Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Laima Gerasičkinienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei A. Š. dėl nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo iki galutinio sprendimo byloje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo priėmimo. Ši teismo nutartis taip pat buvo skubiai vykdytina, o Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, 2014 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Šiuo metu galioja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas teismo sprendimo nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos vykdymas.

5. Atsakovei su nepilnamečiais vaikais gyvenant JAV, ieškovas nuolat susisiekdavo su nepilnamečiais vaikais SKYPE arba VIBER programos pagalba. Po išvykimo į JAV ieškovas skambindavo vaikams kasdien po 10-20 kartų, sukeldamas nuolatinę emocinę įtampą, grubiai bendravo su vaikais, vaikams užgauliai kalbėdavo apie atsakovę, vadindamas vaikų motiną “melagė”, “bjaurastis”, nuolat kartodavo, kad „mama juos pagrobė“, grasindavo susidorojimu su atsakove. Atsakovė pastebėjo, kad vaikai bijo ieškovo skambučių, nenori bendrauti su juo, stengiasi išvengti pokalbių, sugalvodami įvairias priežastis, tyčia neatsiliepia į ieškovo skambučius.

6. Dėl netinkamo ieškovo elgesio, pasireiškusio atsakovės persekiojimu, terorizavimu, atvykimu į atsakovės gyvenamąją vietą iš anksto nepranešus (ieškovas į JAV atvyko tris kartus iš anksto neįspėjęs atsakovės, keldavo konfliktus, išsivesdavo vaikus, nenurodydamas kokiame viešbutyje ir kiek laiko apsistojęs, savo buvimo metu nenuvesdavo vaikų į mokyklą), atsakovė kreipėsi į JAV, Ilinojaus COOK apygardos teismą, kuris 2015 m. spalio 29 d. išdavė laikiną apsaugos orderį, galiojantį iki 2017 m. spalio 27 d., kuriuo ieškovui nurodyta laikytis atokiau nuo atsakovės ir nepilnamečių vaikų, įskaitant, bet neapsiribojant, susilaikymu nuo telefoninių skambučių, laiškų, elektroninių laiškų, fakso pranešimų, raštiškų pranešimų ir bendravimo per trečiąsias šalis.

7. Atsakovė akcentavo, kad išvyko į JAV, turėdama tam teisėtą pagrindą ir savo veiksmais jokių teisės normų nepažeidė. Pažymėjo, kad nebuvo jokio pagrindo ieškovui vykti į JAV, nes tuo metu jokia ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka negaliojo. Ieškovo vykimo į JAV metu neegzistavo jokių faktinių aplinkybių, lemiančių būtinybę ar pareigą ieškovui vykti į JAV, t.y. šalių nepilnamečiai vaikai buvo sveiki, nesirgo, buvo aprūpinti gyvenamuoju būstu, maistu ir kitomis normaliam vystymuisi reikalingomis priemonėmis. Šalių nepilnamečiai vaikai pradėjo lankyti mokyklą JAV, įvairius būrelius. Ieškovas bendravimo su nepilnamečiais vaikais poreikį galėjo realizuoti SKYPE arba VIBER pagalba, kadangi atsakovė niekada nedraudė vaikams bendrauti su ieškovu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovės vertinimu, apeliantas akivaizdžiai piktnaudžiauja savo teise, kadangi, būdamas profesionalus teisininkas, teikia teismui CPK nuostatų neatitinkantį apeliacinį skundą, tokiu būdu vilkindamas bylos nagrinėjimą. Apeliantas apeliacinį skundą padavė tik todėl, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neįsiteisėtų. Jokių argumentų ar nesutikimo su teismo sprendimu motyvų apeliantas nepateikė, nes teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, o apeliantas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Toks apelianto procesinis elgesys turi būti vertinamas CPK 95 straipsnio prasme ir apeliantui turi būti paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą, atidėjo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2019 m. sausio 7 d., 14 val.

