Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Globalita“ ieškinį atsakovams V. M., K. V. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų uždaroji akcinė bendrovė „Autoblikas“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

13. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

14.1 Ieškovė su atsakovu V. M. 2019 m. rugpjūčio 16 d. sudarė darbo sutartį Nr. 537G pastolių statytojo pareigoms atlikti, darbo sutartis nutraukta 2019 m. gruodžio 20 d. atsakovo prašymu. Su atsakovu K. V. darbo sutartis Nr. 593G pastolių statytojo pareigoms sudaryta 2019 m. spalio 3 d., nutraukta 2019 m. gruodžio 20 d. atsakovo prašymu. Ieškovės 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. K19-409 atsakovas V. M. buvo komandiruotas į Rostoką, Vokietijoje, pastolių statymu, komandiruotės laikotarpis nuo 2019 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. Atsakovas K. V. buvo komandiruotas tos pačios dienos įsakymu Nr. K19-406 į tą patį miestą, jo komandiruotės laikotarpis nuo 2019 m. lapkričio 28 d. iki 2019 m. gruodžio 15 d.

14.2 Ieškovė 2019 m. spalio 25 d. su trečiuoju asmeniu UAB „Autoblikas“ sudarė transporto priemonės Opel Vivaro-B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. 11217 laikotarpiui nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2020 m. spalio 25 d. Nuomos mokestis su nuolaida už vieną dieną 28,333 Eur, bendra suma 10 200,00 Eur. Iš Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo Nr. 9176221, matyti, kad ši draudimo sutartis sudaryta transporto priemonei Opel Vivaro-B, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. 10:00 val. iki 2020 m. rugsėjo 19 d. 24:00 val. Draudėja – UAB „Autoblikas“. Įmonė UAB „Autoblikas“ 2019 m. gegužės 21 d. su Ergo Insurance SE Lietuvos filialu sudarė transporto priemonės draudimo sutartį Nr. 710-850-1900696, kuria metų laikotarpiui nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2020 m. gegužės 21 d. buvo apdrausti turtiniai interesai, susiję su transporto priemonės Opel Vivaro – B, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdymu, naudojimu, disponavimu. Metinė draudimo įmoka sudarė 14 538,02 Eur. Trečiojo asmens ERGO draudimo bendrovės partneris Vokietijoje administravo draudiminį įvykį ir pateikė sąskaitas ERGO draudimo bendrovei už eismo įvykiu metu padarytos žalos pastato sienai atlyginimą bei administravimo išlaidų apmokėjimą, t. y. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas apmokėjo partnerio išrašytas sąskaitas dėl eismo įvykio metu padarytos žalos pastato sienai bei patirtų administravimo išlaidų atlyginimo 2020 m. lapkričio 11 d. pervesdama partneriui 36 193,66 Eur ir 2021 m. balandžio 1 d. pervesdama 1 382,90 Eur, iš viso ERGO Insurance SE Lietuvos filialas atlygino 37 576,56 Eur išlaidų už eismo įvykio metu sugadintą turtą – pastato sieną.

14.3 Pagal ieškovės Darbo tvarkos taisyklių 4.5 punktą darbuotojas gali pasinaudoti transporto priemone savo asmeninėms reikmėms, gavęs darbdavio sutikimą. Už saugų tokios priemonės naudojimą savo reikmėms, laikantis visų nustatytų saugumo ir kitų reikalavimų bei naudojimosi metu padarytus materialinius nuostolius atsako darbuotojas. Analogiškas nuostatas įtvirtina Pastolių statytojo pareiginių nuostatų 3.1.2 ir 3.1.3 punktai. V. M. su šiomis Darbo tvarkos taisyklėmis ir Pastolių statytojo pareigybiniais nuostatais buvo supažindintas priimant į darbą 2019 m. rugpjūčio 16 d., o K. V. – 2019 m. spalio 3 d. Pagal komandiruojamo darbuotojo atmintinę, su kuria pasirašytinai supažindinti abu atsakovai V. M. ir K. V., visos komandiruotės metu draudžiama vartoti alkoholį ir psichotropines medžiagas („Alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų patikra“ 3 punktas), taip pat darbuotojas įpareigojamas tinkamai eksploatuoti suteiktą transportą, perduoti tik turintiems vairuotojo pažymėjimą, laikantis eksploatavimo taisyklių („Kelionė“ 3-4 punktai).

