- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-07
- Bylos Nr.
- e2A-1652-912/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-3696-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- UAB „Mir Global“
- Ieškovas
- S. B.
- Kategorijos
- 1.3.5.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
- 3.4.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Mir Global“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mir Global“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas, nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimu, prašė teismo: 1) pripažinti 2019 m. rugpjūčio 20 d. atsakovės sprendimą nutraukti 2017 m. vasario 20 d. darbo sutartį neteisėtu; 2) nustatyti, kad 2017 m. vasario 20 d. ieškovo ir atsakovės darbo sutartis laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti ieškovo naudai iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) nustatyti, kad ieškovas negali būti grąžintas į darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; 5) priteisti ieškovui iš atsakovės kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus; 6) priteisti ieškovui iš atsakovės 15 000 Eur dydžio patirtą neturtinę žalą; 7) priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė 2009 m. gegužės 8 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas dirbo odontologu–chirurgu iki 2017 m. vasario 13 d., kai buvo atleistas savo paties prašymu. 2016 m. spalio 28 d. ieškovas kartu su savo sutuoktine M. B. įsigijo 100 proc. atsakovės įmonės akcijų. Šalys 2017 m. vasario 20 d. sudarė naują neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas dirbo odontologu–burnos chirurgu. Ši darbo sutartis 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutraukta atsakovės iniciatyva už ieškovo neva padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. už nebuvimą darbe penkias darbo dienas. Ieškovas teigė, kad darbo pareigų nepažeidė. Atsakovė 2019 m. rugpjūčio 19 d. atsiuntė ieškovui SMS žinutę, informuodama, kad ieškovas turi atvykti į darbą 2019 m. rugpjūčio 20 d. 9.15 val. Ieškovui atvykus į darbą, atsakovės vadovas įteikė ieškovui rašytinį reikalavimą ne vėliau kaip iki tos pačios dienos, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., 15.30 val., pasiaiškinti, kodėl ieškovas penkias darbo dienas – 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16 ir 19 d. – nebuvo darbe. Tą pačią dieną ieškovui įteiktas atsakovės vadovo 2019 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas „Dėl darbuotojo gydytojo odontologo–burnos chirurgo S. B. atleidimo“, kuriuo ieškovas atleistas iš pareigų nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovas nebuvimo darbe laikotarpiu negavo nė vienos atsakovės SMS žinutės, kuriomis būtų informuotas, jog privalo atvykti į kliniką vykdyti darbo funkcijų. Nurodytomis dienomis ieškovas vykdė savo darbo funkcijas nuotoliniu būdu ne klinikos patalpose būdamas užsienyje (komunikavo su laboratorija, formavo medžiagų užsakymus, komunikavo su atsakovės administratore darbo atsakovės įmonėje reikalais, komunikavo su MegaGen atstovais dėl kursų gydytojams). Ieškovas dėl neteisėto atleidimo patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, nes visiškai nesitikėjo tokio atsakovės nepagrįsto veiksmo, dėl kurio jis neteko pagrindinio pajamų šaltinio, patyrė didžiulį pažeminimą prieš kitus atsakovės darbuotojus, kurie matė, kaip atsakovė brutaliai pasielgė su ieškovu, parodė jam nepagarbą, pakenkė jo reputacijai. Ieškovo teigimu, atsakovė per daugiau nei 10 metų nė karto nepareiškė pretenzijų dėl ieškovo darbo. Priešingai, ieškovas buvo ne tik visų atsakovės darbuotojų gerbiamas kolega ir atsakovės įmonės savininkas, klinikos reklaminis veidas, bet ir pagrindinis bei vienintelis gydytojas odontologas–burnos chirurgas, kurio darbu generuojama didžiausia dalis atsakovės pajamų.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovas darbo funkcijas turėjo vykdyti darbovietėje. Darbo sutarties 5 punkte darbuotojui nustatyta 38 val. darbo savaitė, t. y. po 7,6 val. kasdien, dirbant penkių darbo dienų savaitę. Šalys nesudarė susitarimo dėl darbo nuotoliniu būdu. Ieškovui, kitiems darbuotojams sudaryti darbo grafikai, kurie buvo kurie skelbiami viešai. Klinikoje niekada nekilo problemų, kad darbuotojai nežinotų, kada jiems reikia ateiti į darbą. Pasikeitus pacientų registracijoms, gydytojai patys privalėdavo tikrinti ir prisijungdavo prie atsakovės pacientų registracijos žurnalo, tikrindavosi savo pacientų registracijas ir visada būdavo darbe laiku. Tokias registracijas bet kada galėjo pateikti ir administratorė. Dėl to atsakovė nereikalaudavo, kad darbuotojai būtų privalomai pasirašytinai supažindinami su darbo grafikais. Ieškovas 2019 m. pradėjo į darbą klinikoje nebeiti ar ateiti kada nori. Tą patvirtina 2019 m. rugpjūčio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis. 2019 m. rugpjūčio 12 d. (pirmadienį), 13 d. (antradienį), 14 d. (trečiadienį), 16 d. (penktadienį) ieškovas darbe nebuvo, 19 d. (pirmadienį). Apie tai, kad neatvyks į darbą, ieškovas atsakovės direktoriui nepranešė, nebuvimo priežasčių nenurodė. Atsakovė ieškovui šiomis dienomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje fiksavo pravaikštas. Ieškovas į darbą atėjo 2019 m. rugpjūčio 20 d. (antradienį), dirbo 6 val. Atsakovės teigimu, per 20 kalendorinių dienų ieškovas iš viso dirbo tik 33 val. Atsakovė teigia, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. paliko ieškovui reikalavimą dėl nebuvimo darbe 2019 m. rugpjūčio 9 d. ant jo darbo stalo, 2019 m. rugpjūčio 12 d. išsiuntė namų adresu. Negavus pasiaiškinimo iki numatyto termino, 2019 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po 6 darbo dienų, per kurias ieškovas turėjo dirbti, atsakovė surašė aktą apie ieškovo atsisakymą pasiaiškinti. Ieškovui atėjus į darbą 2019 m. rugpjūčio 20 d., atsakovė mėgino kalbėtis su juo apie darbo laiką, tačiau pastarasis sukėlė konfliktą. Atsakovės direktorius įteikė ieškovui dar vieną reikalavimą pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe 2019 m. rugpjūčio 12 d., 13 d., 14 d., 16 d. ir 19 d. Negavus pasiaiškinimo iki nurodyto termino, atsisakymas priimti reikalavimą pasiaiškinti ir pasiaiškinti buvo užfiksuotas atsakovės 2019 m. rugpjūčio 20 d. sudarytame akte. Atsakovės 2019 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu „Dėl gydytojo odontologo–burnos chirurgo S. B. atleidimo“ ieškovas atleistas iš pareigų nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Atleidus ieškovą, su juo buvo visiškai atsiskaityta, ieškovui sumokėta 8 070,01 Eur darbo užmokesčio.
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: 1) pripažino, kad atsakovė neteisėtai nutraukė ieškovo darbo sutartį pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą; 2) pripažino, kad ieškovo ir atsakovės 2017 m. vasario 20 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 3) negrąžino ieškovo į darbą atsakovės įmonėje; 4) priteisė ieškovui iš atsakovės 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2 904 Eur advokato pagalbos išlaidų atlyginimo; 5) sprendimo dalį dėl ieškovui iš atsakovės priteistos 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos nurodė vykdyti skubiai; 6) priteisė valstybei iš atsakovės 2 227,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 6) pripažino, kad, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. DGKS-7136 darbo byloje Nr. APS-131-16219 netenka galios.
5. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nes jis neatvyko į darbą 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16 ir 19 d. (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nurodytu laikotarpiu ieškovas nebuvo darbe, nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki rugpjūčio 19 d. ieškovo nebuvo Lietuvoje. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ieškovui priskirtos tam tikros mokymo bazės funkcijos, kad jis skaito paskaitas.
6. Spręsdamas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, teismas nurodė, kad, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia (DK 58 straipsnio 4 dalis). Teismas nusprendė, kad atsakovės 2019 m. rugpjūčio 20 d. suformuluotas reikalavimas ieškovui pasiaiškinti, įteiktas ieškovui tos pačios dienos 13 val. (tai patvirtino pats įmonės vadovas), reikalaujant pateikti paaiškinimą iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. 15.30 val. (kaip jame nurodyta), yra neprotingai trumpas. Ieškovo 2019 m. rugpjūčio 20 d. užimtumas darbe buvo labai didelis, todėl jis neturėjo galimybės surašyti pasiaiškinimą iki nurodyto termino. Teismas nesutiko su atsakove, kad ji, atleisdama ieškovą iš darbo, nepadarė procedūrinių pažeidimų. Šis procedūrinis pažeidimas esminis. Teismas nevertino atsakovės pateikto 2019 m. rugpjūčio 9 d. reikalavimo pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe rugpjūčio 9 d. priėmimo ir įteikimo ieškovui aplinkybių, nes jis nesusijęs su ieškovo atleidimo iš darbo procedūra ir pagrindu.
7. Aplinkybė, jog tos pačios darbo dienos pabaigoje ieškovui bandyta įteikti atsakovės surašytą įsakymą dėl jo atleidimo, rodo, kad darbdavė neketino sulaukti darbuotojo pasiaiškinimo, netiesiogiai patvirtina darbdavės neigiamą nusistatymą darbuotojo atžvilgiu, jos siekį atsikratyti ieškovu. Šią išvadą patvirtina ir atsakovės vadovo paaiškinimas apie jo įsidarbinimo įmonės vadovu aplinkybes, kai M. B. pokalbio pradžioje įvardijo siekį naujam vadovui ,,susitvarkyti“ su klinikoje dirbančiu jos sutuoktiniu.
8. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, teismas nusprendė, kad ieškovas nepadarė darbo pareigų pažeidimo, už kurį galėjo ir turėjo būti taikoma pati griežčiausia drausminė nuobauda.
9. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 4 dalis). Atsakovė nepateikė ieškovo pareiginių nuostatų, darbo aprašo, neneigė, jog tokių nebuvo. Ji, kaip darbdavė, nevykdė pareigos tinkamai organizuoti darbą, suformuoti būtinus su darbuotojo įdarbinimu ir darbu susijusius aktus. Įmonės vadovas R. R. teismo posėdyje patvirtino, kad, pradėjęs dirbti, rado netvarkingus dokumentus, kėlė klausimą dėl darbo laiko apskaitos ir grafikų sudarymo. Tai nedviprasmiškai rodo, jog darbo laiko grafikai įmonėje nesudaryti, darbo laiko apskaita nevykdyta. Atsakovės į bylą pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir grafikuose nėra ieškovo supažindinimo su jais parašų. Nėra pagrindo manyti, kad jie buvo surašomi nurodytu laiku, o ne atgaline data. Atsakovės pateiktos 2009 m. birželio 15 d. vidaus tvarkos taisyklės, su kuriomis ieškovas supažindintas pasirašytinai, atėjimo į darbą ir darbo įmonėje tvarkos faktiškai nereglamentuoja, jose yra nuoroda į darbo dienos laiko pradžią ir pabaigą. To nereglamentuoja ir naujoji taisyklių redakcija. Be to, nėra duomenų, kad ieškovas supažindintas su 2019 m. balandžio 17 d. šių taisyklių redakcija.
