- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-19
- Bylos Nr.
- e2S-72-642/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Žvinklytė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- AS „(duomenys neskelbtini)“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Žvinklytė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria išspręstas ieškovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio atsakovei AS „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo priėmimo klausimas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AS „(duomenys neskelbtini)“ 6 70167 Eur skolą, 19,76 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 18 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei AS „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo ir jį grąžino padavusiam asmeniui. Teismas pasiūlė ieškovei su ieškiniu kreiptis pagal atsakovės buveinės registracijos vietą.
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš prie ieškinio pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovės buveinės vieta yra (duomenys neskelbtini), Estija. Nustatyta, kad atsakovė 2021 m. sausio 13 d. išdavė įgaliojimą G. K., juo jį įgaliojo AS „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudaryti paprastas rašytines preliminariąsias sutartis, atstovauti AS „(duomenys neskelbtini)“ su visomis jam priklausančiomis teisėmis santykiuose su visais asmenimis ir įstaigomis, atstovauti AS „(duomenys neskelbtini)“ Mokesčių inspekcijoje. Tačiau šiame įgaliojime nėra numatyta, kad G. K. yra suteikta teisė atstovauti teismuose.
4. Teismas pažymėjo, kad ginčas sieja dviejose skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Lietuvos Respublikoje ir Estijos Respublikoje) buveines turinčius juridinius asmenis, tad šių šalių tarpusavio ginčų jurisdikcijos klausimui išspręsti taikytinas Europos Sąjungos teisinis reguliavimas, konkrečiai – 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas).
5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Reglamento 25 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu.
6. Teismas pažymėjo, kad susipažinus su prie ieškinio pateiktais rašytiniais įrodymais nenustatyta, kad šalys būtų susitarusios dėl jurisdikcijos. Iš prie ieškinio pateiktos ieškovės ir atsakovės 2022 m. kovo 23 d. sudarytos elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo nebuitiniam klientui sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatų nustatyta, kad kilę ginčai dėl tarpusavio atsiskaitymų tarp kliento objektą naudojančių asmenų sprendžiami teismo tvarka, tai yra nenustatyta, jog šalys būtų sutarusios, kad tarp šalių kilę ginčai bus nagrinėjami Klaipėdos apylinkės teisme (pagal atsakovei priklausančių objektų vietą, kur buvo tiekiama elektros energija).
7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė ieškinį reiškia įmonei, kurios buveinė yra registruota Estijoje, prie ieškinio nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, jog šalys susitarė dėl sutartinio teismingumo, padarė išvadą, kad ieškinys neteismingas Klaipėdos apylinkės teismui ir yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį kaip neteismingą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Apeliantė nurodo, kad pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, jei nesusitarta kitaip, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: i) prekių pardavimo atveju – toje valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; ii) paslaugų teikimo atveju – toje valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.
8.2. Apeliantė pabrėžė, kad pagal 2022 m. kovo 23 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo nebuitiniam klientui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kurią pasirašė įmonės AS „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo G. K., į atsakovui nuosavybės teise priklausančius objektus, t. y. valymo įrenginį ir nuotekų siurblinę, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., ir vandens gręžinį, esantį (duomenys neskelbtini) Klaipėdos r. sav. (toliau – Objektai), buvo tiekiama elektros energija ir su tuo susijusios paslaugos (elektros energijos persiuntimo paslaugos). Nors pačioje Sutartyje nebuvo susitarta dėl taikytinos valstybės jurisdikcijos ginčo teisme atveju, tačiau Sutartis buvo sudaryta su ieškove, t. y. Lietuvoje įsteigta bendrove, lietuvių kalba pagal Lietuvos teisės normas.
8.3. Pažymima, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantiems Objektams, esantiems Lietuvoje, Klaipėdos rajone, buvo tiek tiekiama elektros energija, t. y. parduodama elektros energija kaip prekė, tiek teikiamos su tuo susijusios paslaugos. Visa tai buvo daroma tik Lietuvoje, t. y. tiek elektra tiekiama (parduodama kaip prekė), tiek su tuo susijusos paslaugos teikiamos tik Lietuvoje – į Klaipėdos rajone esančius Objektus. Taip pat, kaip minėta, tai buvo daroma pagal su ieškove, t. y. Lietuvoje įsteigta bendrove, lietuvių kalba pagal Lietuvos valstybės teisės normas pasirašytą Sutartį.
8.4. Ieškovės vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas taikyti Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, taip pat CPK 30 straipsnio 9 dalį, kurioje numatyta, kad ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą (šiuo atveju elektros energija buvo tiekiama ir su tuo susijusios paslaugos buvo teikiamos Sutarties 1 priede nurodytiems Objektams, esantiems Klaipėdos rajone), ir priimti ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
10. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Teismas 2022 m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovės AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei AS „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo atsisakė priimti, iš esmės motyvuodamas tuo, jog byla nėra teisminga Klaipėdos apylinkės teismui, nes atsakovė yra Estijoje veiklą vykdanti įmonė, o ieškovė neįrodė pagrindo nukrypti nuo Reglamento bendrojo teismingumo taisyklių.