14.4 Ieškovei 2019 m. gruodžio 16 d. buvo pranešta, kad naktį iš 2019 m. gruodžio 14 d. į 2019 m. gruodžio 15 d. Rostoke, Vokietijoje, įvyko eismo įvykis su bendrovės išsinuomotu automobiliu „Opel Vivaro-B“, kuriame dalyvavo keturi neblaivūs bendrovės darbuotojai. Įvykį tyrė Vokietijos policija. Ieškovė gavo tyrimo medžiagos kopiją bei ją išvertė į lietuvių kalbą, iš jos nustatyta, jog eismo įvykis įvyko 2019 m. gruodžio 15 d. 02.26 val. (duomenys neskelbtini), Rostoke, Vokietijoje. V. M., Ž. H. S., E. R. ir K. V. važiavo su ieškovės išsinuomotu iš UAB „Autoblikas“ automobiliu „Opel Vivaro-B“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatve, prasiveržė pro apsauginę pėsčiųjų perėjos tvorą ir rėžėsi priekiu į pastato Nr. 32 fasadą. Policijos surašytoje įvykio ataskaitoje nurodyta, kad eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės gale rasti trys miegantys asmenys: V. M., Ž. H. S., E. R., jie buvo neblaivūs, į alkotesterį papūsti nesugebėjo, po 15 min. nuo pareigūnų atvykimo į įvykio vietą prie automobilio grįžo K. V., kuris stipriai kraujavo ties dešine ausim bei jam skaudėjo kaklą, su alkotesteriu jam nustatytas 1,55 prom. girtumas. Nė vienas iš automobilyje buvusių asmenų neprisipažino vairavęs automobilį. Rostoko universiteto medicinos įstaigos tyrimo 2020 m. sausio 7 d. išvadose nurodyta, jog E. R. kraujyje rasta 1,46 prom. alkoholio, K. V. – 1,69 prom., V. M. – 1,37 prom., Ž. S.– 1,30 prom. Vairuotojo pažymėjimą su savimi turėjo V. M. Ieškovė atliko vidinį tyrimą. Ieškovės darbuotojas M. Š. 2020 m. sausio 3 d. paaiškinime nurodė, kad automobilio raktelius pasiėmė V. M. su E. R. Atsakovas V. M. paaiškinime nurodė, kad apie 17 val. jis pasiėmė automobilį. Su automobiliu važiavo pas bendradarbius, lankė barus, striptizo klubus, sugalvojus važiuoti namo, automobilį vairuoti davė atsakovui K. V. Savo paaiškinime Ž. H. S. nurodė, kad nuvažiavus į paskutinį klubą K. V. liko sėdėti automobilyje vairuotojo vietoje. Grįžus iš klubo V. M. su K. V. tarėsi, kuris vairuos, nes V. M. teigė esąs neblaivus. Iš 2019 m. gruodžio 17 d. akto dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nustatyta, kad atsakovas V. M. 2019 m. gruodžio 14 d. vakare pasiėmė bendrovės išnuomotą transporto priemonę „Opel Vivaro“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), teigdamas, kad transporto priemonė bus naudojama nuvažiuoti į maisto parduotuvę. Kaip paaiškėjo vėliau, atsakovas V. M. transporto priemonę pasiėmė naudoti ne tam tikslui, kurį nurodė, o tam, kad galėtų linksmintis, nuvažiuoti iki kolegų atsigerti alkoholinių gėrimų, nuvykti į naktinius klubus, vartoti alkoholį transporto priemonės salone. Apie 2.30 val. nakties neblaivaus asmens vairuojama transporto priemonė, išlaužusi kelio atitvarus rėžėsi į pastato pirmojo aukšto stiklus. Transporto priemonė sugadinta nepataisomai, sukelta žala Vokietijos Federacijai ir pastatui. Iš 2019 m. gruodžio 17 d. akto dėl šiukštaus darbo pareigų pažeidimo nustatyta, kad atsakovas K. V. 2019 m. gruodžio 14 d. vakare vartojo alkoholinius gėrimus. Į butą, nuomojamą bendrovės, kuriame gyveno atsakovas K. V. ir kiti bendrovės darbuotojai, atvažiavo jo kolegos – atsakovas V. M. ir E. R.. Atsakovas V. M. vairavo transporto priemonę „Opel Vivaro“. Visi darbuotojai vartojo alkoholinius gėrimus nuomojamame bute, kol nusprendė važiuoti į miestą – naktinį klubą pratęsti linksmybes. Į transporto priemonę įsėdo atsakovas V. M., E. R., Ž. S. ir atsakovas K. V. Visi keturi darbuotojai buvo neblaivūs, toliau vartojo alkoholinius gėrimus tiek transporto priemonės viduje, tiek naktiniuose baruose. Apie 2.30 val. nakties neblaivaus asmens vairuojama transporto priemonė, išlaužusi kelio atitvarus rėžėsi į pastato pirmojo aukšto stiklus. Transporto priemonė sugadinta nepataisomai, sukelta žala Vokietijos Federacijai ir pastatui. Prieš transporto priemonei įvažiuojant į pastatą, atsakovas K. V. sėdėjo priekyje. Po auto įvykio abi priekinės sėdynės buvo tuščios, atsakovas K. V. buvo pasišalinęs iš įvykio vietos ir grįžo tik tada, kai į įvykio vietą atvažiavo policija bei greitoji pagalba. Iš automobilyje važiavusių darbuotojų paaiškinimų aišku, kad nei E. R., nei Ž. S. automobilio nevairavo. E. R., Ž. S. ir atsakovas V. M. nurodė, kad automobilį vairavo K. V., o K. V. nurodė, kad automobilį vairavo V. M. Savo elgesiu K. V. pažeidė ieškovės darbo tvarkos taisyklių 4.5; 5.1.11; 5.1.12; 5.1.18 punktus, pastolių statytojo pareiginių nuostatų 3.1.2 ir 3.1.3 punktus. Toks elgesys traktuotas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