10. Šalių pasirašyta darbo sutartis yra lakoniška ir formali. Joje nenurodyta ieškovo, kaip odontologo–burnos chirurgo, darbo pobūdis, funkcijos, nekonkretizuotas dienos darbo laikas, konkreti darbo vieta ir pan. Atsakovė nepateikė nė vieno įsakymo dėl ieškovo atostogų, komandiruočių per visą jo darbo laiką (tiek pagal pirmąją darbo sutartį, tiek ir pagal antrąją), nors neneigė ieškovo nurodomos aplinkybės, kad jis būdavo ilgesnį laiką išvykęs iš klinikos. Byloje esančios ieškovo pateiktos SMS žinutės patvirtina ieškovo nurodytus teiginius, jog gydytojai apie atėjimą į darbą klinikoje yra iš vakaro informuojami SMS žinutėmis, atsižvelgiant į pacientų registraciją, apie kurią gydytojai iš anksto nežino.. Žinučių turinys, siuntimo laikas ir sistemingumas patvirtina ieškovo poziciją. Teismas, byloje esančius rašytinius įrodymus įvertinęs šalių ir liudytojų išsakytų paaiškinimų kontekste, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovės įmonėje ilgą laiką laikytasi praktikos, kad ieškovas galėjo nevykti į darbą, kai nebuvo užregistruotų pacientų. Dėl to nėra pakankamo pagrindo manyti, kad ieškovo neatvykimas į darbą jo atleidimo įsakyme nurodytu laikotarpiu gali būti vertinamas kaip pravaikšta. Byloje nėra duomenų, jog ieškovui dėl to anksčiau būtų reiškiamos pretenzijos, kad ieškovas per visą darbo laiką atsakovės įmonėje būtų baustas drausmine tvarka už panašius ar kitokius pažeidimus. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė ieškovo kaltų veiksmų, žalos darbdavei padarymo, kad nebuvo pakankamo pagrindo atsakovei įsakyme dėl ieškovo atleidimo pirmiau nurodytas dienas laikyti ieškovo pravaikštomis.
11. Teismas įvertino, kad ieškovui taikyta drausminė nuobauda nustatytų ginčo faktinių aplinkybių kontekste per griežta ir neproporcinga kaip pirmą kartą padarytam pažeidimui (tuo atveju, jeigu ieškovo veiksmai būtų vertinami kaip darbo pareigų pažeidimas). Be to, ieškovo atleidimą iš esmės lėmė ne darbiniai, o kiti ginčo šalių nesutarimai, susiję su šeiminiais akcininkų santykiais. Teismas nusprendė, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog darbuotojas būtų padaręs darbo pareigų pažeidimus, už kuriuos pagrįstai būtų galima skirti griežčiausią nuobaudą. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.
12. Teismas atsižvelgė, kad darbuotojas neprašė grąžinti jį į darbą, jo atleidimo iš darbo aplinkybes, ir įvertino, kad grąžinti darbuotoją į darbą netikslinga, todėl sprendė dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos priteisimo, laikydamas, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 4, 6 dalys). Atleistas iš darbo ieškovas dirba kitose analogiška veikla užsiimančiose įmonėse, kuriose dirbo būdamas atsakovės darbuotojas. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų teismas nustatė, kad ieškovo pajamos, atsakovei atleidus jį iš darbo, sumažėjo. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis atsakovės įmonėje sudarė 21 997,85 Eur (1 darbo diena – 2 639 Eur); kitose įmonėse jis gaudavo papildomai apie 1 300 Eur pajamų. Ieškovo kitose įmonėse gavo tokias pajamas: 2019 m. rugsėjo mėn. – 871,15 Eur, spalio mėn. – 1 097,95 Eur, lapkričio mėn. – 1 267,75 Eur, gruodžio mėn. – 1 144,35 Eur, 2020 m. sausio mėn. – 1 673,60 Eur, vasario mėn. – 1 446 Eur, t. y. pajamų vidurkis – apie 1 421,32 Eur per mėnesį, arba 67,68 Eur per dieną.
13. Teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad viso vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams bei sukeltų atsakovės įmonei sunkias finansines pasekmes. Vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į ieškovo po atleidimo gautas pajamas, kurias reikia atimti skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.
14. Atsižvelgdamas į ieškovo darbo atsakovės įmonėje trukmę (2,5 metų), teismas ieškovui priteisė vieną jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių), kurios dydžiui po atleidimo gautos pajamos įtakos neturi, todėl nėra atimamos.
15. Ieškovas neteisėtai atleistas iš darbo kaip padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kuris darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų. Darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas. Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, kad jis iš darbo buvo atleistas blogiausiai darbo rinkoje vertinamu pagrindu. Darbuotojo atleidimo iš darbo procedūra vyko nesilaikant įstatymo nustatytų procedūrinių reikalavimų, darbdavė nesikooperavo ir nebendravo su darbuotoju siekdama išsiaiškinti tikrąsias jo neatvykimo priežastis, taip pažeisdama DK 24 straipsnio nuostatas. Atsakovė išreiškė išankstinį nusistatymą prieš darbuotoją, nemandagiai kišosi į tos dienos ieškovo suplanuotus pacientų priėmimus, trikdė ieškovo, kuris reprezentavo įmonę, nešė jai didelį pelną, darbą. Atsakovė veikė nesąžiningai darbuotojo atžvilgiu, nesilaikė pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų. Toks atleidimo mechanizmas sukėlė ieškovui tam tikrus nepatogumus, emocinius trikdžius, galimai turėjo neigiamos įtakos pacientų nuomonei apie jį. Teismas nusprendė, kad nustatytos visos atsakomybės sąlygos priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovui padaryta skriauda atlygintina priteisiant jam iš atsakovės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad terminas ieškovui pasiaiškinti per trumpas ir tai – esminis procedūrinis pažeidimas.
16.2. Ieškovas be pateisinamos priežasties nebuvo darbe 6 darbo dienas, nuo 2019 m. rugpjūčio 9 iki 19 d. nebuvo Lietuvoje. Dėl procedūrinio pažeidimo (per trumpo pasiaiškinimo termino) nesąžininga, neteisinga ir neproporcinga ieškovui priteisti beveik 300 000 Eur. Ieškovas savo elgesiu parodė, kad nesigaili dėl neatvykimo į darbą, neketina teikti pasiaiškinimo.
Žemesnės instancijos teismas
16.3. Teismas nustatė neproporcingas prievoles atsakovei palyginus su ieškovo prievolėmis. Darbo sutartyje ieškovui nustatyta 38 valandų darbo savaitė (5 darbo dienos po 7,6 val.), dirbant klinikoje, bet skundžiamame sprendime teismas sprendė, kad 5 darbo dienas iš eilės ieškovas gali nevykti į darbą, bet, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį, nurodė, kad atsakovė turi skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną dieną.
16.4. Teismas priteisė ieškovui po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už 6,5 mėnesio, kol vyko bylos nagrinėjimas, daugiau nei maksimaliai leidžia DK 218 straipsnio 4 dalis. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį numatytas vienerių metų maksimalus terminas vidutiniam darbo užmokesčiui už pravaikštą priteisti galioja visam pravaikštos laikotarpiui nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo. Todėl teismas neturėjo teisės priteisti ir dar po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną už vienerius metus. Į šį pravaikštos laiką turėjo būti įskaičiuotas 6,5 mėnesio trukmės pravaikštos laikas iki skundžiamo sprendimo priėmimo.
16.5. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis nesąžiningai padidintas, jo priteisimas neatitinka nei darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, bendrųjų teisės principų. Prieš pat darbo santykių nutraukimą buvusi atsakovės direktorė, kuri šiuo metu dirba su ieškovu, padarė jam palankius darbo sutarties pakeitimus, dėl kurių ženkliai padidėjo ieškovo vidutinis darbo užmokestis. Pagal darbo sutarties 3 punktą, ieškovui nustatytas fiksuotas 3 740 Eur darbo užmokestis, 2019 m. vasario mėn. pabaigoje ar kovo mėn. buvusi direktorė atgaline data nuo 2019 m. vasario 1 d. nesąžiningai padidino ieškovui darbo užmokestį, nustatydama prie fiksuoto atlygio dar papildomai mokėti ir 30 proc. nuo mėnesinės apyvartos už ieškovo suteiktas chirurginio gydymo paslaugas ir 25 proc. nuo mėnesinės apyvartos už ieškovo suteiktas protezavimo gydymo paslaugas, atėmus laboratorijos ir sunaudotų medžiagų sąnaudas. Ieškovo darbo laiko norma ir darbo mastas nepadidėjo.
16.6. Atsakovei skundžiamo sprendimo vykdymas finansiškai būtų itin sudėtingas ir lemtų jos nemokumą. Priteista 286 972,05 Eur suma (21 997,85 Eur vidutinis darbo užmokestis už 12 mėnesių, 21 997,85 Eur kompensacija, 1000 Eur neturinė žala) neproporcinga ir neteisinga atsakovės atžvilgiu. Tokių sumų išmokėjimas reikštų klinikos bankrotą, nukentėtų 22 klinikos darbuotojai. Šiuo metu atsakovės finansinė padėtis itin sunki dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino. Nuo 2019 m. kovo 16 d. atsakovės klinika neveikia, darbuotojams nustatytos prastovos arba suteiktos atostogos. Klinika nedirba, negeneruoja jokių pajamų ir patiria didelį nuostolį, savo sąskaita išlaikydama esamus darbuotojus. Tuo tarpu ieškovo interesai ir pagrįsti lūkesčiai nebus pažeisti, jei tokios priteistos sumos bus sumažintos.
16.7. Teismas netinkamai vertino ieškovo pajamų, kurias jis uždirbo po atleidimo, reikšmę. Nutraukus darbo santykius su atsakove, ieškovas nė vienoje įmonėje atskirai ir net ir kartu sudėjus nei kaip odontologas, chirurgas ar kaip direktorius neuždirbo 21 997,85 Eur vidutinio darbo užmokesčio dydžio mėnesinio atlyginimo sumos. Ieškovas, būdamas profesionalus odontologas–chirurgas, negauna tokio darbo užmokesčio. Jo darbo užmokestis neatitiko rinkoje tokiems specialistams mokamo darbo užmokesčio, priteisti ieškovui jį už metus laiko būtų nesąžininga. Be to, ieškovas gali sąmoningai nedeklaruoti visų gaunamų pajamų tam, kad jam būtų priteista didesnė suma. Ieškovui mokėtina kompensacija mažintina bent iki 3 740 Eur/mėn. (neatskaičius mokesčių) dydžio.
