- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-22
- Bylos Nr.
- e2A-1072-1043/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12518-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, P. L., I. L., J. Ž.
- Pareiškėjas
- N. A.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Anita Sereikienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimo pagal pareiškėjos N. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, P. L., I. L., J. Ž..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja N. A. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvęs savininkas A. L., P. s., miręs (duomenys neskelbtini) d., nuosavybės teise valdomą 4,35 ha žemę (duomenys neskelbtini), priskiriamą Kauno m. teritorijai, naudojo kitai paskirčiai, atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti. Posėdžio metu pareiškėja žodžiu patikslino reikalavimo dalyką ir formuluotę „priskiriamą Kauno miesto teritorijai“ patikslino į „tuo metu priskirtą Kauno miesto teritorijai“.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad juridinio fakto nustatymas turi teisinę reikšmę pretendentams dėl valstybės išperkamo žemės sklypo vertės perskaičiavimo, siekiant teisingos kompensacijos už valstybės išperkamą žemę. Pareiškėjos senelis A. L. iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos nuosavybėje (duomenys neskelbtini) valdė 4,35 ha žemę, kuri tuo metu buvo priskirta Kauno m. teritorijai. Iš viso A. L. turėjo 6,80 ha, iš kurių 2,45 ha žemės patenka į Kauno rajono teritoriją ir kuri buvo grąžinta natūra. A. L. turėjo tris vaikus, pateikusius prašymus atkurti nuosavybės teises: 1) L. J. (mirusi) (pareiškėjos motina); 2) V. D. J. (mirusi); 2) B. P. L. (miręs). Kiekvienam iš trijų pretendentų tenkanti žemės, patenkančios į Kauno miesto teritoriją, dalis yra 1,45 ha (4,35 ha/ 3). A. L. dukra L. J. 2001 m. gruodžio 29 d. notarine sutartimi reg. Nr. 6505 perleido teisę į jai tenkančią atkurti likusią 1,25 ha žemės dalį savo dukrai pareiškėjai. A. L. niekada nedirbo žemės ūkio darbų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) Žemės ūkio paskirties žemės sklypą jis turėjo kitoje vietoje. O žemės sklype, dėl kurio pareiškėja kreipėsi į teismą, buvo gyvenamieji namai, vienas pastatas buvo nuomotas mokyklai (maždaug iki 1960 m.), į šį žemės sklypą atvykdavo poilsiauti miesto gyventojai, jame buvo pastatyti vasarnamio tipo namukai. Pareiškėjos senelio žemė nebuvo išskirstyta, dalis žemės sklypo, t. y. 0,8670 ha, jau yra priskirta kitai paskirčiai. Žemės sklypai Nr. 19, 83 ir 59 buvo kitos paskirties Kauno miesto teritorijoje.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau NŽT) atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad A. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra (duomenys neskelbtini) žemės vienasėdžiais išskirstymo planas, padarytas 1939 m. Žemės Tvarkymo departamento matininko Z. Š.. Šio plano eksplikacijoje nurodyta, kad A. L. valdytame žemės sklype Nr. 19 yra 0,2390 ha sodybų, o žemės sklype Nr. 83 – 0,5740 ha. Likusios žemės suskirstymas rūšimis nenurodytas. Šiame dokumente nurodyti vėliausi duomenys apie tai, kad nacionalizacijos metu 0,8670 ha turėtos žemės buvo naudojamas kitai paskirčiai (sodyboms), o likusios žemės suskirstymas nenurodytas, todėl, suinteresuoto asmens vertinimu, negalima laikyti, kad visas žemės plotas, t. y. 4,35 ha žemė, buvo kitos paskirties. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje duomenų (dokumentų) apie tai, kad visa 4,35 ha A. L. iki nacionalizacijos turėta žemė buvo naudota kitai paskirčiai, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pretendentė N. A. ėmėsi aktyvių veiksmų dėl papildomos informacijos apie buvusio savininko išlikusio turto paskirtį gavimo, nors objektyvių priežasčių, kurios būtų trukdžiusios tai atlikti, byloje nenustatyta.