15. Vilniaus apygardos teisme 2019 m. sausio 4 d. gautas apelianto A. B. prašymas atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, priimti jo teikiamus naujus įrodymus ir nustatyti jam terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Nurodoma, kad ieškovo apeliacinis skundas yra paduotas su trūkumais, o teismas, nenustatęs termino jiems pašalinti, užkirto kelią apeliantui pateikti papildomus, reikšmingus bylos išnagrinėjimui, įrodymus.

16. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 7 d. nutartimi atnaujintas civilinės bylos Nr. e2A-196-467/2019 nagrinėjimas iš esmės, apelianto A. B. 2019-01-04 pateikti įrodymai priimti ir jų kopijos persiųstos atsakovei atsiliepimui pateikti.

17. Atsakovė A. Š. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pateiktų naujų rašytinių įrodymų. Atsakovė pažymi, kad ji nesutinka su apelianto faktinių aplinkybių interpretavimu, t. y. neva atsakovė turėjo gauti teismo leidimą išvežti vaikus į užsienį. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 302 patvirtinto Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašo 2 p. įtvirtinta, kad vaikui, išvykstančiam su vienu iš tėvų, kito rašytinis sutikimas nebūtinas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalių buvo sutarta, kad jų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su atsakove Vilniuje. Atsakovė, žinodama, kad turės išvykti su nepilnamečiais vaikais į JAV, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo, pasikeitus aplinkybėms. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-27162-859/2014 tenkino atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarė nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakove, nenurodant konkrečios gyvenamosios vietos iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje. Todėl atsakovė išvyko į JAV, turėdama tam teisėtą pagrindą ir savo veiksmais jokių teisės normų nepažeidė.

18. Atsakovės teigimu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. kovo 25 d. pareiškimo pateikimas JAV atitinkamoms institucijoms savaime nereiškia jokio teisės normos pažeidimo. 2015 m. balandžio 22 d. JAV kompetentingos institucijos raštas atsakovei patvirtina aplinkybę, kad JAV buvo gautas pareiškimas bei buvo atliktas tyrimas, tačiau jokių vaikų grobimo faktų nenustatyta. Apeliantas nepateikė ir dabar nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad buvo konstatuotas vaikų grobimo faktas pagal 2015-03-25 pareiškimą.

19. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad apelianto ieškinys buvo pareikštas teisme dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, atliktų 2014 m. liepos mėn., bei apelianto 2014-2015 m. laikotarpiu patirtos žalos, apeliantui vykstant į JAV, todėl 2018 m. gegužės 31 d. skundas, kuriame apeliantas nurodo, jog atsakovė neteisėtai vaikus laiko JAV tik nuo 2017 m. liepos mėn. pradžios, patvirtina aplinkybę, kad pats apeliantas pripažįsta, jog atsakovė 2014 m. liepos mėn. išvyko į JAV su vaikais pagrįstai ir teisėtai ir iki 2017 m. liepos mėn. buvo JAV pagrįstai ir teisėtai.

20. Taip pat atsakovė informavo apeliacinės instancijos teismą, kad JAV apylinkės teismo Šiaurės Ilinojaus apylinkės Rytų skyriaus teismas išnagrinėjo civilinę bylą ir 2018 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo apelianto prašymas grąžinti nepilnamečius šalių vaikus į Lietuvą, buvo atmestas. Šiame sprendime konstatuota, jog savo skunde A. B. netvirtina, kad A. Š. neteisėtai išvežė vaikus, kai jie persikėlė į Čikagą 2014 m. liepos mėnesį. Jis taip pat neįrodinėjo, kad vaikai Čikagoje trejus metus yra neteisėtai, bet iš esmės A. Š. veiksmų neteisėtumą ieškovas grindžia tik tuo, kad nuo 2017 metų liepos mėnesio ji turėjo grįžti į Lietuvą su vaikais.

21. Apeliantas A. B. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymi, kad minėtas Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašas yra taikomas tik laikinam (iki 6 mėnesių) nepilnamečio vaiko išvykimui iš Lietuvos ir tik tuomet, kai nedeklaruojama jo nauja gyvenamoji vieta. Atsakovė gyventojų registrų tarnybai nurodė (deklaravo duomenis), kad išvyksta gyventi į JAV, taigi patvirtino, jog iš Lietuvos ji išvyko ilgam.

