Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. J. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimo, kuriuo J. J. nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos ATPK 50³ str. 30 eurų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. administracine tvarka nubaustas už tai, kad jis 2014-11-01 apie 23 val. 20 min. Reškutėnų k., Švenčionėlių sen., Švenčionių r. tyčia sugadino M. J. priklausančio namo durų rankeną bei spyną, tuo padarydamas 90 Lt (26,07 Eur) materialinį nuostolį. Tokiais savo veiksmais J. J. padarė teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 50³ str.

2015-03-23 Vilniaus apygardos teisme gautas J. J. (toliau tekste – apeliantas) apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimą bei administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti.

2015-03-23 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus aps. VPK Švenčionių rajono PK Viešosios policijos skyriaus viršininko atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriuo jis prašo apeliacinį skundą atmesti ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

J. J. apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

J. J. padaryta veika kvalifikuota tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 50³ str. tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimas, nepadaręs nukentėjusiajam žymios žalos, – užtraukia baudą nuo dvidešimt aštuonių iki aštuoniasdešimt šešių eurų.

Nors J. J. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50³ str. neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b.l. 2), Vilniaus aps. VPK Švenčionių r. PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo tyrėjo A. K. 2014-11-11 nutarimu Nr. 92-AT-00485-14, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str. ir J. J. atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 50³ str. (b.l. 3); teismo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiosios M. J. parodymais, liudytojų A. K., J. L. parodymais bei iš dalies paties pažeidėjo J. J. parodymais; kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad J. J. 2014-11-01 apie 23.20 val., Reškutėnų k., Švenčionėlių sen., Švenčionių r., tyčia sugadindamas M. J. priklausančio namo durų rankeną bei spyną, tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 50³ str.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. J. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą.

Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi J. J., savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį nutarimą panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.