- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-21
- Bylos Nr.
- 2A-677-866/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36246-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Asta Pikelienė (pirm.), Margarita Stambrauskaitė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės ,,Turto bankas“, Lietuvos Respublika
- Trečiasis asmuo
- N. L., M. L., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Ribokaitės ir Margaritos Stambrauskaitės, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės ,,Turto bankas“, tretiesiems asmenims N. L., M. L. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. V. (toliau – ieškovė arba apeliantė) ieškiniu prašė:
1.1. pripažinti, kad nuo 2000 m. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. tarp bendrai gyvenusių asmenų R. V. (ieškovės) ir I. L. (abu kartu toliau ir – sugyventiniai) egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę;
1.2. pripažinti, kad 29,55 kv. m. bendro ploto butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), įregistruotas I. L. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra ieškovės R. V. ir I. L. dalinė nuosavybė, pripažįstant R. V. teisę į ½ dalį ir I. L. teisę į ½ dalį buto;
1.3. pripažinti, kad R. V. ir I. L. nuo 2000 m. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. gautos pajamos yra bendroji dalinė nuosavybė, iš kurių kiekvienam sugyventiniui priklauso ½ dalis kito sugyventinio pajamose.
2. Ieškinyje nurodė, jog I. L. 2018 m. birželio 30 d. buvo hospitalizuotas į Santariškių ligoninę, kur jam buvo diagnozuotas krūtinplėvės metastazinis navikas – dešinio plaučio vėžio IV stadija. Dėl bendrosios jo būklės chemoterapinis gydymas nerekomenduotas. I. L. mirė 2018 m. rugpjūčio 15 d. Ieškovė pažymėjo, kad tvarkė visus I. L. laidojimo klausimus, apmokėjo laidojimo išlaidas, palaidojo I. L. savo šeimos kape. Siekdami išspręsti turtinius ir paveldėjimo klausimus sugyventiniai 2018 m. buvo nusprendę įforminti savo santykius sudarydami santuoką, tačiau I. L. mirus, sugyventiniai santuokos sudaryti nespėjo.
3. Ieškovės teigimu, 2000 m., mirus ieškovės buvusiam sutuoktiniui, tarp ieškovės ir I. L. susiklostė artimi santykiai, ir, po kelis mėnesius trukusios draugystės, 2000 m. jie nusprendė apsigyventi kartu I. L. gyvenamojoje vietoje – ginčo bute.
4. Ieškovė prašė pripažinti ginčo butą bendrąja daline sugyventinių nuosavybe dėl bendro ūkio vedimo laikotarpiu atliktų esminių buto pagerinimų. Taip pat pripažinti, kad sugyventiniai buvo susitarę bendrai kaupti lėšas, gaunamas kiekvieno iš sugyventinių kaip pašalpas, pensijas arba darbo užmokestį.
5. Ieškovė nurodė, kad bendro ūkio vedimo metu sugyventiniai sutvarkė buto dokumentus, įvedė elektros energiją, pakeitė grindų ir sienų dangas, nudažė lubas, naujai ir iš esmės suremontavo bute esančią krosnį, taip pat sutvarkė komunalinių atliekų šalinimo paslaugos butui teikimą, išsikasė vandens šaltinį bei nusipirko kilnojamuosius daiktus, reikalingus buičiai – televizorių, sekciją ir kt. Iki tol I. L. šių klausimų susitvarkęs nebuvo, todėl ieškovės manymu, darytina išvada, kad butas buvo iš esmės pagerintas būtent bendro ūkio vedimo laikotarpiu.
6. Anot ieškovės, gyvendami kartu sugyventiniai taip pat bendrai rūpinosi ūkio reikalais, augino vištas, pardavinėjo kiaušinius. Taip pat sugyventiniai užsiimdavo sodininkyste – sodino daržus. Kadangi sugyventiniai gyveno bendrai iš abiejų gaunamų pajamų, yra pagrindas pripažinti, kad sugyventiniai buvo susitarę bendrai kaupti lėšas, gaunamas kiekvieno iš sugyventinių kaip pašalpas, pensijas arba darbo užmokestį.