14.5 Iš 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Serija AUT KL 19 Nr. 0796 matyti, kad ieškovė sumokėjo trečiajam asmeniui UAB „Autoblikas“ 850,00 Eur už automobilio „Opel Vivaro“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. bei kitų transporto priemonių nuomą, bendra suma 2 596,00 Eur. Turto vertintoja UAB „Autosigma“ 2020 m. sausio 24 d. Kilnojamojo turto vertinimo išvadoje Nr. A20012001 įvertino lengvąjį automobilį Opel Vivaro-B, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad 2019 m. gruodžio 14 d. transporto priemonės rinkos vertė iki apgadinimo buvo 18 560,00 Eur; transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai – 46 490,00 Eur; transporto priemonės likutinė vertė sudarė 2 379,00 Eur. Kainos nurodytos su PVM. UAB „Autoblikas“ 2020 m. sausio 9 d. išrašė 14380,17 Eur sumai PVM sąskaitą faktūrą, Serija AUT KL 20 Nr. 0073, ieškovei už „Draudimo (frančizės) kompensacija už turto defektus (pajamos) Auto sudaužytas, draudimas neatlygina, alkoholis“. Ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Autoblikas“ 2020 m. sausio 17 d. pasirašė susitarimą dėl žalos kompensavimo Nr. GLO/AUT 20200117, juo šalys susitarė, kad žalos gavėja (UAB „Autoblikas“) sutinka, kad žalos mokėtoja (ieškovė) sumokėtų 14 380,17 Eur be PVM dydžio žalą dalimis susitarime nurodytu grafiku. Byloje pateikti mokėjimo nurodymai, patvirtinantys, jog ieškovė yra atlikusi mokėjimus įmonei UAB „Autoblikas“ susitarime nurodyta tvarka.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

15. Ginčas šioje civilinėje byloje kilo dėl to, kad, ieškovės teigimu, atsakovas V. M., ne darbo metu, pasinaudojęs įmonei nuomos pagrindu priklausančia transporto priemone Opel Vivaro-B, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), aplankęs savo bendradarbius ir pavartojęs alkoholinių gėrimų, negalėjo transporto priemonės vairuoti nei pats, nei perduoti kitiems neblaiviems asmenims, tačiau transporto priemonę Opel Vivaro-B, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė vairuoti neblaiviam K. V., o atsakovas K. V., būdamas neblaivus ir paimdamas vairuoti transporto priemonę, jos valdytoju tapo neteisėtai. Dėl tokio neteisėto transporto priemonės užvaldymo yra atsakovo V. M. kaltė, nes jis, pasiėmęs asmeniniams poreikiams transporto priemonę, neturėjo teisės perduoti jos kitam neblaiviam asmeniui vairuoti. Todėl šie atsakovai dėl padarytos žalos atlyginimo atsako abu solidariai.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, padarė išvadą, kad V. M. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, perduodamas automobilį vairuoti K. V., todėl sprendė, kad atsakovai - ginčo transporto priemonės valdytojai V. M. ir K. V., yra atsakingi solidariai už ieškovei priklausiusiai transporto priemonei padarytą žalą (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).

17. Teisėjų kolegija pastebi, jog apelianto apeliacinio skundo prašymas (apeliacinio skundo dalykas) yra susijęs išimtinai su tuo, kad jis nesutinka būti solidariai atsakingas su atsakovu K. V. ir prašo ieškovei 16 695,38 Eur nuostolius (žalą) priteisti tik iš K. V. Kita vertus, apeliantas skunde ginčija ir žalos dydį, nurodo ieškovės atsakomybės taikymo aspektus, dėl to kolegija žemiau pasisako ne tik dėl apelianto solidariosios atsakomybės, tačiau ir dėl kitų esminių apelianto argumentų.