4. Suinteresuoti asmenys P. L., I. L. ir J. Ž. atsiliepimuose į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu sutinka, visiškai palaiko pareiškime nurodytas aplinkybes ir prašė pareiškimą tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvęs savininkas A. L., P. s., miręs (duomenys neskelbtini) d., nuosavybės teise valdytą 4,35 ha žemę (duomenys neskelbtini) naudojo kitai paskirčiai. Atnaujino praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti. Kitos pareiškimo dalies netenkino.
6. Teismo vertinimu, pareiškėja įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo naštą ir įrodė, kad visa jos senelio A. L. valdyta žemė buvo kitos paskirties, t. y. nenaudojama žemės ūkio ar miškų ūkio paskirčiai. Šios išvados nepaneigia NŽT nurodomi duomenys, kad (duomenys neskelbtini) žemės vienasėdžiais išskirstymo plano, padaryto 1939 m. Žemės tvarkymo departamento matininko Z. Š., eksplikacijoje nurodyta, jog A. L. valdytame žemės sklype Nr. 19 yra 0,2930 ha sodybų, žemės sklype Nr. 83 – 0,5740 ha, o likusios žemės suskirstymas rūšimis nenurodytas. Nekilnojamojo turto registrų išrašuose pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad adresu (duomenys neskelbtini), 1919 m. buvo pastatyti gyvenamosios paskirties statiniai – namai. Taigi, ne tik dalis (0,8670 ha) žemės, bet visa A. L. valdyta 4,35 ha žemė buvo naudota kitai paskirčiai. NŽT neneigė ir pripažino, kad iš 4,35 ha A. L. turėtos žemės 0,8670 ha buvo kitos paskirties. Byloje nebuvo objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad likusi žemės dalis (3,4830 ha) buvo apaugusi mišku ir suskirstyta rūšimis. Žemės sklypo naudojimą kitai paskirčiai (ne žemės ūkio veiklai, miškui) patvirtino įvairūs į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (tame tarpe ir dokumentai, išduoti dar esant gyvam žemės sklypo valdytojui A. L.). Archyvinė medžiaga patvirtino, kad žemė nebuvo žemės ūkio paskirties, o buvo naudojama kitai paskirčiai, t. y. buvo užstatyta gyvenamuoju namu, mokykla bei ūkiniais statiniais. Tuo pagrindu pareiškimo dalį tenkino. Nurodė, kad teismas sprendė klausimą dėl žemės sklypo naudojimo paskirties iki 1940 m. nacionalizacijos, tačiau nesprendė klausimo pagrįstai ar ne buvo apskaičiuota vidutinė žemės vertė, nes tai nepateko į bylos nagrinėjimo dalyką.
7. Teismas nurodė, kad aplinkybė, ar A. L. valdytas žemės sklypas tuo metu buvo priskirtas Kauno miesto teritorijai negali būti laikomas faktu, kurį būtų galima nustatyti tik juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarka. Žemės sklypo archyviniai dokumentai, kadastriniai duomenys bei teritorijų detalieji planai ir šiuose dokumentuose pateikti duomenys yra objektyvus pagrindas nuosavybės teisių atkūrimo byloje kompetentingam subjektui, t. y. NŽT, spręsti, ar pagal teisinį reglamentavimą pareiškėjos senelio valdytas žemės sklypas gali būti priskirtas kitai paskirčiai naudotai žemei miestuose. A. L. nuosavybės teisių atkūrimo byloje taip pat buvo dokumentų, susijusių su žemės sklypo priskirtinumu tam tikrai teritorijai. Todėl netenkino pareiškimo dalies nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad žemė buvo priskirta Kauno miesto teritorijai.