22. Be to, apeliantas pažymi, kad civilinėje byla Nr. N2-27162-859/2014, kurioje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu atsakovė su nepilnamečiais vaikais išvyko į JAV, iki šiol nėra išnagrinėta. Tik tą bylą nagrinėjęs teisėjas turi teisę išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio, tuo tarpu šią ginčo bylą nagrinėjantis teisėjas neturi teisės aiškinti civilinėje byloje Nr. N2-27162-859/2014 priimtos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

23. Pagal CK 3.174 straipsnio 3 dalį teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-16-967/2019, kurioje apeliantas yra pareiškęs reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo, tad neišnagrinėjus bylos iš esmės, nepriėmus joje teismo procesinio sprendimo ir neįsiteisėjus byloje teismo sprendimui, teismo leidimas atsakovei išvykti ilgam laikui gyventi su vaikais į užsienį, net negalėjo egzistuoti.

24. Apeliantas taip pat pažymi, kad atsakovės minimas JAV Ilinojaus valstijos Šiaurės apygardos Rytų apylinkės apygardos teismo 2018-10-15 sprendimas vertintinas kritiškai, kadangi jis priimtas remiantis JAV teismine praktika. Be to, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, buvo performuluoti apelianto reikalavimai. Atsakovė su vaikais turėjo grįžti ne vėliau kaip iki 2017-07-07, tad, ieškovo atstovui teikiant ieškinį JAV teismui 2018-05-31, dar nebuvo suėjęs vienerių metų terminas tokio reikalavimo galimai palankiam išsprendimui. Tik dėl šios priežasties ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pagrindinis akcentas buvo teikiamas neteisėtam vaikų negrįžimui.

25. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Ši byla nagrinėjama ieškovo A. B. apeliacinio skundo ribose, atsižvelgiant į jo pateiktus rašytinius paaiškinimus bei priimtus naujus įrodymus bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, o taip pat į atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus ir pateiktus naujus įrodymus. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi šalių rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra.

27. Nagrinėjamoje civilinėje byloje A. B. ieškinys pareikštas dėl nuostolių atlyginimo, o būtent, ieškovas teigia patyręs 7 345,06 EUR dydžio nuostolių dėl to, kad atsakovė savo ir ieškovo nepilnamečius vaikus išsivežė gyventi į JAV, o ieškovas, siekdamas nenutraukti ryšio su vaikais, buvo priverstas keletą kartų vykti į JAV ir dėl šių kelionių patyrė atitinkamas išlaidas. Ieškovo teigimu, atsakovė vaikus išsivežė neteisėtai, todėl privalo atlyginti jo patirtus nuostolius. Taigi, siekdamas pagrįsti ieškinį, ieškovas privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – nuostolių (žalos) dydį, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei atsakovės kaltę. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, padaręs išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų.

28. Ieškovas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad atsakovė neturėjo teisės išvežti vaikų gyventi į JAV, neturėdama ieškovo sutikimo, kaip to reikalauja CK 3.174 straipsnis, o teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. N2-27162-859/2014 tokios teisės atsakovei nesuteikė. Bet kuriuo atveju apeliantas mano ir tvirtina, kad jo nepilnamečiai vaikai su atsakove į JAV išvyko ir gyvena neteisėtai, kas sudaro pakankamą pagrindą tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovės su kelionės išlaidomis į JAV patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija tokius ir kitus apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

29. Bylos duomenys tvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-03-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-4178-501/2009 buvo patvirtinta šalių – ieškovo A. B. ir atsakovės A. Š. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutartyje, be kita ko, (2 punktas) šalys susitarė, kad jų nepilnamečių vaikų D. B. ir G. B. gyvenamoji vieta nustatoma su motina A. B. Vilniuje jų šiuo metu gyvenamuoju adresu.

30. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys tvirtina (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad A. Š. 2014 m. birželio 9 d. kreipėsi į apylinkės teismą su ieškiniu, kurį 2014 m. birželio 25 d. patikslino, be kita ko, prašydama pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą Vilniuje ir nustatyti, kad nepilnamečių vaikų D. B. ir G. B. gyvenamoji vieta yra nustatoma su motina A. Š. jos gyvenamojoje vietoje.

31. Minėtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi patenkino A. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatė laikiną nepilnamečių vaikų D. B. ir G. B. gyvenamąją vietą kartu su motina A. Š., nenurodydamas konkrečios gyvenamosios vietos iki galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nutartis yra galiojanti ir vykdytina. Iš šios nutarties motyvų matyti, kad nutartis priimta dėl to, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kanclerio 2014-04-07 potvarkiu Nr. DP-130 D. B. ir G. B. motina (šios bylos atsakovė) nuo 2014-07-14 buvo perkelta dirbti į Lietuvos Respublikos generalinį konsulatą Čikagoje ir nėra kito būdo užtikrinti 2009-03-13 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina vykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį paliko nepakeistą.

32. Apelianto teigimu, tik Vilniaus miesto apylinkės teismas, priėmęs 2014 m. birželio 27 d. nutartį, turėjo teisę aiškinti šią nutartį, kurios rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, jog vaikai gali išvykti su motina į JAV, t.y. ši nutartis negali būti prilyginta ginčo išsprendimui CK 3.174 straipsnio 3 dalies prasme. Su šiais apelianto teiginiais nesutinka atsakovė ir teisėjų kolegija palaiko atsakovės poziciją, kuri yra teisėta ir pagrįsta.

33. Kaip tvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3dalis), A. B. 2015 m. kovo 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su motina jos gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjas prašė išaiškinti, ar ši nutartis gali būti suprantama kaip teismo leidimas išvežti nepilnamečius vaikus iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės į ne Šengeno erdvės valstybę be skyrium gyvenančio nepilnamečių vaikų tėvo sutikimo. Taip pat klausė, ar teismo nutarties motyvuojamoje dalyje nurodyti motyvai, jog nepilnamečių vaikų motina yra perkeliama laikinai dirbti į JAV, yra kaip nutarties motyvas, ar kaip pagrindas leisti išvežti nepilnamečius vaikus iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės į ne Šengeno erdvės valstybę be skyrium gyvenančio nepilnamečių vaikų tėvo sutikimo. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimis konstatuota, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir nedviprasmiška, todėl jos aiškinti nėra pagrindo. Taigi, jokio ginčo dėl nutarties aiškinimo negali būti, nes jau yra išspręstas.

34. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, akivaizdžiai įvertino aplinkybes, jog vaikų motina, su kuria yra nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, nuo 2014 m. liepos 14 d. (įskaitytinai) yra perkeliama į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Čikagoje, JAV (duomenys neskelbtini) pareigas. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta, išnagrinėjus prašymą žodinio proceso tvarka, atsakovui išreiškus savo nuomonę nagrinėjamu klausimu. Ir, nors atsakovas nesutiko su ieškovės prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas priėmė atitinkamą procesinį sprendimą, kuris yra galiojantis ir vykdytinas. Taigi akivaizdu, kad, teismui priėmus nutartį nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina A. Š., nenurodant konkrečios gyvenamosios vietos valstybės ir adreso, atsakovė A. Š. turėjo teisėtą pagrindą išsivežti vaikus kartu į JAV ar bet kurią kitą valstybę iki civilinė byla bus išnagrinėta iš esmės.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nurodo ir apeliantas, civilinė byla Nr. 2-16-967/2019 dar nėra išnagrinėta (civilinė byla pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo sujungta su civiline byla pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei A. Š. dėl motinos valdžios apribojimo, santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo, nustatant kitą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, išlaikymo priteisimo). Taigi, nei kitoks aiškinimas, nei kitoks vertinimas aptartų teismų procesinių dokumentų (sprendimų) šiuo metu nėra galimas. Vadinasi, kol nėra civilinė byla išnagrinėta iš esmės, vaikų gyvenamosios vietos klausimas yra išspręstas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą, kurių paskirtis šiuo atveju yra laikinai sureguliuoti tarp šalių susiklosčiusią situaciją.

