- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-14
- Bylos Nr.
- e2-368-330/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vigidas pack“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vigidas pack“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Klausimo esmė
1. Ieškovė UAB „Vigidas pack“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Estijos juridiniam asmeniui „Timber Sales Group“ OU, prašydama priteisti 38 790,69 Eur skolą, 2 040,49 Eur palūkanas, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Šiaulių apygardos teismas ieškinį priėmė teisėjo 2021 m. rugsėjo 29 d. rezoliucija. Teismo siųstų procesinių dokumentų atsakovui įteikti nepavyko.
3. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi byloje paskirtas parengiamasis posėdis.
4. Ieškovės atstovas parengiamajame teismo posėdyje išdėstė poziciją, kad byla teisminga Šiaulių apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, kadangi teismingumą lemia aplinkybė, patvirtinanti, kur ir į kieno transporto priemonę pakrautos prekės. Nagrinėjamu atveju prekės buvo pateiktos pardavėjo (ieškovės) teritorijoje, prekės į pirkėjo transporto priemonę buvo pakrautos Šiauliuose, todėl byla teisminga Šiaulių apygardos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. kovo 4 d. nutartimi ieškovės UAB „Vigidas pack“ ieškinį paliko nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui, ir grąžino sumokėtą žyminį mokestį.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą pateikti duomenys pagrindžia, jog atsakovas „Timber Sales Group“ OU pateikė du užsakymus dėl medienos lentų pardavimo, o ieškovė išrašė dvi išankstines sąskaitas faktūras, vėliau – dvi komercines sąskaitas faktūras. Teismas konstatavo, kad komercinėse sąskaitose faktūrose buvo nurodyta, jog nepavykus susitarti, ginčai tarp šalių bus sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teisę, pardavėjo buveinės teisme, nurodytas prekių pristatymo adresas – Estija, Talinas, Akadeemia tee 22. Be to, teismas nustatė, kad pagal krovinių vežimo važtaraščius prekės pakrautos Šiauliuose, o iškrovimo vieta – Estijoje, siuntėja nurodyta ieškovė, o gavėjas – atsakovas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sudaręs sutartis su krovinių pervežimo įmonėmis.
7. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, priklausomai nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas teismo jurisdikcijos neturėjimas, ieškinys arba nepriimamas, arba paliekamas nenagrinėtas. Teismas akcentavo, kad ieškovė, kurios buveinė ir veiklos vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškė ieškinį atsakovui Estijos Respublikos juridiniam asmeniui, todėl sprendžiant teismingumo klausimus aktualios Europos Sąjungos teisės normos.
8. Teismas konstatavo, kad remiantis Europos Sąjungos reglamento nuostatomis ieškinys pagal ieškovo buveinės vietą gali būti pareiškiamas atsižvelgiant į prievolės įvykdymo vietą, o remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, nustatant prievolės įvykdymo vietą, yra svarbios šalių sudarytos sutarties sąlygos, taip pat šalių susitarimas taikyti Tarptautinių prekybos rūmų parengtas Incoterms taisykles.
9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Incoterms taisyklėse viena iš numatytų prekių pristatymo sąlygų yra EXW (ang. ex works, iš sandėlio), pagal kurią pardavėjas neprisiima jokių įsipareigojimų ir prekių pristatymo vieta yra pardavėjo patalpose ar teritorijoje.
10. Nors ieškovės atstovas teismo posėdyje teigė, kad ieškovė prekes atsakovui pristatė pagal Incoterms sąlygas, tačiau teismas pažymėjo, jog į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių apie ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl Incoterms EXW sąlygos taikymo.
11. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad susitarimas dėl jurisdikcijos turi atitikti Europos Sąjungos reglamente keliamus reikalavimus. Teismas konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas nebuvo sudarę rašytinės prekių pirkimo-pardavimo sutarties, o vertindamas komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą nuorodą į ginčų sprendimo vietą (pardavėjo buveinės teisme), teismas pagal taikytiną teisinį reguliavimą privalo patikrinti, ar toks susitarimas nėra niekinis.