Dėl apelianto atsakomybės

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas UAB „Globalita“ neturi atsakyti už jam priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą. Apeliantas motyvuoja tuo, kad ieškovė yra padidinto pavojaus šaltinio valdytoja ir turi atsakyti kartu su žalą padariusiu asmeniu. Dėl šio motyvo pirmiausia pastebėtina, kad apeliantas ignoruoja, kad šioje byloje yra sprendžiamas atsakovų V. M. ir K. V., bet ne ieškovės atsakomybės klausimas. Antra, ieškovė negali reikšti ieškinio reikalavimų priteisti žalą pati iš savęs ir negali būti solidariai atsakinga su K. V. pati prieš save. Trečia, ieškovės atsakomybės klausimas jau yra išspręstas – ieškovė, kaip transporto priemonės nuomininkė, padarytą žalą atlygino (CK 6.502 str.). Ketvirta, šioje byloje sprendžiamas ieškovės regreso teisės įgyvendinimas į žalą padariusius asmenis (6.280 straipsnis) ir buvo vertinama, ar abu atsakovai turi atlyginti žalą ieškovei, remiantis CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Kolegijos vertinimu, dėl šių priežasčių apelianto argumentai dėl pačios ieškovės atsakomybės yra nepagrįsti, todėl atmestini.

19. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad jis buvo transporto priemonės valdytojas ir teigia, kad transporto priemonės valdytoja buvo tik ieškovė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija, kadangi ji prieštarauja žemiau nurodytam teisės aktų reguliavimui. Pritartina ieškovei, jog apeliantas itin siaurinamąja prasme bando aiškinti sąvoką, kas yra transporto priemonės valdytojas laikydamasis nuomonės, kad iš esmės tai yra transporto priemonės savininkas ar nuomininkas. Tačiau vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 84 dalimi, transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę, vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 17 dalimi, transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę; transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Įvertinant transporto priemonės naudojimo specifiškumą akivaizdu, kad transporto priemonės valdytoju laikyti vien tik transporto priemonės savininką ar nuomininką nėra teisinga, nes vienos transporto priemonės valdytojų gali būti keletas ar dar daugiau asmenų. Nėra ginčo, kad transporto priemonės savininkas ar nuomininkas yra ir transporto priemonės valdytojas, tačiau tai nereiškia, kad būtent tik šis transporto priemonės valdytojas yra paskutinis teisėtas valdytojas prieš įvykstant eismo įvykiui. Pavyzdžiui, vieną darbdavio transporto priemonę gali valdyti skirtingi darbuotojai keičiantis pamainoms, vieną šeimos automobilį gali valdyti tiek asmuo, kurio vardu registruota transporto priemonė, tiek keli kiti šeimos nariai, giminaičiai ir pan. Šiuo atveju apeliantas iš esmės laikosi nuomonės, kad visi asmenys, naudojantys transporto priemonę, kuri nėra registruota jų vardu, nelaikytini transporto priemonės valdytojais, nes apeliantas teigia, kad šiuo atveju transporto priemonės valdytoja yra tik ieškovė (kaip nuomininkė), bet ne atsakovas, po darbo savo asmeninėms reikmėms pasiėmė transporto priemonę. Kolegijos vertinimu, tokia argumentacija prieštarauja pacituotai TPVCAPDĮ 2 str. 17 d. nuostatai, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę; transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Taigi, kad ir kokiu būdu asmuo įgytų galimybę valdyti transporto priemonę, pats faktas, kad jis ją valdo reiškia, jog toks asmuo yra transporto priemonės valdytojas.

20. Kitas aspektas tas, jog kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovės Darbo tvarkos taisyklių 4.5. punkto nuostatas „Darbuotojas, norintis pasinaudoti bendrovės transportu, įrenginiais, mechanizmais, organizacine technika ir (ar) kitais materialiniais ištekliais savo asmeninėms reikmėms, turi gauti darbdavio leidimą. Už saugų tokio bendrovės transporto, įrenginių, mechanizmų, organizacinės technikos ir (ar) kitų materialinių išteklių naudojimąsi savo reikmėms, laikantis visų nustatytų saugumo ir kitų reikalavimų, taip pat už tokio naudojimosi metu padarytus materialinius nuostolius atsako darbuotojas“. Atsakovas buvo supažindintas su šiomis taisyklėmis pasirašytinai, žinojo transporto priemonės naudojimo asmeniniams poreikiams tvarką ir šios aplinkybės byloje neginčijo. Byloje nustatyta ir jų neginčija apeliantas, kad 2019 m. gruodžio 14 d. asmeninėms reikmėms, po darbo jis pasiėmė ieškovės nuomojamą transporto priemonę OPEL VIVARO-B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su kuria važiavo pas kitus kolegas, vėliau važiavo į naktinius klubus ir linksminosi. Kaip žinoma, naudotis transporto priemone po darbo buvo įprasta praktika, nes darbuotojai, būdami komandiruotėje užsienyje, vykdavo į parduotuvę apsipirkti maisto produktų, kitų būtinų prekių ir pan. Tokiu būdu pasiėmęs transporto priemonę Darbo tvarkos taisyklių 4.5 p. pagrindu apeliantas tapo teisėtu transporto priemonės valdytoju TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalies prasme. Pažymėtina, kad jis būtų laikomas transporto priemonės valdytoju, jeigu ją būtų pasiėmęs ir bet kokiu kitu pagrindu ar net neteisėtai, nes minėta įstatymo sąvoka apima bet kokius transporto priemonės valdymo pagrindus. Todėl remiantis nurodytais argumentais pritartina ieškovės motyvams bei konstatuotina, kad V. M., vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklėmis ir po darbo valandų pasiėmęs transporto priemonę asmeninių poreikių tenkinimui, tapo jos valdytoju kitokiu teisėtu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs V. M. transporto priemonės valdytoju, paminėtas teisės normas taikė tinkamai ir teisiškai argumentavo.