16.8. Teismas neįvertino to, kad ieškovas atleistas iš darbo dėl jo nesąžiningų veiksmų ir savivalės neatvykstant į darbą. Ieškovo atleidimą nulėmė jo padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas ir savivalė organizuojant darbą.
16.9. Teismas bylą nagrinėjo su išankstiniu nusiteikimu dėl bylos baigties, nepriimdamas atsakovės teikiamų įrodymų, nekviesdamas atsakovės prašomos apklausti liudytojos ir visiškai netirdamas dalies atsakovės argumentų ir įrodymų. Teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės ir be pagrindo sprendė, kad darbdavys neigiamai nusistatęs prieš ieškovą ir siekė juo atsikratyti. Teismas neleido atsakovei atsikirsti į ieškovo liudytojų paaiškinimus.
16.10. Teismas visiškai be pagrindo priteisė ieškovui 1 000 Eur neturtinės žalos, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas kokią nors neturtinę žalą patyrė dėl to, kad buvo atleistas dėl savo nesąžiningo elgesio.
16.11. Skundžiamame sprendime skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas ieškovui bylinėjimosi išlaidų neteisėtai priteisė daugiau nei numato CPK 93 straipsnio 2 dalis, nors ieškovo reikalavimas priteisti 15 000 Eur atmestas net 93,33 proc. Teismas nepriteisė atsakovei bylinėjimosi išlaidų visiškai.
16.12. Skundžiamame sprendime išdėstyti motyvai dėl atsakovės akcijų nuosavybės turi būti pašalinti.
Atsiliepimas
17. Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Atsakovė savo apeliaciniame skunde sąmoningai neteisėtai iškreipia, nutyli ir net nemini didžiosios dalies bylos teisingam išnagrinėjimui turėjusių itin reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo nagrinėjant bylą, tiriant bei vertinant rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus bei priimant sprendimą.
17.2. Atsakovė pati painiojasi ir atitinkamai painioja apeliacinės instancijos teismą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo priežasčių, vienur apeliaciniame skunde nurodydama, kad darbuotojas nepasirodė darbe 6 darbo dienas iš eilės (2019 m. rugpjūčio 9–19 d.), o kitur – 5 darbo dienas iš eilės (2019 m. rugpjūčio 12–19 d.).
17.3. Atsakovė, remdamasi 2019 m. liepos 11 d. administratorės I. G. susirašinėjimas elektroniniu paštu su pacientais, nepagrįstai teigia, kad administratorė dar 2019 m. liepos 11 d. ieškovo nurodymu pacientų 2019 m. rugpjūčio 9–19 d. neregistravo. Perskaičius visą elektroninį susirašinėjimą nematyti nė vieno ieškovo administratorei duodamo nurodymo. Ieškovas neatsakingas už atsakovės administratorę, jos darbą atsakovės įmonėje, jų komunikaciją su pacientais ir tos komunikacijos turinį.
17.4. Atsakovė sąmoningai netiksliai cituoja darbo sutarties 5 punktą, nenurodydama vienos esminių šio punkto dalių – darbo sutarties 5 punkte aiškiai nurodyta, kad „nustatoma darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė: 38 val. darbo savaitė, pagal įmonės nustatytą darbo grafiką“. Ieškovas bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu liudytojų I. G., J. R. ir M. V. parodymais įrodė, kad ieškovas viso darbo sutarties galiojimo laikotarpiu šias darbo valandas ir netgi daug daugiau per vieną savaitę visada išdirbdavo pagal atsakovės įmonėje nusistovėjusią įprastą darbo organizavimo tvarką, šios tvarkos nepažeidė. Darbo sutartyje nė viename punkte nenurodyta, kad ieškovas jam priklausančias išdirbti 38 valandas per savaitę privalo fiziškai būti klinikos patalpose, jo darbo pradžia bei pabaiga, konkrečios savaitės dienos, kada ieškovas privalo dirbti. Jo darbo pareigų neapibrėžia jokie lokalūs atsakovės norminiai teisės aktai, įskaitant vidaus darbo tvarkos taisykles, pareigines instrukcijas ir pan., su kuriais ieškovas būtų pasirašytinai supažindintas.
17.5. Liudytoja I. G. paliudijo, kad atsakovės vidiniai dokumentai buvo rengiam tik po ieškovo atleidimo iš darbo dienos, o darbuotojai buvo skatinami juos pasirašinėti atbuline data. Liudytojos I. G., J. R., M. V. paliudijo, kad jokių darbo grafikų atsakovės klinikoje niekada nebuvo, su jokiais darbo grafikais atsakovės darbuotojai, įskaitant ieškovą, jokia forma nebūdavo supažindinami ir ši situacija su darbo grafikais nepasikeitė iki pat ieškovo atleidimo iš darbo dienos.
17.6. Apeliantė nenurodė, kokių įrodymų, turinčių reikšmės bylai, pirmosios instancijos teismas neištyrė. Tai, kad bylos įrodymų tyrimo rezultatas netenkina atsakovės, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai neištirti ar ištirti netinkamai.
17.7. Ieškovas daugiau negu 10 metų darbo atsakovės įmonėje dirbo pagal tokią darbo organizavimo tvarką: jeigu atitinkamą darbo dieną būdavo prisiregistravusių pacientų, atsakovės administratorė SMS žinute dieną ar kelias dienas prieš planuojamą darbo dieną informuodavo ieškovą, kad atitinkamą darbo dieną nurodytu laiku ieškovas turi atvykti į kliniką vykdyti odontologo–burnos chirurgo pareigų prisiregistravusiems pacientams; jeigu darbo dieną prisiregistravusių pacientų nebūdavo, tai ieškovas vykti į kliniką neprivalėdavo, o savo darbo funkcijas (pvz., komunikuoti su laboratorija dėl protezavimo darbų, formuoti implantų užsakymus, tobulinti profesinę kvalifikaciją, vesti mokymus ir kt.) visada turėdavo teisę vykdyti nuotoliniu būdu, t. y. dirbti kitoje vietoje, ne atsakovės klinikoje. Tai ieškovas itin dažnai ir darydavo. Tokia darbo organizavimo praktika, įskaitant atsakovės darbuotojų (gydytojų) teisę fiziškai neiti į kliniką, kai nėra prisiregistravusių pacientų, taikyta ne tik ieškovui, bet ir kitiems atsakovės įmonėje dirbantiems gydytojams, jų padėjėjams.
17.8. Bylos nagrinėjimo metu liudytojai patvirtino, kad tuo atveju, jeigu atitinkamą darbo dieną nebūdavo prisiregistravusių pacientų, tai gydytojai į kliniką vykti atlikti darbo funkcijų neprivalėdavo, tokiu atveju nebūdavo fiksuojamos jokios pravaikštos, o gydytojai galėdavo dirbti nuotoliniu būdu arba tiesiog pateikti prašymą dėl neatidirbtų valandų perkėlimo į kitą darbo dieną.
17.9. Visu ieškovo darbo atsakovės įmonėje laikotarpiu ieškovas buvo mandagus, draugiškas, taktiškas, visų atsakovės darbuotojų gerbiamas kolega, atsakovės įmonės įkūrėjas ir savininkas bei klinikos reklaminis veidas. Ieškovas – pagrindinis ir vienintelis gydytojas odontologas–burnos chirurgas, kuris generavo didžiausią atsakovės apyvartos dalį.
17.10. Atsakovės vadovas ieškovui skyrė 2,5 val. pasiaiškinimui pateikti, nors žinojo, jog ieškovas tuo metu turi pacientų, privalo juos aptarnauti, todėl neturės jokių fizinių galimybių parašyti pasiaiškinimo. Ieškovas nebuvo informuotas SMS žinute, kad turi atvykti į darbą, iš anksto supažindintas su darbo grafiku, kurio būtų privalėjęs laikytis. ir kurį būtų privalėjęs vykdyti. Ieškovas buvo pasiekiamas telefonu, elektroniniu paštu, „Facebook“ ar „Viber“ programomis. Be to, komunikavo su atsakovės darbuotoja – odontologo asistente R. R. (B.). Ginčo dienomis ieškovas gavo kelis atsakovės administracijos elektroninius laiškus iš atsakovės oficialaus elektroninio pašto su pranešimais apie atsakovės iš trečiųjų asmenų gautus laiškus, kurie adresuoti ieškovui, bet šiuose laiškuose nebuvo jokio atsakovės raginimo ieškovui atvykti į darbą bent vieną iš ginčo dienų ar reikalavimo pasiaiškinti dėl ieškovo nebuvimo darbe. Ieškovas ginčo dienomis nuotoliniu būdu vykdė šias savo darbo funkcijas: 1) komunikavo su laboratorija (formavo užsakymus laboratorijai dėl protezavimo, teikė užsakymus, bendravo dėl protezų tinkamumo/netinkamumo); 2) formavo medžiagų užsakymus; 3) planavo medžiagas, kurių ieškovui reikės dirbant su pacientais; 4) komunikavo su atsakovės administratore R. R. (B.) darbo atsakovės įmonėje reikalais; 5) komunikavo su „MegaGen“ atstovais dėl kursų gydytojams implantacijos tematika vedimo. Atsakovė neteisėtai atleido ieškovą iš darbo.
17.11. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas socialiai neteisingas ir neproporcingas, galintis sukelti atsakovės nemokumą. Atsakovė nepateikė jokių įmonės finansinių dokumentų, finansinių rodiklių, patvirtinančių atsakovės skundo argumentus. Atsakovė – sėkminga ir pelninga tarptautiniu mastu pripažinta Lietuvos odontologijos klinika, generuojanti itin didelį pelną, kurios akcijos pagal 2020 m. kovo 31 d. atliktą teismo eksperto ekspertizę šiai dienai vertos net apie 1 500 000 Eur, o pardavimo pajamos vien 2019 metais sudarė beveik 1 mln. Eur.