12. Teismas akcentavo, kad ieškovės argumentai dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo-pardavimo teisinių santykių, apmokėjimo pagal pateiktą komercinę sąskaitą faktūrą, nepatvirtina atsakovo valios sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos.
13. Padaręs išvadą, kad šalys nesudarė susitarimo dėl jurisdikcijos, o ginčo sutartinių prievolių vykdymo vieta yra Estijos Respublikoje, teismas konstatavo, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškinį paliko nenagrinėtą ir grąžino ieškovei sumokėtą žyminį mokestį.
III. Atskirojo skundo argumentai
14. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Vigidas pack“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
15. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Atsakovo pateikti užsakymai yra oferta, o ieškovės išsiųstos PVM sąskaitos faktūros – akceptas parduoti prekes užsakymuose nurodytomis sąlygomis, tame tarpe priimant siūlomas Incoterms sąlygas bei šiose sąskaitose pakartotą teismingumą.
15.2. Atsakovo elgesys tvirtinant užsakymą, apmokant sąskaitas ir parsivežant prekes savo transportu, parodo sutikimą su teismingumu.
15.3. Derybos dėl sutarties sąlygų vyko telefonu, elektroniniu paštu, taip pat buvo teikiami ir užsakymai, o visose ieškovės išrašytose sąskaitose buvo nurodyta sąlyga apie ginčų sprendimo vietą.
15.4. Ieškovė, priešingai nei nurodė teismas, neteigė, kad šalys susitarė dėl Incoterms sąlygos EXW, išankstinėse sąskaitose faktūrose buvo nurodyta Incoterms FCA Šiauliai, Lietuva, o pristatymas įvykdytas, kai prekės pakrautos į pirkėjo transporto priemonę Šiauliuose.
15.5. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-1188-798/2021 pateiktais išaiškinimais, kadangi nagrinėjamu atveju skiriasi faktinės aplinkybės – ieškovė ir atsakovas yra sutarę dėl Incoterms FCA sąlygų taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
17. Ginčui aktualios redakcijos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – 2012 m. gruodžio 12 d. reglamentas) 7 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (2012 m. gruodžio 12 d. reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoji įtrauka).
18. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad aiškinant 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento nuostatas aktualūs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimai, susiję su atitinkamomis anksčiau galiojusio jurisdikcijos taisykles nustačiusio reglamento Nr. 44/2001 normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ESTT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad siekdamas patikrinti, ar pristatymo vieta yra nustatoma „pagal sutartį“, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, turi atsižvelgti į visas svarbias šios sutarties nuostatas ir sąlygas, kurios gali aiškiai apibrėžti šią vietą, įskaitant visuotinai pripažintas ir tarptautinės prekybos papročiais įtvirtintas nuostatas ir sąlygas, kaip antai Tarptautinių prekybos rūmų parengtas 2000 m. paskelbtos redakcijos Incoterms, o jeigu šiuo pagrindu ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2011 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Nr. C-87/10 Electrosteel Europe SA vs. Edil Centro SpA 26 punktas).
19. Įvertinęs byloje esančius duomenis bei ieškovės argumentus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prievolės įvykdymo (prekių pateikimo) vieta yra Estijoje, todėl byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė su tokiu vertinimu nesutiko, teigdama, kad šalys susitarė dėl Incoterms FCA sąlygos taikymo.
