Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei žemės ūkio bendrovei „ŽeMila“, trečiajam asmeniui J. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas, civilinė byla dalyje nutrauktina, ieškovui atsisakius dalies reikalavimų.

Ieškovas, atsakydamas į atsakovės 2017 m. birželio 5 d. pranešimą, 2017 m. birželio 20 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad panaudos sutartys nėra nutrauktos, todėl nėra pagrindo panaikinti jų teisinę registraciją.

Remiantis atsakovės 2017 m. rugsėjo 25 d. prašymu, panaudos sutartys nekilnojamo turto registre buvo išregistruotos 2017 m. rugsėjo 27 d. Prie prašymo išregistruoti panaudos sutartis atsakovė pateikė 2017 m. birželio 5 d. pranešimą dėl vienašališko panaudos sutarčių nutraukimo.

Buvusi ginčo žemės sklypų savininkė K. D. S. mirė 2016 m. balandžio 10 d.

Dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo

2019 m. birželio 17 d. ieškovas pateikė prašymą, kuriuo atsisakė ieškinio reikalavimų pripažinti žemės sklypų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 7 d. panaudos sutarčių vienašališką nutraukimą neteisėtu. Nurodė, kad ieškovui suprantamos ieškinio reikalavimų atsisakymo pasekmės.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 1 dalimi, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Ieškovas pateikė teismui rašytinį prašymą, kuriuo atsisakė dalies ieškinio reikalavimų. Teismo posėdžio metu prašymą pilnai palaikė. Atsakovė dėl šio ieškovo prašymo prieštaravimų nepareiškė.

Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio dalies atsisakymo argumentus, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, jog reikalavimo atsisakymas imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui neprieštarauja, atitinka CPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas ieškinio atsisakymo sąlygas (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo atsisakymas priimtinas, civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas).

Dėl vienašališko panaudos sutarčių nutraukimo

Byloje kilo ginčas dėl panaudos sutarčių nutraukimo momento ir jų nutraukimo teisėtumo. Ieškovo teigimu, panaudos sutartys visą laiką, t. y. nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. gegužės 7 d., buvo galiojančios, nei A. D. 2016 m. sausio 4 d. pranešimu, nei atsakovė, įsigijusi žemės sklypus, panaudos sutarčių nenutraukė. Atsakovė nuo pat bylos iškėlimo momento teigė, kad panaudos sutartis nutraukė panaudos davėjas dar iki atsakovei juos įsigyjant, nes žemės sklypus pirko tik su sąlyga, kad panaudos sutartys bus nutrauktos. Prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį A. D. atsakovei nurodęs, kad panaudos sutartys yra nutrauktos, pateikė V. P. siųstus pranešimus dėl vienašališko sutarčių nutraukimo.

Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo atsisakymas nuo dalies reikalavimų nekeičia nagrinėjamos bylos esmės, būtina išspręsti ginčą, ar panaudos sutartys teisėtai vienašališkai buvo nutrauktos K. D. S., pagal įgaliojimą atstovaujamos A. D., 2016 m. sausio 4 d. įspėjimu, nes iš to kyla ir kiti ieškovo reikalavimai – pripažinti, jog atsakovė ginčo žemės sklypais naudojasi neteisėtai ir dėl to jai kyla pareiga atlyginti ieškovui nuostolius.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.).

Tiek nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmos instancijos teisme, tiek nagrinėjant šią civilinę bylą iš naujo, atsakovės pagrindinis atsikirtimas buvo tai, kad panaudos sutartys sudarant žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį jau buvo vienašališkai nutrauktos K. D. S. atstovo A. D.. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartyje, kuria byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodyta, kad nagrinėjant bylą iš naujo turėtų būti vertinama 2016 m. sausio 4 d. pranešimo, kaip vienašalio sandorio, turinys, prasmė bei pasekmės.