17.12. Atsakovė nesąžiningai bando pasinaudoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtu karantinu. Bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu tokia situacija dėl karantino ir atsakovės akcentuojamų prastovų neegzistavo, nebuvo pirmosios instancijos teismo vertinta, todėl negali ir neturi turėti jokios teisinės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes tokios aplinkybės atsirado jau po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
17.13. Dėl neteisėto atleidimo be jokio pagrįsto teisinio pagrindo ieškovas patyrė itin didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, nes visiškai nesitikėjo tokio atsakovės nepagrįsto veiksmo, dėl kurio ieškovas neteko pagrindinio savo pajamų šaltinio. Ieškovas taip pat patyrė didžiulį pažeminimą prieš visus kitus atsakovės darbuotojus, kurie matė, kaip atsakovė brutaliai pasielgė su ieškovu – atsakovė parodė nepagarbą ieškovui, kaip darbuotojui, gerbiamam tarptautiniu mastu pripažintam gydytojui–burnos chirurgui, atsakovės akcininkui. Dėl neteisėto atleidimo pakenkta ieškovo reputacijai, nes atsakovės darbuotojų, itin gerbusių ieškovą, kaip gydytoją ir įmonės savininką, akyse ieškovo reputacija smuko. Atsakovė nuo ieškovo atleidimo iki pat sprendimo priėmimo dienos ieškovo pacientams reguliariai skleidė neigiamą informaciją apie ieškovą. Be to, atsakovė administratorėms uždraudė informuoti pacientus apie tai, kad ieškovas nebedirba klinikoje tam, kad pacientai neatsisakytų atsakovės paslaugų. Ieškovas – tarptautiniu mastu pripažintas burnos chirurgas, penkerius metus skaitęs paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, šiuo metu skaitantis paskaitas odontologams bei burnos chirurgams įvairiose pasaulio šalyse vykstančiose tarptautinėse konferencijose bei simpoziumuose, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV.
17.14. Atsakovė nepagrįstai prašo pašalinti skundžiamame sprendime išdėstytus motyvus dėl atsakovės akcijų nuosavybės. Ginčo dėl nuosavybės teisės į atsakovės akcijas nėra ir nebuvo nei šioje darbo byloje, nei ieškovo ir jo sutuoktinės skyrybų byloje, kurioje besiskiriantys sutuoktiniai nesutaria tik dėl šių akcijų padalinimo po skyrybų proporcijų, o ne dėl nuosavybės teisės į šias akcijas, nes abu vieningai pripažįsta ir neneigia bei niekada neneigė fakto, jog atsakovės akcijos abiem priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Šalies argumentai
18. Apeliantė pateikė į bylą rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodyti šie argumentai:
18.1. Sprendžiant dėl ieškovui mokėtinos kompensacijos dydžio, vertintina įmonės turtinė būklė karantino laikotarpiu. Atsakovės veikla tapo nuostolinga 2020 m. vasario mėn., kai padaugėjo koronaviruso atvejų, klientai atšaukinėjo užsakymus. Atsakovės pajamos, lyginat su 2020 m. sausio mėn., 2020 m. vasario mėn. krito daugiau negu 33 proc., kovo mėn. – daugiau negu 75 proc. Dėl atsakovės veiklos draudimo, ji nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 18 d. negavo pajamų.
Šalies argumentai
18.2. Pirmą kartą bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, ieškovas tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu. Anksčiau ieškovas veikė kaip šios įmonės prokuristas, t. y. kaip faktinis įmonės vadovas.
18.3. Yra pagrindas perskaičiuoti ieškovo vidutinį darbo užmokestį, nes jis paskaičiuotas, neįvertinant ieškovui mokėto darbo užmokesčio tvarkos. Ieškovui už 2019 m. gegužės mėn. paskaičiuotas 30 079,15 Eur darbo užmokestis, kitų mėnesių vidutinis darbo užmokestis mažesnis, t. y. 17 440,79 Eur. Skaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, neatsižvelgtina į 2020 m. gegužės mėn. darbo užmokestį ir laikytina, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis iki karantino paskelbimo yra ne didesnis negu 17 957,20 Eur.
18.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 413 straipsnį, nes rengėsi nagrinėti bylą 12 dienų ilgiau negu nustatyta įstatyme. Teisme 2019 m. gruodžio 5 d. priimtas ieškinys, 2019 m. gruodžio 17 d. išsiųsti šaukimai į 2020 m. sausio 15 d. parengiamąjį teismo posėdį, kuriame pereita į teismo posėdį. Už kiekvieną mėnesį atsakovė turi sumokėti ieškovui 21 997,85 Eur, t. y. 12 dienų vėlavimas atsakovei kainavo 8 799,14 Eur.
18.5. Iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje dėl COVID–19 pandemijos padarinių, atsakovės klientai atšaukė savo vizitus. Dėl to sumažėjo darbo, ieškovas nebūtų uždirbęs savo vidutinio darbo užmokesčio. Iš atsakovės pelno nuostolių ataskaitos matyti, kad 2020 m. vasarį pradėjo mažėti atsakovės pajamos. Dėl kiekvieno atšaukto vizito atsakovė prarado šimtus, dažnai – tūkstančius eurų. Atsakovės finansinė būklė buvo prasta, todėl ieškovui būtų sumokėta tik fiksuota darbo užmokesčio dalis.
18.6. Atsakovės klinikoje 2019 m. rugpjūčio mėn. pradėjo dirbti kitas gydytojas odontologas–burnos chirurgas R. S.. Jis perėmė dalį ieškovo funkcijų, nutraukus ieškovo darbo sutartį, – visas ieškovo darbo funkcijas. Jeigu ieškovas toliau būtų dirbęs klinikoje, jo darbo krūvis būtų sumažėjęs per pusę. Kito gydytojo įkainiai pigesni, todėl, tikėtina, kad ieškovo darbo krūvis daugiau negu per pusę ar darbo jam visai neliktų. Tokiu atveju ieškovui būtų mokama fiksuota darbo užmokesčio dalis, t. y. per vienerius metus ieškovas gautų ne dagiau negu 44 880 Eur darbo užmokestį, iš kurio išskaičiavus kitas sumas, ieškovui mokėtina kompensacija mažintina iki 21 498,78 Eur. Jeigu ieškovui būtų sudaryta galimybė generuoti pajamas, jis būtų uždirbęs ne daugiau negu pusę darbo užmokesčio, t. y. 10 998,93 Eur. Dėl to ieškovui mokėtina kompensacija už laikotarpį iki pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo, taip pat karantino paskelbimo Lietuvoje turėtų būti ne mažesnė negu 16 230,76 Eur ir ne didesnė negu 50 985,20 Eur.
18.7. Mažintina ieškovui priteistina kompensacija, skaičiuotina laikotarpiu, kai buvo paskelbtas karantinas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad karantinas turėjo įtakos atsakovės veiklai ir tai yra savarankiškas pagrindas mažinti ieškovui priteistiną kompensaciją. Atsakovė įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID–19, sąrašą. Tai patvirtina, kad atsakovės finansinė būklė, galimybės vykdyti veiklą, gauti pajamas, išlaikyti darbuotojus apsunkintos dėl pasaulį sukausčiusių veiksmų.
18.8. Atsakovė nevykdė veiklos daugiau negu du mėnesius – nuo 2020 m. sausio 16 d. iki gegužės 18 d., todėl negavo pajamų. Ieškovo didžioji dalis darbo užmokesčio priklausė nuo jo sugeneruotų pajamų. Paskelbus karantiną, atsakovė būtų fiksavusi prastovas ir mokėjusi ieškovui minimalią mėnesinę algą. Ieškovo darbo sutartyje nustatyta 38 valandų darbo savaitė, todėl ieškovui būtų mokėtas 576,65 (607 x 38 : 40) Eur darbo užmokestis už prastovas.
18.9. Atsakovei atnaujinus veiklą, t. y. po 2020 m. gegužės 18 d., ieškovas nebūtų uždirbęs 21 997,85 Eur per mėnesį. Atsakovė 2020 m. vasario–rugpjūčio mėn. dirbo nuostolingai, pardavimo pajamos nepasiekė ikipandeminio lygio. Atsakovės vidutinės mėnesio pajamos 2019 m. buvo apie 82 tūkst. Eur, 2018 m. – apie 97 tūkst. Eur, 2020 m. sausio mėn. – 90 tūkst. Eur. Atsakovės pajamos, palyginus su ankstesniais metais, 2020 m. vasario mėn. sumažėjo 27–38 proc., kovo mėn. – 74–78 proc., balandžio mėn. – 100 proc., gegužės mėn. – 65–71 proc., birželio mėn. – 25-37 proc., liepos mėn. – 4–19 proc., rugpjūčio mėn. – 16 proc.
18.10. Jei ieškovas būtų dirbęs atsakovės įmonėje, dėl ieškovo darbo savikainos, sumažėjusios darbų apimties, klientai būtų siunčiami pas kitus gydytojus, kurių darbo užmokestis mažesnis. Dėl to ieškovo darbo užmokesčio dalis, skaičiuojama nuo apyvartos, būtų mažesnė.
18.11. Kitų atsakovės darbuotojų darbo sutartyse nustatytas fiksuotas darbo užmokestis arba kintamas darbo užmokestis, skaičiuotinas procentas nuo apyvartos, atėmus sąnaudas. Ieškovas turėjo išskirtines sąlygas, nes jo darbo užmokestį sudarė fiksuotas ir kintamas darbo užmokestis. Dėl to, atlaisvinus karantino ribojimus, pigiau pavesti atlikti darbus kitiems gydytojams negu ieškovui. Dėl papildomų apsaugos priemonių naudojimo atsakovė nebūtų užtikrinusi ieškovui to paties darbų srauto, koks buvo iki karantino paskelbimo. Tikėtina, kad ieškovas būtų prastovose iki 2020 m. rudens. Dėl to ieškovui mokėtina darbo užmokesčio suma 2020 m. gegužės–rugpjūčio mėn. nebūtų viršijusi 576,65 Eur, nuo karantino paskelbimo, 2020 m. kovo 16 d., iki 2020 m. rugpjūčio 19 d. ieškovui būtų sumokėtas 2 883,25 Eur darbo užmokestis.
18.12. Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, vertintinos ieškovo pajamos, gautos po darbo sutarties su atsakove nutraukimo. Į bylą pateikti duomenys, kad ieškovas gavo 1 421,32 Eur per mėnesį. Šios pajamos, tikėtina, sumažintos. Ieškovas per susijusius asmenis valdo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis yra šių įmonių vadovas, galutinis naudos gavėjas, nors akcininkais nurodyti jo giminės (sesuo, tėvas). Ieškovas uždirbo keliasdešimt tūkstančių Eur per mėnesį, todėl nurodytos pajamos nepatenkintų jo kasdieninių poreikių.
18.13. Ieškovui iš atsakovės priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali viršyti 53 868,45 Eur, t. y. 50 985,20 Eur už laikotarpį iki pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo ir 2 883,25 Eur už laikotarpį nuo karantino paskelbimo 92020 m. kovo 16 d.) iki 2020 m. rugpjūčio 19 d.