Atsiliepimas
7. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės ,,Turto bankas“ (toliau – atsakovė) atsiliepime į ieškinį prašė teismo nagrinėti ieškinį savo nuožiūra. Nurodė, kad iki teismo pranešimo gavimo atsakovė nebuvo gavusi jokios informacijos apie palikėjo palikimo perėjimą valstybei. Visgi atsakovė informavo teismą, kad valstybės įmonė ,,Turto bankas“ pradėjo I. L. turto paveldėjimo procedūrą ir išsiuntė Vilniaus miesto 42-ajam notarų biurui 2019 m. liepos 16 d. raštą ,,Dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo“.
8. Atsakovė, vadovaudamasi 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) redakcijos 472, 474 straipsniais, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu, išreiškė poziciją, kad minėtas nekilnojamasis turtas negali būti pripažintas bendru jungtinės veiklos sutarties dalyvių turtu ir dalijamas, nes jis buvo įgytas kaip asmeninė I. L. nuosavybė.
9. Nurodė, kad analogiško aiškinimo laikomasi ir kasacinėje teismų praktikoje. Taip pat pažymėjo, kad net jeigu šalis ir sieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai, tai savaime nereiškia, jog visas tokios sutarties galiojimo metu bet kurio iš dalyvių įgytas turtas bus laikomas bendrąja daline nuosavybe bei, kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise.
Atsiliepimas
10. Trečiasis asmuo M. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad jokių pretenzijų į brolio I. L. turtą neturi, prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.
11. Trečiasis asmuo N. L. sutiko su pareikštu ieškiniu.
Atsiliepimas
12. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad iki 2019 m. balandžio 26 d. nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo I. L. palikimo perėjimą valstybei ir iki šiol nėra pradėjusi paveldėjimo veiksmų dėl jo palikimo. Prašė ieškinio tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, trečiajam asmeniui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į ieškovės paaiškinimus, jog ieškovė kartu su I. L. kaip sugyventiniai pradėjo kartu gyventi 2000 metais, teismas sprendė, kad nagrinėjamam ginčui taikytinos 1964 m. CK normos, reglamentavusios jungtinę veiklą.
14. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ieškovė ir I. L. rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sudarę nebuvo, o byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti buvus sugyventinių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
15. Teismas nustatė, jog ginčo butas buvo įgytas, jį privatizuojant lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą 1992 metais, t. y., prieš aštuonis metus iki sugyventinių bendro gyvenimo kartu pradžios. Teismas atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registre nėra nurodyta jokio kito nuosavybės teisės į minėtą butą įgijimo pagrindo, kitokių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų neįrodė ir ieškovė.
16. Teismas darė išvadą, jog ginčo butas įgytas I. L. nuosavybėn iki ieškovės ir I. L. santykių, kuriuos ieškovė traktuoja kaip bendrą jungtinę veiklą, susiformavimo, taip pat už asmenines I. L. pinigines lėšas. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog ginčo buto kaina sumokėta vėliau, t. y., po to, kai ieškovė apsigyveno su I. L.. Priešingai, teismas sprendime nurodė, jog ieškovė pripažino aplinkybę, kad ji neprisidėjo prie buto pirkimo kainos sumokėjimo, o buto kainą sumokėjo I. L. savo asmeninėmis lėšomis.
17. Ieškovės argumentai dėl jos nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimo tuo pagrindu, jog butas po jo įsigijimo nuosavybėn buvo iš esmės pagerintas bendromis ieškovės ir I. L. lėšomis, teismo neįtikino, ieškovės asmeninių lėšų šiam tikslui panaudojimą patvirtinančių įrodymų nepateikė.
18. Teismas sprendė, jog elektros energijos įvedimas, sutarties dėl elektros energijos tiekimo sudarymas, namų apyvokos reikmenų įsigijimas nesukuria nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir nekeičia jos apimties. Minėti veiksmai atlikti po nuosavybės teisių į butą įgijimo pagrindu esančio sandorio sudarymo, taip pat ir po I. L. nuosavybės teisės įregistravimo viešajame registre. Teismas pažymėjo, jog ieškovės mokesčių už elektros energiją, kitas paslaugas, teikiamas ginčo butui mokėjimas nesukuria nuosavybės teisės į turtą, nes tokios lėšos yra skirtos ne turtui, o ieškovės naudojamoms paslaugoms įgyti.