CK 6.641 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad panaudos davėjas turi teisę reikalauti nutraukti daikto neatlygintinio naudojimo sutartį, jeigu dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui. Pažymėtina, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Taigi, sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, nebent įstatyme būtų imperatyviai nustatyta, jog tam tikros sutartys nutraukiamos tik teismine tvarka. Šalių sudaryta panaudos sutartis buvo terminuota, tačiau jos nutraukimas ankščiau laiko dar nereiškia sutarties sąlygos pažeidimo, taigi, vertinant pasekmes būtina nustatyti ar buvo tinkamos sąlygos vienašališkai nutraukti sutartį, ar atitiko CK 6.642 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Atsižvelgiant į tai ir į sutarties laisvės principą (laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas bei jas vykdyti), spręstina, jog negalima iš esmės uždrausti šaliai vienašališkai nutraukti sutartį, kadangi tokia teisė yra numatyta įstatyme. CK 6.641 straipsnio 1 ir 2 dalyse nėra numatyta pranešimo apie panaudos sutarties nutraukimą pateikimo tvarkos, formos ir terminų, todėl būtina vadovaujantis bendrąja CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pagal šią normą, šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Įstatyme nenustatyta tokio pranešimo forma, todėl šalys gali pačios aptarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, - pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3-364/2013). Sukakus sutartyje ar įstatyme nustatytam pranešimo apie sutarties nutraukimą terminui, atsiranda teisiniai padariniai – sutartis laikoma nutraukta, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; šalys turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar restitucijos taikymo (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018). Su vienašališku sutarties nutraukimu nesutinkanti šalis gali tokį sandorį ginčyti teisme, reikšdama atitinkamą reikalavimą.

Iš liudytojo A. D. parodymų matyti, kad kuo greičiau parduoti tetai priklausantį turtą - žemės sklypus - buvo būtina dėl pablogėjusios jos sveikatos, kad už gautus pinigus galėtų jai nupirkti butą. Ieškovas žemės pirkti nesutikęs dėl per didelės kainos, atsakovė nesutiko pirkti turto tol, kol panaudos sutartys nebus nutrauktos, duomenų, kad dar kas nors norėjo pirkti šį turtą už pardavėjos nustatytą kainą, byloje nėra. Akivaizdu, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypus yra daug sunkiau parduoti, jei jais, dar pakankamai ilgą laiką, nebus galima naudotis pagal paskirtį. Svarbia aplinkybe šiuo atveju laikytina ir tai, kad sudarytos neatlygintinės sutartys, todėl panaudos davėja, norėdama parduoti jai dėl svarbių aplinkybių reikalingą daiktą, patirtų papildomus nuostolius dėl turto kainos parduodant žemės sklypus, kurių naudojimas yra apsunkintas, tuo tarpu ieškovas, neatlygintinai naudodamasis žemės sklypais, patirtų tik pelną.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, A. D. elgesį iki pranešimo išsiuntimo, žemės sklypų savininkės sveikatos būklę, darytina išvada, kad 2016 m. sausio 4 d. įspėjimo sakinys –„informuojame, jog per 5 darbo dienas nepateikus argumentuoto prieštaravimo, 2013-05-07 privačios žemės sklypo panaudos sutartis bus laikoma pasibaigusi nuo sekančios dienos“, priešingai nei teigia ieškovas, reiškia pasiūlymą panaudos sutarties pabaigą nustatyti per trumpesnį, nei įstatyme numatytą 30 dienų terminą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pateikė prieštaravimą, panaudos sutartys vienašališkai panaudos davėjos buvo nutrauktos suėjus įstatyme nustatytam 30 dienų terminui, o ne pranešime nurodytą dieną. Ieškovas įspėjimus gavo 2016 m. sausio 5 d., todėl panaudos sutartys laikomos pasibaigusiomis 2016 m. vasario 5 d.

Atsižvelgiant į liudytojo A. D. nurodytas aplinkybes dėl K. D. S. sveikatos būklės, jos mirties datą ((duomenys neskelbtini)), gyvenamosios vietos pakeitimą (mirė (duomenys neskelbtini)) abejonių nekyla, kad panaudos davėjos sveikatos būklė po panaudos sutarčių sudarymo itin pablogėjo, dėl ko atsirado poreikis gauti naudos ir pajamų iš turimo turto. Jai buvo reikalinga nuolatinė kitų žmonių pagalba, atsirado papildomos ir nenumatytos išlaidos jos sveikatos priežiūrai, buto, kuriame ji galėtų gyventi, įsigijimui, todėl teismas daro išvadą, kad A. D. 2016 m. sausio 4 d. pranešimais panaudos sutartis nutraukė teisėtai, įstatyme nustatyta tvarka, esant CK 6.641 straipsnio 2 dalyje numatytam pagrindui.