Atsiliepimas
19. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės rašytinius paaiškinimus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 413 straipsnio 1 dalies. Ieškinys priimtas nagrinėti ne 2019 m. gruodžio 5 d., bet 2019 m. gruodžio 16 d., parengiamasis posėdis įvyko 2020 m. sausio 15 d., byla išnagrinėta 2020 m. vasario 12 d. teismo posėdyje. Atsakovė nenurodė, kad 2019 m. gruodžio 23 d. prašė pratęsti terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti. Dėl to pasirengimas nagrinėti bylą galėjo užtrukti ne dėl teismo, bet dėl atsakovės kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
19.2. Pirmosios instancijos teismas paskaičiavo ieškovo vidutinį darbo užmokestį, vadovaudamasis teisės aktais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendimo dalį, kurioje nurodytas ieškovo vidutinis darbo užmokestis, paliko nepakeistą. Atsakovė nepagrįstai siekia neįskaityti ieškovo darbo užmokesčio už 2019 m. gegužės mėn. ir vertinti tik paskutinių dviejų mėnesių ieškovo darbo užmokestį. Be to, 2019 m. gegužės mėn. atsakovei liko 70–75 proc. pajamų, gautų ieškovo pastangomis.
19.3. Ieškovas buvo atsakovės klinikos veidas, pagrindinis pajamas generuojantis gydytojas, kuris gavo didelį darbo užmokestį. Ieškovas buvo vienintelis gydytojas odontologas–burnos chirurgas. Ieškovo apyvarta 2019 m. kovo mėn. sudarė 43 proc., 2019 m. balandžio mėn. – 46 proc., 2019 m. gegužės mėn. –66 proc., 2019 m. birželio mėn. – 46 proc., 2019 m. liepos mėn. – 68 proc. visų atsakovės gydytojų generuojamos apyvartos.
19.4. Atsakovės vadovas R. R. 2020 m. vasario 3 d. teismo posėdyje patvirtino, kad jis paskirtas vadovu tam, kad padėtų ieškovo sutuoktinei „susitvarkyti su ieškovu“, nes jis nepagarbiai elgiasi su žmona, mažai ir lėtai dirba atsakovės įmonėje. Šie teiginiai paneigti atsakovės apyvartos duomenimis ir liudytojų parodymais. Neteisėtą ieškovo atleidimą lėmė ieškovo ir jo sutuoktinės M. B. skyrybos.
19.5. Apeliantė nepagrindė, kad, priėmus naują gydytoją odontologą–burnos chirurgą R. S. priėmimas į darbą, per pusę sumažėtų ieškovo darbo apimtis. Pacientams svarbus gydytojo žinomumas ir vardas, todėl užsakinėjo ieškovo paslaugas. Ieškovas – tarptautiniu mastu pripažintas ir vienas žymiausių burnos chirurgų Lietuvoje. Liudytoja I. G. 2020 m. vasario 3 d. teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovė nurodė meluoti pacientams, jog ieškovas dirba klinikoje, kad jie neatsisakytų atsakovės paslaugų. Atsakovė priėmė į darbą antrą chirurgą, nes ketino atleisti ieškovą. Liudytoja I. G. patvirtino, kad klinikoje vienu metu gali dirbti tik vienas chirurgas. Kita liudytoja J. R. paaiškino, kad klinikoje tik vienas kabinetas skirtas chirurgui. Dėl to atsakovė nepagrįstai teigia, kad kitas chirurgas būtų perėmęs pusę ieškovo darbo. Be to, atsakovė turėjo užtikrinti ieškovui 38 valandų darbo savaitę pagal darbo sutartį. Kitas chirurgas galėjo dirbti kitu laiku negu dirbo ieškovas. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad sumažėtų ieškovo darbo krūvis – didėjant darbo pajėgumams, būtų aptarnauta daugiau klientų, todėl padidėtų pajamos.
19.6. Įprasta, kad skiriasi gydytojų darbo užmokestis, kuris yra susitarimo su darbdaviu rezultatas. Be to, svarbi gydytojo kompetencija. Atsakovė gauna mažesnes pajamas, nes pasikeitė jos personalas, iš darbo atleistas ieškovas.
19.7. Jeigu būtų nuspręsta perskaičiuoti ieškovo vidutinį darbo užmokesčio dydį, vertintina tai, kad ieškovas įmonėje dirbo ne nuo 2017 m. vasario 20 d., bet 2009 m. gegužės 8 d., t. y. daugiau nei 10 metų. Ieškovo 2009 m. gegužės 8 d. darbo sutartis nutraukta formaliai, kad atsakovei nereiktų mokėti susikaupusių atostoginių. Nauja darbo sutartis sudaryta po kelių dienų. Dėl to ieškovui priklauso vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija už kiekvienus darbo metus, t. y. ne 21 997,85 Eur, bet 109 989,25 Eur (DK 218 straipsnio 4 dalis). Dėl to socialiai teisinga padidinti ieškovui priteistiną kompensaciją 87 991,40 Eur (109 989- 21 997,85).
19.8. Atsakovės reikalavimas sumažinti ieškovui priteistos kompensacijos dydį pažeidžia pamatinius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, iškreipia darbo teisinių santykių dalyvių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Atsakovė, taip pat ir kiti darbdaviai, atsidurtų palankioje padėtyje, nes neteisėtai galėtų atleisti savo darbuotojus, nesumokant visos priklausančios kompensacijos.
19.9. Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu nustatytas karantino režimas neuždraudė atsakovės veiklos. Atsakovės klinika – medicinos įstaiga, nuo 2012 m. liepos 30 d. turinti sveikatos priežiūros licenciją, suteikiančią teisę teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – anesteziologijos ir reanimatologijos – paslaugas. Dėl to atsakovė karantino metu turėjo užtikrinti būtiną medicinos pagalbą, visiems pacientams, kuriems atliktos operacijos ir chirurginės intervencijos, teikti reguliarią medicininę pagalbą, juos nuolat stebėti. Be to, turėjo teikti paslaugas nuotoliniu būdu, t. y. išrašyti vaistus, nuskausminamuosius, būtinus po implantacijos, nedarbingumo pažymėjimus ir pan.). Atsakovės teiginys, kad nevykdė veiklos 2 mėnesius, reiškia, kad paliko tūkstančius pacientų likimo valiai, neteikė jiems būtinos medicinos pagalbos, neužtikrino pooperacinės stebėsenos. Jeigu ieškovas nubūtų atleistas iš darbo, būtų dirbęs pilnu pajėgumu. Ieškovas nepažįsta nei vieno gydytojo–burnos chirurgo, kuris karantino metu nebūtų dirbęs tiesioginio darbo ir būtų prastovose dėl nedarbo.
19.10. Tai, kad nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. atsakovė negalėjo pilnu pajėgumu teikti visų paslaugų, nereiškia, kad, pasibaigus karantinui, ji neturėjo galimybės tęsti įprastos veiklos ir sugrįžti iki karantino buvusį pajamų lygį. Pasibaigus karantinui, sveikatos priežiūros įstaigos, taip pat odontologijos klinikos gavo rekordines pajamas. paskelbtas karantinas neturėjo didesnės įtakos odontologijos sektoriui. Atsakovė nepateikė finansinių dokumentų rinkinio už 2020 metus, todėl nežinoma jos finansinė būklė.
19.11. Atsakovė pateikė finansinius duomenis, kad po karantino jos rezultatai neigiami. Atkreiptinas dėmesys, kad kitų sveikatos priežiūros įstaigų rodikliai žymiai pagerėjo. Dėl to reiktų įvertinti atsakovės įmonės valdymą, išlaidų kontrolę. Atsakovei neturėtų būti leista pasinaudoti karantinu.
19.12. Tai, kad atsakovė įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID–19, sąrašą, parodo, kad atsakovei taikyti veiklos ribojimai, bet nepatvirtina atsakovės prastos finansinės būklės, menko pajamingumo.
19.13. Jeigu ieškovas nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. nebūtų gavęs pilno darbo užmokesčio, būtų neva gavęs tik kompensaciją už priverstinę prastovą (ko negalėjo būti dėl ieškovo darbo pobūdžio), tai, pasibaigus karantinui, atsižvelgiant į žymiai išaugusį sveikatos paslaugų poreikį po karantino ir kitų sveikatos įstaigų statistiką, jis būtų sugeneravęs atsakovei dideles pajamas ir užsidirbęs daug didesnį negu iki karantino atlyginimą. Dėl to, vertinant laikotarpį iki karantino, per jį ir po jo, ieškovo vidutinis darbo užmokestis būtų išlikęs tokio paties dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
19.14. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui už neteisėtą atleidimą iš darbo priteista: 7 vidutinių darbo užmokesčių kompensacija už priverstinę pravaikštą, t. y. 58 proc. maksimalios pagal įstatymą leistinos kompensacijos dydžio; vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; 1 vidutinio darbo užmokesčio kompensacija, mokėtina skubiai vos priėmus teismo sprendimą. Ieškovui už neteisėtą atleidimą iš darbo iš įmonės, kurioje dirbo daugiau negu 10 metų ir kuriai savo darbu generavo daugiau negu pusę visos įmonės apyvartos, priteista ne maksimali įstatymo leistina kompensacija negali būti vertinama kaip neprotinga, nesąžininga ar socialiai neteisinga.
19.15. Teisminis procesas šioje byloje tęsiasi daugiau negu 19 mėnesių, už kuriuos ieškovas būtų gavęs darbo užmokestį iš atsakovės, jei nebūtų atsakovės neteisėtų veiksmų. Darbdavio interesams negali būti suteiktas prioritetas. Tai, kad atsakovės veikla nėra tokia pelninga, kokia buvo ieškovui dirbant atsakovės klinikoje, yra ne karantino, bet atsakovės kaltė, todėl ji turi prisiimti atsakomybę.
Žemesnės instancijos teismas
19.16. Atsakovė turi galimybę sumokėti kompensaciją ieškovui, t. y. ją sumokėjo 2020 m. gruodžio 28 d. Sumokėtos lėšos saugomos antstolio depozitinėje sąskaitoje.
19.17. Atsakovė pateikė tik 2020 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, bet nepateikė finansinių ataskaitų rinkinio už 2020 m. dėl to negalima įvertinti realios atsakovė finansinės būklės. Pateikta pelno (nuostolių) ataskaita nevertintina kaip įrodymas, kad ieškovui sumokėta kompensacija lems atsakovei sunkius padarinius, nes ji parodo įmonės veiklos pelningumą, bet ne likvidumą (gebėjimą padengti įsipareigojimus savo turtu). Atsakovės finansinė būklė stabili, moki ir užtikrinanti veiklos tęstinumą (2020 m. kovo mėn. ekspertizės aktas, pateiktas į civilinę bylą Nr. e2-1237-892/2020). Šiame akte išanalizuota įmonės rinkos konkurencinė aplinka, finansinė būklė nuo 2016 m bei galimi šalies ekonomikos scenarijai, taip pat ir COVID–19 įtaka. Eksperto vertinimu, 2021–2024 metais prognozuojamas atsakovės metinis pelnas kiekvienais metais svyruoja nuo 137 761 Eur iki 164 666 Eur. Pagal finansinę įmonės ataskaitą, 2019 m. gruodžio 31 d. atsakovė grynųjų pinigų likutis – 303 629 Eur. Dėl to, atsižvelgiant į 2020 m. sausio–rugpjūčio mėn. patirtus nuostolius, įmonės finansinė būklė ir mokumo koeficientai išlieka labai geri.
