Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. netiesioginį ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universitetui dėl skolos ir netesybų priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, likviduojama dėl bankroto J. įmonė „J.“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. J., likviduojamos dėl bankroto individualios įmonės J. įmonė „J.“ (toliau – ir IĮ „J.“) kreditorius, savininkas ir buvęs vadovas, pareiškė netiesioginį ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universitetui (toliau – ir atsakovas Vilniaus universitetas arba atsakovas), kuriuo prašė:

1.1. pripažinti, kad prieš laiką nutraukus rangos sutartį Nr. RanS – 50000-2663 užsakovas Vilniaus universitetas patyrė 590 757,71 Eur nuostolius ne dėl rangovės IĮ „J.“ kaltės;

1.2. pripažinti, kad užsakovas Vilniaus universitetas prieš laiką nutraukė rangos sutartį RanS-50000-2663 ne dėl rangovės IĮ „J.“ kaltės;

1.3. priteisti iš užsakovo Vilniaus universiteto 196 918,59 Eur (įskaitant skolą už darbus ir netesybas) rangovės IĮ „J.“ naudai;

1.4. rekomenduoti Vilniaus universiteto vadovybei kreiptis į teisėsaugos organizacijas, kad būtų išaiškinti valstybės lėšų grobstymo organizatoriai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė būtinumo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl prašymo skirti žodinį bylos nagrinėjimą

18. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis). Iš nurodytų proceso teisės normų turinio akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė.

19. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28 punktas). CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 29 punktas).

20. Ieškovas apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje išreiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau skunde tokio prašymo nemotyvavo ir apskritai nenurodė aplinkybių, kurios lemtų būtinybę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais remdamasis apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertinimu, savaime nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodine tvarka.

21. Remdamasi nurodytais motyvais bei pirmiau aptartais teismų praktikos išaiškinimais, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

22. Po to, kai byla buvo perduota apeliacinės instancijos teismui, apeliantas pateikė procesinį dokumentą, kurį įvardino kaip trumpą atsiliepimo faktinių aplinkybių pristatymą. Teikiamais paaiškinimais apeliantas išreiškia savo poziciją dėl atsakovo Vilniaus universiteto atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, t. y. iš esmės pateikė atsiliepimą dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą.

23. CPK 302 straipsnyje nurodoma, kad apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje išdėstytoms taisyklėms. Vadinasi, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiųjų apeliaciniame procese taikomų normų, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose įtvirtintų normų nustatytus draudimus bei ribojimus.

24. CPK 323 straipsnio norminės nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022 26 punktas). Nustačiusi, kad teikiamuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas, atsikirsdamas į atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, iš esmės siekia papildyti apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija jo rašytinių paaiškinimų nepriima.

Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. atsakovas nusprendė atlikti bendrabučių modernizavimo darbus pagal jo nustatytus techninius reikalavimus, kuriuos iš dalies finansuotų uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Viešųjų investicijų plėtros agentūra. Atsakovas paskelbė darbų pirkimo viešąjį konkursą, kurį laimėjo IĮ „J.“. 2014 m. lapkričio 19 d. atsakovas su IĮ „J.“ sudarė penkias identiškas (skyrėsi tik jose numatytų darbų atlikimo vietos) rangos sutartis.

26. Atsakovo nupirktų darbų apimtis buvo apibrėžta rangos sutarties 1.2 ir 2.1 punktuose, papildomų darbų apimtis – II pirkimo dalies techninės specifikacijos 1.2.10 ir 1.2.20 papunkčiuose. Bendras pradinis darbų atlikimo terminas buvo numatytas 9 mėnesiai (iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.).

27. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki birželio 27 d. gamybinių pasitarimų metu atsakovas nuolat primindavo rangovei IĮ „J.“, kad galutinis darbų atlikimo terminas yra 2016 m. liepos 30 d., reikalavo likviduoti atsilikimą nuo darbų grafiko, padidinant statybvietėse dirbančių darbuotojų skaičių. IĮ „J.“ į atsakovo raginimus nereagavo, darbuotojų skaičiaus darbų objektuose nedidino. Po 2016 m. birželio 27 d. gamybinio pasitarimo atsakovas suprato, kad IĮ „J.“ neketina imtis priemonių darbus tinkamai baigti per papildomai pratęstus terminus iki 2016 m. liepos 30 d.

