- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-2207-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-62-3-01136-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“
- Trečiasis asmuo
- A. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“, trečiajam asmeniui A. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
2012 m. rugsėjo 26 d. A. K. jam priklausančiu automobiliu Renault Laguna, v. n. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į važiuojamoje kelio (duomenys neskelbtini) dalyje buvusį įsmukusį nuotekų šulinį, kuris buvo nepažymėtas įspėjamaisiais kelių ženklais bei neaptvertas. Automobilis buvo apgadintas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Kadangi automobilis Renault Laguna, v. n. (duomenys neskelbtini), buvo draustas UAB DK „PZU Lietuva“ savanoriškuoju draudimu, 2012 m. spalio 19 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. draudikas išmokėjo nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokas, kurių bendra suma sudarė 506,60 Eur (1749,19 Lt). Ieškovui CK 6.271 straipsnio pagrindu pareiškus atsakovei Kauno miesto savivaldybei pretenziją dėl žalos atlyginimo regreso teise, atsakovė nereagavo ir žalos neatlygino, todėl ieškovė kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kauno vandenys“ solidariai 506,60 Eur žalos atlyginimą, 52,95 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2014 m. kovo 17 d. sprendimu Kauno administracinis teismas skundą tenkino iš dalies. Ieškovei ir atsakovei Kauno miesto savivaldybei sprendimą apskundus, 2014 m. lapkričio 19 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi bylą perdavė nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Vadovaujantis Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi, ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė ieškinį atsakovams dėl 506,60 Eur žalos atlyginimo, 52,95 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad neteisėti atsakovų veiksmai (neveikimas) pasireiškė netinkama vietinės reikšmės kelio (Taikos prospekto) priežiūra arba visiška nepriežiūra, dėl ko nebuvo pastebėtas ir suremontuotas važiuojamojoje kelio dalyje atsiradęs įsmukęs šulinys, kuris taip pat nebuvo pažymėtas įspėjamaisiais kelio ženklais, t. y. atsakovai neveikė taip, kaip numatyta pagal teisės aktus. Draudikas atliko žalos įvertinimą remdamasis Lietuvos Respublikoje įteisinta AUDATEX sistema, todėl abejoti nustatytu žalos dydžiu nėra jokio pagrindo.
Šalies argumentai
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovės nuomone, ji nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, kadangi šuliniai priklauso ir juos prižiūri UAB „Kauno vandenys“, o ne Kauno miesto savivaldybė. Įvertinus tai, kad autoįvykis įvyko įvažiavus į įsmukusį šulinį, atsakinga už galimai kilusią žalą laikytina tik UAB „Kauno vandenys“. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių neteisėtų Kauno miesto savivaldybės veiksmų ir priežastinio ryšio egzistavimą. Priešingai, byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad žala atsirado ne dėl duobės, o dėl šulinio, todėl pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų savivaldybės atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Kauno vandenys“ su ieškiniu nesutiko. Atsakovės nuomone, dėl kilusios žalos kaltas trečiasis asmuo A. K., kuris įvažiavo į įsmukusį šulinį ir apgadino automobilį. Iš UAB „Kauno vandenys“ Avarinės tarnybos viršininko R. S. tarnybinio pranešimo matyti, kad nuotekų šulinys yra įsmukęs tik 3-5 cm, todėl jis negalėjo būti automobilio sugadinimo priežastimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“ 506,60 Eur žalos atlyginimą, 52,95 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-09-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ ieškovei bylinėjimosi išlaidas – 20,85 Eur žyminio mokesčio ir 500 Eur atstovavimo išlaidų bei valstybei priteisė 4,57 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad draudėjas trečiasis asmuo A. K. 2012 m. rugpjūčio 3 d. apdraudė transporto priemonę Renault Laguna, v. n. (duomenys neskelbtini)UAB DK „PZU Lietuva“. Automobilis 2012 m. rugsėjo 26 d. įvažiavo į važiuojamoje kelio (duomenys neskelbtini) dalyje buvusį įsmukusį nuotekų šulinį, kuris buvo nepažymėtas įspėjamaisiais kelių ženklais bei neaptvertas. Automobilis buvo apgadintas. 2012 m. rugsėjo 26 d. priimtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Pagal žalos dydį patvirtinančius dokumentus, ieškovas 2012-10-19 ir 2012-11-16 išmokėjo nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokas, kurių bendra suma 506,60 Eur. Ieškovas CK 6.271 straipsnio pagrindu pareiškė atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir UAB Kauno vandenys reikalavimą dėl žalos atlyginimo regreso teise.
Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, teismas konstatavo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas yra savivaldybės funkcija, tačiau Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta galimybė savivaldybei tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų suteikimu, perduoti pagal sudarytas sutartis kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Nagrinėjamu atveju tarp Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kauno vandenys“ yra sudaryta sutartis dėl vandens tiekimo ir kanalizacijos paslaugų teikimo Kauno mieste, kurios pagrindu UAB „Kauno vandenys“ yra atsakinga už vandentiekio ir kanalizacijos paslaugų teikimą. Šių aplinkybių neginčijo nei UAB „Kauno vandenys“, nei ieškovė. Vadovaujantis tuo, teismas sprendė, kad UAB „Kauno vandenys“ privalėjo užtikrinti, kad ginčo šulinys atitiktų Statybos techninio reglamento STR 2.07.01:2003 371 punkto reikalavimus. Teismas ieškinio argumentus, kad atsakovės Kauno miesto savivaldybės kaltė pasireiškė ginčo šulinio nepažymėjimu įspėjamaisiais kelių ženklais, nagrinėjamu atveju pripažino nepagrįstais, kadangi civilinėje byloje nėra ir ieškovė byloje neprašė išreikalauti jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB „Kauno vandenys“, būdama atsakinga už ginčo šulinio atitikimą Statybos techninio reglamento STR 2.07.01:2003 371 punkto reikalavimams, dar iki eismo įvykio savalaikiai informavo Kauno miesto savivaldybę apie ginčo šulinio įsmukimą. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas ieškinio atsakovo Kauno miesto savivaldybės atžvilgiu netenkintino.
Sprendžiant dėl atsakovės UAB „Kauno vandenys“ atsakomybės, teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad šulinys buvo įsmukęs tik 3-5 cm, todėl negalėjo lemti žalos automobiliui kilimo. Minėtą argumentą atsakovė grindė tik savo darbuotojo, materialiai priklausomo nuo atsakovo ir tiesiogiai suinteresuoto atsakovui palankia kilusio ginčo baigtimi tarnybiniu pranešimu, kurį teismas nelaikė pagrindu netenkinti pagrįstų ir teisėtų ieškovo reikalavimų atsakovės UAB „Kauno vandenys“ atžvilgiu. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad važiuojamoje kelio dalyje esantis ginčo šulinys įvykio metu buvo nepažymėtas įspėjamaisiais kelių ženklais bei neaptvertas. UAB „Kauno vandenys“ byloje nenurodė, nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad trečiojo asmens automobilis galėjo būti apgadintas kitu laiku ar kitomis aplinkybėmis. Teismas vertino, kad automobilio savininko atsakomybę paneigia civilinėje byloje esantis VPK KPV 2012-09-26 nutarimas, kuriame konstatuota, kad vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas vertino, kad automobilio apgadinimui yra reikšminga ne tik šulinio įsmukimo gylio aplinkybė, bet ir įsmukimo kampas. Teismas konstatavo, kad automobilio apgadinimo eismo įvykio metu atsiradusios žalos dydį patvirtina ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai. Atsakovas įrodymų paneigiančių ieškovės nurodytą žalos dydį nepateikė, neprašė skirti byloje žalos dydžio nustatymo ekspertizės. Nustatytų aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad ieškovas civilinėje byloje įrodė atsakovui UAB „Kauno vandenys“ pareikštų reikalavimų ir reikalavimų dydžio pagrįstumą.
Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, vadovavosi bylinėjimosi išlaidų dydžio atitikimo 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis bei įvertino tai: kad išnagrinėta civilinė byla nėra vienintelė išnagrinėta byla pagal tos pačios ieškovės ieškinius dėl iš dalies tapataus pobūdžio ginčų, kuriose ieškovė pateikia panašius ieškinį pagrindžiančius argumentus; atsižvelgė į tai, kad ne tik dėl atsakovės UAB „Kauno vandenys“ veiksmų užsitęsė bylos išnagrinėjimas (ginčo nagrinėjimo eigoje keitėsi bylos teismingumas); įvertino ir aplinkybę, kad ieškovo atstovė atvyko ir dalyvavo ne viename teismo posėdyje ir dėl to patyrė išlaidų. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, teismas ieškovo prašomas priteisti atstovavimo išlaidas sumažino iki 500 Eur, priteisė ieškovei iš atsakovės „Kauno vandenys“ ieškovės sumokėtą žyminį mokestį bei teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kauno vandenys“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2- 1969-615/2015 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantės nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.
2. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi tik trečiojo asmens A. K. parodymais, kad automobilis apgadinimus patyrė užvažiavęs ant įsmukusio nuotekų šulinio, tačiau neatsižvelgė į kitas svarbias bylos aplinkybes, t. y. A. K. patyrė jau ne pirmą įvykį, už kurį jam atlygina draudimo bendrovė, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai. Apeliantės nuomone, automobilio patirti sugadinimai – amortizatorius išlindo per variklio gaubtą nėra būdingi įvažiavimui į nusėdusį nuotekų šulinį. Tokie sugadinimai yra būdingi atsitrenkiant į kliūtį. Nors teismas konstatavo, kad automobilio apgadinimui yra reikšmingas ne tik nuotekų šulinio įsmukimo gylis, bet ir šulinio įsmukimo kampas, iš byloje esančių nuotekų šulinio nuotraukų matyti, kad jokio aštraus kampo įsmukusiame nuotekų šulinyje nėra, o įsmukimas yra nuolaidus, todėl šioje situacijoje automobilis negalėjo patirti stipraus smūgio.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas konstatavo, kad automobilis galėjo būti apgadintas įvažiavus į važiuojamojoje kelio dalyje esantį įsmukusį nuotekų šulinį, vadovaujantis Kauno apskrities VPK KPV 2012-069-26 nutarimo duomenimis, tačiau bylos medžiaga tokių išvadų nepagrindžia. Policijos pareigūnai tik nurodė, kad apgadintas automobilis stovi gatvėje, o už 136 metrų yra įsmukęs nuotekų šulinys. Policijos pareigūnai neišmatavo nuotekų šulinio įsmukimo gylio. Tai padarė UAB „Kauno vandenys“ Avarinės tarnybos viršininkas R. S., kuris nustatė, kad šulinys įsmukęs 3-5 cm. ir pateikė įsmukusio šulinio nuotraukas. Be to, šulinio įsmukimas nustatytas 2013 m. lapkričio 29 d., t. y. nuo įvykio praėjus daugiau nei 1 metų laikotarpiui (įvykis 2012-09-26), todėl įvykio metu šulinys galimai buvo įsmukęs mažiau. Kitokių objektyvių duomenų apie šulinio įsmukimo dydį byloje nebuvo pateikta, todėl teismas turėjo vadovautis UAB „Kauno vandenys“ pateikta informacija, R. S. tarnybiniu pranešimu, tuo labiau, kad minėtas darbuotojas savo išvadas yra pateikęs daugiau nei trisdešimtyje civilinių bylų ir nei vienoje byloje nebuvo suabejota jo pateiktų išvadų objektyvumu. Tuo tarpu teismas nepagrįstai nesivadovavo pateikta išvada.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ prašo teismo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1969-615/2015, ir priteisti iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ ieškovės naudai 2164,11 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino ieškovės pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio atitikimo 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatoms, nevertino ieškovo pateikto detalizuoto suteiktų teisinių paslaugų sąrašo. Sprendimą sumažinti priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį teismas motyvavo tik abstrakčiais argumentais, nepagrindė kokių skaičiavimų pagrindu priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sudaro būtent 500 Eur dydžio suma. Ieškovo nuomone, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra ženkliai mažesnės už Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas dalyvavo net 6 teismo posėdžiuose, taip pat patyrė išlaidų dėl kelionių į Kaune vykusius teismo posėdžius (ieškovės buveinė Vilniuje, todėl pasitelkė teisininkus, kurių buveinė taip pat yra Vilniuje) bei rašytinių paaiškinimų rengimą. Už šių paslaugų suteikimą prašė teismo priteisti 974,75 Eur. Todėl prašomų priteisti išlaidų suma yra pagrįsta.
2. Teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tinkamai nemotyvuota, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas taip pat nenurodė ir nedetalizavo, už kurias paslaugas prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, ir kodėl būtent jos turėtų būti mažinamos. Panašaus pobūdžio ginčų nagrinėjimas negali būti pagrindu faktiškai patirtų bylinėjimosi išlaidų mažinimui, priešingai, laikytina, kad profesionalias teisines paslaugas teikiantys advokatai turi sukaupę reikšmingą patirtį tokio pobūdžio bylose, todėl teikiamos teisinės paslaugos yra kvalifikuotos, o paslaugų kaina neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių. Išlaidų mažinimas prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.
3. Apeliantė pažymi, kad ne dėl ieškovės kaltės byla buvo nagrinėjama Kauno apygardos administraciniame teisme, vėliau Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir tik po to perduota nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Ieškovė faktiškai patyrė bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą ruošiant skundą, prašymus, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nagrinėjant bylą administracinės kompetencijos teismuose. Bylą perdavus nagrinėti Kauno apylinkės teismui, ieškovė parengė ieškinį, o vėliau, teismo įpareigojimu, parengė dubliką. Net žinodami, jog ieškinys pagrįstas, atsakovai vis tiek bylinėjosi ir geranoriškai žalos neatlygino. Šalys turėjo visas galimybes taikiai išspręsti ginčą, tačiau atsakovai atsisakė bendradarbiauti, todėl UAB „Kauno vandenys“ privalo atlyginti visas ieškovės bylinėjimosi išlaidas, faktiškai patirtas ginčą nagrinėjant tiek administracinės kompetencijos teismuose, tiek ir Kauno apylinkės teisme.
4. Skundžiamu sprendimu nebuvo atstatyta šalių interesu pusiausvyra, kadangi faktiškai ieškovės patirtos išlaidos ženkliai viršija skundžiamu sprendimu priteistą sumą, nepaisant to, kad ieškovės materialinis reikalavimas buvo visiškai patenkintas. Priteistinos bylinėjimosi išlaidos buvo sumažintos nepagrįstai, tuo pažeidžiant teisingumo, protingumo, proporcingumo bei ekonomiškumo principus ir apskritai paneigiant ieškovo teisę į teisminę gynybą.
Atsiliepimas
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į byloje pareikštus apeliacinius skundus su jais nesutinka. Atsakovės nuomone, teismas pagrįstai nustatė atsakovės UAB „Kauno vandenys“ atsakomybę už patirtą žalą. Tuo tarpu pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas pagrįstai vertino, kad byla teisės aiškinimo ir taikymo atveju nebuvo sudėtinga ar reikalaujanti specifinių žinių. Be to, teismas pagrįstai sumažino prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, atsižvelgiant į tai, kad tas pats ieškovės atstovas ieškovę atstovavo ne vienoje analogiškoje byloje, sprendžiami klausimai nebuvo nauji. Tuo tarpu advokato kelionės išlaidos yra atlygintinos, kai yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad reikiamos specializacijos advokato nėra teismo vietoje. Šiuo atveju tokių įrodymų nebuvo pateikta. Vadovaujantis tuo, atsakovės nuomone, teismas, spręsdamas klausimą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, teisėtai ir pagrįstai atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai sumažino prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.