19. Teismas pažymėjo, jog byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad ieškovė ir I. L. atskirai tvarkė ir disponavo savo lėšomis, kiekvienas iš sugyventinių už savo asmenines lėšas įsigijo turtą asmeninės nuosavybės teise. Teismas atkreipė dėmesį, jog nors ieškovė nurodė, kad per laikotarpį, kuomet ieškovės teigimu ji apsigyveno su I. L., nei vienas iš jų neįgijo kito nekilnojamojo turto, tačiau iš teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, jog ieškovė, gyvendama kartu su I. L., 2007 metais asmeninės nuosavybės teise įgijo kitą nekilnojamąjį turtą – 19,65 kv. m bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-33721-541/2015).
20. Vadovaudamasis minėtomis aplinkybėmis teismas priėjo prie išvados, jog bendro gyvenimo su I. L. metu ieškovės iš jos darbo užmokesčio sutaupytos piniginės lėšos buvo panaudotos kito nekilnojamojo turto – buto (duomenys neskelbtini), įsigijimui ieškovės asmeninės nuosavybės teise.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
21. A. R. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – apeliantės ieškinį tenkinti.
22. Nurodo, jog nuo 2000 m. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. apeliantė ir I. L. vedė bendrą ūkį, gyvendami ginčo bute. Pažymi, jog šias aplinkybes įrodinėjo liudytojų – kaimynų V. A. ir K. A. parodymais.
23. Apeliantė pabrėžia, jog prašė teismo pripažinti ginčo butą bendrąja daline nuosavybe ne pagal jo privatizavimo momentą, bet pagal tai, kad ginčo butas buvo kapitaliai suremontuotas bendro gyvenimo metu, taip pat pagal tai, kad nuosavybės teisė buvo užregistruota VĮ „Registrų centras“ jau bendro ūkio vedimo metu, t. y. 2017 m. lapkričio 29 d.
24. Pažymi, jog reikalavimą pripažinti ginčo butą bendrąja sugyventinių nuosavybe apeliantė įrodinėjo aplinkybėmis, kad sugyventiniams gyvenant kartu butas buvo iš esmės pagerintas. 2018 m. sausio 23 d. buvo įvesta elektros energija, už kurios įvedimą sugyventiniai kartu sumokėjo 376,08 Eur. 2018 m. gegužės 3 d. buvo sudarytas Elektros tinklų nuosavybės ribų aktas Nr. 18-02988. Teigia, jog iki tol sugyventiniai gyveno neturėdami elektros energijos - todėl neturėjo nei šaldytuvo, nei televizoriaus, nei kitų dabartiniu laiku įprastų ir net būtinų namų apyvokos daiktų. Anot apeliantės, elektros įvedimas iš esmės pagerino gyvenimo bute sąlygas, taip pat iš esmės pagerino patį butą, pakėlė jo rinkos kainą.
25. Atkreipia dėmesį į tai, kad įsivedus elektros energiją sugyventiniai įsirengė bute apšvietimą (iki tol turėjo pasišviesti žvakėmis), sumontavo šviestuvus, įsivedė elektros instaliaciją, nusipirko buities apyvokos daiktus – šaldytuvą, televizorių, radijo grotuvą, elektrinį virdulį.
26. Anot apeliantės, be aukščiau aptartų esminių buto pagerinimo darbų ir paslaugų bendro gyvenimo metu sugyventiniai taip pat iš esmės suremontavo butą, buvo atlikti sekantys darbai:
26.1. 2016 m. buto kambario buvo išklijuotos naujais tapetais, virtuvėje ir koridoriuje ant grindų paklotas naujas linoleumas, išdažytos buto lubos;
26.2. 2016 m. iš esmės suremontuota buto krosnis;
26.3. 2017 m. iškastas gręžinys (iki tol sugyventinių butas neturėjo savarankiško apsirūpinimo vandeniu šaltinio, vanduo butui taip pat nebuvo tiekiamas centralizuota tvarka);
26.4. 2017 m. sugyventiniai iš kaimynų už 300 Eur nusipirko naudotą sekciją.
