Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės ,,Turto bankas“, tretiesiems asmenims N. L., M. L. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiasis asmuo N. L. sutiko su pareikštu ieškiniu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad I. L. 1992 m. kovo 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1374 Nr. 30 įgijo nuosavybės teisę į 29,55 kv. m bendro ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 12). Medicininio mirties liudijimo kopija patvirtina, kad I. L. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 9).

Bendrosios jungtinės veiklos pradžia sietina ne su konkretaus turto įsigijimu ar jo pagerinimu, bet su momentu, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Kadangi ieškovės teigimu, ieškovė kartu su I. L. kaip sugyventiniai pradėjo kartu gyventi 2000 metais, t. y. galiojant 1964 metų Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, ginčui spręsti taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso normos, reglamentavusios jungtinę veiklą. Jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą 2000 m., visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas ir dėl šalių jungtinės veiklos sutarties formos, šios formos nesilaikymo padarinių spręstina pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Kadangi sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis), dėl to šioje byloje jungtinės veiklos sutarties formos vertinimui turi būti taikomi 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 41-43 straipsnių, taip pat 472-474 straipsnių nuostatos.

1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas.

Pagal 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje. Taigi bendrajai dalinei kartu gyvenusių ir bendrai ūkį tvarkiusių asmenų nuosavybei konstatuoti būtina nustatyti šių juridinių faktų visumą: 1) jungtinės veiklos dalyvių susitarimą užsiimti bendra veikla; 2) šių asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos tikslo; 3) sutarties dalyvių įnašų pinigais ar kitokiu turtu faktą ir dydį; 4) jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo faktą. Ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 2 dalis, 1964 metų CK 123 straipsnis), tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Toks sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010.

Nagrinėjamu atveju ieškovė R. V. ir I. L. rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sudarę nebuvo, o byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti buvus R. V. ir I. L. susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Pagal aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja jos nuosavybės teisių pripažinimo į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir I. L. atidarytoje banko sąskaitoje (uždaroji akcinė bendrovė „medicinos bankas“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)) esančias pinigines lėšas, kaip į bendrąja dalinę jungtinės veiklos dalyvių nuosavybę.

Butas (duomenys neskelbtini), I. L. įgytas, jį privatizuojant lengvatinėms sąlygoms pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą 1992 metais, t. y. prieš aštuonis metus iki R. V. pradėjo gyventi kartu su I. L.. Tai liudija Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – 1992 m. kovo 25 d. pirkimo – pardavimo sutartis pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 30 (b.l. 12). Nekilnojamojo turto registre nėra nurodyta jokio kito nuosavybės teisės į minėtą butą įgijimo pagrindo, kitokių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų neįrodė ir ieškovė. Taigi, teismas daro išvadą, jog butas (duomenys neskelbtini), įgytas I. L. nuosavybėn iki ieškovės ir I. L. santykių, kuriuos ieškovė traktuoja kaip bendrą jungtinę veiklą, susiformavimo, taip pat už asmenines I. L. pinigines lėšas. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog ginčo buto kaina sumokėta vėliau, t. y. po to, kai ieškovė apsigyveno su I. L.. Priešingai, ieškovė pripažino aplinkybę, jog ji neprisidėjo prie buto pirkimo kainos sumokėjimo, o buto kainą sumokėjo I. L. savo asmeninėmis lėšomis. Ieškovė siekia jos nuosavybės teisės į butą pripažinimo tuo pagrindu, jog butas po jo įsigijimo nuosavybėn buvo iš esmės pagerintas bendromis ieškovės ir I. L. lėšomis, tačiau nei esminį buto pagerinimą, nei ieškovės asmeninių lėšų šiam tikslui panaudojimą patvirtinančių įrodymų nepateikia.

