Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-784-312-2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-12-02
Bylos Nr.: 1A-784-312-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-10-9-00506-2013-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Arūnas Kisielius, Rosita Patackienė
Nuteistasis: Ž. A.
Nukentėjusysis: G. L., R. A.
Advokatai: Ingrida Jurgelevičienė, Danguolė Elena Mikalauskaitė

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.7.2.6Areštas (BK 49 str.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
1.2.9.9Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 str.)
1.2.20.15Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas (BK 245 str.)
2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-784/2014Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00506-2013-8Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00866-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.7.2.6; 1.1.8.6.2; 1.2.9.9; 1.2.20.15; 2.4.6.3.1; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,teisėjų Arūno Kisieliaus, Rositos Patackienės,sekretoriaujant Boženai Kosteckai,dalyvaujant prokurorei Rūtai Pečkaitytei,gynėjai advokatei Danguolei Elenai Mikalauskaitei,nuteistajam Ž. A.,nukentėjusiajai G. L.,nukentėjusiųjų atstovei advokatei Ingridai Jurgelevičienei,vertėjui Rimantui Skuratovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų G. L. ir R. A., nukentėjusiųjų atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės ir nukentėjusiojo R. A. bei nuteistojo Ž. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 164 str. ir nubaustas šešiasdešimt penkių parų arešto bausme.

Taip pat pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str. ir nubaustas keturiasdešimties parų arešto bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam paskirta galutinė subendrinta devyniasdešimties parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str., paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam Ž. A. paskirta galutinė šešiasdešimties parų arešto bausmė.

Nuosprendžiu iš dalies tenkinti byloje pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš nuteistojo nukentėjusiajai G. L. priteistas 1000,00 Lt (vieno tūkstančio litų), nukentėjusiajam R. A. – 500,00 Lt (penkių šimtų litų) dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

Kolegija, susipažinusi su apeliaciniais skundais ir baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. A. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, t. y. kad jis, būdamas darbingas ir sveikas, žinodamas, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartimi, iš jo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiui vaikui R. A. po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo priėmimo bei žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą, kuriuo nepilnamečio vaiko R. A. naudai iš jo priteista 18 000,00 Lt išlaikymo skola ir išlaikymas, mokamas periodinėmis išmokomis po 500,00 Lt kas mėnesį iki vaiko R. A. pilnametystės, nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2013 m. vasario 23 d., nevykdė teismo nutarties bei sprendimo ir vengė pareigos išlaikyti savo vaiką R. A., dėl ko per šį laikotarpį susidarė 22 310,00 Lt įsiskolinimas.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, o būtent, kad jis, žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, iš jo priteistas laikinas išlaikymas pilnamečiui sūnui R. A. po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo nutarties priėmimo, t. y. 2013 m. gegužės 27 d., iki bylos išnagrinėjimo bei žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą, kuriuo pilnamečio sūnaus R. A. naudai už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 23 d., kai jis sulaukė pilnametystės, iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., kol jis baigs gimnaziją, iš jo priteistas išlaikymas po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo 2013 m. gegužės 27d. iki 2014 m. sausio 8 d. nemokėjo pagal teismo sprendimus priteisto išlaikymo R. A. ir tokiu būdu nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo, dėl ko per nurodytą laikotarpį susidarė 5249,00 Lt įsiskolinimas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji G. L. ir R. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį ir paskirti nuteistajam griežtesnę bausmę – du metus laisvės atėmimo. G. L., ir nukentėjusiajam R. A. priteisti po 15 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pagal nukentėjusiųjų 2014 m. gegužės 12 d. prašymą pradėti tyrimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 166 str., kad būtų nustatyta, ar Ž. A. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 219 str., 220 str., 223 str. ir 189 str.).

Apeliaciniame skunde nukentėjusieji nurodo, kad nuteistasis yra patologinis melagis. Nors apklausų metu nurodė, kad jis turi aukštesnįjį išsilavinimą, tačiau jis neturi jokio išsilavinimo. Tik 2013 metais G. L. pati sužinojo, kad iki jų pažinties, 1993 m. gruodžio 8 d. jis buvo teistas dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Nurodo, kad 1995 m. vasario 23 d. gimė R. A.. 1998 m. jos ir nuteistojo santykiai komplikavosi, 2000 metais įvyko jų skyrybos. 2007 m. birželio 14 d. tarp jos ir nuteistojo buvo sudaryta sutartis dėl nepilnamečio R. A. išlaikymo, kuria Ž. A. įsipareigojo sūnaus išlaikymui iki pilnametystės mokėti po 500,00 Lt. Nuteistajam nemokant nustatytos sumos sūnaus išlaikymui, 2012 metais ji kreipėsi į teismą dėl skolos vaiko išlaikymui priteisimo. 2012 m. birželio 6 d. buvo priimta nutartis, kurios Ž. A. nevykdė. 2012 m. spalio 2 d. priimtas teismo sprendimas priteisti išlaikymo skolą mokamą periodinėmis išmokomis po 500,00 Lt iki R. A. pilnametystės. 2013 m. lapkričio 11 d. buvo priimtas teismo sprendimas priteisti skolininkui nuo 2013 m. vasario 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. vaiko išlaikymą po 500,00 Lt, teismo sprendimą vykdyti skubiai. Ž. A. pajamos per mėnesį siekia 2000,00 Lt, dar 700,00 Lt jis gauna kas mėnesį iš lažybų punkto. Jis nuo 2012 metų birželio užsiima individualia veikla, t. y. dirba taksi vairuotoju. Iš 2012 m. birželio 6 d. taksi dispečerinės paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytos tarp nuteistojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad vežėjas moka UAB „(duomenys neskelbtini)“ po 500,00 Lt už kalendorinį mėnesį, automobilio nuomos kaina vienam mėnesiui – 1000,00 Lt, sutartis galiojo iki 2013 m. lapkričio 22 d. Ž. A. sutartyje kaip savo gyvenamosios vietos adresą nurodęs vietą, kur seniai negyvena. Iš 2012 metų deklaracijos už individualią veiklą pažymos matyti, kad nuteistasis uždirba 24 546,08 Lt. Po to jis baigė rodyti pajamas, slepia jas ir nenori mokėti nei mokesčių valstybei, nei išlaikymo vaikui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas 2013 m. gruodžio 27 d. liudytojo apklausos protokole meluoja, kad Ž. A. nuomoja taksi automobilį, ir neturi dispečerinės, nes pagal prašymą užsakymai jam dispečerių duodami į asmenini telefoną. Be to, minėtos įmonės vadovas, S. K., yra Ž. A. ir jo sugyventinės draugas. Apklausta liudytoja 2014 m. sausio 8 d. antstolės padėjėja R. T. davė parodymus, kad nuteistasis 2013 m. gruodžio 10 d. gavo 2000,00 Lt baudą, tačiau iš tikrųjų jis turi daug baudų, ir šį faktą antstolė nutylėjo. Skunde vardijami ikiteisminio tyrimo metu surinkti dokumentai, pradedant 2013 m. gegužės 27 d. pareiškimu dėl vengimo išlaikyti vaiką, baigiant 2014 m. sausio 20 d. pranešimu apie tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) pabaigą. Nurodoma, kad nukentėjusieji skambino prokurorei Rūtai Pečkaitytėi ir sakė, kad Ž. A. slepia pajamas, slepia savo gyvenamąją vietą su savo sugyventine ir jos trimis vaikais. Vyriausias sugyventinės vaikas 2013 metų rugpjūčio mėnesį šventė vestuves, kurias apmokėjo būtent nuteistasis. Teisme buvo prašoma nušalinti prokurorę dėl šališkumo, nes ji sujungė dvi baudžiamąsias bylas ir parašė viena kaltinamąjį aktą su pačia mažiausia prašoma bausme, taip paneigdama vaiko interesus. Tuo tarpu, Ž. A. su sugyventine 2013m. rugsėjo mėnesį iš bendrabučio persikraustė gyventi į dviejų kambarių butą ir už visa tai moka bei visą šeimą neva už 1200,00 Lt pajamas išmaitina būtent nuteistasis. Nelogiška, kad žmogus, kuris dirba be atostogų kasdien po 12-15 h, taip pat ir naktimis, neturi pajamų. Apeliaciniame skunde taip pat vardijami kaltinamojo akto trūkumai, atkreipiant dėmesį į tai, kad antstolės padėjėja R. T. nepateikė jokių baudų už antstolio patvarkymo nevykdymą ir teismo sprendimo nevykdymą, prokurorė Rūta Pečkaitytė nesurinko visos informacijos apie skolininką Ž. A., t. y. kaip jis visą laiką vykdo vykdomuosius raštus. Be to, nuosprendyje bylą nagrinėjusi teisėja nieko neparašė ir nepriėmė jokios nutarties dėl apeliantės 2014 m. gegužės 12 d. prašymo. Toliau apeliaciniame skunde pateikiamas sąrašas nutarčių, kuriomis Ž. A. 2013-2014 metais buvo skirtos baudos, o taip pat ir penkiolika parų arešto. Be to, prokurorė, skirdama kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nenurodė kada ir kokiu laiku nuteistajam reikia registruotis policijos įstaigoje, nenurodyta iš kur jam neleidžiama išvykti. Į bylą taip pat pateiktas prašymas dėl 400,00 Lt dydžio išlaidų advokatui priteisimo (t. 5, b. l. 3-4).

Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. A. prašo atsižvelgiant į jo darbinę veiklą, kitą charakterizuojančią medžiagą, sušvelninti paskirtą bausmę, bei pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį, vietoj šešiasdešimties parų arešto paskiriant baudą arba laisvės apribojimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad savo kaltę pilnai pripažįsta. Su nuosprendžio dalimi dėl veikos kvalifikacijos ir apimties sutinka, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmės rūšį, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, galėjusias įtakoti bausmę. Nuteistojo įsitikinimu, paskirta bausmė individualizuota netinkamai, kenkia pačių nukentėjusiųjų interesams. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Respublikos BK 41 str. nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimu Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“. Apeliantas nurodo, kad savo kaltę pripažino pilnai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, teismo posėdyje sąžiningai pasisakė dėl kokios priežasties nemokėjo išlaikymo, pažadėjo vasaros laikotarpiu pasistengti užsidirbti daugiau bei didesnėmis sumomis dengti įsiskolinimus, gailisi dėl padaryto, neginčija nukentėjusiems priteistos neturtinės žalos, darbe charakterizuojamas teigiamai. Pažymėtina, kad duotą pažadą mokėti išlaikymą vykdo, ką įrodo prie apeliacinio skundo pridedamas AB „Lietuvos pašto“ kvitas. Nors darbe birželio mėnesį užsidirbti daugiau nepavyko, pasistengė bei padengė net 500,00 Lt išlaikymo įsiskolinimo. Tuo pačiu pamatęs sūnų teismo posėdyje suprato, kad turi kaip įmanomai stengtis kuo greičiau padengti jam bei G. L. turimą išlaikymo įsiskolinimą. Visuma šių aplinkybių rodo, kad jis savo veiksmus pasmerkė ir ateityje stengsis nepažeidinėti įstatymų. Be to, vertindamas jo asmenybę, teismas konstatavo, kad praeityje jis yra teistas, tačiau su tokia teismo išvada nesutinka. Paskutinį kartą jis pripažintas kaltu 2004 m. rugpjūčio 19 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str., t. y. padarius apysunkį nusikaltimą, bei nubaustas pinigine bauda. Neužilgo po baudžiamojo įsakymo priėmimo sumokėjus baudą, bausmė buvo pilnai įvykdyta. Atsižvelgiant į tai, kad po bausmės atlikimo praėjo kur kas daugiau nei treji metai, darytina neabejotina išvada, kad apeliantas laikytinas neteistu. Teismas, klaidingai vertindamas šią aplinkybę, turėjusią įtaką paskiriant bausmės rūšį, netinkamai pritaikė įstatymą, bei paskyrė per griežtą bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo teigimu, kai kurios Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 5 p. numatytos aplinkybės, į kurias teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę, nuosprendyje tik formaliai išvardintos, neįsigilinant į jų turinį ir reikšmę. Individualizuojant bausmę, teismas visiškai neatsižvelgė į jo darbinę veiklą, jos ypatumus, nukentėjusiųjų teisę bei poreikį kuo griečiau atgauti išlaikymo įsiskolinimą. Nurodo, kad vykdo individualią taksi veiklą pagal nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Išlaikymą, nors dalimis, tačiau mokėjo. Teismui pritaikius jam arešto bausmę, negalės dirbti net du mėnesius, o tai reiškia, kad negalės mokėti vaiko išlaikymui skirtų lėšų. Maža to, pagal jo pasirašytą terminuotą sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, galiojančią iki 2014 m. lapkričio 23 d., kiekvieną mėnesį turi mokėti po 1000,00 Lt už automobilio nuomą, bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 500,00 Lt į mėnesį už dispečerinės paslaugas (priedas Nr. 2). Atlikdamas bausmę, ne tik negalės užsidirbti pinigų vaiko išlaikymui - kas akivaizdu pažeis nukentėjusiųjų interesus, tačiau ją atlikęs dar turės sumokėti 2000,00 Lt už automobilio nuomą, bei 1000,00 Lt už dispečerinės paslaugas, kuriomis faktiškai nesinaudos. Tiek lėšų sutaupęs neturi, todėl neatsiskaitęs su minėtomis įmonėmis negalės vykdyti veiklos, o tai reiškia ir mokėti išlaikymą. Šių svarbių aplinkybių teismas iš esmės neišanalizavo, t. y. nepakankamą dėmesį skyrė nuteistojo asmenybės individualizavimui, kai tuo tarpu visos Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Paviršutinis asmenybės vertinimas ir kitų aplinkybių nuosprendyje išvardijimas prieštarauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 4 p. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimui Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, įpareigojančiam teismą nurodyti bausmės skyrimo motyvus. Atsižvelgus į tai, kad yra neteistas, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, iš dalies mokėjo priteistą išlaikymą, o teismo posėdyje pažadėjęs mokėti didesnę sumą, pirmąją 500,00 Lt įmoką jau padarė, taip pat į nukentėjusiųjų interesus kuo greičiau atgauti išlaikymo įsiskolinimą, darytina išvada, kad jam paskirta arešto bausmė, yra pernelyg griežta bei neatitinkanti bausmės tikslų.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. A. ir nukentėjusiųjų atstovė advokatė Ingrida Jurgelevičienė (toliau tekste – nukentėjusiųjų atstovės apeliacinis skundas) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 2 d. nuosprendį: priteisti iš Ž. A. R. A. naudai 15 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui, G. L. naudai 15 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Pripažinti Ž. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 str. už Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties nevykdymą už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo nevykdymą nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. sausio 8 d. ir nubausti jį devyniasdešimties parų arešto bausme. Taip pat pripažinti Ž. A. kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str. už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo nevykdymą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2014 m. sausio 8 d. ir nubausti jį keturiasdešimt penkių parų arešto bausme. Netaikyti nuteistojo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatų. Likusią teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą, išskyrus pagal apeliacinį skundą prašomų paskirti bausmių subendrinimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiųjų nuomone, teismas skyrė pernelyg švelnią bausmę nuteistajam, nepagristai konstatavo esant lengvinančią aplinkybę - nuoširdų gailestį ir kaltės pripažinimą, skiriant bausmę nebuvo pakankamai įvertinta kaltinamojo asmenybė, o paskirtoji bausmė nepasieks savo tikslų, nepagrįstai itin sumažintas prašytos priteisti neturtinės žalos dydis. Apeliaciniame skunde remiamasi suformuota teismų praktika tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-193/2005, 3K-3-469/2006, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-7-68/2009, 2K-139/2011, 2K-218/2012), atskleidžiamas Lietuvos Respublikos BK 164 str. turinys. Nurodoma, kad minėta įstatymo norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu, tačiau tai nereiškia, kad minėti aspektai neturi būti vertinami skiriant bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Teigiama, kad nagrinėjamu atveju, nuteistasis neteikė savo vaikui – R. A., išlaikymo, dėl ko Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. birželio 6 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, bylos nagrinėjimo metu įpareigodamas jį teikti išlaikymą savo sūnui. Teismo nutartis nebuvo vykdoma. Tokiu būdu nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. buvo vengiama išlaikyti vaiką pagal teismo nutartį. Įsiteisėjus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimui, kuriuo iš nuteistojo buvo priteistas išlaikymas R. A., jis taip pat nebuvo vykdomas ir nevykdomas iki šiol. Tokiu būdu, nuo 2012 m. spalio 2 d. (sprendimo dalis dėl išlaikymo vykdytina skubiai) iki šiol nėra vykdomas teismo sprendimas išlaikyti vaiką. Pažymima, kad nuteistasis neteikė savo vaikui išlaikymo ne tik pagal aukščiau nurodytus teismų procesinius dokumentus, bet ir paskutinėje mokyklos klasėje besimokančiam sūnui pateikus ieškinį teisme ir Vilniaus miesto apylinkės teismui 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bylos nagrinėjimo metu įpareigojant nuteistąjį teikti išlaikymą R. A.. Tokiu būdu, nuo 2013 m. gegužės 27 iki 2013 m. gruodžio 11 d. buvo vengiama išlaikyti vaiką pagal teismo nutartį. Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimui, kuriuo iš nuteistojo buvo priteistas išlaikymas R. A., jis taip pat nebuvo vykdomas ir nevykdomas iki šiol. Tokiu būdu, nuo 2013 m. lapkričio 11 d. (sprendimo dalis dėl išlaikymo vykdytina skubiai) iki šiol nėra vykdomas teismo sprendimas išlaikyti vaiką. Nurodytos aplinkybės liudija, kad nuteistasis savo pareigos išlaikyti vaiką nevykdo daugiau nei penkerius metus. Jis jos nevykdo ir esant įsiteisėjusioms teismo nutartims ir galutiniams teismų sprendimams. Šios savo pareigos jis nevykdė nei prasidėjus ikiteisminiams tyrimams, nei bylą nagrinėjant teisme, jos nevykdo ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Nevykdydamas savo konstitucinės pareigos, nuteistasis visą savo vaiko išlaikymo naštą yra perkėlęs II grupės invalidei motinai, t. y. nukentėjusiajai G. L.. Priverstinio išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo priemonės bevaisės.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra 2014 m. vasario 18 d. pateikė teismui prašymą dėl kaltinime nurodytos veiklos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, kuriuo Ž. A. veika iš Lietuvos Respublikos BK 164 str. iš esmės perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos BK 245 str. už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. teismo sprendimo nevykdymą, vengiant išlaikyti vaiką, į baudžiamąjį nusižengimą - teismo sprendimo, nesusijusio su bausme nevykdymą. Su tokia kaltinimą palaikančios prokurorės pozicija nukentėjusieji nesutiko ir nurodė, kad Ž. A. veika, nevykdant minėtų teismo procesinių sprendimų, yra nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 164 str. Skundžiamame teismo nuosprendyje nėra argumentų, kodėl teismas nepritarė nukentėjusiųjų pozicijai ir kodėl faktiškai atmetė šį jų prašymą (jokios nutarties šiuo klausimu teismas nepriėmė). Apeliaciniame skunde laikomasi nuomonės, kad Lietuvos Respublikos BK 164 str. nėra jokios nuorodos į vaiko pilnametystę ar nepilnametystę. Šio nusikaltimo sudėtis yra suformuota vaiko sąvoką vartojant ne pagal amžių, o pagal kilmę (sūnus ar duktė savo tėvams), t. y. tėvo ar motinos pareigos išlaikyti savo vaiką nevykdymą. Ši pozicija grindžiama tuo, kad civilinius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai, kuriuos taikydami teismai nustato pareigą teikti išlaikymą vaikui, numato tėvų pareigą išlaikyti ir pilnamečius vaikus (Lietuvos Respublikos CK 3.194 str. 3 d. ir 3.1921 str.). Nelogiška manyti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Lietuvos Respublikos BK 164 str. sudėtį, būtų vartojęs tikslų išsireiškimą „nepilnamečiui vaikui“, aiškiai žinodamas, jog pagal civilinės teisės normas neįgaliems vaikams išlaikymą tėvai turi teikti ir po pilnametystės. Remiantis logika, jei įstatymo leidėjas kriminalizuotų tik nepilnamečio vaiko neišlaikymo atvejus, jis taip ir nurodytų. Juolab, kad būtent šiame straipsnyje numatytu nusikaltimu daroma žala ne šiaip tam tikro amžiaus vaikui, o vaikui pagal kilmę. Be to, Lietuvos Respublikos BK sąvoka „vaikas“ ne visada siejama tik su asmens amžiaus kategorija (pvz. Lietuvos Respublikos BK 248 str.). Nurodyti apeliacinio skundo argumentai grindžiami ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimu (12.2. p.).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentusieji pateikė prašymą teismui dėl kaltinimo papildymo. Prašyme buvo išdėstyta, kad už Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarties, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo išlaikyti R. A. nevykdymą Lietuvos Respublikos BK 164 str. inkriminuotas tik už laikotarpį iki jis sulaukė pilnametystės. Nepaisant to, teismo sprendimai nevykdomi iki šiol, todėl buvo prašoma papildyti kaltinimą faktinėmis aplinkybėmis, kad Ž. A., būdamas darbingas ir sveikas, tyčia laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 24 d. iki 2014 m. sausio 8 d. nevykdė teismo sprendimo nesusijusio su bausme, o būtent nevykdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas R. A. ir išlaikymo įsiskolinimas, t. y. įtariamas padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str. Teismas skundžiamame nuosprendyje niekaip šiuo klausimu nepasisakė, nepriėmė jokios nutarties nukentėjusiųjų prašymų atžvilgiu. Tačiau iš konteksto akivaizdu, kad teismas be jokių motyvų nukentėjusiųjų prašymą atmetė, nors iki šiol Vilniaus miesto 3 apylinkes teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimas nevykdomas, o kaltinime nurodytas tik šio sprendimo nevykdymas iki 2013 m. vasario 23 d. Nukentėjusiųjų nuomone, vengimas išlaikyti vaikus nors ir yra trunkamas nusikaltimas ir į savarankiškus nusikaltimus neturi būti skaidomas, šios bylos atveju, baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas asmuo už keturių teismo procesinių sprendimų nevykdymą, tačiau nubaustas tik už dvi nusikalstamas veikas, suplakant laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą su galutiniais teismo sprendimais. Kiekvienas teismo procesinis dokumentas yra atskiras ir nei vienas iš jų nebuvo vykdomas. Už kiekvieną savarankišką veiką turi būti baudžiama atskirai ir bausmė parenkama atskirai. Šios bylos atveju, nuteistasis – Ž. A. sąmoningai, sistemingai, iš keršto savo buvusiai sutuoktinei – G. L., nevykdė savo pareigos išlaikyti vaiką pagal keturis teismo sprendimus. G. L. teismui nurodė, kad nuteistasis turi pajamų, turi turto, kurį registruoja trečiųjų asmenų vardu, visų pajamų neapskaito. Tačiau teismas ne tik kad netyrė/nevertino nusikalstamos veikos padarymo būdo (sutrumpintas įrodymų tyrimas), bet šių aplinkybių nevertino skirdamas bausmę. Priešingai, teismas, konstatuodamas lengvinančią aplinkybę - kaltės pripažinimą ir gailestį, visiškai neįvertino to, kad nuteistasis iki šiol neatskleidžia ir teismo metu neatskleidė, kokiu gi būdu jis efektyviai šalins neigiamas, nusikalstama veika sukeltas pasekmes. Jis nurodė, kad R. A. mokės išlaikymą, bet iki šiol jo nemoka, nurodė, kad nukentėjusiajai G. L., kaip nemokėjo taip ir nemokės. Jis neatskleidė savo tikrosios turtinės padėties ir nenurodė iš kokio turto civiline tvarka nukentėjusieji galėtų išieškoti skolas. Nagrinėjamos bylos atveju, nuteistasis, formaliai pareiškęs teisinį manifestą, jog pripažįsta kaltę ir gailisi, naudojasi teismų ir visos teisines sistemos neįgalumu ir nenoru keisti susidariusios padėties. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jis kaltės nepripažino. Teismo proceso metu kaltę pripažino tik formaliai, teigė, kad neva yra pilnai atsiskaitęs ir vaikas nepritekliaus nejaučiantis. Toks kaltės pripažinimas yra nieko vertas teisine prasme, juolab, kad nuteistasis teigė nemokėsiąs buvusiai sutuoktinei iš keršto.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skyrė dėmesį faktui, kad šioje byloje nepareikšti ieškiniai dėl „prievolės nevykdymo ar jos dalinio nevykdymo“. Tačiau mokėtinos sumos jau priteistos civilinėje byloje, ir neturi būti priteisiamos antrą kartą baudžiamojoje byloje, nors išlaikymo įsiskolinimas yra tiesioginė baudžiamosios teisės draudžiamo elgesio padarinys. Žala - teismo sprendimu priteistų sumų nemokėjimas - yra sąlyga baudžiamajam persekiojimui pradėti ir dėl jų ieškinių reikšti nėra jokios prasmės. Be to, pirmosios instancijos teismas, šioje byloje pripažinęs neturtinės žalos padarymo faktą nukentėjusiesiems, iki minimumo sumenkino R. A. parodymus dėl negalimumo gyventi socialinį gyvenimą, negaunant pilno tėvų išlaikymo. Nuosprendį priėmęs teismas jaunuolio teiginius, kad jis negali nei sportuoti, nei į kiną nueiti, nei su merginomis bendrauti nuvertino iki „pramogų“ lygio, nors tai yra elementarūs jauno žmogaus poreikiai, o teiginius, kad jis negali vairuotojo teisių įgyti - vertino pagal tiesioginį žodžių vartojimą, nors nukentėjusysis nurodė, turintis omenyje, jog už teises reikia mokėti - kainuoja kursai, laikymas. Civiliniai teismai, priteisdami išlaikymą R. A. jau sprendė, kad 500,00 Lt iš Ž. A. reikalingi minimalių jo poreikių tenkinimui. Todėl keista, kad baudžiamasis teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio ir R. A. patiriamo diskomforto, negaunant net lygiaverčio teismo priteisto išlaikymo, būtent nesocializuoto dėl lėšų trūkumo vaiko (paskutinės klasės moksleivio) žodžius apie poreikį bendrauti su mergaitėmis ir nors gėlių galėti joms nupirkti, vertina taip nejautriai, neteisingai ir nelogiškai. Vaikas pasakė – niekur išeiti negaliu, gyvenu tarp keturių sienų, neturiu nieko, ką turi bendraamžiai... Neturiu nei rūbų, net vaistų pakankamai negaunu... Pasakė, kad jį kamuoja psoriazė, o ši liga be gero maisto ir sveikos aplinkos, stresinėje aplinkoje dėl lėšų stygiaus negalinčio savęs realizuoti paauglio/jaunuolio sveikatai itin kenkia.