8. Teismas atnaujino praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti. Nustatė, kad pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pakankamai aktyvi, į bylą įstojo 2001 m., visus reikalingus dokumentus pateikė laiku, 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-856 buvo informuota, kad žemė bus valstybės išperkama ir tik nuo 2017 m. tarp pareiškėjos ir NŽT prasidėjo ginčas dėl atlyginimo už žemę dydžio. Sutiko su pareiškėja, kad ji įgijo teisėtus lūkesčius, jog visa valstybės išperkama žemė bus vertintina kaip kitos paskirties, nes nuosavybės teisių atkūrimo byloje jau buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelio žemė buvo apstatyta statiniais (gyvenamasis namas, mokykla, ūkiniai pastatai), nebuvo dirbama ar išskirstyta rūšimis. Pareiškėja objektyviai negalėjo numanyti, kad ateityje kils ginčai dėl valstybės išperkamos žemės vertės. Sklandus nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko ir dėl prasidėjusių teisminių ginčų. Pareiškėja objektyviai iki įstatyme numatyto termino, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d., neturėjo galimybės pateikti papildomų įrodymų, nes turėjo pagrįstų teisėtų lūkesčių, kad žemės vertė bus skaičiuojama teisingai pagal byloje esančius dokumentus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškimas, priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turinti faktą, kad visa žemė buvo kitos paskirties. Vėliausi duomenys apie tai, kad nacionalizacijos metu 0,8670 ha turėtos žemės buvo naudojama kitai paskirčiai (sodyboms), o likusios žemės suskirstymas nenurodytas, todėl negalima laikyti, kad visas žemės plotas, t. y. 4,35 ha žemės, buvo kitos paskirties. To nepatvirtina nei registro centro išrašai apie statinius, nei kiti rašytiniai įrodymai. Buvusio savininko A. L. 4,35 ha ploto žemės vieta iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos buvo ne miesto teritorijos žemė, o kaimo teritorijoje. Archyviniuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kad žemė buvo (duomenys neskelbtini) kaime. Nei nuosavybės teisių atkūrimo byloje, nei kitų duomenų (dokumentų) apie tai, kad visa 4,35 ha A. L. iki nacionalizacijos turėta žemė buvo naudota kitai paskirčiai, nėra. Labiau tikėtina, kad tik dalis žemės (0,8670 ha turėtos žemės buvo naudojama kitai paskirčiai (sodyboms)), o likusios žemės suskirstymas nenurodytas. Vadinasi likusi žemė nebuvo naudojama kitai paskirčiai. Todėl teismas negalėjo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad buvęs savininkas A. L. nuosavybės teise valdytą 4,35 ha žemę (duomenys neskelbtini) naudojo kitai paskirčiai.
Žemesnės instancijos teismas
1.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas iš esmės rėmėsi vien tik pareiškėjos žodiniais paaiškinimais ir dokumentais, kurie neįrodo, kad visa 4,35 ha žemė buvo naudojama kitai paskirčiai.