28. Dėl rangovės IĮ „J.“ vėlavimo atlikti darbus atsakovas galėjo prarasti UAB Viešųjų investicijų plėtros agentūros teiktą darbų finansavimą. Siekdamas sumažinti galimų nuostolių dydį, atsakovas nusprendė pasinaudoti rangos sutartyse (šiai bylai aktualios rangos sutarties 11.1.3 papunktyje) numatyta teise nutraukti dalį sutarčių (įskaitant šiai bylai aktualią rangos sutartį), paliekant rangovei IĮ „J.“ baigti vykdyti vieną iš sutarčių. Atsakovas vienašališkai prieš terminą nutraukė dalį rangos sutarčių (įskaitant šiai bylai aktualią sutartį) dėl rangovės įvykdyto esminio sutarčių pažeidimo bei pareikalavo perduoti atsakovui statybvietes.

29. Byloje nėra ginčo dėl šios nutarties 25–28 punktuose išdėstytų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jomis nesiremti.

30. Nagrinėjamoje byloje apeliantas netiesioginio ieškinio reikalavimus kildino iš 2014 m. lapkričio 19 d. rangos sutarties Nr. RANS-50000-2663 vykdymo, teigdamas, kad atsakovas Vilniaus universitetas liko skolingas rangovei IĮ „J.“ už atliktus darbus, nupirktas medžiagas, mechanizmų nuomą.

Dėl ieškovo teisės reikšti netiesioginį ieškinį

31. Ieškovas – likviduojamos dėl bankroto individualios įmonės „J.“ kreditorius, savininkas bei buvęs vadovas – pareiškė netiesioginį ieškinį šios įmonės vardu ir interesais. Taigi, šiuo atveju reikia nustatyti, ar egzistuoja visuma faktinių aplinkybių, kurioms esant, ieškovas galėtų realizuoti netiesioginio ieškinio pareiškimo savo skolininko vardu teisę.

32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.68 straipsnyje numatyta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys).

33. Kasacinio teismo išaiškinta, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms. Pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas. Antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Be to, jis taip pat neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusių teisių (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.) (CK 6.68 straipsnio 3 dalis). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-403/2020 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34. Aiškinantis, ar egzistuoja visos CK 6.68 straipsnyje nustatytos sąlygos netiesioginiam ieškiniui pareikšti, teisiškai reikšmingomis pripažintinos toliau šioje nutartyje dėstomos faktinės aplinkybės.

35. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-708-345/2017 buvo išspręstas ginčas pagal ieškovės IĮ „J.“ ieškinį, kuriuo ieškovė prašė pripažinti neteisėtu atsakovo Vilniaus universiteto 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą įtraukti ieškovę į nepatikimų tiekėjų sąrašą ir tą sprendimą panaikinti. Vilniaus universitetas vykdė viešą konkursą bendrabučių renovavimo paslaugoms pirkti. Ieškovei IĮ „J.“ laimėjus konkursą, 2014 m. lapkričio 19 d. buvo sudarytos penkios rangos sutartys, kuriose nustatytomis sąlygomis ir tvarka ieškovė įsipareigojo atlikti atsakovo bendrabučių modernizavimo (kartu su projektavimu) rangos darbus, o atsakovas – priimti darbų rezultatą bei sumokėti už atliktus darbus. Ieškovės IĮ „J.“ teigimu, atsakovas 2016 m. liepos 20 d. nepagrįstai vienašališkai nutraukė keturias iš penkių rangos sutarčių ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 181 straipsniu, įtraukė ieškovę į Nepatikimų tiekėjų sąrašą.

36. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-708-345/2017 nurodė, kad nuolatinis rangos darbų įvykdymo terminų praleidimas buvo esminis rangos sutarčių pažeidimas, kuris sudarė pagrindą perkančiajai organizacijai vienašališkai nutraukti sutartis ir teisėtai bei pagrįstai paskelbti informaciją apie IĮ „J.“ įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą.

37. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-679-236/2017 nurodytą Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo kad ieškovė IĮ „J.“ iš esmės neginčijo atsakovo įvykdyto vienašališko sutarties nutraukimo, tačiau nesutiko su tuo, jog tai įvyko dėl esminio sutarties sąlygų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad rangos darbus perkančiai organizacijai (atsakovui) sutarčių vykdymo terminai buvo viena esminių sutarčių sąlygų, gi rangovė visą sutarčių galiojimo terminą nuolat pažeidinėjo nustatytus terminus atskiriems darbams atlikti.

38. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1441-866/2019 ieškovė IĮ „J.“ atsakovui Vilniaus universitetui pareikštu ieškiniu prašė priteisti 29 203,27 Eur įsiskolinimą už atliktus darbus, 1 343, 21 Eur delspinigius, rangos sutarties pagrindu sulaikytą 46 528, 95 Eur mokėjimą už darbus. Ieškovė reikalavimus kildino iš 2014 m. lapkričio 19 d. su atsakovu sudarytos rangos sutarties Nr. Ran S-50000-2662 dėl bendrabučio modernizavimo darbų (kartu su projektavimu) vykdymo. Nurodytoje byloje atsakovas Vilniaus universitetas pareiškė priešieškinį IĮ „J.“ ir J. J. dėl nuostolių atlyginimo, prašydamas iš IĮ „J.“ ir subsidiariai iš jos savininko J. J. priteisti 479 658,47 Eur nuostolių atlyginimą.

39. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1441-866/2019 ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Ieškovės IĮ „J.“ reikalavimus atsakovui pripažinęs pagrįstais ir įskaitęs ieškovei iš atsakovo priteistiną 77 137,56 Eur sumą į atsakovui iš ieškovės priteistiną nuostolių atlyginimą, teismas atsakovui Vilniaus universitetui iš ieškovės IĮ „J.“ ir subsidiariai iš ieškovo J. J. priteisė 412 521,42 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11 293 Eur bylinėjimosi išlaidas.

40. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-39-1120/2021 pakeitė pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-378/2021 Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartį panaikino ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą.

41. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi IĮ „J.“ iškelta bankroto byla, bankrotą administruoti pavesta nemokumo administratorei UAB „TOP CONSULT“. Ši nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 6 d.

42. Ieškovė IĮ ,,J.“, atstovaujama nemokumo administratorės, 2021 m. kovo 17 d. pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui dėl skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-685-603/2022 ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 54 744,94 Eur skolą už atliktus statybos rangos darbus, 13 443,30 Eur skolą už atliktus darbus, kurios mokėjimą atsakovas buvo sulaikęs pagal rangos sutarties 8.5.2 papunktį, 2 454,78 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovės IĮ „J.“ nemokumo administratorė nurodė, kad, patikrinusi įmonės sudarytus sandorius, ji nustatė, jog atsakovas pagal rangos sutartį su ieškove nevisiškai atsiskaitė. IĮ „J.“ nemokumo administratorės ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad pateikti atliktų darbų aktai bei sąskaitos faktūros patvirtino, jog atsakovas pažeidė pareigą priimti neapmokėtus darbus bei nurodyti jų trūkumus, taip pat sumokėti už faktiškai atliktus darbus, skola už kuriuos sudarė 54 744,94 Eur. Ieškinyje buvo nurodyta, kad, nutraukus rangos sutartį, atsakovo pareiga ieškovei sumokėti sulaikytas sumas neišnyko, nes atsakovas nepareiškė pretenzijų ieškovei dėl darbų kokybės, todėl privalėjo sumokėti sulaikytą sumą, iš viso 13 443,30 Eur. Ieškovės teigimu, rangos sutartis buvo nutraukta dėl darbų atlikimo terminų pažeidimo, o ne dėl rangovės atliktų darbų trūkumų.

43. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-685-603/2022 ieškovės IĮ „J.“ ieškinį, pareikštą nemokumo administratorės, atmetė. Šis teismo sprendimas nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka.

44. Teisės doktrinoje akcentuojama, kad pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad šalys yra savo materialiųjų teisių šeimininkės: jos gali jomis naudotis, bet gali ir nesinaudoti, jas ginti arba neginti, perleisti jas kitiems asmenims (Laužikas, E.; Mikelėnas, V.; Nekrošius, V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003, p. 182). Dispozityvumo principas, be kita ko, lemia, kad bendrąja prasme asmuo savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus gina pats (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnis). Taigi, asmuo, manantis, kad jo teisės ar įstatymo saugomas interesas yra pažeidžiamas, gali savo nuožiūra kreiptis arba nesikreipti į teismą ir tik dėl savo paties teisių ar intereso gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-313/2022).

45. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad IĮ „J.“, tiek atstovaujama jos savininko ir vadovo J. J., tiek atstovaujama nemokumo administratorės (po bankroto bylos įmonei iškėlimo), atitinkamoje faktinėje situacijoje ėmėsi teisinių priemonių ginti savo ir (ar) įmonės interesus pagal pareikštus materialiuosius reikalavimus atsakovo atžvilgiu.

46. Ieškovė IĮ „J.“, atstovaujama savininko ir vadovo J. J., reiškė tiesioginį ieškinį su reikalavimu pripažinti atsakovo Vilniaus universiteto 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą įtraukti ieškovę į nepatikimų tiekėjų sąrašą neteisėtu ir jį panaikinti (Vilniaus apygardos teismo nagrinėta civilinė byla Nr. e2-708-345/2017). Ieškovė toje byloje neginčijo atsakovo atlikto vienašališko rangos sutarčių nutraukimo fakto, tačiau reikalavimą grindė tuo, kad sutarčių nutraukimas buvo įvykdytas ne dėl esminio jų sąlygų pažeidimo. Teismas ieškovės reikalavimus pripažino nepagrįstais.