19.18. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2020 m. sausio 21 d., jos vienintelė akcininkė – ieškovo sesuo R. B.. Įmonė įsteigta, nes (duomenys neskelbtini) siekė pradėti naują verslą Lietuvoje, būtų įkurta nauja odontologijos klinika. Ši klinika nevykdė veiklos iki 2020 m. spalio 30 d., nes nebuvo gauta licencija iš valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Dėl to ieškovas negavo jokių užslėptų pajamų.
19.19. Atsakovė elgiasi nesąžiningai, nes nepateikė valstybinėms institucijoms finansinių duomenų. Atsakovė neketino sąžiningai įvykdyti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 6 d. priėmė sprendimą šioje byloje. 2020 m. rugpjūčio 13 d. išduotas vykdomasis raštas. Antstoliui pradėjus priverstinį išieškojimą, atsakovė „ištuštino“ savo banko sąskaitas, beveik ketvirtį mln. Eur pervedė į savo advokatų depozitinę sąskaitą. Atsakovė pateikė prašymą pirmosios instancijos teismui išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, nurodydama, kad banko sąskaitose turi 206,77 Eur ir 13,19 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
20. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
21. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Bendroji proceso CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.
22. Ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad tai, jog yra šių juridinių faktų, savaime nepakanka naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar, pateikus įrodymus vėliau, nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja teise įrodymus pateikdama vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktus naujus rašytinius įrodymus (atsakovės preliminarią pelno nuostolio ataskaitą už 2020 m. sausio–rugpjūčio mėn.; išrašus iš internetinės svetainės „rekvizitai.lt“ apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešus duomenis; išrašą iš Juridinių asmenų registro apie UAB „(duomenys neskelbtini)“; išrašą iš M. V. „Facebook“ paskyros; išrašą iš R. S. darbo sutarties), taip pat ieškovo pateiktus naujus rašytinius įrodymus (duomenys neskelbtini) metinių finansinių ataskaitų rinkinys už 2020 metus, Juridinių asmenų registro išrašą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, licenciją UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, buhalterines pažymas), sprendžia, kad jie gali būti reikšmingi nagrinėjant klausimą dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio. Dėl to nauji įrodymai prijungtini prie bylos.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
24. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2009 m. gegužės 8 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas ėjo antraeiles odontologo–chirurgo pareigas. Ieškovo 2017 m. vasario 13 d. prašymu ši darbo sutartis nutraukta.
25. Šalys 2017 m. vasario 20 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 39, pagal kurią ieškovas dirbo odontologu–burnos chirurgu. Šalys nustatė 38 valandų darbo savaitę pagal įmonės nustatytą darbo grafiką.
26. Ieškovas 2019 m. rugpjūčio 9 d. (penktadienį) neatvyko į darbą. Atsakovė užfiksavo pravaikštą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Atsakovė 2019 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimu prašė ieškovo iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. pasiaiškinti. Atsakovė išsiuntė reikalavimą registruota pašto siunta ieškovo gyvenamosios vietos adresu, bet reikalavimo įteikti nepavyko. Ieškovas 2019 m. rugpjūčio 12 d. (pirmadienį), 13 d. (antradienį), 14 d. (trečiadienį), 16 d. (penktadienį) ir 2019 m. rugpjūčio 19 d. (pirmadienį) neatvyko į darbą. Atsakovė užfiksavo pravaikštas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje.
27. Ieškovui 2019 m. rugpjūčio 20 d. (antradienį) atvykus į darbą, po pokalbio žodžiu, atsakovės direktorius apie 13 val. įteikė ieškovui reikalavimą iki tos pačios dienos 15.30 val. pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe 2019 m. rugpjūčio 12, 13, 14, 16, 19 d. Ieškovas nepateikė pasiaiškinimo per nustatytą terminą. Tą pačią dieną atsakovės direktorius įsakymu Nr. 645 atleido ieškovą iš darbo nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
28. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės įsakymu, kuriuo jis atleistas iš odontologo–burnos chirurgo pareigų, kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo išieškojimo. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškovo prašymą atmetė.
29. Ieškovas, nesutikdamas su nurodytu darbo ginčų komisijos sprendimu, pateikė teismui ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: 1) pripažino, kad atsakovė neteisėtai nutraukė ieškovo darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą; 2) pripažino, kad ieškovo ir atsakovės 2017 m. vasario 20 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 3) negrąžino ieškovo į darbą atsakovės įmonėje; 4) priteisė ieškovui iš atsakovės 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2 904 Eur advokato pagalbos išlaidų atlyginimo; 5) sprendimo dalį dėl ieškovui iš atsakovės priteistos 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos nurodė vykdyti skubiai; 6) priteisė valstybei iš atsakovės 2 227,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 6) pripažino, kad, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. DGKS-7136 darbo byloje Nr. APS-131-16219 netenka galios.
Žemesnės instancijos teismas
30. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslindamas jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
31. Atsakovė, nesutikdama su apeliacinio teismo pirmiau nurodyta nutartimi, pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir ieškovo ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, ir šią bylos dalį perdavė Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
33. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl darbuotojui, neteisėtai atleistam iš darbo, priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo sąlygų. Darbdavio turtinė padėtis ir galimybė sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją yra tik vienas iš kriterijų, kuriuos teismas, spręsdamas dėl neteisėto atleidimo padarinių, turi vertinti. Lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus pažeistų situacija, kai atleistam darbuotojui būtų kompensuota daugiau, nei šis darbuotojas būtų realiai uždirbęs per laikotarpį, už kurį priteisiama kompensacija. Su COVID-19 pandemijos ir dėl jos taikytų ribojimų valstybiniu lygiu neigiamais padariniais (ekonominiais, socialiniais ir pan.) susiduria beveik visi valstybės gyventojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys verslą. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą. Įtraukimas į minėtą sąrašą patvirtina, kad atsakovė patiria (patyrė) neigiamą finansinį poveikį.
34. Kasacinis teismas nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę dėl taikytų ribojimų ne tik tuo aspektu, kiek jie turėjo įtakos atsakovės finansinei padėčiai, t. y. jos galimybei sumokėti teismo sprendimu priteistą sumą, bet ir vertinti, kokią įtaką tai galėjo turėti ieškovo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžiui, ypač atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, sudarančius pagrindą spręsti dėl poreikio mažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio dydį, vertinant, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nors pasibaigus dėl karantino taikytiems ribojimams atsakovė galėjo užsiimti įprastine veikla bei gauti iš jos pajamų, svarbu nustatyti, kokį darbo užmokestį ieškovas būtų realiai gavęs, jei nebūtų buvęs atleistas iš darbo.
35. Bylos dalį grąžinus nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl darbuotojui, neteisėtai atleistam iš darbo, priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo.
Dėl darbuotojui, neteisėtai atleistam iš darbo, priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo
36. DK 218 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
37. Jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (DK 218 straipsnio 4 dalis).
38. Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas).
39. Vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas, vadovaujantis DK 145 straipsnio 2 dalimi, Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 (toliau – Aprašas). Apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1–3.5 papunkčiuose (Aprašo 5.1 papunktis). Kai atleidžiamo iš įmonės darbuotojo paskutinė darbo įmonėje (atleidimo iš darbo) diena sutampa su paskutine to mėnesio darbo diena pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką, šis mėnuo įtraukiamas į skaičiuojamąjį laikotarpį (Aprašo 5.2 papunktis).
40. Atsakovė teigia, kad ieškovo darbo užmokestis paskaičiuotas, neįvertinant ieškovui mokėto darbo užmokesčio tvarkos. Ieškovui už 2019 m. gegužės mėn. paskaičiuotas 30 079,15 Eur darbo užmokestis, kitų mėnesių vidutinis darbo užmokestis mažesnis, t. y. 17 440,79 Eur. Skaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, neatsižvelgtina į 2020 m. gegužės mėn. darbo užmokestį ir laikytina, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis iki karantino paskelbimo yra ne didesnis negu 17 957,20 Eur.
41. Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys 2017 m. vasario 20 d. darbo sutartyje nustatė, kad atsakovė mokės ieškovui 4 605,27 Eur darbo užmokestį. Ieškovas ir atsakovė 2018 m. gruodžio 1 d. darbo sutarties pakeitimu padidino ieškovo darbo užmokestį iki 7 894,73 Eur. Šalys 2019 m. vasario 1 d. sutarties pakeitime nustatė, kad atsakovė mokės ieškovui 3 740 Eur pastovią darbo užmokesčio dalį ir kintamąją darbo užmokesčio dalį – 30 proc. nuo mėnesinės apyvartos už ieškovo suteiktas chirurginio gydymo paslaugas ir 25 proc. nuo mėnesinės apyvartos už ieškovo suteiktas protezavimo paslaugas, atėmus laboratorijos ir sunaudotų medžiagų sąnaudas.
42. Pirmiau bylą nagrinėjusių teismų sprendimais nustatyta, kad ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis atsakovės įmonėje – 21 997,85 Eur, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 2 639 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, paskaičiuodamas ieškovo vidutinį darbo užmokestį, vadovavosi Vyriausybės nutarimu patvirtintu Aprašu, atsižvelgė į tai, kad ieškovas, dirbdamas atsakovės klinikoje ir vėliau, kaip buvo atleistas iš darbo, taip pat dirbo kitose įmonėse: (duomenys neskelbtini). Tai, kad ieškovas 2019 m. gegužės mėn. gavo didesnes, negu kitais mėnesiais, pajamas, nereiškia, kad jos neįskaičiuotinos, skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį. Pirmiau nustatyta, kad ieškovo darbo užmokestį sudarė pastovioji ir kintamoji dalis. Taigi ieškovo darbo užmokesčio dydis priklausė nuo ieškovo suteiktų chirurginio gydymo ir protezavimo paslaugų kiekio ir apyvartos. Apeliantė teigia, kad ieškovo 2019 m. gegužės mėn. darbo užmokesčio dydis jai siurprizinis, bet ji nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovas nesuteikė tokio kiekio paslaugų. Dėl to apeliantės argumentas, kad ieškovo 2019 m. gegužės mėn. darbo užmokestis neįskaičiuotinas, paskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį atmestinas kaip nepagrįstas. Akcentuotina tai, kad atsakovės nurodyti ieškovo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimai pagal kelių mėnesių ar tik dviejų paskutinių mėnesių ieškovo darbo užmokestį, neįskaitant 2019 m. gegužės mėn., neatitinka pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo. Toks vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimas, kai darbdavys savo nuožiūra pasirenka mėnesius, pagal kuriuos paskaičiuoja darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, neatitinka teisingumo, sąžiningumo kriterijų ir suteikia darbdaviui pranašumą prieš darbuotoją. Be to, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad jo vidutinis darbo užmokestis nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, o šioje byloje sprendžiamas tik kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio klausimas.
43. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 413 straipsnį, nes rengėsi nagrinėti bylą 12 dienų ilgiau negu nustatyta įstatyme. Toks vėlavimas atsakovei kainavo 8 799,14 Eur kompensaciją.
44. Pagal CPK 413 straipsnio dalį, pasirengimas bylą nagrinėti teisme turi būti baigtas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo dienos. Byla turi būti išnagrinėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo dienos, kurią buvo baigta pasirengti bylą nagrinėti teisme (CPK 413 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas 2019 m. gruodžio 5 d. pateikė teismui ieškinį. Teismas 2019 m. gruodžio 6 d. nutartimi nustatė terminą trūkumams pašalinti. Ieškovui pašalinus trūkumus, teismas 2019 m. gruodžio 16 d. priėmė ieškinį ir paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2020 m. sausio 15 d. Šio posėdžio metu baigtas pasirengimas bylą nagrinėti iš esmės, byla baigta nagrinėti 2020 m. vasario 12 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą išnagrinėjo per CPK 413 straipsnyje įtvirtintus terminus. Apeliantė nepagrįstai ieškinio gavimo datą sutapatino su ieškinio priėmimo data, todėl neteisingai paskaičiavo pasirengimo bylą nagrinėti teisme terminą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadija galėjo užsitęsti ne dėl pirmosios instancijos teismo, bet atsakovės veiksmu. Atsakovė, 2019 m. gruodžio 18 d. gavusi ieškinį, 2019 m. gruodžio 23 d. pateikė teismui prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti iki 2020 m. sausio 20 d., nes: 1) į terminą, per kurį turi būti pateiktas atsiliepimas, patenka 8 šventinės dienos; 2) atsakovės vadovas bus išvykęs 2019 m. gruodžio 27 d. – 2020 m. sausio 6 d.; 3) termino pratęsimas nepakenks proceso koncentruotumui ir efektyvumui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šventinį laikotarpį, tai pat į tai, kad byloje paskirtas parengiamasis teismo posėdis, ir pratęsė atsakovei terminą atsiliepimui pateikti iki 2020 m. sausio 10 d. Priešingai negu nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas užtikrino, kad nebūtų pažeistas CPK 413 straipsnyje nustatytas pasirengimo bylai nagrinėti teisme terminas. Dėl to atsakovės argumentas, kad iki karantino paskelbimo ieškovui mokėtinos kompensacijos dydis mažintinas 8 799,14 Eur, nes pažeistas CPK 413 straipsnio 1 dalis, atmestinas kaip nepagrįstas.
45. Apeliantė teigia, kad ieškovas nebūtų uždirbęs 21 997,85 Eur per mėnesį, nes 2019 m. rugpjūčio mėn. pradėjo dirbti kitas gydytojas odontologas–burnos chirurgas, kurio įkainiai pigesni. Be to, kitas gydytojas iš karto perėmė dalį, nutraukus ieškovo darbo sutartį – visas jo darbo funkcijas. Jeigu ieškovas būtų dirbęs atsakovės įmonėje, jis būtų gavęs ne didesnes kaip pusė vidutinio darbo užmokesčio pajamas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo darbo sutartyje nustatyta 8 valandų darbo savaitė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ar ieškovas būtų inicijavęs darbo sutarties pakeitimą, t. y. būtų sumažintas ieškovo darbo valandų skaičius, darbo savaitės trukmė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojos I. G. ir J. R. patvirtino, kad klinikoje vienu metu gali dirti tik vienas chirurgas, nes įrengta tik viena darbo vieta (vienas kabinetas). Dėl to sutiktina su ieškovo argumentu, kad atsakovė, kaip darbdavė, būtų turėjusi užtikrinti ieškovui 38 valandų darbo savaitę.
46. Aplinkybė, kad į darbą priimtas antras specialistas, savaime nepatvirtina, kad sumažės ieškovo darbo krūvis ar jo apskritai neliks, nes kito gydytojo įkainiai mažesni. Byloje nėra šalių ginčo, kad ieškovas – tarptautiniu mastu pripažintas ir vienas žymiausių burnos chirurgų Lietuvoje. Pagrįsta manyti, kad asmuo (pacientas) kreipiasi į gydytoją odontologą – burnos chirurgą kaip į konkretų asmenį, kurio kompetencija jį tenkina. Apeliantė akcentuoja, kad ieškovo įkainiai labai brangūs. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kokias pajamas ieškovo pastangomis ir darbu gavo atsakovė. Taigi ieškovas, nepriklausomai nuo jo paslaugų įkainių, visada turėjo darbo. Antro gydytojo odontologo–burnos chirurgo įdarbinimas klinikoje nereiškia, kad ieškovo pajamos sumažėtų ar apskritai jų negautų. Asmuo, kuriam reikalingos tokio pobūdžio paslaugos, nėra suvaržytas kreiptis į konkretų gydytoją ar konkrečią kliniką. Iki ieškovo darbo sutarties nutraukimo pacientai, kreipdamiesi į atsakovės kliniką, žinojo apie taikytus įkainius už ieškovo suteiktas paslaugas. Pacientai, manydami, kad taikomi įkainiai per dideli, galėjo rinktis kitą kliniką. Antro gydytojo, kurio paslaugų įkainiai pigesni negu ieškovo, įdarbinimas, gali būti vertintinas kaip atsakovės klientų skaičiaus padidėjimas. Tikėtina, kad ieškovas, dirbdamas atsakovės klinikoje, būtų turėjęs įprastą darbo krūvį ir gavęs panašaus dydžio darbo užmokestį. Dėl to šis atsakovės argumentas nėra pagrindas mažinti ieškovui DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompensaciją.
47. Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 1, 2 punktais paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės ir trečias (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis. Nuo 2020 m. kovo 16 d. paskelbtas trečias (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis bei karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir patvirtintas karantino režimas (Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas) 1–3 punktai). Pastaruoju Vyriausybės nutarimu įvesti sveikatos priežiūros įstaigų veiklos ribojimai, kurie taikyti ir atsakovei. Nutarimo 3.4.3.2 punktu nustatytas planinių konsultacijų, diagnostinių, profilaktinių ir gydomųjų paslaugų atidėjimas, išskyrus pagalbą ir paslaugas, kurių nesuteikus pacientui atsirastų poreikis būtinajai medicinos pagalbai arba reikšmingai pablogėtų paciento būklė; 3.4.4 punkte nurodyta atidėti odontologijos paslaugų teikimą, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą. Šie ir kiti ribojimai taikyti iki 2020 m. gegužės 18 d., vėliau iš dalies panaikinti. Atsakovė įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovė patyrė neigiamą finansinį poveikį (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2020 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. VA-27 „Dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams, paveiktiems koronaviruso (COVID-19) sukeltų neigiamų pasekmių“ 2.1 punktas).
48. Teisėjų kolegijų pažymi, kad nagrinėjimu atveju svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2020 m. kovo 13 d., t. y. iki Nutarimu taikytų atsakovės veiklos ribojimų, įsigaliojusių 2020 m. kovo 16 d. Apeliantė teigia, kad jos veikla tapo nuostolinga 2020 m. vasario mėn., kai padaugėjo koronaviruso atvejų, nes klientai atšaukė užsakymus. Atsakovės pajamos, lyginat su 2020 m. sausio mėn., 2020 m. vasario mėn. sumažėjo daugiau negu 33 proc., kovo mėn. – daugiau negu 75 proc. Dėl atsakovės veiklos draudimo, ji nuo 2020 m. kovo 16 d. iki gegužės 18 d. negavo pajamų. Apeliantė pateikė į bylą 2020 m. sausio–rugpjūčio mėn. pelno (nuostolių) ataskaitą. Iš šios ataskaitos matyti, kad atsakovė 2020 m. vasario–rugpjūčio mėn. patyrė nuostolių, kurių didžiausią dalį sudaro bendrosios ir administracinės sąnaudos. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą ir prašydama išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, nurodė, kad jos banko sąskaitose yra tik 219,96 Eur suma, bet nenurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 6–10 d. į savo advokatų sąskaitą pervedė 220 000 Eur sumą. Iš pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos neaišku, kaip atspindėta ši suma. Ieškovas, siekdamas įvertinti atsakovės finansinę būklę, vadovaujasi 2020 m. kovo mėn. ekspertizės aktu, kuriame išanalizuota įmonės rinkos konkurencinė aplinka, finansinė būklė nuo 2016 m bei galimi šalies ekonomikos veiksniai, taip pat ir COVID–19 įtaka. Eksperto vertinimu, 2021–2024 metais prognozuojamas atsakovės metinis pelnas kiekvienais metais svyruoja nuo 137 761 Eur iki 164 666 Eur. Pagal finansinę įmonės ataskaitą, 2019 m. gruodžio 31 d. atsakovė grynųjų pinigų likutis – 303 629 Eur. Dėl to, atsižvelgiant į 2020 m. sausio–rugpjūčio mėn. patirtus nuostolius, įmonės finansinė būklė ir mokumo koeficientai išlieka labai geri. Tai patvirtina pirmiau nurodyta aplinkybė, kad atsakovė pervedė 220 000 Eur sumą į advokatų depozitinę sąskaitą. Taip pat tai, kad, antstoliui pradėjus priverstinį vykdymą, atsakovė sumokėjo įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistas sumas į antstolio depozitinę sąskaitą. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad priteistos kompensacijos dydis nebuvo neproporcingas atsakovės veiklos suvaržymui, jos turtinei būklei ir galimybei sumokėti tokio dydžio kompensaciją. Atsakovė nepateikė į bylą duomenų, kad, sumokėjus kompensaciją ieškovui, nukentėjo kitų darbuotojų interesai, pavyzdžiui, atsakovė vėlavo ar negalėjo jiems sumokėti viso ar dalies darbo užmokesčio.
