Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1054-853/2022 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Mažeikių rajono savivaldybei dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų M. Š.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurį vairavo trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų M. Š.. Laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. lapkričio 11 d. minėtas automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu (toliau – ir kasko) AB „Lietuvos draudimas“. Telšių AVPK Mažeikių r. PK Eismo įvykio informacijoje (ROIK: (duomenys neskelbtini)) nurodyta, jog eismo įvykis įvyko 2021 m. birželio 4 d., 7 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), vairuotojui M. Š., vairavusiam automobilį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), užvažiavus ant kliūties bei nustatyti automobilio apgadinimai (sugadinimai): priekinis dešinės pusės ratas, užpakalinis dešinės pusės ratas. Tą pačią įvykio dieną apie įvykį informuota AB „Lietuvos draudimas“, pateiktas prašymas išmokėti draudimo išmoką. UAB „Edvardo servisas“ remonto sąmatoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog automobilio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remonto kaina yra 2 050,60 Eur su PVM, 1 694,71 Eur be PVM. Ieškovė 2021 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jog draudimo išmoką perves į UAB „Edvardo servisas“ sąskaitą išskaičius draudimo išskaitą. 2021 m. spalio 29 d. ekspertinėje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinieji ratai galėjo būti sugadinti nurodomomis aplinkybėmis nurodomoje vietoje - (duomenys neskelbtini) gatvėje, Mažeikiuose. Ant šių ratų nėra sugadinimų, kurie galėjo būti padaryti kitur, kitomis aplinkybėmis. Byloje pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti automobilio pažeidimai.

14. Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo), gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 straipsnis).

15. Nagrinėjamu atveju turtinę žalą ieškovė kildino iš atsakovės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

16. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog sutinka, kad 2021 m. birželio 4 d., (duomenys neskelbtini) g., Mažeikiuose, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo ginčo duobė bei pripažįsta, kad atsakovė privalėjo užtikrinti Mažeikių savivaldybės teritorijoje esančios (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, kad ji būtų tinkama transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Apeliantė taip pat neginčija, jog buvo patirta žala, tačiau apeliantė ginčija esant priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, jog 2021 m. birželio 4 d., apie 7 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi pats automobilis galimoje eismo įvykio vietoje ar netoli jos rastas nebuvo, galimoje eismo įvykio vietoje kokių nors įrodymų, pagrindžiančių eismo įvykį, užfiksuota nebuvo, informacija apie neva įvykusį eismo įvykį policijoje registruota praėjus 39 minutėms po neva įvykusio įvykio, automobilis policijos pareigūnų rastas už ne mažesnio kaip 1,74 km nuo neva įvykio vietos esančioje trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, M. Š. darbovietėje užkeltas ant automobilvežio. Automobilį vairavusio trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, M. Š. parodymai dėl neva įvykusio eismo įvykio taip pat vertintini kritiškai, kadangi M. Š. buvo suinteresuotas draudimo išmokos gavimu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo besąlygiškai remtis jo liudijimais.

17. Taigi, kaip nustatyta iš apeliacinio skundo argumentų, kad nors apeliantė neginčija, jog 2021 m. birželio 4 d., (duomenys neskelbtini) g., Mažeikiuose, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo ginčo duobė, tačiau apeliantės įsitikinimu byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė, įvyko būtent šioje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

18. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

19. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo abejoti Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK surinkta medžiaga, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, M. Š. paaiškinimais. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi, šiuo atveju Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK surinkta medžiaga turį didesnę įrodomąją reikšmę ir joje nustatytos aplinkybės, kurios nebuvo paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, laikomos visiškai įrodytomis.

20. Dėl automobilį vairavusio trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, M. Š. parodymų vertinimo pažymėtina, kad CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės, kurių tarpe yra ir šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, kitos įrodinėjimo priemonės. Teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo nesiremti automobilį vairavusio trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, kaip viena iš įrodinėjimo priemonių. Kaip nustatyta iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, M. Š. parodymus, ir iš jų viseto padarė išvadas apie įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

21. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visetu. CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju būtent atsakovė privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus į ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė. Nesant apeliantės pagrįstų argumentų dėl įrodymų turinio ir vertinimo, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu.

