apelianto baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl švelnesnės bausmės K. S. skyrimas pagal BK 62 straipsnio nuostatas negali būti taikomas.
34. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų bausmės švelninimui, teismui teisę motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę numato ir BK 54 straipsnio 3 dalis. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos iš esmės nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.
35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti K. S. BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Įvertinusi tiek nuteistąjį, tiek ir jo padarytas dvi nusikalstamas veikas, jų pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. S. už kiekvieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, BK 260 straipsnio 2 dalyje paskirta šių teisės normų sankcijose numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė, bausmės proporcingumo ir teisingumo reikalavimams neprieštarauja. Šiame kontekste akcentuotina, jog narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp nepilnamečių. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo K. S. už du atskirus nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl jas mažinti ar keisti į švelnesnes bausmes neturi pagrindo. Bausmės individualizuotos tinkamai ir paskirtos atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai).
36. Apeliantas, prašydamas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės už aktualius nusikaltimus paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Apelianto šeimos socialiniai interesai nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės ir savaime nemažina jo padarytų nusikaltimų ir asmenybės pavojingumo. Tai įprastos, gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas, įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017). Taigi bausmė (jos rūšis ir dydis) už padarytą nusikalstamą veiką baudžiamojoje byloje kiekvienam asmeniui yra skiriama individualiai, atsižvelgus į toje byloje nustatytas konkrečias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju, įvertinus apelianto skunde nurodytus argumentus, jog skiriama laisvės atėmimo bausmė pakenks jo ryšiams su šeima, nelaikytini išskirtine aplinkybe, dėl kurios būtų pagrindas švelninti nuteistojo teisinę padėtį, be to, minėta aplinkybė nesustabdė jo nuo nusikaltimų padarymo. Nėra pagrindo laikyti išimtine aplinkybe ir to, jog, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, baudžiamasis procesas truko pernelyg ilgai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę jau vertino ir pagrįstai konstatavo, jog dauguma šioje byloje teismo posėdžių neįvyko dėl R. S. ligų, advokatų užimtumo bei pasislėpus A. S. Šiuo atveju, bylos nagrinėjimas truko kiek daugiau nei dvejus metus, apylinkės teismas, vertindamas minėtą aplinkybę, pagrįstai nurodė, kad toks bylos nagrinėjimo laikotarpis teismų praktikoje nelaikytinas ilgu, juolab, kad jis užsitęsė ne dėl teismo kaltės. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti bausmės švelninimo K. S. klausimą pagal BK 54 straipsnio 3 dalį.
37. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį pripažįstant, kad K. S. padarė pavienę tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje ar kad jo atžvilgiu yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Pirmosios instancijos teismas K. S. už BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė teisingas ir proporcingas bausmes, bausmių skyrimą reglamentuojančių BK 54, 62 straipsnio nuostatų nepažeidė. Individualizuojant bausmes buvo įvertintos visos, tiek su nuteistojo asmenybe, jo elgesiu, tiek su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ir pavojingumu susijusios aplinkybės. Bausmės rūšis ir bausmės dydžiai nustatyti tinkamai juos motyvuojant.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
38. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 6, b. l. 75-78). Pažymoje nurodyta, kad nuteistajam K. S. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 86,67 Eur.
39. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas advokatas Rimantas Prėskienis buvo atleistas nuo dalyvavimo šios bylos nagrinėjime, kadangi nuteistasis K. S. sudarė teisinių paslaugų sutartį su gynėju advokatu Dariuš Lučinski. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų R. S. ir K. S. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.