47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-708-345/2017 nustatė nagrinėjamai bylai prejudicinį faktą, jog rangos sutartis (įskaitant šiai bylai aktualią rangos sutartį) atsakovas pagrįstai nutraukė dėl rangovės IĮ „J.“ įvykdyto esminio sutarčių pažeidimo. Vadinasi, dar šio netiesioginio ieškinio priėmimo stadijoje egzistavo pagrindas konstatuoti, kad pagal pirmuosius du pareikštus reikalavimus (žr. šios nutarties 1.1 ir 1.2 papunkčius) šalių (ieškovės IĮ „J.“ ir atsakovo) ginčas jau buvo išspręstas kitoje civilinėje byloje.

48. Vėliau IĮ „J.“ savininkas J. J. įmonės vardu reiškė ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui dėl 29 203,27 Eur įsiskolinimo už atliktus darbus, 1 343, 21 Eur delspinigių, 2014 m. lapkričio 19 d. rangos sutarties Nr. Ran S-50000-2662 pagrindu sulaikytos 46 528, 95 Eur mokėjimo sumos bei patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Vilniaus apygardos teismo nagrinėta civilinė byla Nr. e2-1441-866/2019). Reikalavimai ieškovės interesais kildinti iš 2014 m. lapkričio 19 d. su atsakovu sudarytos rangos sutarties Nr. Ran S-50000-2662 dėl bendrabučio modernizavimo darbų vykdymo. Kaip jau nurodyta pirmiau, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1441-866/2019 ieškinį ir atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies (žr. šios nutarties 38–40 punktus).

49. IĮ „J.“ iškėlus bankroto bylą, jos nemokumo administratorė įmonės vardu pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį Nr. Rans-50000-2663, prašydama iš atsakovo priteisti atitinkamas dalis skolos už atliktus darbus, taip pat priteisti delspinigius ir palūkanas. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-685-603/2022) ieškinį atmetė, sprendimas yra įsiteisėjęs (žr. plačiau šios nutarties 42–43 punktus).

50. Analizuojamu atveju ieškovas J. J. netiesioginio ieškinio reikalavimus atsakovui kildina iš tos pačios rangos sutarties vykdymo, t. y. reikalavimus reiškia tuo faktiniu pagrindu, kuriuo reikalavimus atsakovui grindė ieškovė likviduojama dėl bankroto IĮ „J.“, atstovaujama nemokumo administratorės, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-685-603/2022.

51. Teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad netiesioginis ieškinys yra toks ieškinys, kurį kreditorius, manydamas, kad egzistuoja CK 6.68 straipsnyje nustatytos sąlygos, pareiškia už savo skolininką, jei šis neįgyvendina turimų reikalavimo teisių savo skolininkui (nesiekia prisiteisti skolos, susigrąžinti turto ir kt.) ir taip nepagerina mokumo. Iš to, kas pirmiau išdėstyta šioje nutartyje, akivaizdžiai matyti, kad bankrutavusios IĮ „J.“ nemokumo administratorė ėmėsi teisinių veiksmų įgyvendinti ir ginti bankrutavusios įmonės, tuo pačiu ir jos kreditorių, teises bei interesus atsakovo atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje egzistuoja visos būtinosios sąlygos netiesioginiam ieškiniui pareikšti.

52. Įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, juridinio asmens valdymo organai netenka savo įgaliojimų (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo (toliau – ir JANĮ) 56 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas įgyvendina paskirtas nemokumo administratorius (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuris ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir kreipiasi į teismą, jeigu nustato pagrindą ginti bankrutuojančio juridinio asmens interesus (JANĮ 64 straipsnio 1 dalis).

53. Taigi, IĮ „J.“ nemokumo administratorė turi įgaliojimus ir diskrecijos teisę nuspręsti dėl pagrindo kreiptis į teismą, taip pat dėl teisme reikštinų materialiųjų reikalavimų apimties, kokia apimtimi pasinaudoti turimomis šalies procesinėmis teisėmis. IĮ „J.“ nemokumo administratorė, įvertinusi jai perduotus įmonės veiklos dokumentus, priėmė atitinkamą valinį sprendimą dėl atsakovui teisme pareikštinų reikalavimų dydžio.