36. Apelianto teigimu, atsakovės neteisėtus veiksmus įrodo tai, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija priėmė ieškovo 2015-03-21 pateiktą pareiškimą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir pradėjo nustatytą procedūrą. Laiko, kad, nesant teisinių pagrindų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ieškovo pareiškimo net nebūtų priėmusi ir nepersiuntusi jo JAV centrinei įstaigai. Tačiau apelianto pridedame rašte vienareikšmiškai nėra konstatuota, jog atsakovė A. Š. atliko neteisėtus veiksmus ir šalių vaikus į JAV išsivežė neteisėtai.

37. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, vykdydama centrinės institucijos funkcijas, tik tarpininkauja teikdama asmenims ir (ar) užsienio valstybių centrinėms institucijoms informaciją apie Lietuvos teismą, kompetentingą nagrinėti vaiko grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę bylą, teisinės pagalbos teikimo Lietuvoje tvarką, informaciją apie Lietuvos nacionalinį teisinį reglamentavimą, susijusį su sprendžiamu klausimu (2017-02-21 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštas „Dėl neteisėtai iš užsienio valstybės į Lietuvą išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ Nr. 6-75; Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos funkcijas reglamentuojantys nuostatai, patvirtinti 2018 m. kovo 28 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 293). Taigi, vien faktas, kad apelianto prašymas dėl vaikų grobimo buvo priimtas ir persiųstas kitos valstybės centrinei institucijai, negali būti laikomas neginčytinu įrodymu, jog atsakovė neteisėtai išvežė vaikus į JAV.

38. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju šalys, ypač ieškovas (apeliantas) teikia įvairius argumentus ir motyvus dėl šalių nepilnamečių vaikų išvykimo į JAV kartu su jų motina – atsakove nepagrįstumo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nurodytas klausimas iš esmės nebuvo ir neturėjo būti nagrinėjamas, nes nagrinėjamos bylos ieškinio dalykas yra nuostolių atlyginimas, o ne vaikų grobimo ar grąžinimo klausimas. Minimo klausimo nagrinėjamas šiuo atveju yra reikšmingas tik tiek, kiek tai susiję su ieškovo kelionės išlaidomis, kurias, jo teigimu, privalo atlyginti atsakovė, nes jos veiksmai buvo neteisėti. Šiuo atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovė su vaikais į JAV išvyko teisėtai, o ieškovas nepagrindė būtinybės vykti į JAV net keletą kartų, kad, kaip jis teigia, palaikyti ryšį su vaikais, nes jis pagal bylos duomenis turėjo nekliudomą galimybę bendrauti su vaikais įvairiomis ryšio priemonėmis. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų – vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys šioje dalyje pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

39. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

41. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei priteistinos 330 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 180 EUR išlaidos advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei 150 EUR už atsiliepimo į rašytinius paaiškinimus surašymą.

42. Atsakovė taip pat prašo taikyti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis tuo pagrindu, kad ieškovas, būdamas profesionalus teisininkas, reiškia nepagrįstą ir nemotyvuotą apeliacinį skundą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi įstatymas suteikia teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą instancine tvarka (CPK 301 straipsnis). Tokiu būdu ieškovas įgyvendina teisę į teisminę gynybą ir apeliacijos procesą, o tai, kad jo apeliacinis skundas yra nepakankamai motyvuotas ir pagrįstas, nesudaro pagrindo vertinti kaip piktnaudžiavimą, nes tokiu būdu pats apeliantas apribojo savo teisę į teisminę gynybą, kadangi apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apibrėžia paduotas apeliacinis skundas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. Š. iš ieškovo A. B. 330 EUR (tris šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.