Atitinkamai sprendžiant žalos G. L. atlyginimo klausimą teismas akcentavo, jog pastaroji žalos klausimą kildina ir iš to, kad Ž. A. gyvena su kita moterimi ir išlaiko jos vaikus, tačiau nuteistojo gyvenimo su kita moterimi ir jos (ne Ž. A.) vaikų išlaikymo klausimas buvo keliamas kontekste tos aplinkybės, kad kitus žmones jis išlaiko, o savo vaiko neišlaiko visiškai. Tuo tarpu, nukentėjusioji viena išlaikydama vaiką, negali skirti deramo dėmesio savo sveikatai, nes visas lėšas išleidžia vaiko išlaikymui, kai nuteistasis išlaiko asmenis, kurių neprivalo išlaikyti. Be to, neturtinės žalos dydis nustatytas, neatsižvelgiant į laikotarpį, kai nuteistasis neteikia išlaikymo.

Papildomai apeliaciniame skunde atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad dėl nuteistojo apgaulingai vedamos buhalterinės apskaitos, dėl žinomai melagingos informacijos pajamų deklaracijose nurodymo ir kitų nusikalstamų veikų kreiptasi į teisėsaugos institucijas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas, atmesdamas skundą dėl ikiteisminio tyrimo nurodė, kad realiai nukentėjusiųjų interesus galima apginti tik šioje baudžiamojoje byloje. Tačiau ir bylą nagrinėjęs teismas nesidomėjo, kaip, kokiu būdu Ž. A., kuris teigia, kad uždirba apie 2000,00 Lt per mėnesį, deklaruoja minusines pajamas (išlaidas deklaruoja pagal fiksuotą dydį), vengia ne tik prievolės vaikui vykdymo, bet ir eilės prievolių valstybei. Ne G. L. reikalas rūpintis mokesčių valstybei mokėjimu, tačiau jei tas pats - suklastotas dokumentas yra skolos jos naudai išieškojimo/neišieškojimo pagrindas, jis turi būti įvertintas teismo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistajam neturi būti skiriama bauda, kadangi ji neturi ir neturės jokio poveikio Ž. A., kuris pagal teismų procesinius sprendimus paskirtų baudų nemoka (civilinės bylos Nr. 2-30621-466/2013, 2-40841-866/2013, 2-47664-854/2013, 2-9343-728/2014, 2-5211- 592/2014, 2S-666-285/2014, 2-13629-864/2014, 2-13627-779/2014, 2-10443-807/2014, 2-44985-790/2013, 2-48530-807/2013, 2-16232-734/2014, 2-44948-600/2013, 2-41980-871/2013, 2-36633-235/2013, 2-36631-541/2012, 2-29553-595/2013, 2-10494-541/2014 (nutartimi Ž. A. paskirta 15 parų arešto bausmė). Ž. A. jokių išvadų nepadarė, todėl akivaizdu, kad teismo skirta šešiasdešimties parų arešto bausmė neturės jokio poveikio ir realiai neapsaugos ir neapgins nukentėjusiųjų interesų. Teismas, formaliai pripažindamas nuteistąjį kaltu, skyrė trečdaliu sumažintą bausmę, nors realiai nuteistasis neprisipažino kaltu ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad yra praktiškai atsiskaitęs, taip pat nurodė, kad žinojo apie teismo sprendimus ir jų nevykdė. Tai nėra kaltės pripažinimas. Taip pat teismas, ignoravo Lietuvos Respublikos BPK 354 str. nuostatas ir nenurodė arešto bausmės atlikimo tvarkos bei sąlygų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja prašė nuteistojo skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų skundus atmesti, nukentėjusioji prašė tenkinti jos ir R. A. skundą, o nuteistojo skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovė prašė jos ir atstovaujamųjų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, prokurorė prašė atmesti visus pateiktus apeliacinius skundus ir palikti nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų G. L. ir R. A. bei nuteistojo Ž. A. apeliaciniai skundai atmestini, nukentėjusiojo R. A. ir nukentėjusiųjų atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl G. L. ir R. A. bei nukentėjusiojo R. A. ir nukentėjusiųjų atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės apeliacinių skundų argumentų

Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-238/2011ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. asmuo negali būti traukiamas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Teismų praktikoje nustatyta, kad svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2005, 2K-124/2008,2K-218/2012, 2K-20/2014). Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad Ž. A., būdamas darbingas ir sveikas, žinodamas, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartimi, iš jo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiui vaikui R. A. po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo priėmimo bei žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą, kuriuo nepilnamečio vaiko R. A. naudai iš jo priteista 18 000,00 Lt išlaikymo skola ir išlaikymas, mokamas periodinėmis išmokomis po 500,00 Lt kas mėnesį iki vaiko R. A. pilnametystės, nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2013 m. vasario 23 d., nevykdė teismo nutarties bei sprendimo ir vengė pareigos išlaikyti savo vaiką R. A..

Lietuvos Respublikos BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo esmė – teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, tyčinis nevykdymas. Vien tik nustačius tokio sprendimo nevykdymo (neįvykdymo) faktą, nepakanka konstatuoti šios nusikalstamos veikos buvimą. Reikšminga yra tai, ar teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas, sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo. Nagrinėjamu atveju, taip pat nustatyta, kad Ž. A., žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, iš jo priteistas laikinas išlaikymas pilnamečiui sūnui R. A. po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo nutarties priėmimo, t. y. 2013 m. gegužės 27 d., iki bylos išnagrinėjimo bei žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą, kuriuo pilnamečio sūnaus R. A. naudai už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 23 d., kai jis sulaukė pilnametystės, iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., kol jis baigs gimnaziją, iš jo priteistas išlaikymas po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. sausio 8 d. nemokėjo pagal teismo sprendinius priteisto išlaikymo R. A. ir tokiu būdu nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo.

