Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovei G. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas K. P. skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija) priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 41-49).

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galimai piktnaudžiauja savo teisėmis, nes siekia gauti dvigubą žalos atlyginimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į antstolio kontorą dėl priverstinio žalos išieškojimo, kas įrodo, kad pareiškėjas neturtinę žalą bando išsireikalauti iš eismo įvykį sukėlusio A. V., todėl tenkinus skundą pareiškėjas įgytų teisę iš A. V. ir kartu Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, kas sukurtų netoleruotiną situaciją, jog priimtais teismų sprendimais būtų pagerinta pareiškėjo turtinė padėtis, o ne kompensuota padaryta neturtinė žala. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas pats pasirinko savo teisių gynimo būdą, baudžiamojoje byloje pareikšdamas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo ir pradėjo neturtinės žalos išieškojimo procesą iš eismo įvykį sukėlusio nuteistojo A. V.. Ir tik paaiškėjus, kad išieškojimas CPK tvarka nėra perspektyvus, pareiškėjas nusprendė teikti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės. Pareiškėjas jau apgynęs savo teises, t. y. Panevėžio apylinkės teismui ir Panevėžio apygardos teismui jam priteisus neturtinę žalą, o po to supratęs, jog jo pasirinktas teisių gynimo būdas nėra efektyvus, bando naudotis kitu būdu, siekiant tų pačių savo teisių apgynimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš nagrinėjamos bylos medžiagoje esančios Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties (b. l. 7-13) nustatyta, kad 2018 m. gegužės 19 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) sankryžoje A. V., vairuodamas automobilį BMV525D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, t. y. būdamas apsvaigęs nuo alkocholio, nepasirinko saugaus greičio ir sukdamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės į kairę, nesuvaldė automobilio, trenkėsi į J. B. šaligatvio bortelius, sulaužė apsauginius šios gatvės atitvarus, nulaužė prie jų stovėjusius du kelio ženklus ir partrenkė šaligatviu ėjusį pėsčiąjį K. P.. Eismo įvykio metu nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo K. P. sveikata. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO bei byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-761-928/2019 A. V. pripažintas kaltu dėl 2018 m. gegužės 19 d. eismo įvykio ir iš draudimo bendrovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui K. P.) priteista 152,62 Eur turtinės ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimas; K. P. ieškinio dalis dėl turtinės žalos – išlaidų reikalingų korekcijai (kairio voko plastika ir rando antakyje rezekcija) bei akinių įsigijimui priteisimo, palikta nenagrinėta, nukentėjusiajam išaiškinus, kad turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, jei ateityje atsiras tokių išlaidų; likusioje dalyje ieškinys netenkintas. Pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą Panevėžio apygardos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020 apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeitė – iš civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ nukentėjusiajam K. P. priteisė 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir iš nuteistojo A. V. K. P. priteisė 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, neužtikrinus Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo nacionaliniuose teisės aktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2010; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Atsakovės atstovė byloje prašo taikyti ieškinio senatį (b. l. 76-79) nuo to momento, kai pareiškėjas pareiškė civilinį ieškinį Panevėžio apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-761-928/2019 ir vertino, kad 3 metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo yra pasibaigęs kažkuriuo momentu iki 2022 m. gruodžio 19 d., t. y. skaičiuojant 3 metus nuo Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio priėmimo dienos.

Taigi, teismas vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, privalo nustatyti, kada konkrečiai, nagrinėjamu atveju, prasidėjo ieškinio senaties termino eiga.