13. Apeliantė atskirajame skunde, nesutikdama su teismo nutartimi, nurodė, jog teismas šiuo atveju neteisingai pritaikė Reglamento nuostatas, padarydamas išvadą, kad pareikštas ieškovės ieškinys neteismingas teismui, o turėtų būti paduodamas pagal atsakovės buveinės vieną, t. y. Estijoje.
14. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra vienas iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti asmens teisę kreiptis į teismą. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).
15. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės pareikštas reikalavimas yra tarptautinio pobūdžio, nes šalių buveinės yra skirtingose valstybėse. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčas sieja dvi Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybes nares, t. y. Lietuvą ir Estiją, taip pat sutinka, kad šiuo atveju šalių tarpusavio ginčo jurisdikcijos klausimui išspręsti turi būti taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, todėl papildomai dėl to, koks teisės aktas reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą, nepasisako. Toliau nutartyje analizuojama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Reglamento 1215/2012 teisės normas, nustatančias jurisdikciją.
16. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė.
17. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį sutartinių santykių srityje asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles.
18. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamente 1215/2012, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka), teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos (7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroji įtrauka). Atsižvelgiant į reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto c papunktyje nustatytą a ir b papunkčių hierarchiją, a papunktyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (žr. ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje C/196/15, EU:C:2016:559, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
19. Taigi Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktis yra specialioji norma a papunkčio atžvilgiu ir taikoma daugumai tarptautinių sutarčių, susijusių su prekių pirkimu ir pardavimu bei paslaugų teikimu. Atsižvelgdamas į tai, kiekvienu atveju teismas turi įvertinti, ar ginčas vyksta dėl sutartinės prievolės, jei taip, ar ši prievolė susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu ar paslaugų teikimu. Tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad ginčas yra kilęs dėl prievolės, nesusijusios su prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo teisiniais santykiais, gali būti taikomas Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktis.
20. Pažymėtina, kad teismas, gavęs reikalavimą su tarptautiniu elementu, kuriam taikomas ES teisinis reguliavimas, turi įvertinti, ar reikalavimas kyla iš sutartinių teisinių santykių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagal 2022 m. kovo 23 d. Elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo nebuitiniam klientui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pasirašė įmonės AS „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo G. K., į atsakovei nuosavybės teise priklausančius objektus, t. y. valymo įrenginį ir nuotekų siurblinę, esančius (duomenys neskelbtini), ir vandens gręžinį, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., buvo tiekiama elektros energija ir teikiamos su tuo susijusios paslaugos (elektros energijos persiuntimo paslaugos).
21. Ginčui, kilusiam iš sutartinių teisinių santykių, spręsti ieškovas yra laisvas pasirinkti, į kurios valstybės teismą kreiptis – ar pagal bendrąją taisyklę pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę), ar pagal vieną iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių, nustatytų Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalyje. Šios specialiosios teisės normos papildo bendrąjį principą, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teisme, ir yra pagrįstos glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu. Minėtų taisyklių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo, taigi, taikant šias taisykles, atsakovui byla gali būti iškelta ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs (žr., pvz., ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 22, 23 punktus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018).
22. Nagrinėjamu atveju ieškovė akcentuoja, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantiems Objektams, esantiems Lietuvoje, Klaipėdos rajone, buvo tiek tiekiama elektros energija, t. y. parduodama elektros energija kaip prekė, tiek teikiamos su tuo susijusios paslaugos. Visa tai buvo daroma tik Lietuvoje, t. y. tiek elektra tiekiama (parduodama kaip prekė), tiek su tuo susijusios paslaugos teikiamos tik Lietuvoje – į Klaipėdos rajone esančius Objektus. Ir tai buvo daroma pagal su ieškove, t. y. Lietuvoje įsteigta bendrove, lietuvių kalba pagal Lietuvos valstybės teisės normas pasirašytą Sutartį.
23. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pačioje Sutartyje nebuvo susitarta dėl taikytinos valstybės jurisdikcijos ginčo teisme atveju, tačiau ieškovė atsakovei elektrą (prekę) pardavė ir su tuo susijusias paslaugas teikė Lietuvoje pagal lietuvių kalba Lietuvos valstybės teisės normas pasirašytą Sutartį. Taigi apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą daryti išvadą, kad šiuo atveju yra visos sąlygos taikyti Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, nors atsakovės gyvenamoji ar buveinės vieta yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Tai patvirtina ir aktuali teismų praktika – Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-459-241/2021, 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-368-330/2022 ir kt. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovės ieškinio reikalavimai yra teismingi Lietuvos Respublikos teismams.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Taigi pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
25. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir ieškovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.