Ieškovė nurodo, kad I. L. nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruota tik 2017 m. lapkričio 29 d., nes iki to laiko nebuvo sutvarkyti buto dokumentai. Dėl šios priežasties nei vienas iš sugyventinių negalėjo deklaruoti savo gyvenamosios vietos ginčo bute. Ieškovė R. V. nenurodė, kokius veiksmus po buto privatizavimo bendromis lėšomis atliko abu sugyventiniai, įtakojusius nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), atsiradimą. Butas adresu (duomenys neskelbtini), ((duomenys neskelbtini)) įgytas I. L. nuosavybės teise 1992 metais, t. y. prieš aštuonis metus iki R. V. pradėjo gyventi kartu su I. L., kaip sugyventinė, o nuosavybės teisės įregistravimas viešajame registre nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, jis atlieka tik atitinkamo asmens nuosavybės teisės bei jos įgijimo pagrindo išviešinimo funkciją. Todėl ir su daiktinių teisių įregistravimo viešajame registre procesu susiję išlaidos nėra susiję su nuosavybės teisių įgijimo pagrindu. Ieškovė bei kita ko nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos asmeninių lėšų panaudojimą ir nuosavybės teisių įregistravimui. Ieškovė pateikė akcinės bendrovės „Elektros skirstymo operatorius“ 2018 m. sausio 23 d. sąskaitą ir mokėjimo nurodymą, iš kurių matyti, kad yra sumokėta 374,28 EUR už elektros įrenginių prijungimo paslaugą butui adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 31), taip pat mokėjimo patvirtinimą, jog 2018 m. liepos mėnesį sumokėti mokesčiai už komunalinių atliekų tvarkymą 2018 metais adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 35; 36). Tačiau elektros energijos įvedimas, sutarties dėl elektros energijos tiekimo sudarymas, namų apyvokos reikmenų įsigijimas nesukuria nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir nekeičia jos apimties. Be to, minėti veiksmai atlikti po nuosavybės teisių į butą įgijimo pagrindu esančio sandorio sudarymo, taip pat ir po I. L. nuosavybės teisės įregistravimo viešajame registre. Ieškovės mokėjimas mokesčių už elektros energija, kitas paslaugas, teikiamas buto (duomenys neskelbtini), adresu, nesukuria nuosavybės teisės į turtą, nes tokios lėšos yra skirtos ne turtui, o ieškovės naudojamoms paslaugoms įgyti. Be to, mokėjimo nurodyme už elektros įrenginių prijungimo paslaugą objektui (duomenys neskelbtini), mokėtoju nurodytas I. L., mokėtojo adresas – (duomenys neskelbtini) (b.l. 31). Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtame mokėjimo nurodyme nurodytus duomenis apie mokėtoją bei patvirtinančių, jog šiam tikslui buvo naudojamos ir ieškovės asmeninės lėšos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969-/2016, išaiškinta, kad vien tik naudojimasis turtu, nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimo jungtinės veiklos tikslui pasiekti, nėra pakankamas jungtinės veiklos asociacijos sutarties sudarymui pagrįsti.

Pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką nuosavybės teisės pripažinimo pagrindu gali būti tik bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis, ar savo darbu. Nagrinėjamu atveju tiek pats turtas buvo sukurtas, tiek ir nuosavybės teisė į jį įgyta iki ieškovei apsigyvenant su šio turto savininku I. L.. Butas buvo įgytas nuosavybėn jį privatizuojant lengvatinėmis sąlygomis, buto įsigijimo suma nėra didelė, butas nebuvo statomas, jis privatizuotas jau įrengtas. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jos gyvenimo su I. L. laikotarpiu butas būtų remontuojamas ar kitaip pagerintas, kad ieškovės asmeninėmis lėšomis buvo padidinta buto vertė. I. L. butą įsigijo prieš aštuonis metus iki gyvenimo su ieškove momento bei mokėjo mokesčius, teismas daro išvadą, jog jo finansinė padėtis leido savarankiškai asmeninės nuosavybės teise įsigyti ginčo turtą ir jį išlaikyti. Duomenų, kad ieškovė būtų prisidėjusi kažkokiu kitu būdu (darbu, lėšomis, ūkio tvarkymu) prie bendrosios nuosavybės kūrimo, byloje nėra. Teismų praktikoje pripažįstama, jog statybinių medžiagų, didelės vertės neturinčių buities daiktų ar paslaugų pirkimas nesudaro pagrindo konstatuoti bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo siekiant kartu įgyti nekilnojamąjį turtą faktui patvirtinti, kai tarp šalių nebuvo sudaryta susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos įgyjant ir sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1111-577/2018). Todėl ieškinyje nurodytos aplinkybės nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisės į minėtą turtą atsiradimo pagrindo.