49. Apeliantė teisingai nurodo, kad karantinas turėjo įtakos atsakovės veiklai, bet ši aplinkybė nėra savarankiškas pagrindas mažinti ieškovui priteistiną kompensaciją. Tai, kad atsakovė įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID–19, sąrašą, patvirtina, kad atsakovės veikla patyrė suvaržymų. Tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta šių suvaržymų apimtis ir padariniai. Sutiktina su apeliantės argumentu, kad dėl COVID–19 pandemijos padarinių sumažėjo atsakovės pajamos. Tikėtina, kad ieškovas, dirbdamas atsakovės klinikoje, būtų gavęs mažesnes negu jo vidutinis darbo užmokestis pajamas. Tačiau atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškovui būtų sumokėta tik fiksuota jo darbo užmokesčio dalis arba ieškovas būtų prastovose iki 2020 m. rudens ir dėl to jam mokėtinas darbo užmokestis 2020 m. gegužės–rugpjūčio mėn. neviršytų 576,65 Eur. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad Vyriausybės nutarimu nustatytas karantino režimas neuždraudė atsakovės veiklos. Atsakovės klinika – medicinos įstaiga, nuo 2012 m. liepos 30 d. turinti sveikatos priežiūros licenciją, suteikiančią teisę teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – anesteziologijos ir reanimatologijos – paslaugas. Dėl to atsakovė karantino metu turėjo užtikrinti būtiną medicinos pagalbą, visiems pacientams, kuriems atliktos operacijos ir chirurginės intervencijos, teikti reguliarią medicininę pagalbą, juos nuolat stebėti. Be to, turėjo teikti paslaugas nuotoliniu būdu, t. y. išrašyti vaistus, nuskausminamuosius, būtinus po implantacijos, nedarbingumo pažymėjimus ir pan.). Atsakovė pateikė į bylą įsakymų dėl atostogų ir prastovos karantino laikotarpiu kopijas, iš kurių matyti, kad klinika užtikrino, jog būtų teikiama būtina medicininė pagalba pacientams, t. y. prastovoje, atostogose esantys darbuotojai galėjo būti informuoti apie būtinybę užtikrinti būtinosios pagalbos teikimą pacientams. Dėl to darytina išvada, kad gydytojas–burnos chirurgas karantino laikotarpiu būtų dirbęs ir teikęs savo paslaugas pacientams tiek kontaktiniu, tiek nuotoliniu būdu. Vis dėlto atsižvelgiant į karantino metu paskelbtus suvaržymus, į tai, kad daugiau negu du mėnesius galėjo būti teikiama tik būtinoji medicininė pagalba, darytina išvada, kad ieškovo vidutinės mėnesio pajamos būtų mažesnės, bet didesnės negu fiksuota darbo užmokesčio dalis.
50. Atsakovė nepaneigė aplinkybės, kad ieškovas, dirbdamas jos klinikoje, buvo pilnai užimtas, visada turėjo klientų. Akcentuotina tai, kad ieškovas generavo didžiausią dalį atsakovės visų pajamų. Dėl to apeliantės argumentas, kad kiti pacientai būtų siunčiami pas kitą gydytoją, kurio paslaugų įkainiai mažesni, atmestinas kaip neįrodytas. Apeliantės pacientai galėjo rinktis kitas klinikas, kuriose už paslaugas būtų sumokėję pigiau negu už ieškovo suteiktas paslaugas. Jeigu ieškovas toliau būtų dirbęs klinikoje, atsakovei atnaujinus veiklą, tikėtina, kad jo darbų apimtis nebūtų mažesnė ir jis būtų uždirbęs 21 997,85 Eur per mėnesį.
51. Apeliantė teigia, kad, atleidus ieškovą iš darbo, jis gavo pajamas kitose įmonėse (duomenys neskelbtini), kurias valdo per susijusius asmenis. Ieškovas atsikirsdamas į šį apeliantės argumentą, pateikė į bylą duomenis apie gautas pajamas šiose įmonėse, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2020 m. sausio 21 d., jos vienintelė akcininkė – ieškovo sesuo R. B.. Ši klinika nevykdė veiklos iki 2020 m. spalio 30 d., nes nebuvo gauta licencija iš valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas būtų slėpęs kitas gautas pajamas.
Žemesnės instancijos teismas
52. Ieškovas prašo atsižvelgti į tai, kad jis atsakovės klinikoje dirbo daugiau negu dešimt metų ir savo darbu generavo daugiau negu pusę visos įmonės apyvartos. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, paskaičiavo kompensaciją tik už 2,5 metus, bet ne už visą dirbtą laikotarpį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina priteistos kompensacijos dydžio pagrįstumo.
53. Įvertinusi pirmiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, negalėjo įvertinti kad atsakovės veikla bus suvaržyta Vyriausybės Nutarimu ir dėl to atsakovė galės teikti tik būtiną medicininę pagalbą. Nustačius, kad, jeigu ieškovas nebūtų atleistas ir toliau būtų dirbęs atsakovės klinikoje, jo darbo krūvis nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. būtų mažesnis ir ieškovas būtų gavęs mažesnes pajamas. Akcentuotina tai, kad atsakovė neteisėtai atleido darbuotoją, kuris generavo daugiau negu pusę atsakovės pajamų, buvo pripažintas kaip kvalifikuotas specialistas ir ilgą laiką vienintelis chirurgas klinikoje. Atsakovės klinikoje pradėjo dirbti kitas gydytojas odontologas–burnos chirurgas, kurio teikiamos paslaugos pigesnės. Atsakovė, atleisdama ieškovą iš darbo turėjo įvertinti tai, kad jos pajamos gali sumažėti. Iš viešų duomenų nustatyta, kad kitos atsakovei konkurencingos įmonės, pasibaigus karantino suvaržymams, gavo didesnes negu iki karantino pajamas. Įvertinus ieškovo įdirbį, taip pati, kad jis visada turėjo klientų ir generavo dideles pajamas, darytina išvada, kad, jeigu jis būtų dirbęs atsakovės įmonėje, pasibaigus karantinui, jis būtų gavęs ne mažesnes negu anksčiau gautos pajamas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, teikiančių pagrindą mažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ar karantino paskelbimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, ieškovui priteistinos kompensacijos dydis mažintinas už du mėnesius, t. y. kai atsakovės veikla buvo suvaržyta, t. y. 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytu laikotarpiu ieškovas, dirbdamas atsakovės klinikoje, būtų gavęs ne mažiau negu pusę pirmiau nustatyto vidutinio darbo užmokesčio dydžio kiekvieną mėnesį, t. y. per du mėnesius ieškovas būtų gavęs vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio pajamas. Dėl to ieškovui priteistina 241 976,35 Eur (21 997,85 Eur x 10 mėn. + 21 997,85 Eur) kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką (DK 218 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija vertina, kad tokio dydžio kompensacija užtikrina darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą, t. y. kompensuoja darbuotojo negautas pajamas ir švelnina darbdavio įsipareigojimų įvykdymą. Pirmiau nustatyta, kad ieškovas generavo didelę dalį atsakovės pajamų, jo darbo užmokestis buvo didžiausias klinikoje, todėl tokio dydžio kompensacija atitinka jos tikslą ir paskirtį, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalį). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
55. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 2 904 Eur už teisines paslaugas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2 117,50 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir 3 155,81 Eur už atsiliepimą į kasacinį skundą. Atsakovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 2 498,84 Eur išlaidų už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme, 2 227,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 2 227,50 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą.
56. Ieškovas ieškinyje suformulavo tris savarankiškus reikalavimus: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovės kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus; 3) priteisti iš atsakovės 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas tenkino pirmą ieškinio reikalavimą, antro ir trečio reikalavimų dalį, t. y. 91,67 proc. antro reikalavimo (241 976,35 Eur x 100 proc. : (21 997 Eur x 12 mėn.) ir 7 proc. trečio reikalavimo (1000 Eur x 100 proc. / 15 000 Eur). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas patenkino 66,22 proc. ieškinio reikalavimų ir 2,78 proc. apeliacinio ir kasacinio skundo reikalavimų. Dėl to ieškovui iš atsakovės priteistina 1 923,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, 2 058,63 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme ir 3 068,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinėje instancijoje, iš viso – ieškovui iš atsakovės priteistina 7 049,74 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei iš ieškovo priteistina 844,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Atlikus ieškovui ir atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumų įskaitymą, iš atsakovės ieškovui priteistina 6 205,63 Eur bylinėjimosi išlaidų (7 049,74 Eur – 844,11 Eur).
57. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovės į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ieškinio suma paskaičiuojama pagal CPK 85 straipsnyje nustatytas taisykles. Pirmiau nustatyta, kad ieškovas šioje byloje pareiškė tris reikalavimus. Už neturtinį reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu mokėtinas 75 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Už turtinius reikalavimus priteisti iš atsakovės kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus ir neturtinės žalos atlyginimą žyminis mokestis nustatomas pagal išieškomą sumą. Dėl to ieškovas už turtinius ieškinio reikalavimus turėjo sumokėti 3 892 Eur žyminį mokestį. Iš viso ieškovas už pareikštus reikalavimus turėjo sumokėti 3 967 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, žyminis mokestis paskaičiuotinas proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Pirmiau nustatyta, kad teismas tenkino 66,22 proc. ieškinio reikalavimų. Dėl to atsakovė turi sumokėti į valstybės biudžetą 2 626,95 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
58. Į bylą pateikti duomenys, kad atsakovė sumokėjo po 2 227,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus. Akcentuotina, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos atsižvelgiant ne tik į teismo tenkintinų reikalavimų proporciją, bet ir į aplinkybes, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pirmiau nustatyta, kad atsakovė nepagrįstai atleido ieškovą iš pareigų. Dėl to ieškovas turėjo ginti savo teises teisme. Ieškovui priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką sumažinta dėl aplinkybių, kurioms ieškovas negalėjo turėti įtakos. Nesant paskelbto karantino dėl COVID–19 pandemijos ir nustatytų suvaržymų odontologinėms klinikoms, nebūtų pagrindo mažinti ieškovui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką. Be to, teismas tenkino tik 2,78 proc. apeliacinio ir kasacinio skundo reikalavimų. Dėl to yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir nepriteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidų, proporcingų patenkintų reikalavimų daliai.
59. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.
60. Dėl visų šioje nutartyje išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinis skundas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pagrįstas, todėl yra pagrindas pakeisti šioje dalyje apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 31 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 23 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Tenkinti iš dalies atsakovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimo.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimo dalį dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, nurodant, kad ieškovui S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Mir Global“ (juridinio asmens kodas 301794709) priteista 241 976,35 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt vieno tūkstančio devynių šimtų septyniasdešimt šešių eurų 35 ct) kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką.
Perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti ieškovui S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Mir Global“ (juridinio asmens kodas 301794709) 6 205,63 Eur (šešis tūkstančius du šimtus penkis eurus 63 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose.
Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Mir Global“ (juridinio asmens kodas 301794709) 2 626,95 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt šešis eurus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (žyminio mokesčio). Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.