Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl procesinio termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys – Valstybinė įmonė (toliau - VĮ) „Turto bankas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - Valstybinė mokesčių inspekcija), uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Panevėžio būstas“, UAB „Aukštaitijos vandenys“, UAB „Intrum Lietuva“, UAB „Gelvora“, akcinė bendrovė (toliau – AB) „Panevėžio energija“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2.2. S. D. mirė 2018 m. birželio 3 d., todėl ši diena laikytina palikimo atsiradimo diena, nuo kurios skaičiuotinas įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas kreditoriui pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiam įpėdiniui. Šis terminas pasibaigė 2018 m. rugsėjo 3 d., iki jo pabaigos pareiškėjas į S. D. įpėdinius nesikreipė, ko jis pats neneigia.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

16. Atskiruoju skundu apeliantas (pareiškėjas) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius nesutiko su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje taikytu materialinės teisės normų aiškinimu, prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

17. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Siekiant pripažinti mokestinę prievolę pasibaigusia ginčijamos nutarties nustatytu pagrindu, turi būti konstatuota kreditoriaus ir skolininko sutaptis dėl konkretaus reikalavimo įvykdyti mokestinę prievolę.

17.2. Nors MAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad MAĮ numatytų mokesčių administravimo procedūros vienodai taikomos visiems MAĮ 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip, MAĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal MAĮ administruojamos tiek, kiek tai nustatyta SDĮ ir VSDĮ.

19.2. Apeliantas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos egzistavo objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančios priežastys, dėl kurių jis nespėjo pareikšti turtinių reikalavimų suinteresuotam asmeniui, o pareiškėjo nurodomi argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Be to, praleistas terminas, t. y. pusantrų metų po palikėjo mirties, laikytinas nepagrįstai ilgu ir dėl šios situacijos susidarymo kaltas pats pareiškėjas, o netinkamas vidaus darbo organizavimas negali būti pripažintas svarbia priežastimi terminui kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimui.

19.3. Apelianto pateiktas Panevėžio miesto 3-iajam notaro biurui raštas nelaikytinas kreditorinio reikalavimo pareiškimu, kadangi jame nėra pateikti duomenys apie S. D. skolos dydį, susidarymo pagrindus bei laikotarpius, todėl negali būti laikoma, jog šiuo raštu pareiškėjas tinkamai pareiškė kreditorinį reikalavimą.

20.1. Pats pareiškėjas patvirtina, kad notarui pateiktas raštas nėra laikytinas tinkamu kreditorinio reikalavimo pateikimu, nes jis neatitiko teisės aktų reikalavimo. Be to, po 2018 m. liepos 27 d. kreipimosi į notarą, pareiškėjas turėjo galimybę iki trijų mėnesių termino pabaigos, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 3 d., reiškiamo kreditorinio reikalavimo netikslumus išsiaiškinti ir savo reikalavimą dėl S. D. apskaičiuotos skolos, pareikštą notarui, patikslinti, kad šis kreditorinis reikalavimas atitiktų teisės aktuose jam nustatytus reikalavimus.

20.4. Valstybinė mokesčių inspekcija pritaria pareiškėjo nuomonei, kad MAĮ 13 straipsnio 13 ir 19 punktuose nurodytos privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal MAĮ administruojamos tiek, kiek tai nustatyta SDĮ ir VSDĮ. Tuo tarpu, nei SDĮ, nei VSDĮ nėra nurodyta, kad administruojant privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, taikytini MAĮ 93 straipsnyje įtvirtinti mokestinės nepriemokos pasibaigimo pagrindai, todėl nėra teisinio pagrindo pagal MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punktą pripažinti pasibaigusiomis nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės,

argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

22. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

23. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas, įvertinęs pareiškėjo veiksmus, susijusius su mirusio skolingo draudėjo S. D. skolos išviešinimu įpėdiniams, juos įvardijo kaip aktyvius, sprendė, kad pareiškėjo veiksmai ir kitos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, tačiau pareiškėjo prašymą vis dėlto atmetė dėl kitos priežasties – prievolei, dėl kurios terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti pareiškėjas prašė atnaujinti, pasibaigus MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu - sutapus skolininkui ir kreditoriui viename asmenyje.