21. Svarbu tai, jog apeliantas, tapęs transporto priemonės valdytoju, turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad su transporto priemone nebūtų padaryta žalos ir jokiu būdu neleisti vairuoti jo neblaiviam kolegai K. V. Pritartina teismui, kad apeliantui taikoma solidari civilinė atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis neteisėtam valdytojui (neblaiviam K. V.) transporto priemonę perdavė pats būdamas teisėtas valdytojas. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad transporto priemonės raktelius turėjo tik V. M. , todėl tik jis galėjo vairuoti transporto priemonę ir tik jis turėjo visas galimybes kontroliuoti, kad transporto priemonės neužvaldytų kiti asmenys. Taip pat akivaizdu, kad transporto priemonės užvedimo raktelių valdymas yra lemiama aplinkybė, be kurios naudojimasis transporto priemone negalimas. Vadinasi, perduodamas raktelius K. V., apeliantas atliko sąmoningą veiksmą, nuo kurio tiesiogiai priklausė, kas vairuos transporto priemonę. Dera paminėti, jog nėra duomenų, kad užvedimo rakteliai būtų buvę pagrobti ar kitaip neteisėtai pasisavinti, atsakovai tokių aplinkybių neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai). Vadinasi perduodamas transporto priemonės raktelius kitam asmeniui (K. V.) jis tuo pačiu perdavė ir transporto priemonės valdymą, todėl privalo prisiimti atsakomybę už tai, kad transporto priemonę vairuoti patikėjo neblaiviam asmeniui. Pažymėtina, kad pasiėmęs transporto priemonę, kaip padidinto pavojaus šaltinį, atsakovas V. M. elgėsi itin neatsakingai. V. M. pats vartojo alkoholinius gėrimus ir dėl šios priežasties nebegalėjo vairuoti transporto priemonės. Nepaisant to, jis vairuoti transporto priemonę patikėjo pačiam neblaiviausiam iš visos kompanijos asmeniui K. V., kitaip tariant būdamas neblaivus perdavė vairuoti transporto priemonę dar neblaivesniam asmeniui, todėl tai negali būti laikoma atsakingu ir rūpestingu elgesiu pasiėmus ir kontroliuojant padidinto pavojaus šaltinį. Atsakovo argumentai apie tai, kad jis manęs, jog K. V. yra blaivus, yra niekuo nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių aplinkybių. Pas K. V. rasta alkoholio koncentracija patvirtina, kad jis buvo pakankamai neblaivus (vidutinis girtumo laipsnis 1,69 promilės) Galiausiai pati įvykio situacija rodo ženklų apsvaigimą nes transporto priemonė buvo nesuvaldyta iš esmės tuščiame kelyje ir atsitrenkta į pastato sieną. Todėl pirmosios instancijos teismas, išsamiai apžvelgęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovo V. M. nerūpestingumo perduodant vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui. Tokiu būdu K. V. vairavo transporto priemonę neteisėtai, nes neblaivus asmuo vairuoti negali (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir KET 14 p.), o dėl tokio neteisėto perdavimo vairuoti yra atsakovo V. M. kaltė, nes jis neužtikrino, kad padidinto pavojaus šaltinis neatsidurtų neblaivaus asmens rankose, pats perdavė transporto priemonės užvedimo raktelius K. V. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl neteisėto vairavimo yra ir atsakovo V. M. kaltė, tinkamai taikė CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas ir ieškovės reikalaujamą žalą pagrįstai solidariai priteisė iš abiejų atsakovų.

22. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu) bei remiasi kasacinio teismo nutartimis Nr. 3K-3-682/2006 ir Nr. 3K-3-210/2007. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka, nes ta aplinkybė, kad ieškovę ir apeliantą siejo darbo santykiai, savaime nereiškia, kad atsakovas negali būti laikomas transporto priemonės valdytoju, apie ką jau yra minėta. Kas dėl kasacinio teismo praktikos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi būti vadovaujamasi ne a priori, o atsižvelgiant į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Nagrinėjamu atveju kasacinio teismo nutartyse, kuriomis remiasi apeliantas, buvo nagrinėjamos kitokios faktinės aplinkybės nei šioje byloje, t. y. eismo įvykius sukėlę darbuotojai žalą padarė darbo metu, eidami darbines pareigas, tuo tarpu atsakovas V. M. pasiėmė asmeniniams poreikiams transporto priemonę ir ja naudojosi ne darbo metu ir ne darbdavio interesais. Pirmojoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-682/2006 darbuotojas sukėlė eismo įvykį eidamas darbines pareigas ir vairuodamas automobilį neblaivus, 2005 m. kovo 31 d. įvykdė autoavariją, kurios metu buvo padaryta žala nukentėjusių asmenų turtui. Antrojoje byloje Nr. 3K-3-210/2007 taip pat, įmonės darbuotojas dirbo ieškovės įmonėje mikroautobuso vairuotoju. 2005 m. vasario 7 d. atsakovas, vairuodamas mikroautobusą, sužalojo trečiąjį asmenį S. D. <...> Nuosprendyje nustatyta, kad J. S., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53 ir 145 punktų reikalavimus, pradėdamas važiuoti neįsitikino saugumu, todėl, mikroautobuso durims privėrus išlipusios keleivės S. D. kailinius, vilko šią važiuojamąja kelio dalimi, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose darbuotojų padarytą žalą atlygino darbdaviai taikant samdančio darbuotojus asmens, atsakančio už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės, atsakomybę (CK 6.264 straipsnis), o šiuo atveju tokios nuostatos netaikytinos, nes įvykis įvyko ne darbo metu, kas pripažįstama ir apeliaciniame skunde. Todėl akivaizdu, kad minėtose bylose darbdaviai prieš trečiuosius asmenis turėjo atsakyti už savo darbuotojų darbo metu padarytą žalą ir po to sprendėsi regresinio reikalavimo tenkinimo klausimas. Šioje byloje ieškovė irgi atsakė prieš trečiąjį asmenį – nuomotoją UAB „Autoblikas“, tačiau ne kaip darbuotojus samdantis asmuo (CK 6.264 straipsnis), o kaip transporto priemonės nuomininkė (CK 6.502 straipsnis). Pritartina ieškovei, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas ne apie tai, kas turi atsakyti prieš trečiuosius asmenis dėl padarytos žalos atlyginimo, ką iš esmės akcentuoja atsakovas apeliaciniame skunde, o regresinio reikalavimo tenkinimo klausimas į žalą padariusius asmenis nustatant, kas buvo transporto priemonės valdytojas ir ar jis teisėtai perdavė ją vairuoti eismo įvykį sukėlusiam asmeniui. Būtent šioje byloje ir sprendžiama ar atsakovas V. M., pasiėmęs asmeniniams poreikiams transporto priemonę, pats būdamas neblaivus ir perduodamas ją vairuoti kitam neblaiviam asmeniui, yra atsakingas už padarytą žalą solidariai su K. V. CK 6.270 straipsnio 3 dalies prasme.

23. Apeliantas skunde teigia, kad ieškovė tinkamai nekontroliavo transporto priemonių naudojimo tvarkos ir nepakankamai rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga, t. y. nepaskirtas atsakingas asmuo, kuris kontroliuoja automobilio naudojimą, galėjimas naudoti automobilį savo reikmėms, neįrengtas GPS, nevykdytos priemonės dėl negalėjimo vairuoti neblaiviam (neįrengtas alkoblokas). Teisėjų kolegija su šiuo argumentu taip pat nesutinka. Atsakovas, kaltindamas ieškovę nepakankamu rūpinimusi pamiršta savo pareigas, žinodamas reikalavimus, kad negalima vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui, nevykdė rūpestingumo pareigos, kai pasiėmęs transporto priemonę pats vartojo alkoholinius gėrimus ir būdamas neblaivus perdavė ją vairuoti dar neblaivesniam asmeniui. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šį atsakovo argumentą nurodydamas, kad ieškovė nepažeidė rūpestingumo pareigos bei vadovavosi naujausia kasacinio teismo praktika byloje Nr. 2K-132-942/2021, kur dėl alkoblokų įrengimo pasakyta, kad tokia pareiga yra iš principo nereali ir sunkiai suderinama su bendrąja rūpestingumo pareiga. Kasacinis teismas pasisakė, kad nors bendroji rūpestingumo pareiga yra pakankamai plati, jos negalima aiškinti kaip beribės, nustatančios nerealų ir praktiškai sunkiai įmanomą elgesio standartą. Papildomai pažymėtina, kad Darbo tvarkos taisyklėse ir Pastolių statytojo pareigybiniais nuostatuose aiškiai išvardintos pareigos, kaip elgtis su transporto priemone, kokių reikalavimų laikytis, kam neperduoti vairuoti ir t. t. Galiausiai net ir be tokių taisyklių bet kokiam sąmoningam suaugusiam asmeniui yra žinoma bendro pobūdžio pareiga, kad negalima pačiam vairuoti transporto priemonę neblaiviam, taip pat negalima perduoti ją vairuoti kitam neblaiviam asmeniui (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir KET 14 punkto reikalavimai).