22. Pažymėtina, kad remiantis bylose dėl turtinės žalos atlyginimo taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovei nesutikus su ieškovės pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais eismo įvykį, atsakovė turėjo teikti įrodymus, paneigiančius ieškovės pateiktus duomenis. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog įvykis galėjo įvykti kitoje vietoje, bei kad į bylą pateiktoje 2021 m. spalio 29 d. ekspertinėje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti ir pateiktose nuotraukose matomi pažeidimai nėra susiję su 2021 m. birželio 4 d. įvažiavimu į duobę (duomenys neskelbtini) gatvėje, Mažeikiuose. Atsakovei nepateikus minėtų įrodymų, neprašius skirti byloje teismo ekspertizę ieškovės nurodomoms aplinkybėms paneigti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, galiojant didesnės tikimybės įrodinėjimo standartui civiliniame procese (CPK 185 straipsnis), kaip labiausiai tikėtina pripažintina būtent ieškovės ir transporto priemonę vairavusio asmens (trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų) M. Š. nurodyta įvykių seka, kuri neprieštarauja byloje pateiktiems ieškovės rašytiniams įrodymams (Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK surinkta medžiagai, 2021 m. spalio 29 d. ekspertinei pažymai Nr. (duomenys neskelbtini)).

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą (CK 6.246 straipsnis).

25. CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta griežtoji deliktinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-219/2019, 19 punktas). Tai reiškia, kad deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis).

26. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, 67 punktas).

27. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis Telšių AVPK Mažeikių r. PK Eismo įvykio informacija nustatyta, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. Š. Kelių eismo taisyklių nepažeidė, todėl tik tas faktas, kad vairuotojas įvažiavo į duobę, neįrodo vairuotojo kaltės dėl atsitikusio eismo įvykio ar vairuotojo tyčios, didelio neatsargumo. Be to, atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad automobilio vairuotojas M. Š. kaip nors pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to kilo minėtas eismo įvykis.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės atliktos įvykio vietos apžiūros rezultatų pagrindu surašytas 2021 m. spalio 14 d. patikrinimo aktas neturi įrodomosios reikšmės. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgęs į tai, kad šie veiksmai atlikti praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po įvykio (2021 m. birželio 4 d.), minėtas aktas sudarytas ir pasirašytas Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto E. Č., teismas neturi duomenų, kad šis asmuo turi reikiamą kompetenciją atlikti eismo įvykio vietos apžiūrą, todėl teismas negali šio asmens atliktos eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatytas aplinkybes (atliktus matavimus) laikyti patikimomis.

29. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nenustatytas didelis transporto priemonės vairuotojo M. Š. neatsargumas. Atsakovė neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo būtų elgęsis nerūpestingai ar neatidžiai, jog būtų pažeidęs Kelių eismo taisykles, dėl ko galėjo prisidėti prie kilusios žalos. Nesant filmuotos vaizdo medžiagos ar kitos vaizdinės medžiagos, atliktos ekspertizės, vien atsakovės deklaratyvaus pobūdžio argumentai nelaikytini pakankamais pripažįstant transporto priemonę vairavusio asmens M. Š. elgesį neatidžiu ir nerūpestingu. Dar daugiau pažymėtina, jog ginčo įvykio vietoje nebuvo įspėjamojo kelio ženklo, nors už tinkamą kelio elementų įrengimą atsakinga būtent atsakovė, todėl atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra ir pagrindo vertinti, jog vairavęs transporto priemonę asmuo nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas. Nenustačius transporto priemonę vairavusios asmens kaltės dėl eismo įvykio, nėra pagrindo atsakovę visiškai ar iš dalies atleisti nuo atsakomybės.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 4 straipsnį, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Sprendžiant ginčus turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) – kasacinio teismo – nuolat plėtojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).

31. Nagrinėjamu atveju apeliantės apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kaip teismo precedentas, nėra taikoma nagrinėjamai bylai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Be to, administracinio teismo išaiškinimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos priteisimo, kadangi tokio pobūdžio ieškiniui, kokį pareiškė ieškovė nagrinėjamos bylos atveju, privaloma įrodyti specifinį jo pagrindą.

32. Apeliantė nurodo, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) surinkta medžiaga yra nekokybiška (nesurašytas įvykio vietos apžiūros protokolas, nenubraižyta įvykio vietos schema, neatlikti matavimai, ne pagal kriminalistikos taisykles padarytos fotonuotraukos), kas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus (duomenys neskelbtini) J. D.-S. sudarė nepagrįstą pagrindą daryti išvadą, jog nepakanka duomenų, dėl ko būtų galima pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo institucijos atlikti veiksmai yra nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, be to, civilinę bylą nagrinėjantis teismas nevykdo minėtos institucijos veiklos priežiūros. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl minėto apeliantės argumento plačiau nepasisako.

33. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

34. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Nors atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų dėl patirtų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Todėl netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, ieškovės patirtų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.