24. Apeliantas nesutinka su skundžiamoje nutartyje taikytu materialinės teisės normų aiškinimu, jog šiuo atveju įvyko skolininko ir kreditoriaus sutaptis ir dėl ko būtų pagrindas prievolei pasibaigti MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Dėl termino pareikšti kreditorinį reikalavimą praleidimo priežasčių vertinimo

25. Pagal CK 5.63 straipsnį palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Šį terminą teismas gali atnaujinti, jeigu jį kreditorius praleido dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo priėmimo dienos nėra praėję daugiau nei trys metai.

26. CK 5.63 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta praleisto termino atnaujinimo galimybė, kai terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog tam, kad kreditorius galėtų reikalauti patenkinti turimą reikalavimo teisę iš palikėjo turto, teisme turi būti įvertintos termino praleidimo priežastys ir priimtas procesinis sprendimas dėl termino atnaujinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo reikalavimo teises palikimą priėmusiems įpėdiniams, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėja per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).

27. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576-578 straipsniuose nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

28. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2018 m. birželio 3 d. mirė S. D.. Po S. D. mirties liko jam nuosavybės teise priklausęs turtas: butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 2797-7003-9018:0067, piniginės lėšos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Swedbank, AB, bei individuali įmonė S. D. mezgykla, juridinio asmens kodas 147311653. Pagal Testamentų registro duomenis S. D. testamento nepaliko. Mirties dieną S. D. turėjo kreditorių – UAB „Intrum Lietuva“, UAB „Panevėžio būstas“, AB „Panevėžio energija“, UAB „Aukštaitijos vandenys“, UAB „Gelvora“, kurie duomenis apie jų turimus kreditorinius reikalavimus pareiškė įstatymo nustatyta tvarka.

30. 2018 m. liepos 27 d., t. y. nepraėjus trims mėnesiams po S. D. mirties, pareiškėjas mirusio S. D. paskutinės gyvenamosios vietos notarui – Panevėžio miesto 3-iajam notaro biurui, pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad S. D. jo mirties dieną buvo registruotas draudėju kaip individualios įmonės savininkas, S. D. įmonė turėjo skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Šiame pareiškime Panevėžio miesto 3-iajam notaro biurui pareiškėjas skolos dydžio nenurodė. Per įstatymo nustatytą terminą S. D. palikimo niekam nepriėmus, pareiškėjas Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2018 m. gruodžio 11 d. pateikė pranešimą apie tai, jog 2018 m. birželio 3 d. mirusio S. D. palikimo niekas nepriėmė, taip pat apie tai, kad S. D. mezgykla ir S. D. yra skolingi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Šiame rašte Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pareiškėjas nurodė pagrindinius duomenis apie skolą, jos dydį pobūdį, pažymėdamas, kad S. D. mezgyklos skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui lygi 3 902,53 Eur, iš jų 2 837 Eur įmokų ir 1 065,53 Eur delspinigių, o S. D. skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui lygi 1 393,64 Eur, iš jų 1 356,60 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 37,04 Eur delspinigių. Ši informacija buvo persiųsta VĮ „Turto bankas“, kuris 2019 m. lapkričio 13 d. pateikė pareiškėjui pranešimą, kuriuo informavo pareiškėją, kad nesant nei testamentinių, nei įstatyminių įpėdinių 2018 m. birželio 3 d. mirusio S. D. turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), paveldėjimo teise perėjo valstybei, kuriai atstovauja VĮ „Turto bankas“. Taip pat šiuo pranešimu VĮ „Turto bankas“ prašė pareiškėjo pateikti informaciją ir patvirtinančių dokumentų kopijas, kad kreditorinis reikalavimas mirusiojo įpėdiniams yra pareikštas laiku ir tinkamai arba pateikti ieškinio teismui dėl praleisto termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo kopiją. Reaguodamas į šį raštą, pareiškėjas 2019 m. lapkričio 15 d. VĮ „Turto bankas“ pateikė kreditorinį reikalavimą minėtai 5 296,17 Eur sumai, kartu pridedamas 2018 m. liepos 27 d. pranešimą Panevėžio miesto 3-iajam notaro biurui. 2019 m. lapkričio 15 d. raštu VĮ „Turto bankas“ informavo pareiškėją, kad pareiškėjo Panevėžio miesto 3-iajam notaro biurui pateiktas raštas nelaikytinas kreditorinio reikalavimo pareiškimu, nes jame nėra pateikti duomenys apie S. D. skolos dydį, susidarymo pagrindus, laikotarpius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas 2020 m. sausio 2 d. pateikė teismui pareiškimą dėl procesinio termino atnaujinimo pareikšti kreditorinį reikalavimą.