24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą darbdaviui kyla deliktinė civilinė atsakomybė ne tik kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (CK 6.270 straipsnis), bet ir kaip samdančiam darbuotojus asmeniui už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės (CK 6.264 straipsnis) ir remiasi kasacinio teismo nutartimis. Jau minėta, kad ieškovė savo prievolę atlyginti žalą transporto priemonės nuomotojui įvykdė kaip nuomininkė, nėra ginčo, kad darbdavys atsako prieš trečiuosius asmenis dėl savo darbuotojų padarytos žalos einant darbines pareigas, tačiau šis atsakovo argumentas šioje byloje yra naudojamas netinkamai, nes nėra sprendžiamas ieškovės atsakomybės klausimas prieš trečiuosius asmenis, todėl tuo pačiu šiai bylai neaktuali atsakovo nurodoma kasacinio teismo praktika, numatanti darbdavio atsakomybę prieš trečiuosius asmenis už savo darbuotojų padarytą žalą einant darbines pareigas.

25. Teisėjų kolegija, vertindama solidariosios atsakomybės aplinkybes pažymi, jog kasacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pripažino asmens, perdavusio valdyti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui solidarią atsakomybę ir išaiškino , kad preziumuojama asmens, perdavusio vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui, kaltė dėl tokio perdavimo. Civilinės atsakomybės kontekste asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai įstatymuose įtvirtinti draudimai suponuoja aktyvią transporto priemonės valdytojo pareigą įsitikinti perdavimo teisėtumu, vien aplinkybė, kad asmuo nežinojo apie tam tikrų faktų egzistavimą, nėra pakankama konstatuoti, kad nėra jo kaltės civilinės teisės prasme, t. y. jis negali gintis pasyviu nežinojimu tais atvejais, kai jam tenka pareiga įsitikinti tam tikrų faktų buvimu. Žalą padariusiam asmeniui civilinė atsakomybė bus netaikoma tik tada, jei jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie tam tikrų aplinkybių egzistavimą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad transporto priemonės valdytojas, leidęs vairuoti tokios teisės neturinčiam asmeniui, civilinės atsakomybės požiūriu laikomas kaltu ne tik tais atvejais, kai jis žinojo, bet ir tada, kai nežinojo, tačiau galėjo žinoti, kad transporto priemonę perduoda neteisėtai. Galėjimas žinoti, kad asmuo, kuriam perduodama transporto priemonė, neturi teisės jos vairuoti, nustatomas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (vairavimą perdavusio ir priėmusio asmens ryšių intensyvumą, ankstesnį jų elgesį). Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kaltės nebuvimo (nežinojimo ir negalėjimo žinoti) tenka neteisėtai vairavimą perdavusiam asmeniui (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju atsakovas V. M. neįrodė, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, jog transporto priemonę perimantis vairuoti K. V. buvo neblaivus (primintina, kad jam nustatytas net 1,69 promilių girtumas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė V. M. solidariai atsakingu už padarytą žalą.