27. Šiuos būsto pagerinimo darbus taip pat liudija kaimynų V. A. ir K. A. parodymai. Apeliantė nesutinka su teismo motyvais, kad buto pagerinimo darbai buvo mažareikšmiai, o statybinių medžiagų ir kitų paslaugų apmokėjimas apeliantės lėšomis nesudaro pagrindo prašyti butą pripažinti bendrąja daline nuosavybe. Apeliantė pastebi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sugyventiniai gyveno itin skurdžiomis sąlygomis, iki 2018 m. neturėjo elektros energijos, butas buvo apleistas, todėl apeliantės nurodyti buto pagerinimai sugyventiniams buvo itin reikšmingi, o lyginant su buvusia buto būkle iš esmės pakėlė jo vertę.
28. Apeliantė pažymi, jog pirmos instancijos teismas dalyje dėl sugyventinių lėšų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe vadovavosi teismo posėdžio metu neištirtomis aplinkybėmis. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo keliamas klausimas apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir iš kokių lėšų apeliantė įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) savo asmeninėn nuosavybėn. Apeliantės vertinimu, teismas neišsiaiškinęs šio buto įsigijimo aplinkybių nepagrįstai nurodo apeliantės nesąžiningumą. Apeliantė nurodo, jog šį butą įgijo už apeliantės dukros B. V. lėšas, dukra iki šiol tuo butu naudojasi savo nuožiūra.
Atsiliepimas
29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės ,,Turto bankas“ su skundžiamu teismo sprendimu sutinka, o apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
30. Anot atsakovės, konstatuotina, jog tarp sugyventinių nebuvo jokio susitarimo dėl bendros veiklos ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, byloje nepateikta ir nėra jokių įrodymų, kurie leistų jų tarpusavio santykius teisiškai kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius, kuriais buvo siekiama bendrosios nuosavybės sukūrimo ar įgijimo.
31. Nurodo, jog iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog ginčo butas įgytas 1992 m. kovo 25 d. I. L. vardu, t. y. palikėjas ginčo butą privatizavo savo vardu, taigi, asmeninėn nuosavybėn. Neįrodžius, jog apeliantė prie ginčo buto įgijimo arba jo pagerinimo prisidėjo piniginėmis lėšomis, minėtas butas negali būti pripažintas bendru jungtinės veiklos dalyvių turtu ir dalinamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
32. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
33. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
34. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
35. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
36. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Šis klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į įstatymų leidėjo įtvirtintus ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinama veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
37. Nagrinėjamu atveju, apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė:
37.1. 2007 m. liepos 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį (I t., b. l. 92-95), kuria patvirtinama, jog apeliantė R. V. asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 30 000 Lt.
37.2. 2007 m. birželio 15 d. apeliantės dukros B. V. rašytinį paaiškinimą (I t., b. l. 96), jog davė savo motinai, apeliantei 30 000 Lt, kuriuos uždirbo Vokietijoje, prašydama nupirkti minėtą butą.
38. Nurodytais įrodymais apeliantė įrodinėja aplinkybę, jog minėtą butą įgijo ne savo asmeninėn nuosavybėn iš sutaupytų lėšų, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, o iš dukros B. V. uždirbtų lėšų, jai naudoti.
39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių susijusių su kito ieškovės vardu įregistruoto turto įsigijimu, tačiau dėl to išvadas padarė be kita ko šiomis aplinkybėmis grįsdamas ir apeliantės nesąžiningumą, sprendžia, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus prie bylos prijungia.
Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) santykių
40. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bendrosios jungtinės veiklos pradžia sietina ne su konkretaus turto įsigijimu ar jo pagerinimu, bet su momentu, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nurodo, jog kartu su I. L. kaip sugyventiniai pradėjo kartu gyventi 2000 metais, t. y. galiojant 1964 m. CK, ginčui spręsti taikytinos 1964 m. CK nuostatos, reglamentavusios jungtinę veiklą.
41. Jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą 2000 m., visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas ir dėl šalių jungtinės veiklos sutarties formos, šios formos nesilaikymo padarinių spręstina pagal 1964 m. CK.
42. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).
43. Remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 500 Lt sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Taigi tokiais atvejais gali būti taikoma įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).
44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009 ir kt.).
45. Bylos duomenimis, ieškovė su I. L. kartu gyveno laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2018 m., t. y. iki pastarojo mirties, ketino sudaryti santuoką. I. L. laidojimu rūpinosi ieškovė, palaidojant pastarosios šeimos kape, tame tarpe ieškovė apmokėjo visas laidojimo išlaidas. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovė su I. L., aptariamu laikotarpiu gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį. Bylos rašytiniais įrodymais ir liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad buvo rūpinamasi gyvenamojo būsto inžinieriniais tinklais, daromas remontas, įsigyjami buities daiktai. Taigi, byloje surinkti įrodymai leidžia spręsti apie ieškovės ir I. L. bendrą gyvenimą ir bendro ūkio vedimą. Byloje, iš esmės šios aplinkybės nebuvo ginčijamos.
46. Tačiau vien tik gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimas nelemia išvados, kad jungtinės veiklos pagrindu buvo siekiama sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe.
47. Sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas: įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimą darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015).
48. Pažymėtina, kad vienu iš reikalavimų ieškovė prašė pripažinti, kad nuo 2000 m. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. tarp bendrai gyvenusių asmenų R. V. (ieškovės) ir I. L. (abu kartu toliau ir – sugyventiniai) egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
49. Minėta, kad bendroji dalinė nuosavybė jungtinės veiklos pagrindu sukuriama ir vertinama dėl kiekvieno objekto, todėl toks neapibrėžtas reikalavimas teismo netenkintas pagrįstai. Be to, pažymėtina, kad teisinio santykio identifikavimas yra pagrindas materialiniam reikalavimui (ne)tenkinti.
50. Taip pat, ieškovė prašė pripažinti, kad R. V. ir I. L. nuo 2000 m. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. gautos pajamos yra bendroji dalinė nuosavybė, iš kurių kiekvienam sugyventiniui priklauso ½ dalis kito sugyventinio pajamose.
51. Bylos duomenimis, atitinkamais laikotarpiais, I. L. gavo draudžiamąsias pajamas, pensiją. Tokios pajamos, dėl savo specifiškumo, akivaizdu negali būti pripažįstamos jungtinės veiklos rezultatu, nes prie I. L. gaunamų pajamų ieškovė jokia forma neturėjo galimybės prisidėti savo darbu, todėl pajamos negali būti laikomos ir nuosavybės teisių objektu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu.
Dėl dalinės nuosavybės pripažinimo į ginčo butą
52. Ieškinyje ieškovė prašė pripažinti, kad ginčo butas yra R. V. ir I. L. dalinė nuosavybė, pripažįstant R. V. teisę į ½ dalį ir I. L. teisę į ½ dalį buto.
53. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini), I. L. įgytas, jį privatizuojant lengvatinėms sąlygoms pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą 1992 metais, t. y. prieš aštuonis metus iki R. V. pradėjo gyventi kartu su I. L.. Butas buvo įgytas nuosavybėn jį privatizuojant lengvatinėmis sąlygomis, buto įsigijimo suma nėra didelė, butas nebuvo statomas, jis privatizuotas jau įrengtas. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jos gyvenimo su I. L. laikotarpiu butas būtų remontuojamas ar kitaip pagerintas, kad ieškovės asmeninėmis lėšomis buvo padidinta buto vertė. I. L. butą įsigijo prieš aštuonis metus iki gyvenimo su ieškove momento bei mokėjo mokesčius, teismas daro išvadą, jog jo finansinė padėtis leido savarankiškai asmeninės nuosavybės teise įsigyti ginčo turtą ir jį išlaikyti. Duomenų, kad ieškovė būtų prisidėjusi kažkokiu kitu būdu (darbu, lėšomis, ūkio tvarkymu) prie bendrosios nuosavybės kūrimo, byloje nėra.
54. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė siekia jos nuosavybės teisės į butą pripažinimo tuo pagrindu, jog butas po jo įsigijimo nuosavybėn buvo iš esmės pagerintas bendromis ieškovės ir I. L. lėšomis, tačiau nei esminį buto pagerinimą, nei ieškovės asmeninių lėšų šiam tikslui panaudojimą patvirtinančių įrodymų nepateikia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuosavybės teisų įregistravimas ir/ar buities daiktų įsigijimas nelemia išvados dėl jungtinės veiklos dalyvių siekio sukurti bendrą dalinę nuosavybę į ginčo butą, tačiau nesutinka su teismo vertinimu dėl esminių buto pagerinimų.
55. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, tai yra vertinamasis kriterijus, ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Teismas taip pat gali (turi) atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertinant, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. A. v. A. A., bylos Nr.3K-3-187/2013). Taigi, pagerinto turto vertės nustatymo momentas yra viena iš reikšmingų aplinkybių nustatant atliktų pagerinimų mastą bei sprendžiant, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nes spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).
56. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, I. L. 1992 m. kovo 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, pagal Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1374 Nr. 30 įgijo nuosavybės teisę į 29,55 kv. m bendro ploto butą, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 11), nuosavybės teisės įregistruotos 2017 m. lapkričio 29 d. Butas, 1928 m. pastatytame name, šildymas – krosninis, vandentiekis – vietinis. Byloje nėra duomenų apie šio turto rinkos vertę.
57. Byloje pateiktais duomenis, 2000-2018 metų laikotarpiu ieškovės draudžiamosios metinės pajamos sudarė: 2013 m. – 720 Eur, 2014 m. – 540 Eur, 2015 m. – 1874 Eur, 2016 m. – 3690 Eur, 2017 m. – 4255 Eur, 2018 m. – 2693 Eur; I. L. draudžiamosios metinės pajamos tuo pačiu laikotarpiu sudarė: 2000 m. – 81 Eur, 2006 m. – 832 Eur, 2007 m. – 2259 Eur, 2008 m. – 235 Eur, 2013 m. – 376 Eur, 2014 m. – 2125 Eur, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2018 m. liepos mėn. senatvės pensija 141- 177 Eur/mėn.
58. Bylos duomenimis, 2018 m. sausio 23 d. buvo įvesta elektros energija, už kurios įvedimą sugyventiniai kartu, kaip teigė ieškovė, sumokėjo 376,08 Eur, 2018 m. gegužės 3 d. buvo sudarytas Elektros tinklų nuosavybės ribų aktas Nr. 18-02988 (I t., b. l. 12-14). Iki tol sugyventiniai gyveno neturėdami elektros energijos – todėl neturėjo nei šaldytuvo, nei televizoriaus, nei kitų būtinų namų apyvokos daiktų. Po elektros įvedimo sugyventiniai galėjo įsigyti televizorių (I t., b. l. 15), įsirengti apšvietimą, įsigyti kitus namų apyvokos daiktus. Apeliantės teigimu, elektros įvedimas iš esmės pagerino gyvenimo ginčo bute sąlygas, taip pat iš esmės pagerino patį butą, pakėlė jo rinkos kainą.
59. Ieškovė (apeliantė) savo paaiškinimais ir liudytojų paaiškinimais įrodinėjo, jog 2016 m. ginčo buto kambario sienos buvo išklijuotos naujais tapetais, virtuvėje ir koridoriuje ant grindų paklotas naujas linoleumas, išdažytos buto lubos; taip pat 2016 m. iš esmės suremontuota buto krosnis; 2017 m. iškastas gręžinys (iki tol sugyventinių butas neturėjo savarankiško apsirūpinimo vandeniu šaltinio, vanduo butui taip pat nebuvo tiekiamas centralizuota tvarka); 2017 m. sugyventiniai iš kaimynų už 300 Eur nusipirko naudotą sekciją.
60. Minėta, kad esminiai pagerinimai yra vertinamasis kriterijus. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys liudija apie itin menkas sugyventinių pajamas ir ši aplinkybė apeliacinės instancijos vertinimu yra reikšminga sprendžiant dėl pagerinimų apimties, atitinkamai atsižvelgiant į nekilnojamo objekto pobūdį. Pažymėtina, kad padidėjusių pajamų laikotarpiu atlikti visi ieškovės nurodomi pagerinimai (įvesta elektra, sutvarkytas vandens tiekimas, remontuota krosnis, atliktas remontas).