Kaip jau minėta, atsakovės atstovė ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su tuo momentu, kai pareiškėjas pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau byloje nesant duomenų, kada konkrečiai buvo pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje ir nesant duomenų kada draudikas priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos, senaties terminą skaičiuoja nuo Panevėžio apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-761-928/2019 nuosprendžio priėmimo dienos – 2019 m. gruodžio 19 d. Teismo vertinimu toks atsakovės atstovės argumentas dėl senaties termino eigos skaičiavimo pradžios nepagrįstas vien jau dėl tos aplinkybės, kad priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti skundžiamas apeliacine tvarka ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gali būti pakeistas pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas Panevėžio apylinkės teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-761-928/2019 reiškė civilinį ieškinį dėl 879,21 Eur turtinės ir 20500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, vėliau kaip pats nurodo, draudimo bendrovei išmokėjus 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, sumažino reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 16500 Eur. Panevėžio apylinkės teismui K. P. civilinį ieškinį tenkinus iš dalies, pareiškėjas dėl jo teikė apeliacinį skundą. Galiausiai Panevėžio apygardos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020 pakeitęs Panevėžio apylinkės teismo nuosprendį, pareiškėjui priteisė 1500 Eur neturtinės žalos iš draudiko ir 5000 Eur neturtinės žalos iš nuteistojo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties priėmimo ir jos įsiteisėjimo dienos, t. y. tos dienos, kuomet pareiškėjas sužinojo ar privalėjo sužinoti apie iš draudiko ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir iš žalą padariusio asmens A. V. priteistas sumas. Taigi, ieškinio senaties termino eiga šiuo atveju skaičiuojama nuo 2020 m. balandžio 16 d. Pareiškėjas skundu į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus kreipėsi 2023 m. balandžio 14 d. (b. l. 1), todėl vertintina, kad ieškinio senaties terminas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nėra praleistas.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Dėl neteisėtų veiksmų

Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublika neužtikrino savalaikio TPVCAPDĮ pakeitimo, neįgyvendino aktualių Europos Sąjungos direktyvų, todėl TPVCAPDĮ nuostatos neatitiko Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, prieštaravo Konstitucijoje įtvirtintiems protingumo ir teisingumo principams bei ES teisės aktų normoms.

Sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas, visų pirma būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodyta institucija – Finansų ministerija – veikė neteisėtai, t. y. ne taip, kaip privalėjo veikti. Tiek neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų patvirtinimas ar paneigimas, tiek tikslus jų apibrėžimas yra esminė sąlyga teisingo ir visapusiško teismo sprendimo, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmimui.

Būtent minėtos Direktyvos 2009/103/EB nuostatas ir ja siekiamus tikslus turėjo įgyvendinti šioje byloje aktualus ginčo laikotarpiu galiojęs nacionalinės teisės aktas – TPVCAPDĮ.

Eismo įvykio metu galiojo TPVCAPDĮ 11 straipsnio 3 dalies redakcija (2017 m. lapkričio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-769, galiojusi iki 2018 m. spalio 31 d.), kuri nustatė, kad už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5000000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1000000 Eur dėl žalos turtui.

Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-105-12) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalis). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalis). Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms ES Direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje S. von C. ir E. K. prieš L. N.-W., 14/83, EU:C:1984:153, 15 punktą, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 punktą). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Impact 41 punktą). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Impact 42 punktą). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis pasiremti nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose F. ir kt. prieš Italijos valstybę, C?6/90 ir C?9/90, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą M. & S. prieš Commissioners of Customs & Excise, C?62/00, 25 p., jau minėto sprendimo sujungtose bylose P. ir kt. 103 p.).

Eismo įvykio metu galiojusios (nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.) TPDCAPDĮ redakcijos 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas expressis verbis (aiškiais žodžiais) ribojo eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos draudimo išmokos dydį maksimalia 5000 Eur suma, t. y. nacionalinis reglamentavimas neatitiko Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų.

Pažymėtina, kad LVAT 2021 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3411-556/2021, yra konstatavęs neteisėtus Lietuvos valstybės veiksmus neužtikrinus Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo nacionaliniuose teisės aktuose.

Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje nustatytų nuostatų įgyvendinimo, todėl konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino ES Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnį. Teismas sutinka su pareiškėjo pozicija, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus. Taigi neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai konstatuojami.