1.3. Atsižvelgiant į tai, kad teismas negalėjo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad visa žemės buvo naudojama kitai paskirčiai, teismas negalėjo atnaujinti termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nes tai nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
10. Pareiškėja N. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Teismas tinkamai įvertino rašytinius įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, todėl sprendimas pagrįstas ir teisėtas. NŽT nepagrįstai vadovaujasi tik vienu archyviniu dokumentu (duomenys neskelbtini) žemės vienasėdžiais išskirstymo planu, padarytu 1939 m. Žemės Tvarkymo departamento matininko Z. Š.. Byloje yra pateikta išlikusių archyvinių dokumentų, iš kurių galima pagrįstai daryti išvadą, kad žemė priskirtina kitai paskirčiai. NŽT privalo vertinti visus pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius žemės paskirtį, jeigu nepakanka objektyviai nustatyti žemės paskirties iš vieno vėliausio dokumento. NŽT netinkamai interpretuoja žemės priskyrimo kitai paskirčiai kriterijus. Įstatyme nėra numatyta, kad visas žemės sklypas privalo būti apstatytas statiniais tam, kad jį būtų galima priskirti kitai paskirčiai. Apskaičiuojant iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų valdytos žemės vertę pagal išlikusius archyvinius dokumentus (nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus), svarbu nustatyti ar valdyta žemė buvo suskirstyta rūšimis, ar apaugusi mišku, ar naudota kitai paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.). Byloje nėra ginčo, kad A. L. turėta žemė nebuvo išskirstyta rūšimis. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių duomenų, kad žemė būtų apaugusi mišku. NŽT yra pripažinusi, kad dalis – 0,8670 ha buvo naudota kitai paskirčiai (sodyboms), todėl nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ne tik 0,8670 ha dalis, bet visa 4,35 ha turėta žemė buvo naudojama kitai paskirčiai. Tai, jog A. L. visa priklausiusi žemė buvo kitos paskirties žemė, patvirtina ir tai, kad žemės sklypui buvo suteiktas pilnas adresas su gatve, t. y. (duomenys neskelbtini). NŽT nenurodo, kokiuose kituose rašytiniuose įrodymuose nurodyta, kad kita likusi žemė nėra kitos paskirties žemė, nepateikė jokių objektyvių įrodymų paneigiančių pareiškėjos paaiškinimus ar pateiktus rašytinius įrodymus. Aplinkybė, kad žemės sklypas buvo užstatytas statiniais, vienareikšmiai patvirtina, kad žemė nebuvo žemės ūkio ar miško paskirties. NŽT nurodo, kad teismas iš esmės rėmėsi vien tik pareiškėjos žodiniais paaiškinimais ir dokumentais, tačiau pati NŽT į žodinį bylos nagrinėjimą neatvyko, pateikė atsiliepimą į pareiškimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės jokių naujų rašytinių nepateikė. Teisiškai nereikšmingas teiginys, kad žemė buvo (duomenys neskelbtini), kadangi teismas šį pareiškėjos reikalavimą atmetė, todėl dėl jo nepasisako.
2.2. NŽT nenurodė motyvų, kodėl teismas negalėjo atnaujinti termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Vien teismų praktikos citavimas, nesant teisinių argumentų, nesudaro pagrindo teigti, kad teismo sprendimas nepagrįstas. Pareiškėja aktyviai siekė apginti savo pažeistas teises, todėl įstatyme nustatytą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, dėl ko teismas praleistą terminą atnaujino pagrįstai.
11. Suinteresuoti asmenys I. L., P. L., J. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
3.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje pateikti pareiškėjos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ne tik dalis žemės buvo naudojama kitai paskirčiai, bet visa 4,35 ha žemė buvo kitos paskirties žemė. Suinteresuotiems asmenims žinoma, kad A. L. priklausiusioje žemėje buvo sodybos ir jam priklausę 1919 m. statyti statiniai, t. y. pastatai–gyvenamieji namai, taip pat, pastatas–mokykla. Žemė buvo naudojama kitai paskirčiai, kadangi buvo užstatyta statiniais. Tai, kad visa žemė buvo naudojama kitai paskirčiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad buvusio savininko žemė nebuvo išskirstyta rūšimis bei nebuvo apaugusi mišku. Teismo sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pretendentei pareiškėjai ir pretendento B. P. L. įpėdiniams (suinteresuotiems asmenims) bus perskaičiuota šiuo metu neteisingai apskaičiuojama valstybės išperkamos žemės vertė. Apeliantė nenurodė jokių pagrįstų argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos pareiškimas nepagrįstas, o teismo sprendimas neteisėtas. Teismas teisėtai ir pagrįstai praleistą terminą atnaujino.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
13. Pirmosios instancijos teismui tenkinus pareiškėjos prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvęs savininkas A. L., P. s., miręs (duomenys neskelbtini) d., nuosavybės teise valdytą 4,35 ha žemę (duomenys neskelbtini) naudojo kitai paskirčiai bei atnaujinus praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti, su tokiu sprendimu nesutinka suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba. Apeliantė laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl iki nacionalizacijos A. L. valdytos žemės paskirties. Apeliantė savo nesutikimą su teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei priimdamas sprendimą vadovavosi tik pareiškėjos žodiniais paaiškinimais ir dokumentais, kurie neįrodo, kad visa 4,35 ha žemė buvo naudojama kitai paskirčiai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais.
14. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
15. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021).
16. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nėra išlikusių archyvinių dokumentų patvirtinančių, kad A. L. iki nacionalizacijos valdytas 4,35 ha žemės sklypas buvo suskirstytas rūšimis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kitus rašytinius duomenis (Nekilnojamojo turto registrų Nr. 20/74525 ir Nr. 20/205429 išrašus, 1965 m. gegužės 5 d. paveldėjimo teisės liudijimą Reg. Nr. 2-16114, LTSR KŪM Kauno miesto Inventor. Techn. Biuro Pastato inventorines žinias, 1949 m. parengtą Valdomų pastatų ir rengimų aprašymą (inventorinis Nr. S-Z-59), 1949 m. parengtus LTSR KŪM Kauno miesto Inventor. Techn. Biuro Inventorinių žemės sklypo žinių duomenis, Kauno m. Stalino rajono vykdomojo komiteto 1948 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 105), pareiškėjos paaiškinimus, taip pat įvertinęs tai, kad (duomenys neskelbtini) žemės vienasėdžiais išskirstymo plano, padaryto 1939 m. Žemės tvarkymo departamento matininko Z. Š., eksplikacijoje nurodyta, jog A. L. valdytame žemės sklype Nr. 19 yra 0,2930 ha sodybų, žemės sklype Nr. 83 – 0,5740 ha, o likusios žemės suskirstymas rūšimis nenurodytas, pripažino, kad labiau tikėtina, jog visas A. L. iki nacionalizacijos valdytas 4,35 ha žemės sklypas buvo naudojamas kitai paskirčiai. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
17. (duomenys neskelbtini) žemės vienasėdžiais išskirstymo plano, padaryto 1939 m. Žemės tvarkymo departamento matininko Z. Š., eksplikacijoje nurodyta, jog A. L. valdytame žemės sklype Nr. 19 yra 0,2930 ha sodybų, žemės sklype Nr. 83 – 0,5740 ha, o likusios žemės suskirstymas rūšimis nenurodytas. Apeliantės nuomone būtent šis dokumentas patvirtina, kad nacionalizacijos metu 0,8670 ha turėtos žemės buvo naudojama kitai paskirčiai, kadangi likusios žemės suskirstymas rūšimis nenurodytas, negalima laikyti, kad visas žemės plotas buvo kitos paskirties.
18. Apskaičiuojant iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų valdytos žemės vertę pagal išlikusius archyvinius dokumentus (nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus), svarbu nustatyti ar valdyta žemė buvo suskirstyta rūšimis, ar apaugusi mišku, ar naudota kitai paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.). Taigi reikalinga nustatyti, ar žemė buvo: 1) suskirstyta rūšimis, 2) ar apaugusi mišku, 3) ar naudota kitai paskirčiai. Nagrinėjamo klausimo kontekste yra svarbi aplinkybė, kad 1939 m. Žemės tvarkymo departamento matininko Z. Š., eksplikacijoje nėra nurodyta kokios paskirties likusi žemės sklypo ploto dalis. Dokumentų apie žemės suskirstymą rūšimis nėra išlikę. Byloje niekas neįrodinėja, kad likusi žemės sklypo dalis būtų buvusi apaugusi mišku.