61. Teismas sprendė, kad visiems darbams atlikti, tame tarpe mokesčiams sumokėti pakako vieno I. L. pajamų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į itin menkas sugyventinių pajamas, tokios išvados mažai tikėtinos, juolab įvertinus, kad lėšų turėjo būti skiriama ir būtinųjų poreikių tenkinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tik bendromis lėšomis sugyventiniai, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju, galėjo atlikti atitinkamus turto pagerinimus.
62. Teisėjų kolegijos nuomone, būtinųjų komunikacijų įvedimas/sutvarkymas, remonto atlikimas, šiuo konkrečiu atveju laikytinas esminiu, juolab, kad lėšų neskyrimas itin ilgą laiką naudojamo nekilnojamojo turto objekto tvarkymui, tikėtina lemtų šio objekto nykimą.
63. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, šalių bendras gyvenimas, trukęs ilgą laiką ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir darbu, esminiai turto pagerinimai (komunikacijų tvarkymas), sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
64. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).
65. Nagrinėjamu atveju, nėra galimybės tikslai nustatyti, kiekvieno iš jungtinės veiklos dalyvių indėlį siekiant skurti dalinę nuosavybę, todėl byloje nenustačius kitokio sugyventinių susitarimo dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje paskirstymo, vadovaujantis 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuotina, kad bendraturčių dalys (įnašai) bendrojoje nuosavybėje lygios. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog pateiktuose mokėjimų dokumentuose nėra ieškovės pavardės ir/ar čekiuose, kvituose, nėra nurodyta, kad pirkėja yra būtent ieškovė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelemia išvados, kad ieškovė neprisidėjo prie šių išlaidų savo pajamomis.
66. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl apeliantės nesąžiningumo, kurį pirmosios instancijos teismas argumentavo kito būsto įgijimo iš asmeninių lėšų. Viena vertus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad aptariamas butas įgytas būtent už ieškovės lėšas, kita vertus šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos ir tiriamos, todėl teismas išvadas šioje dalyje padarė pažeisdamas CPK 263 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias grįsti sprendimą įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje.
Dėl procesinės bylos baigties
67. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pagrįstu laikytinas reikalavimas pripažinti, kad 29,55 kv. m. bendro ploto butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), įregistruotas I. L. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra ieškovės R. V. ir I. L. dalinė nuosavybė, pripažįstant R. V. teisę į ½ dalį ir I. L. teisę į ½ dalį buto, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68. Ieškovei buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (100 proc.). Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymas, išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro - 222,04 Eur, apeliacinės instancijos teisme – 136, 50 Eur.
69. Pagal CPK 83 straipsnio 11 punkto nuostatas, VĮ „Turto bankas“ atleistas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Nors straipsnio pavadinime nurodoma apie atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tačiau šio straipsnio 1–3 dalyse reglamentuojamas atleidimas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 10 d. nutartį, priimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2014).
70. Pagal CPK 99 straipsnio 2 dalies nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Ieškovė buvo pareiškusi tris reikalavimus, patenkintas vienas, todėl laikytina, kad patenkinta 30 proc. ieškinio reikalavimų. Todėl, iš atsakovės priteistina 74,01 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme, ir 45,50 Eur apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
71. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-292 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
apeliantės R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovės R. V. ieškinio reikalavimai pripažinti, kad 29,55 kv. m. bendro ploto butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), įregistruotas I. L. vardu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu yra ieškovės R. V. ir I. L. dalinė nuosavybė, pripažįstant R. V. teisę į ½ dalį ir I. L. teisę į ½ dalį buto, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pripažinti, kad 29,55 kv. m. bendro ploto butas, esanti adresu (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ priklauso R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) miręs 2018 m. rugpjūčio 15 d.).
Priteisti valstybei iš VĮ „Turto bankas“ (j. a. k. 112021042) 74,01 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme ir 45,50 Eur apeliacinės instancijos teisme (sumokant mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630).
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.