Dėl neturtinės žalos ir priežastinio ryšio

Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą jis patyrė Lietuvos Respublikai neužtikrinus savalaikio TPVCAPDĮ pakeitimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Minėta, kad viešajai atsakomybei atsirasti būtinos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Pareiškėjui siekiant prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, jam kyla pareiga įrodyti, jog būtent dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, kurie šiuo atveju konstatuoti, jis patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

Nagrinėjamojoje byloje prašoma atlyginti neturtine žala pareiškėjas įvardija tą pačią neturtinę žalą, kurios atlyginimo klausimas jau buvo išspręstas Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-531/2020 (toliau- Panevėžio apygardos teismo nutartis). Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo nustatytas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis ir jos atlyginimas paskirstytas tarp draudimo bendrovės bei avarijos kaltininko. Minėtoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje aiškiai įvardinta, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala yra eismo įvykio pasekmė, atsiradusi dėl eismo įvyko kaltininko A. V. nusikalstamų veiksmų, t. y. nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjui kilusios neturtinės žalos ir eismo įvyko kaltininko A. V. nusikalstamų veiksmų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio priėmimo metu, tiek 2020 m. Panevėžio apygardos teismo nutarties priėmimo metu Direktyva 2009/103/EB jau buvo perkelta į TPVCAPDĮ. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra aiškiai nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje S., 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje K.-B., C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje F., C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

Taigi, teismas Panevėžio apygardos teismo nutartimi turėjo galimybę tiesiogiai taikyti Direktyvos 2009/103/EB nuostatas, jeigu būtų nustatęs Direktyvos 2009/103/EB taikymo sąlygas bei būtinybę. Panevėžio apygardos teismo nutartyje nėra pateikta jokių aplinkybių, argumentų bei motyvų, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis ar jo atlyginimo paskirstymas būtų buvęs apribotas būtent dėl eismo įvykio metu galiojusio teisinio reglamentavimo, t. y. TPVCAPDĮ nuostatų, įtvirtinusių tokį ribojimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad konstatuotas netinkamas Direktyvos 2009/103/EB nuostatų perkėlimas nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos pareiškėjo sveikatos sutrikdymui bei dėl to patirtiems nepatogumams ir dvasiniams išgyvenimams, t. y. nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp netinkamo Direktyvos 2009/103/EB perkėlimo ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad pats Direktyvos 2009/103/EB netinkamas perkėlimas ipso (savaime) jam sukėlė tam tikrus neigiamus išgyvenimus.

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad priežastiniu ryšiu tarp atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos turėtų būtų laikoma aplinkybė, jog iš A. V. priteistos sumos nėra galimybės išsiieškoti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš byloje esančio antstolio S. R. 2020 m. rugpjūčio 5 d. Išieškojimo negalimumo akto (b. l. 17-18) ir Patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo (b. l. 15-16) matyti, kad pagal pareiškėjo antstoliui pateiktą vykdomąjį dokumentą (vykdomasis raštas Nr. 1-761-928/2019) antstolis pareiškėjui grąžino vykdomąjį dokumentą neįvykdyta, surašęs išieškojimo negalimumo aktą, kadangi skolininkas neturi turto ir pajamų, iš kurių gali būti išieškota teismo priteista neturtinė žala. Iš aptartų dokumentų matyti, kad antstolis informavo pareiškėją apie išieškojimo iš skolininko A. V. nurodytam momentui negalimumą, tačiau tai nereiškia, kad antstolio kontorai vėliau pateikus vykdomąjį dokumentą pareiškėjui iš A. V. priteista neturtinė žala nebus išieškota. Tai, kad pareiškėjas iš A. V. iki šiol neišsieškojo teismo priteistos neturtinės žalos, nesuteikia jam pagrindo vėl kreiptis į teismą ir prašyti jau priteistos neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK XXII skyriuje reglamentuojančiame civilinę atsakomybę, nėra numatyta žalos atlyginimo perkėlimo Lietuvos valstybei ar kitam asmeniui galimybės.

Apibendrinant nagrinėjamoje byloje aptartas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

K. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.