19. Aplinkybę, kad A. L. priklausiusiame žemės sklype 1919 m. buvo pastatyti du gyvenamosios paskirties statiniai – namai, patvirtina į civilinę bylą pateikti Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registrų Nr. 20/74525 ir Nr. 20/205429 išrašai. Apeliantė teigia, kad šie dokumentai nepatvirtina fakto, kad visa iki nacionalizacijos valdyta žemė buvo kitos paskirties, tačiau apeliaciniame skunde nekonkretizuoja ką apeliantės vertinimu išrašai patvirtina ar nepatvirtina, taip pat nenurodo, kodėl duomenys apie 1919 metais žemės sklype buvusius statinius, kartu su kitais į bylą pateiktais rašytiniais dokumentais, negalėjo būti vertinami sprendžiant dėl buvusios žemės sklypo paskirties.
20. Spręsdamas dėl žemės sklypo paskirties pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 37, 38, 41 punktuose detaliai aptarė reikšmingus byloje esančius rašytinius įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios vertės ir atskleidė kiekvieno iš jų įrodomąją reikšmę sprendžiant byloje kilusį ginčą. Apeliacinės instancijos teismas šiems teismo motyvams visiškai pritaria ir jų nekartoja. Juo labiau, kad apeliaciniame skunde nepateikiama jokių konkrečių argumentų dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų (ne)pagrįstumo. Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje esatys rašytiniai įrodymai apie žemės sklype buvusius statinius, jų paskirtį, archyviniai dokumentai, kuriuose pažymėta žemės sklypo užstatymas bei neužstatyto ploto užėmimas kiemu ir sodu; nenurodant daržo, pievų, arimų, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, sudaro pagrindą spręsti esant labiau tikėtina, kad buvęs savininkas A. L., P. s., miręs (duomenys neskelbtini) d., nuosavybės teise valdytą 4,35 ha žemę (duomenys neskelbtini) naudojo kitai paskirčiai.
21. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjos paaiškinimais. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Taigi byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai yra vienas iš įrodymų šaltinių. Kadangi pareiškėja yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, jos parodymai turėjo būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad ne tik dalis (0,8670 ha) žemės, bet būtent visa senelio A. L. valdyta 4,35 ha žemė buvo naudota kitai paskirčiai. Nurodė, kad pareiškėjos seneliui A. L. priklausiusioje žemėje stovėjo 1919 m. statyti statiniai – gyvenamieji namai, pastatas–mokykla. Žemės ūkio darbai šiame žemės sklype nebuvo atliekami, senelio sklype buvo didelis sodas, daržas prie namo, čia veikė mokykla (maždaug iki 1960 m.), buvo žaidimų aikštelės, poilsiauti („vasaroti“) atvykdavo miesto gyventojai ir svečiai, kaip į kurortą, tuo tikslu sklype buvo pastatyti vasarnamiai. Šias aplinkybes pareiškėja nurodė prisimenanti, nes senelio namuose praleido savo vaikystę, vasaras, senelis mirė, kai jai buvo beveik aštuoniolika metų. Pareiškėjos teiginius apie veikusią mokyklą, stovėjusius gyvenamosios paskirties statinius bei dirbamos (ariamos) žemės nebuvimą patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teikti paaiškinimai nuoseklūs, neprieštaringi, atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl pagrindo jais nesivadovauti nėra.
22. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą dėl naudotos žemės paskirties, todėl pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvęs savininkas A. L., P. s., miręs (duomenys neskelbtini) d., nuosavybės teise valdytą 4,35 ha žemę (duomenys neskelbtini) naudojo kitai paskirčiai.
23. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, apeliacinio skundo argumentas, jog teismas negalėjo atnaujinti termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nes tai nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių tampa nepagrįstu. Kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su praleisto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti, atnaujinimu, analizė neturi teisinės prasmės, kadangi apeliaciniame skunde cituojamos teisės normos, teismų praktika, tačiau visiškai nesiejama su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, nenurodoma, kokią reikšmę turi apeliantės cituojamos teisės normos ar teismų praktika teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nekvestionuojamos nei teismo nustatytos faktinės aplinkybės nei jų pagrindu padarytos išvados.
24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškimą, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.