Ieškovė taip pat neįrodė, jog jai gyvenant kartu su I. L., I. L. vardu atidarytoje banko sąskaitoje buvo sukauptos bendros abiejų sugyventinių piniginės santaupos.

Nors ieškovė teigia, jog I. L. laikotarpiu, kuomet gyveno su ieškove nuo 2000 merų nedirbo ir negavo pajamų, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. kovo 25 d. pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 27 d. I. L., nors ir nereguliariai, tačiau dirbo ir gavo darbo užmokestį (b.l. 82-83). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 16 d. pažyma patvirtina, jog ieškovės pajamas nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2018 m. liepos 5 d. sudarė apie 300,00 EUR per mėnesį (b.l. 40-43). Ieškovė nepateikė duomenų apie jos banko sąskaitose esančias santaupas, duomenų, kaip bylai aktualiu laikotarpiu buvo naudojamos jos iš darbo užmokesčio gaunamos lėšos, taip pat jog jos asmeninės lėšos būtų naudojamos ieškovės ir I. L. bendrų poreikių tenkinimui, bendro turto įsigijimui, santaupoms ir pan. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai tokios aplinkybės nepatvirtina, o priešingai – sudaro pagrindą daryti išvadą, jog I. L. ir R. V. savo gaunamas pinigines lėšas tvarkė ir jomis disponavo atskirai, jokio bendro turto už jas neįgijo, iš bendrų lėšų nesukaupė santaupų. Nors ieškovė nurodė, jog per laikotarpį, kuomet ieškovės teigimu ji apsigyveno su I. L., nei vienas iš jų neįgijo kito nekilnojamojo turto, tačiau iš teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, jog ieškovė R. V., gyvendama kartu su I. L., 2007 metais asmeninės nuosavybės teise įgijo kitą nekilnojamąjį turtą – 19,65 kv. m bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-73321-541/2015). Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog gyvenimo su I. L. laikotarpiu ieškovės iš jos darbo užmokesčio sutaupytos piniginės lėšos buvo panaudotos kito nekilnojamojo turto – buto (duomenys neskelbtini), įsigijimui ieškovės asmeninės nuosavybės teise. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad ieškovė ir I. L. atskirai tvarkė ir disponavo savo lėšomis, kiekvienas iš sugyventinių už savo asmenines lėšas įsigijo turtą asmeninės nuosavybės teise, kas paneigia ieškovės teiginius dėl jos siekio kurti bendrą nuosavybę su I. L..

Ieškovės nurodyti liudytojai K. A. ir V. A. patvirtino ieškovės ir I. L. gyvenimo kartu faktą ir laikotarpį, bet ne šalių tarpusavio susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sąlygas. Liudytojais apklausti asmenys nėra partnerių tarpusavio susitarimo šalys, realiai negali perteikti tokio susitarimo turinio, o tik pateikia savo nuomonę dėl tam tikrų aplinkybių buvimo, susiformavusią ir iš bylos šalies perteiktos informacijos apie susitarimo buvimą ir jo sąlygas. Todėl liudytojų parodymai nėra pakankamas įrodymas, konstatuoti šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos bei tokio susitarimo sąlygas.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog turtas, į kurį ieškovė siekia jos nuosavybės teisių pripažinimo, I. L. buvo įgytas už jo asmenines lėšas, ieškovė savo asmeninėmis lėšomis neprisidėjo nei prie šio turto įgijimo, nei prie jo pagerinimo. Gyvenimo su I. L. laikotarpiu abu sugyventiniai savo pinigines lėšas tvarkė atskirai ir bendro turto už jas neįgijo. Savo sutaupytas pinigines lėšas ieškovė panaudojo kito nekilnojamojo turto įgijimui jos asmeninės nuosavybės teise. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, jog šalys buvo sudarę bendros jungtinės veiklos sutartį ir jos vykdymo eigoje įgijo bendrą turtą. Todėl ieškinys atmetamas.

Kadangi ieškinys atmestas, ieškovės patirtos išlaidos neatlyginamos; procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš ieškovės valstybei nepriteisiamos, nes ieškovė pagal įstatymą yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, 291 straipsniu, 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 293 straipsnio 4 punktu, 294 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.