Atsiliepimu į atsakovės UAB „Kauno vandenys“ apeliacinį skundą ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsakovė UAB „Kauno vandenys“ apeliaciniame skunde nenurodė, kokios bylos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.
2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad priimdamas sprendimą teismas rėmėsi tik trečiojo asmens A. K. parodymais, kad neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių kitokius žalos ir sugadinimo apimties duomenis, nei nurodyta defektų apžiūros akte ar remonto sąmatoje, sąskaitose faktūrose, todėl vadovaujantis tik deklaratyviais atsakovės teiginiai keisti ar naikinti priimto sprendimo nėra pagrindo.
3. Nors atsakovė teigia, kad teismas turėjo vadovautis UAB „Kauno vandenys“ avarinės tarnybos viršininko R. S. tarnybinio pranešimo duomenimis, kadangi jis teikia išvadas daugybėje kitų bylų, kuriose dalyvauja atsakovė, atsakovės nuomone, ši aplinkybė tik dar labiau sustiprina abejones išvados objektyvumu. Nors atsakovės darbuotojo išvadoje nurodoma, kad 3-5 cm įsmukęs nuotėkų šulinys negalėjo būti automobilio sugadinimo priežastimi, minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš civilinėje byloje esančios medžiagos nustatyta, kad draudėjas trečiasis asmuo A. K. 2012 m. rugpjūčio 3 d. apdraudė transporto priemonę Renault Laguna, v. n. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 59-89). 2012 m. rugsėjo 26 d. eismo įvykio (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas A. K. priklausantis automobilis. Vairuotojo teigimu, automobilis apgadintas jam įvažiavus į kelyje įsmukusį šulinį. Įvykio vietą apžiūrėję policijos patruliai taip pat nustatė, kad automobilis galėjo būti apgadintas jam įvažiavus į duobę, todėl nubraižė įvykio schemą ir surašė tarnybinį patikrinimą (t.1. b. l. 11). Įvykio metu įsmukęs šulinys nebuvo pažymėtas įspėjamaisiais kelių ženklais bei neaptvertas. 2012 m. rugsėjo 26 d. priimtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties (t. 1, b. l. 11). Pagal žalos dydį patvirtinančius dokumentus (t. 1, b. l. 12-26) ieškovas 2012 m. spalio 19 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. išmokėjo nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokas, kurių bendra suma sudarė 506,60 Eur (1749,19 Lt). Pirmosios instancijos teismui nustačius UAB „Kauno vandenys“ atsakomybę dėl kilusios žalos, teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškiniu prašomą žalos sumą tik iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Byloje kilo ginčas dėl materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą ir įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo.
Dėl UAB „Kauno vandenys“ atsakomybės
Pagal CK 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis).
Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o minėto straipsnio 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).
Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kauno vandenys“ neginčija fakto, kad tarp Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kauno vandenys“ yra sudaryta sutartis dėl vandentiekio ir kanalizacijos įrenginių eksploatavimo ir remonto. Iš to seka, kad atsakovė yra atsakinga už kanalizacijos šulinių būklę ir jų priežiūrą Kauno mieste. Be to, atsakovė iš esmės neginčija žalos atsiradimo fakto, žalos dydžio, todėl teismas pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su skundžiamu sprendimu, teigiant, kad tarp jos veiksmų ir kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, kadangi, atsakovės nuomone, įsmukęs nuotekų šulinys negalėjo sąlygoti žalos atsiradimo.
Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.).