Dėl žalos dydžio

26. Apeliantas ginčija teismo priteistą žalą (skundu nereikalaujama sumažinti žalos dydį) argumentuodamas, kad neaišku, kas yra transporto priemonės savininkas, nes byloje nėra automobilio registracijos dokumentų. Šiai situacijai spręsti aktualios faktinės ir bylai reikšmingos aplinkybės. Iš bylos dokumentų nustatyta, kad OPEL VIVARO-B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 15 d. iki 2020 m. vasario 3 d. buvo UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybė, o 2017 m. liepos 15 d. lizingo sutarties Nr. LT133457 pagrindu automobiliu naudojosi UAB „Autoblikas“. Pastaroji, naudodama prekinį ženklą „Eurorenta“ užsiima automobilių nuoma. Į bylą kartu su atsiliepimu UAB „Autoblikas“ pateikė duomenis, kad iš viso yra apdraudusi 129 transporto priemones, kurių absoliuti dauguma priklausė UAB „Swedbank lizingas“. Įvykus eismo įvykiui ir transporto priemonei esant nebeeksploatuojamai, UAB „Autoblikas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ susitarė dėl išankstinio šios transporto priemonės išpirkimo sumokant likutinę 2552,43 Eur sumą. Sumokėjusi šią sumą UAB „Autoblikas“ tapo transporto priemonės savininke (duomenys pateikti kartu su dubliku, bei UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Autoblikas“ atsiliepimais) ir šios aplinkybės nepaneigia tai, kad byloje nėra šios transporto priemonės registracijos dokumentų, nes turto registravimas nesukuria nuosavybės teisių, o atlieka išviešinimo funkciją. Kita vertus, kaip teisingai nurodo ieškovė, pagal atliktą transporto priemonės turto vertinimo išvadą Nr. A20012001 nustatyta, kad transporto priemonės atkūrimo kaštai siektų 46490 Eur, kai pačios priemonės likutinė vertė 2379 Eur, todėl remontuoti šią transporto priemonę ekonomiškai nebenaudinga. Dėl šios priežasties nepataisomai sugadintos transporto priemonės registracija negalima, tuo pačiu UAB „Autoblikas“ nebebuvo prasmės registruoti savo vardu sudaužytą transporto priemonę, kurios nebeeksploatuos. Atsakovo keliamos abejonės dėl transporto priemonės nuosavybės teisių bei to, kas turi teisę gauti žalos atlyginimą yra nepagrįstos ir dėl to, kad tarp lizingo bendrovės, lizingo gavėjos (nuomotojos) ir nuomininko nekyla jokių ginčų dėl to, koks subjektas gali reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovų. Kaip matyti iš ieškovės ir UAB „Autoblikas“ susitarimo, žala buvo sumokėta UAB „Autoblikas“ naudai. Ši bendrovė turėjo teisę gauti žalos atlyginimą, nes buvo sumokėjusi didžiąją dalį lizingo įmokų bei galutinai prieš terminą išpirko turtą iš UAB „Swedbank lizingas“, kuri atsiliepime teismui pareiškė, kad jokio intereso šioje byloje neturi. Todėl akivaizdu, kad gavusi visas lizingo įmokas už lizinguojamą transporto priemonę UAB „Swedbank lizingas“ nebegalėjo gauti dar ir žalos atlyginimą, nes taip būtų nepagrįstai praturėjusi, o UAB „Autoblikas“, kuri išpirko turtą, būtų patyrusi nuostolius, jeigu žalos atlyginimą būtų gavusi ne ji. Todėl ieškovė pagrįstai išmokėjo žalą UAB „Autoblikas“ ir atsakovo argumentai dėl tikrojo transporto priemonės savininko bei žalos gavėjo atmestini kaip nepagrįsti.

28. Kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nes byloje vienareikšmiškai yra patvirtinta, kad tokia išmoka neišmokėta. Šią aplinkybę patvirtino UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Autoblikas“ ir ERGO Insurance SE Lietuvos filialas savo atsiliepimuose. Byloje tiek UAB „Swedbank lizingas“, tiek UAB „Autoblikas“ pateikė transporto priemonių kasko draudimo polisą. Jame nurodyta, kad transporto priemonės kasko draudimu draudžiamos pagal „Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 30“, galiojančias nuo 2019 m. kovo 1 d. Šių taisyklių 3 skyriuje yra išvardinti nedraudžiamieji įvykiai. Taisyklių 3.1.11 p. nedraudžiamuoju įvykiu laiko eismo įvykį, kai transporto priemonė buvo valdoma neblaivaus, apsvaigusio nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų valdytojo, taip pat kai pastarasis vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Taigi, pagal kasko draudimo taisykles akivaizdu, kad 2019 m. gruodžio 15 d. sukeltas eismo įvykis yra nedraudiminis ir dėl to jokia draudimo išmoka nebuvo išmokėta (Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas V. M. transporto priemonę perdavė vairuoti neblaiviam atsakovui K. V. Šio argumento atsakovas niekaip konkrečiau apeliaciniame skunde nepagrindžia ir nedetalizuoja. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime detaliai išanalizavo bylos įrodymus dėl transporto priemonę vairavusio ir eismo įvykį sukėlusio asmens, kolegija pritaria šiai teismo atliktai įrodymų analizei bei vertinimui, todėl papildomai argumentų dėl transporto priemonę vairavusio asmens nekartoja.

30. Apibendrindama visos bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, jog kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingas teisines bei faktines bylos aplinkybes, todėl atskleidė bylos esmę. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei, kad siekia apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

31. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

32. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

33. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

34. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantas teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.

35. Pažymėtina, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi apeliantui nutarta atidėti atsakovui žyminio mokesčio – 376,00 Eur už apeliacinį skundą sumokėjimą iki teismo procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, valstybės biudžetui iš apelianto priteistina 376,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio.

37. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

38. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos teisinės pagalbos išlaidos, jas vertinant kompleksiškai, neviršija rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, jos yra realiai patirtos, įrodytos, todėl netenkinus apeliacinio skundo, ieškovei iš atsakovo priteistina 800 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Valstybės biudžetui iš apelianto V. M. priteisti 376,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Globalita“ priteisti iš atsakovo V. M. 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.