20. Į bylą pateiktuose atsakovo 2020 m. rugpjūčio 29 d. ir 2020 m. rugpjūčio 17 d. užsakymuose nurodyta – „Incoterms: FCA Šiauliai, Lietuva“. 2020 m. rugpjūčio 17 d. ir 2020 m. rugpjūčio 21 d. ieškovės išrašytose išankstinėse sąskaitose bei 2020 m. lapkričio 26 d. ieškovės išrašytose dviejose komercinėse sąskaitose faktūrose nurodyta, kad „ginčai tarp šalių, kylantys iš šio susitarimo, sprendžiami derybų būdu; nepavykus susitarti, ginčai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teisę; šalys susitaria, kad visi ginčai sprendžiami pardavėjo buveinės teisme“. Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovo pateikto užsakymo formoje nurodytas Incoterms FCA sąlygų taikymas yra pakankamas pagrįsti atsakovo valią šalių teisiniams santykiams taikyti būtent šias sąlygų taisykles. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose taip pat išreiškė sutikimą dėl Incoterms FCA sąlygų taikymo.
21. Tarptautinių prekybos rūmų oficialiosiose prekybos terminų aiškinimo 2020 m. paskelbtose naujos redakcijos taisyklėse (Incoterms 2020) numatyta, kad susitarus taikyti FCA (ang. free carrier, laisvas vežėjas) taisyklę pardavėjui kyla pareiga sutvarkyti eksporto formalumus ir prekes pristatyti į pirkėjo transportą arba į pirkėjo nurodytą vietą (sandėlį, uostą ir pan.), iš kurios transportavimą iki galutinės prekių pateikimo vietos organizuoja pirkėjas (https://2go.iccwbo.org/incoterms-2020-practical-free-wallchart.html). Teismų praktikoje aiškinant ankstesnės redakcijos Incoterms 2010 FCA taisykles pažymėta, kad pagal jas pardavėjo atsakomybė labai ribota, nes visa rizika dėl prekių kokybės ir pan. pereina pirkėjui nuo to momento, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti prekes pirkėjo nusamdytam ar paskirtam (per)vežėjui. Incoterms 2010 FCA taisyklėse neapibrėžta transporto rūšis, kuria gabenamos prekės. Pagal FCA taisykles pardavėjas turi pateikti prekes vežėjui savo patalpose arba kitoje aiškiai apibrėžtoje vietoje (A4 taisyklės 1 dalis). Pagal A4 taisyklę prekių perdavimas laikomas įvykdytu, kai, jeigu sutarta pristatymo vieta yra pardavėjo patalpos, prekės pakrautos į pirkėjo užsakytą transportą, arba kitais atvejais, kai prekės yra pirkėjo užsakyto vežėjo arba kito asmens, kurį įgaliojo pirkėjas, dispozicijoje turint tikslą pakrauti į pirkėjo transportą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-378/2019).
22. Nagrinėjamu atveju byloje nėra rašytinių įrodymų apie tai, kas – ieškovė ar atsakovas – užsakė ginčo prekių transportą. Pagal byloje esančius važtaraščius visos prekės buvo pakrautos Šiauliuose, Daubos g. 1C, tai yra ieškovės buveinės vietoje. Ieškovės advokatas teismo posėdyje pateikė paaiškinimus, kad prekės buvo pakrautos į pirkėjo (atsakovo) užsakytą transporto priemonę. Atsižvelgiant į tai, jog pervežimo neorganizavęs asmuo negali įrodyti, kad jis nesudarė vežimo sutarties, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kai procesiniai dokumentai nėra įteikti atsakovui ir nėra atsakovo pozicijos, paneigiančios ieškovės teiginius dėl vežimo organizavimo, darytina išvada, jog pagal šalių sutartą Incoterms FCA taisyklę prekių perdavimo vieta, kurioje atsakovas įgijo teisę šiomis prekėmis disponuoti, buvo Šiauliuose, Lietuvos Respublikoje.
23. Nustačius, kad prievolės vykdymo vieta buvo Šiauliuose, konstatuotina, kad pagal 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmąją įtrauką byla yra teisminga Šiaulių apygardos teismui.
24. Kadangi ieškovės nurodytas galimas sutartinis teismingumas sutampa su 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoje įtraukoje numatytu bylų teismingumu, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių ieškovės argumentų nepasisako, kaip neturinčių esminės teisinės reikšmės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti šiam teismui, kaip pirmosios instancijos teismui.