Lietuvoje nuosavybės teisės atžvilgiu yra įtvirtintas teisinės registracijos deklaratyvinis modelis, kai daiktinės teisės sukuriamos šalių susitarimu ar kitais įstatyme nustatytais pagrindais, o teisių registracija tik išviešina jau egzistuojančias daiktines teises. CK 1.75 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę, kad ir nesant registracijos sandorio šalims sandoris galioja ir šalių teisės ir pareigos atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis)). Pagal bendrąją taisyklę registracijai suteikiama tik trečiųjų asmenų informavimo reikšmė (CK 1.75 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad panaudos sutartys buvo nutrauktos 2016 m. sausio 4 d. pranešimu ir laikomos pasibaigusiomis nuo 2016 m. vasario 5 d. Taigi sutarčių nutraukimo fakto neišviešinimas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės ir nekeičia šalių padėties, nes šalys žinojo apie faktinį panaudos sutarčių nutraukimą, t. y., kad panaudos sutartys pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu yra pasibaigusios.

Taip pat atmestini ieškovo nurodyti argumentai, kad 2016 m. sausio 4 d. pranešimas nesukelia jokių pasekmių ir dėl to, kad prie jo nebuvo pridėtas A. D. suteiktas įgaliojimas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad A. D. pažinojo, jis siūlė jam pirkti K. D. S. turtą, taip pat vėliau jį informavo apie atsiradusį pirkėja ir ketinimą turtą parduoti. Taigi, ieškovas žinojo, kad būtent A. D. atstovauja K. D. S. interesus dėl turto pardavimo.

Dėl nuostolių atlyginimo

Pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad panaudos sutartys pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo nutrauktos, todėl atsakovė, įsigijusi turtą, galėjo juo laisvai disponuoti, vykdyti žemės sklypuose žemės ūkio veiklą.

Nustačius, kad panaudos sutartis nutraukė K. D. S. įgaliotas atstovas A. D., kad panaudos sutartys buvo nutrauktos teisėtai, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, kiti ieškovo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako, nes teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑536/2010; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnyje įtvirtinta, kad: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).

Kadangi ieškinys atmestas, atsakovei iš ieškovo priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Kaip matyti iš atsakovės atstovo prašymo, pateiktų sąskaitų, atsakovė patyrė 2 640 Eur išlaidų už advokato pagalbą ruošiant procesinius dokumentus ir jos atstovavimą teisme. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių priteistinų dydžių, į šios bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, kad atsakovės atstovas surašė atsiliepimą į ieškinį, atsiliepimą į patikslintą ieškinį, apeliacinį skundą, dalyvavo teismo posėdžiuose, teismas daro išvadą, kad prašomos priteisti advokato atstovavimo išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos iš ieškovo.

Valstybė byloje patyrė 10,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atmetus ieškinį šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis).

CPK 87 straipsnio 2 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, šalims grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio sumos. Kadangi civilinė byla dalyje nutraukiama ieškovui atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, todėl ieškovui grąžinami 75 procentai byloje sumokėto žyminio mokesčio už du reikalavimus dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtais – 112,50 Eur (150x75proc.).

Įvertinus tai, kad ieškovas turi 10,71 Eur prievolę valstybei ir teisę susigrąžinti 112,50 Eur žyminio mokesčio dalį, jo mokėtina valstybei suma, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, įskaitytina į jam grąžintiną iš valstybės sumą ir ieškovui grąžintinas skirtumas - 101,79 Eur (112,50 Eur – 10,71 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsniu, 293 straipsnio 4 punktu, 259, 265-270 straipsniais,

nusprendžia:

Priimti ieškovo V. P. atsisakymą nuo reikalavimų pripažinti 2013 m. gegužės 7 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu, pripažinti 2013 m. gegužės 7 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu ir bylą dalyje dėl šių reikalavimų nutraukti.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš V. P. 2 640 Eur (du tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų žemės ūkio bendrovės „ŽeMila“ naudai.

Grąžinti V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 101,79 Eur (vieną šimtą vieną eurą 79 centus) žyminio mokesčio, pavedant tai atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.