Akcentuotina, jog visos nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susiję su Ž. A. elgesiu nemokant R. A. priteisto išlaikymo, iš esmės tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nukentėjusieji apeliaciniame skunde taip pat teigia, neva nebuvo surinkti visi kaltinimui reikšmingi duomenys, tačiau įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2014). Kolegija sprendžia, jog paties nuteistojo prisipažinimas, antstolės V. M. pareiškimuose nurodyti duomenys apie vykdomųjų dokumentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo eigą bei priežastis, kodėl išieškotojų reikalavimai nėra patenkinti (t. 1, b. l. 1 -24, 35-141, t. 2, b. l. 1-29, t. 3, b. l. 1-6), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis ir 2012 m. spalio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3876-912/12, bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis ir 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-24451-127/2013 (t. 2, 40, 41, t. 3, b. l. 74, 75-76), duomenys, kad Ž. A. kelis kartus baustas už antstolio reikalavimų nevykdymą (t. 4, b. l. 64-88), buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistasis, pagal teismo sprendimus privalėjo teikti išlaikymą sūnui R. A., bet tyčia to nedarė, t. y. pakankami priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos BK 164 ir 245 straipsnius.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ji išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi sujungus dvi baudžiamąsias bylas, kuriose Ž. A. iš pradžių pateikti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. (t. 4, b. l. 11). Pažymėtina, kad tokia teismo teisė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinio pažeidimo. Akcentuotina, jog tiriant aukščiau minėtų dviejų baudžiamųjų bylų aplinkybes iš pradžių buvo pradėti ir atlikti skirtingi ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Į teismą, skirtingai nei teigiama nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, perduotos dvi skirtingos bylos, surašyti du kaltinamieji aktai, (t. 2, b. l. 172181,-177, t. 3, 175-181). Pažymėtina, jog nukentėjusioji G. L. pati neprieštaravo baudžiamųjų bylų sujungimui, taigi, nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginys, neva prokurorė sujungė dvi baudžiamąsias bylas ir parašė viena kaltinamąjį aktą, laikytini deklaratyviais. Akcentuotina ir tai, kad prokurorės nušalinimo klausimas buvo spręstas tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme metu, jos nušalinimo pagrindų nenustatyta. Be to, vien ta aplinkybė, kad prokurorė prašė Ž. A. skirti nukentėjusiųjų lūkesčių neatitinkančią bausmę, dar nerodo jos šališkumo. Kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad teismai nėra saistomi kitų proceso dalyvių, tarp jų ir prokuroro pozicijos, dėl nusikalstamas veikas padariusiems asmenims skiriamų bausmių dydžio. Tai seka iš Lietuvos Respublikos BPK 6 str. įtvirtintos nuostatos, kad teisingumą vykdo tik teismas.

Nukentėjusieji teigia, kad prokurorė, skirdama Ž. A. kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nenurodė kada ir kokiu laiku nuteistajam reikia registruotis policijos įstaigoje, tačiau kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimo įpareigoti įtariamąjį periodiškai registruotis policijos įstaigoje, jo 2 punkte yra nurodyta konkreti asmens registracijos policijos įstaigoje tvarka (t. 3, b. l. 108). Akcentuotina, jog įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje (Lietuvos Respublikos BPK 135 str.) yra kitokio pobūdžio kardomoji priemonė nei rašytinis pasižadėjimas neišvykti (Lietuvos Respublikos BPK 135 str.) ir abi šios kardomosios priemonės nuteistajam buvo paskirtos ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 82). 2013 m. birželio 28 d. rašytiniame pasižadėjime taip pat aiškiai nurodytas įpareigojimas nuteistajam be prokuroro ar teismo leidimo nepasišalinti iš (duomenys neskelbtini), Vilnius. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, susiję su netinkamu nuteistajam paskirtų kardomųjų priemonių įforminimu, laikytini deklaratyviais.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 12 d. posėdžio metu svarstė nukentėjusiųjų 2014 m. gegužės 12 d. prašymą pradėti tyrimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 166 str., kad būtų nustatyta, ar Ž. A. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 219 str., 220 str., 223 str. ir 189 str.) (t. 4, b. l. 142-144), paaiškino G. L. kaltinimo, pagal kurį pirmosios instancijos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla ribas bei prijungė nukentėjusiosios prašymą prie bylos, tik kaip nukentėjusiųjų pateiktą įrodymą, kad mokėti alimentus yra vengiama piktybiškai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 253 str. numato, kad nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis, prieš tai išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomones. Teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą. Nagrinėjamu atveju, klausimas dėl nukentėjusiosios 2014 m. gegužės 12 d. prašymo buvo išspręstas išklausius proceso dalyvių nuomonę ir įrašant teismo sprendimą teisiamojo posėdžio protokole.

Esminis nukentėjusiųjų atstovės apeliacinio skundo argumentas, kad Lietuvos Respublikos BK 164 str. nurodyta sąvoka „vaikas“ turėtų būti aiškinama ne pagal asmens amžių, o pagal kilmę. Kolegija nepritaria tokiam baudžiamojo įstatymo aiškinimui. Akcentuotina, kad 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje (įsigaliojo 1992 m. kovo 1 d., Seimo ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) nurodoma, jog vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje nurodoma, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Taigi, bendruoju požiūriu, vaiku laikytinas asmuo, nesulaukęs pilnametystės amžiaus, t. y. 18 metų. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, pagal Lietuvos Respublikos CK 3.194 str. 3 d. pareiga išlaikyti vaiką gali iškilti vaikui sulaukus pilnametystės, jei vaikas yra nedarbingas dėl neįgalumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas, arba vaikui, sulaukusiam pilnametystės, kuris mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresnis negu 24 metų ir kuriam būtina materialinė parama, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę pačiam gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Respublikos CK 3.1921 str. 1 d.). Vis dėlto konstatuotina, kad sisteminiu loginiu ir lingvistiniu požiūriu vaiku pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. laikomas tik nepilnametis asmuo. Tokiu būdu, už vengimą išlaikyti asmenį, sulaukusį pilnametystės, nors tai ir būtų, pavyzdžiui, biologinis išlaikymą teikti turinčio asmens pilnametis neįgalus vaikas, baudžiamoji atsakomybė netaikoma. Priešingu atveju, Lietuvos Respublikos BK 164 str. nuostatos būtų aiškinamos plečiamai, kas baudžiamosios teisės doktrinoje yra draudžiama. Dėl to nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimas yra nevykdomas iki šiol, ir tai atitinka Lietuvos Respublikos BK 164 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kolegijos poziciją dėl Lietuvos Respublikos BK 164 str. vartojamos „vaiko“ sąvokos, taip pat nepritartina nukentėjusiųjų nuomonei dėl nuteistojo nuo 2013 m. gegužės 27 d. vykdytos veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. Kolegijos vertinimu, Ž. A. veika, t. y. kad jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2013 m. vasario 23 d. (diena, kai R. A. sulaukė pilnametystės), pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. kaip viena nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, veikos padarymo laikotarpis taip pat nustatytas teisingai. Minėta trunkamoji veika prasidėjo 2012 m. birželio 6 d., kai buvo priimta skubaus vykdymo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartis (t. 2, b. l. 40), kuria nuo 2012 m. birželio 6 d. iki sprendimo civilinėje byloje priėmimo, t. y. iki 2012 m. spalio 2 d. Ž. A. įpareigotas mokėti R. A. išlaikymą po 500,00 Lt kas mėnesį, ji taip pat apima laikotarpį nuo 2012 m. spalio 2 d., kai buvo priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje ir laikytina baigta, kai R. A. sulaukė pilnametystės, t. y. 2013 m. vasario 23 d. Akcentuotina, kad visą laikotarpį nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2013 m. vasario 23 d. nuteistasis neteikė savo nepilnamečiui vaikui išlaikymo pagal priimtus teismo sprendimus, todėl nėra jokio pagrindo jo trunkamąją veiką skaidyti į skirtingus epizodus vien dėl to, kad sprendžiant išlaikymo ir išlaikymo skolos priteisimo klausimą, buvo priimti du procesiniai sprendimai civilinėje byloje. Be to, Lietuvos Respublikos BK 164 str. numato specialią veikos sudėtį, kuri pasireiškia pareigos pagal teismo sprendimą vengimu, todėl Ž. A. nusikalstamų veiksmų nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2013 m. vasario 23 d. papildomai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. nereikia.

Kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d. nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Akcentuotina, kad nagrinėjama baudžiamoji byla teismui perduota dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 164 str. Teisminio bylos nagrinėjimo metu prokurorė pateikė prašymą dėl vienos kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis (t. 4, b. l. 23-24), taigi, nuteistojo veika už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo nevykdymą perkvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. Nukentėjusieji su tokiu kaltinimo pakeitimu nesutiko. Pateikė savo prašymą dėl kaltinime nurodytų aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis bei kaltinimo papildymo, prašydami naujai inkriminuoti nuteistajam dar vieną nusikalstamą veiką, t. y. jog Ž. A., būdamas darbingas ir sveikas, tyčia, laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 24 d. iki 2014 m. sausio 8 d. nevykdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas R. A. ir išlaikymo įsiskolinimas, t. y. įtariamas padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str. Tačiau toks nukentėjusiųjų prašymo tenkinimas pažeistų Lietuvos Respublikos BPK 255 str. nuostatas, be to, Lietuvos Respublikos BPK 256 str. numato galimybę pateikti prašymus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis arba prašymus pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tuo tarpu toks procesinis veiksmas kaip kaltinamojo akto papildymas nauja veika baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, Lietuvos Respublikos BPK nėra numatytas. Nepaisant to, nurodyta aplinkybė neužkerta kelio pagal nukentėjusiųjų pareiškimą ar prokuroro reikalavimą pradėti naują ikiteisminį tyrimą dėl galimai Ž. A. padarytos aukščiau nurodytos veikos. Nukentėjusiųjų, tiek jų atstovės apeliaciniuose skunduose teigiama, neva pirmosios instancijos teismas netyrė, aplinkybių, susijusių su galimai nuteistojo apgaulingai vedamos buhalterinės apskaitos, žinomai melagingos informacijos pajamų deklaracijose nurodymu ir kitų nusikalstamų veikų, tačiau kaip jau buvo minėta, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Dėl apeliaciniuose skunduose minimų galimai Ž. A. daromų nusikalstamų veikų turi būti kreipiamasi į teisėsaugos institucijas atskira tvarka.

Nukentėjusiųjų atstovė apeliaciniame skunde nurodo, kad Ž. A. nevykdė iš viso keturių teismo sprendimų, todėl jo veikos turėjo būti kvalifikuotos už kiekvieno teismo sprendimo nevykdymą atskirai pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. Kolegija nesutinka su nurodytu teiginiu. Kaip jau buvo minėta, už Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarties ir 2012 m. spalio 2 d. sprendimo dėl išlaikymo vaikui ir išlaikymo skolos nevykdymą nuteistasis už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2013 m. vasario 23 d. patrauktas atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. Kaltinimas dėl minėtų procesinių sprendimų nevykdymo laikotarpiu po 2013 m. vasario 23 d. Ž. A. nebuvo pareikštas. Nuteistojo veika dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo nevykdymo pagrįstai kvalifikuota kaip vienas Lietuvos Respublikos BK 245 str. epizodas, kadangi nurodyti teismo sprendimai yra tarpusavyje susiję. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu iš Ž. A. pilnamečiui sūnui R. A. už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 23 d., kai jis sulaukė pilnametystės, iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., kai jis baigs gimnaziją, priteistas po 500,00 Lt išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, priteistą išlaikymo sumą periodinėmis išmokomis kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis panaikinta. Taigi, nėra pagrindo nuteistojo Lietuvos Respublikos BK 245 str. numatytą nusikalstamą veiką skaidyti į du epizodus.

Nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde prašo skirti nuteistajam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę, t. y. dvejus metus laisvės atėmimo. Nukentėjusiųjų atstovė prašo griežtinti nuosprendžiu paskirtą bausmę ir skirti devyniasdešimties parų arešto bausmę, netaikyti nuteistojo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatų. Tenkinti nukentėjusiųjų ir jų atstovės apeliaciniuose skunduose nurodytų prašymų nėra jokio pagrindo. Nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino visiškai, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad baudžiamojoje byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taigi, kliūčių Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatų taikymui jo atžvilgiu nenustatyta. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo teiginys, kad jis žinojo apie priimtus teismų procesinius sprendimus ir tyčia jų nevykdė, yra laikytinas kaltės pripažinimu. Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatų taikymui bylą išnagrinėjus supaprastinto įrodymų tyrimo tvarka, keliamas vienintelis papildomas reikalavimas – kaltės pripažinimas. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pripažįstant Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, nereikalaujama, kad asmuo, kuris pripažino savo kaltę, dar ir nuoširdžiai gailėtųsi dėl savo neteisėto poelgio. Dėl to konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuosprendyje pritaikytas pagrįstai ir tinkamai, nes nuteistajam paskirta galutinė bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Lietuvos Respublikos BK 55 str. nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismai paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Nuteistajam skirta arešto bausmė yra susijusi su asmens laisvės ribojimu. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam šią bausmės rūšį tinkamai motyvavo, kad bausmės tikslai jam paskyrus švelnesnę bausmę, nebūtų pasiekti. Nors nuosprendyje konstatuota, kad Ž. A. praeityje teistas, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šie teistumai yra išnykę (t. 3, b. l 155), todėl asmuo laikytinas neteistu. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšimi ir jos dydžiu, kadangi anksčiau neteistam asmeniui skirti griežčiausią sankcijoje numatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, o paskirta arešto bausmė laikytina pakankama Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams pasiekti. Be to, paskyrus nuteistajam ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę būtų pažeisti ir pačių nukentėjusiųjų interesai, kadangi įkalinimo laikotarpiu būtų suvaržytos asmens galimybės kuo greičiau sumokėti teismų sprendimais jų naudai priteistas sumas.

Kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nuteistasis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi nustatyta nepagrįstai. Nors Ž. A. kaltę pripažino, tačiau kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-94/2010 ir kt.). Nuteistojo teisme išsakyti pareiškimai neleidžia daryti išvados, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl savo padarytos veikos, nes jis nukentėjusiųjų neatsiprašė, jokių duomenų apie tai, kad išgyventų dėl padarytų veikų byloje nėra, teisminio bylos nagrinėjimo metu Ž. A. iš esmės pateisino savo netinkamą elgesį tuo, kad neva nukentėjusiesiems paliko kito turto. Nurodytos aplinkybės neleidžia spręsti, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p numatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Dėl to ši aplinkybė šalintina iš skundžiamo nuosprendžio. Vis dėlto, net ir nesant šios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra jokio pagrindo griežtinti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 49 str. 3 d. numato, jog už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą – nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. Tai reiškia, kad net ir subendrinta galutinė asmeniui skirtina arešto bausmė negali viršyti devyniasdešimties parų. Be to, nuosprendžiu parenkant nuteistajam arešto bausmių dydžius pagal atskiras veikas, paskirtos griežtesnės bausmės, nei arešto bausmių, skirtinų už nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą vidurkiai. Pažymėtina ir tai, kad pritaikius Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatas, paskirta galutinė devyniasdešimties parų arešto bausmė vis tiek turėtų būti mažinama vienu trečdaliu, t. y. ji vis tiek neviršytų šešiasdešimties parų arešto. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 354 str. nuostatas ir nenurodė arešto bausmės atlikimo tvarkos bei sąlygų, tačiau minėtas straipsnis taikytinas nuosprendžio, kurio paskirtas areštas vykdymo procese, o Lietuvos Respublikos BK 49 str. 2 d. numato vienintelį arešto bausmės atlikimo būdą, t. y. areštinėje. Dėl to papildomai nuosprendyje nenurodžius arešto bausmės atlikimo vietos, procesinis pažeidimas nebuvo padarytas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl nuosprendžio šioje dalyje keisti taip pat nėra pagrindo. Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija bei socialinio teisingumo atkūrimas. Tikslus neturtinės žalos atlyginimas pinigais yra neįmanomas, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau kompensuoti patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, jo turtinę padėtį, nukentėjusiųjų patirtus dvasinius išgyvenimus. Vertindamas nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl Ž. A. nusikalstamų veikų nukentėjusiajai G. L. buvo padaryta neturtinė žala – ji išgyveno dėl nuteistojo pareigos išlaikyti vaikus nevykdymo. Nuteistasis savo nusikalstamais veiksmais pažeidė sūnaus ir buvusios sutuoktinės interesus, todėl neturtinė žala turi būti atlyginta. Vertindamas padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į teismo sprendimu priteisto išlaikymo vaikams nevykdymo laikotarpį, į tai, jog nukentėjusioji turėjo vykdyti savo, o kartu ir kaltinamojo pareigą išlaikyti vaiką, stingant lėšų, jautė įtampą ir suvaržymus. Teismas pripažino, kad dėl lėšų stygiaus yra sumažėjusios nukentėjusiojo R. A. bendravimo galimybės, apribotos jo poreikių patenkinimo galimybės. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino bylos aplinkybes teisingai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai – 1000,00 Lt, o nukentėjusiajam – 500,00 Lt ir pagrįstai sumažino prašytos priteisti neturtinės žalos dydžius. Didesnio neturtinės žalos atlyginimo reikalauti nėra pagrindo, kadangi baudžiamojoje byloje be nukentėjusiųjų teiginių nėra pateikta jokių duomenų, galinčių patvirtinti patiriamus neigiamus išgyvenimus, susijusius su galimybių bendrauti sumažėjimu, lėšų savo poreikiams neturėjimu ir t. t. Esant nurodytų aplinkybių visumai, nukentėjusiųjų apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiojo R. A. ir jo atstovės skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistojo Ž. A. apeliacinio skundo argumentų

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo Ž. A. kaltės yra padarytos remiantis jo paties prisipažinimu bei byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija savo kaltės bei padarytų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Vengimas išlaikyti vaikus priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, o teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas laikomas baudžiamuoju nusižengimu. Lietuvos Respublikos BK 164 str. sankcijoje be laisvės atėmimo iki dvejų metų, numatytos tiek viešųjų darbų, tiek arešto bausmės. Lietuvos Respublikos BK 245 str. sankcijoje numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto bausmės. Griežtesnės rūšies bausmė gali būti parenkama tik tais atvejais, kai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, švelnesne bausme negalima įgyvendinti bausmės paskirties. Sprendžiant klausimą, ar nuteistajam Ž. A. skiriant švelnesnę bausmę gali būti pasiekti bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d., būtina atsižvelgti į tokias šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes: Ž. A. ne kartą baustas piniginėmis baudomis už antstolio patvarkymų nevykdymą, paskirtų baudų nemoka, už antstolio įpareigojimų nevykdymą jam netgi buvo skirtas penkiolikos parų administracinis areštas; byloje nenustatyta nei jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, kadangi kolegija pripažino, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą; nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdina tai, kad jis baustas administracinėmis nuobaudomis, savo vaiku nesirūpino tyčia, t. y. iš keršto jo motinai, itin ilgą laiką, net ir turėdamas tam galimybę, tyčia nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos BK 164 str. numatytu nusikaltimu pažeidžiami vaiko interesai, jo normali raida, teisė būti išlaikomam savo tėvų. Darytina išvada, kad švelnesnės nei arešto bausmė skyrimas nuteistajam Ž. A. nebūtų efektyvi poveikio priemonė, švelnesnės rūšies bausme nebus pasiekti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai. Kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai nuteistajam paskyrė arešto bausmę. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o ne nuteistojo asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, kylančių dėl jam taikomos bausmės. Vien tik simbolinės, baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytų bausmės tikslų. Tai, kad nuteistasis darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, po nuosprendžio priėmimo padarė 500,00 Lt dydžio pašto perlaidą nukentėjusiajam R. A., nuteistojo atsakomybės nešalina ir nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę. Akcentuotina ir tai, kad nukentėjusieji patys prašė skirti jam dar griežtesnę nei areštas bausmę, todėl nesutiktina, su apeliacinio skundo argumentais, jog nuosprendžiu paskirta bausmė pažeidžia pačių nukentėjusiųjų interesus. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis praeityje teistas, ką paneigia baudžiamosios bylos medžiaga, tai nesutrukdė pirmosios instancijos teismui paskirti jam teisingą bausmę. Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Į bylą taip pat pateiktas nukentėjusiosios G. L. prašymas dėl 400,00 Lt dydžio išlaidų advokatui priteisimo (t. 5, b. l. 3-4). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios advokatas dalyvavo tik viename posėdyje, 2014 m. rugsėjo 19 nukentėjusioji informavo teismą apie atstovavimo sutarties nutraukimą (t. 5, 32) prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusioji nepateikė išlaidas pagrindžiančio dokumento originalo, o tik jo kopiją. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti nukentėjusiosios prašymo dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Akcentuotina, jog tai neužkerta kelio nukentėjusiajai kreiptis į pirmosios instancijos teismą ir prašyti pirmosios instancijos teismo procese patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisino Lietuvos Respublikos BPK 361 str. nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. dėl nepagrįstai nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str. 1 d. 1 p.

nusprendžia:

nukentėjusiųjų G. L. ir R. A. bei nuteistojo Ž. A. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo R. A. ir nukentėjusiųjų atstovės advokatės Ingridos Jurgelevičienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti Ž. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios G. L. prašymą dėl 400,00 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo palikti nenagrinėtą.

Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėTeisėjai Arūnas KisieliusRosita Patackienė