54. Tai, kad IĮ „J.“ kreditorius, savininkas ir buvęs vadovas J. J. netiesioginiame ieškinyje nurodė didesnės apimties reikalavimą atsakovui, nei teisme reiškė įmonės nemokumo administratorė, neteikia pagrindo manyti, jog IĮ „J.“, atstovaujama nemokumo administratorės, kaip ieškovo skolininkė, buvo pasyvi ir neįgyvendino reikalavimo teisių savo skolininko atžvilgiu, delsė jas įgyvendinti ar pasirinko netinkamus jų įgyvendinimo būdus. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad IĮ „J.“ nemokumo administratorė neteikė apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-685-603/2022, taip pat nepatvirtina visų būtinųjų netiesioginio ieškinio sąlygų buvimo, nes tokia aplinkybė paremta apelianto subjektyviu IĮ „J.“ interesų gynimo pakankamumo vertinimu.

55. Aplinkybė, kad ieškovas, kaip bankrutavusios IĮ „J.“ savininkas ir buvęs vadovas, yra subsidiarus atsakovo skolininkas, taip pat nesudaro pagrindo ieškovo laikyti specialiu subjektu, turinčiu teisę savarankiškai vertinti, kokia apimtimi turi būti įgyvendinamos šios įmonės teisės, ir reikšti netiesioginį ieškinį pagal CK 6.68 straipsnį.

56. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankrutuojančios (bankrutavusios) individualios įmonės savininkas, nors yra subsidiarios atsakomybės už šios įmonės skolas subjektas, tačiau jo su bankrutuojančia (bankrutavusia) individualia įmone nesieja prievolinis teisinis santykis, kaip jis apibrėžiamas CK 6.1 straipsnio nuostatomis. Taigi, bankrutuojančios (bankrutavusios) individualios įmonės savininkas nėra specialus subjektas, kuriam pagal CK 6.68 straipsnį yra suteikta teisė reikšti netiesioginį ieškinį skolininko vardu, atitinkamai tokį ieškinį reiškiantis individualios įmonės savininkas negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu CPK 5 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl to CK 6.68 straipsnio 1 dalies nuostata dėl subjekto, turinčio teisę kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu, atsižvelgiant į netiesioginio ieškinio instituto paskirtį, negali būti aiškinama plečiamai – taip, kad pasinaudodamas netiesioginio ieškinio institutu bankrutuojančios (bankrutavusios) individualios įmonės vardu bei interesais į teismą turi teisę kreiptis ir šios įmonės savininkas, nepriklausomai nuo to, yra jis ar nėra šios įmonės kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-313/2022).

57. Ieškovas įvardijo netiesioginio ieškinio pateikimą lėmusias aplinkybes. Ieškovo vertinimu, įmonės nemokumo administratorė delsė reikšti ieškinį atsakovui; šią aplinkybę ieškovas grindė tuo, kad IĮ „J.“ nemokumo administratorė per 24 mėnesius nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo dar nebuvo pareiškusi ieškinio atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė dėl ieškinio įmonės vardu pareiškimo atsakovui momento niekaip nepagrindžia nemokumo administratorės tariamai netinkamo atstovavimo IĮ „J.“ interesams.

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad analizuojamu atveju nėra visų būtinų sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti (IĮ „J.“ nemokumo administratorė nebuvo pasyvi ir ėmėsi priemonių įgyvendinti įmonės turtines teises). Teismas pagrįstai nusprendė, kad neegzistavo visos įstatyme apibrėžtos sąlygos netiesioginiam ieškiniui pareikšti, ieškovas neturėjo teisės reikšti tokį ieškinį savo skolininko vardu (CK 6.68 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-403/2020 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tokios išvados padarymas buvo pakankamas pagrindas atmesti ieškovo ieškinį.

59. Dėl esminių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudarančių aplinkybių teisėjų kolegija pasisakė. Kiti apelianto nurodyti argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

60. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.

61. Atsakovas prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė mokėjimo dokumentus, patvirtinančius, kad patyrė 1 913,82 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas.

62. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims taisyklės taikytinos ir apeliacinės instancijos teisme. Šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

63. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 papunkčiu, atsakovo prašomos atlyginti teisinės pagalbos išlaidos neviršija maksimalaus užmokesčio dydžio (koeficientas 1,3; taikytinas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2024 m. birželio 28 d. sudarė 2 110,30 Eur), todėl jų atlyginimas priteisiamas iš apelianto.

64. Trečiasis asmuo nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universitetui (juridinio asmens kodas 211950810) iš ieškovo J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 913,82 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų trylikos eurų 82 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.