STR 2.07.01:2003 371 punkto nuostatos numato, kad vandentiekio šulinių ar požeminių armatūrų antvožų dangčiai turi būti viename lygyje su gatvės danga. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų nuotekų šulinio foto nuotraukų (t. 1, b. l. 112-113) matyti, kad šulinio dangti jo apžiūros metu nebuvo viename lygyje su gatvės danga, ką patvirtino ir atsakovė, nurodydama, kad jos atstovas nuvykęs į įvykio vietą konstatavo, kad šulinio dangtis yra įsmukęs 3-5 cm. Iš to seka, kad nuotekų šulinys neatitikimo keliamų techninių reikalavimų. Negana to, šulinys įvykio metu nebuvo pažymėtas įspėjamaisiais kelio ženklais ir neaptvertas. Tiek iš minėtų foto nuotraukų, tiek iš byloje pateiktos policijos valdybos eismo įvykio vietos schemos (t. t. 1, b. l. 90) nėra pagrindo konstatuoti, kad be įsmukusio šulinio kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, būtų buvę kitų kliūčių, kurios galėjo būti kilusios žalos priežastimi. Iš byloje pateikto VPK KPV 2012-09-26 nutarimo turinio matyti, kad patrulis įvykio vietoje nustatė, jog automobilis galėjo būti apgadintas, jam įvažiavus įvažiavęs į duobę, o konstatavus, kad minėtos duobės (šulinio) esant intensyviam eismui vairuotojas galėjo nepastebėti, buvo nuspręsta, kad vairuotojo atžvilgiu netikslinga taikyti administracinio poveikio priemonių, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (t. 1, b. l. 11).
Atsakovė, siekdama paneigti aplinkybę, kad kilusią žalą sąlygojo nuotekų šulinio įsmukimas, vadovavosi tik vieninteliu rašytiniu įrodymu – UAB „Kauno vandenys“ tinklų skyriaus avarinės tarnybos viršininko R. S. 2013 m. lapkričio 29 d. tarnybiniu pranešimu (t. 2, b. l. 104), kuriame nurodyta, kad nežymiai pasmukęs šulinio dangtis automobilio apgadinimui įtakos turėti negalėjo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus tai, jog minėtą pranešimą rengė atsakovės darbuotojas, kuris yra materialiai priklausomas nuo atsakovės ir tiesiogiai suinteresuotas atsakovei palankia ginčo baigtimi, vien šio įrodymo pagrindu, nesant byloje kitų įrodymų, nėra pagrindo netenkinti ieškovės reikalavimų prieš atsakovę UAB „Kauno vandenys“. Kitų, jos teiginius patvirtinančių įrodymų, atsakovė nepateikė ir tinkamai savo atsikirtimo, kad žala kilo ne dėl techniškai netvarkingo šulinio, nepagrindė, neprašė teismo išreikalauti papildomus įrodymus, neprašė skirti byloje ekspertizę žalos kilimo priežastims nustatyti. Be to, nors atsakovės teigimu, trečiojo asmens A. K. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo yra patyręs jau ne vieną įvykį, už kurį jam atlyginta, šiai aplinkybei pagrįsti apeliantė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien deklaratyvūs atsakovės teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad prašoma priteisti žala kilo būtent dėl įsmukusio šulinio. Nustačius, kad žala kilo dėl techniškai netvarkingo šulinio, konstatuotini ir neteisėti atsakovės veiksmai (neveikimas), nevykdžius jai įstatymais ir kitais teisės aktais pavestų funkcijų.
Esant tokioms aplinkybėms, bei vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas daryti išvadą, kad žala kilo dėl važiuojamoje kelio dalyje buvusio netvarkingo nuotekų šulinio, atsakovei nesilaikius pareigos vykdyti jo priežiūrą, kas sąlygojo kilusią žalą. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apelianto nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, tačiau teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Iš to seka, kad diskrecijos teisė spręsti dėl konkrečios priteistinos išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti sumos yra suteikta bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau teismas šią teisę turi įgyvendinti atsižvelgdamas į teisės aktuose įtvirtintus kriterijus. Teismas, spręsdamas dėl jų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose (toliau ir Rekomendacijose) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą bei kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).
Byloje nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 2164,11 Eur atstovavimo išlaidų (t. 2 ,b. l. 105-106). Teismui tenkinus reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ buvo priteista 500 Eur atstovavimo išlaidų.
UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, neįvertino ieškovės pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio atitikimo 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatoms, nevertino ieškovės pateikto detalizuoto suteiktų paslaugų sąrašo, sprendimą sumažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio sumažinimą grindžiant tik abstrakčiais argumentais, nenurodant kokių skaičiavimų pagrindu pagrįstos bylinėjimosi išlaidos sudaro būtent 500 Eur.
Įvertinus tai, kad prašomos priteisti išlaidos buvo suteiktos galiojant Rekomendacijų redakcijai, paskelbtai valstybės žiniose, 2004 m. balandžio 15 d. Nr. 54-1845, t. y. iki įsigaliojant naujos redakcijos Rekomendacijoms, patvirtintoms Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, maksimalūs prašomų priteisti išlaidų dydžiai skaičiuotini taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri išlaidų patyrimo metu buvo 300 Eur.
Sutiktina su apeliante, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų sumų, bet vien tai nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Iš apeliantės pateiktos bylinėjimosi išlaidų detalizacijos matyti, kad dalį išlaidų sudaro ieškovės atstovo kelionės išlaidos iš Vilniaus į Kauną ir atgal, kurios įskaičiuotos į dalyvavimo posėdžiuose išlaidas, kurių buvo šeši. Lietuvos teismų praktikoje yra pasisakyta, kad nors Rekomendacijų 2.4 punkte ir įtvirtintas kriterijus – būtinybė išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, tačiau pagal Rekomendacijų 3 punktą advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas (LAT 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2011). Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Kauno apylinkės teismo vietovėje nebuvo reikiamos specializacijos advokato ar, kad advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje buvo būtinas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje kartu su advokatu atsakovui atstovavo ir advokato padėjėja, kuri ieškovę atstovavo keliuose teismo posėdžiuose. Apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nesusiję su Rekomendacijų 3 punkte nustatytais kriterijais. Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas tinkamai nepagrindė minėtų išlaidų ir nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtas kelionės išlaidas (kuro kvitų ir pan.).
Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, konstatuotina, kad nagrinėjama byla nebuvo itin sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių, kadangi nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė iš esmės tapataus pobūdžio ieškinius yra pareiškusi kitose bylose. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, vien 2015 metais Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka yra išnagrinėtos keturios civilinės bylos, kuriose ieškovė yra pareiškusi iš dalies tapataus pobūdžio ieškinius. Minėtos aplinkybės pagrindžia, jog advokatų darbo sąnaudos nagrinėjamoje byloje nebuvo didelės.
Vien tai, kad teismas nedetalizavo kodėl būtent tokia apimtimi t. y. nuo 2164,11 Eur iki 500 Eur, sumažintos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, nesudaro pagrindo sprendimo panaikinti apeliantės nurodytu absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu nurodytu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, tuo labiau, nesutiktina su apeliante, jog sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą nurodė, jog vadovavosi minėtų Rekomendacijų nuostatomis, atsižvelgė į bylos sudėtingumą, užsitęsusį bylos nagrinėjimą, ieškovės atstovų kelionės išlaidas.
Aptartų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas mažinti ieškovės prašomas priteisti atstovavimo išlaidas, tačiau ne tokia apimtimi t. y. iki 500 Eur. Įvertinus tai, kad ieškovės materialinis reikalavimas buvo patenkintas visiškai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas pakeisti (patikslinti) teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir padidinti ieškovei iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ priteistas atstovavimo išlaidas nuo 500 Eur iki 1200 Eur.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė yra pateikusi prašymą dėl 628,22 Eur bylinėjimo išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme. Minėtos išlaidos patirtos įsigaliojus Rekomendacijų 2015 m. kovo 19 d. redakcijai, todėl nustačius, kad prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių sumų, esant pateiktiems įrodymams, pagrindžiantiems atstovavimo išlaidų apmokėjimą, prašoma priteisti suma laikytina pagrįsta. Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, kas sudaro 55,45 proc., vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ ieškovei priteistinos 348,33 Eur atstovavimo išlaidos.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.
Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo rezoliucinę dalį – priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ (juridinio asmens kodas 132751369) bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti nuo 500 Eur (penkių šimtų eurų) iki 1200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų).
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ (juridinio asmens kodas 132751369) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) 348,33 Eur (tris šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 33 ct) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.