31. Nagrinėjamu atveju visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas dar nepasibaigus įstatymo nustatyto termino per notarą pateikė pranešimą apie turtinį kreditorinį reikalavimą galimiems S. D. įpėdiniams, nepaisant pareiškimo turinio ydų, bei toliau pareiškėjo sekę veiksmai: informavimas 2018 m. gruodžio 11 d. raštu Panevėžio apskrities Valstybinę mokesčių inspekciją apie turimą reikalavimą į S. D., operatyvus informacijos teikimas VĮ „Turto bankas“, gavus 2019 m. lapkričio 13 d. prašymą pateikti duomenis apie pareikštą reikalavimą CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka, - liudija apie pareiškėjo aiškiai išreikštą valią reikšti reikalavimus S. D. įpėdiniams.

32. Nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad pareiškėjo elgesys, siekiant išviešinti duomenis apie turimą kreditorinį reikalavimą į S. D., nuo pat jo mirties nebuvo pasyvus ar nesąžiningas suinteresuotų asmenų atžvilgiu, pažeidžiantis jų interesus arba sudarantis sąlygas atsirasti civilinių santykių nestabilumui ir neapibrėžtumui, kadangi pareiškėjo elgesys buvo aktyvus ir pakankamas žinoti, kad pareiškėjas taip pat turi kreditorinį reikalavimą į S. D., kurio dydį S. D. įpėdiniui – valstybei, pareiškėjas atskleidė, nors ir praleidęs terminą, tačiau nežymiai, vertinant įstatyme nustatytą trijų metų terminą nuo palikėjo mirties tokiam reikalavimui pareikšti.

33. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės ir neginčija motyvuojamosios nutarties dalies, kurioje pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo veiksmus bei sprendė, jog pareiškėjo veiksmai buvo aktyvūs ir pakankami žinoti apie pareiškėjo turimą kreditorinį reikalavimą į S. D., bei padarė išvadą, jog būtų pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl termino atnaujinimo.

34. Nors suinteresuoti asmenys pateiktuose atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodė, jog nesutinka su šiuo aspektu teismo padaryta išvada, ir savo nesutikimą grindžia tuo, jog pareiškėjas dėl subjektyvių priežasčių praleido terminą tinkamai pareikšti kreditorinį reikalavimą būsimiems S. D. įpėdiniams, o praleidus šį terminą, nedėjo maksimalių pastangų kreiptas į teismą kiek įmanoma greičiau, todėl pagrindo atnaujinti šį terminą nėra, tačiau atskirojo skundo šioje dalyje apeliacinės instancijos teismui neteikė. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog suinteresuotiems asmenims nepateikus atskirojo skundo (skundų) dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies (teismo motyvų), kuriojekonstatuota iš esmės esant pagrindui atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, šie suinteresuotų asmenų argumentai apeliaciniame procese nėra reikšmingi ir dėl jų apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą daugiau ir plačiau nepasisako.

36. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodomas kaip turimas kreditorinis reikalavimas į S. D., kiek jis yra susijęs su jam priklausiusios individualios įmonės - S. D. mezgyklos, kaip draudėjos valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomojo sveikatos draudimo įmokų, delspinigių nesumokėjimu, patenka į CK 5.63 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą, susijusį su paveldimos įmonės veikla, todėl jam pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatytas terminas apskritai netaikytinas.

37. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei sutinkant su pirmosios instancijos teismo, tinkamai taikiusio materialinės teisės normas, šioje dalyje padaryta išvada, kad pareiškėjo veiksmai nagrinėjamu atveju buvo aktyvūs ir pakankami žinoti apie jo esamą kreditorinį reikalavimą į S. D. skolą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pareiškėjo reikalavimas dalyje dėl termino kreditoriniam reikalavimui į S. D. 1 393,64 Eur skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (1 356,60 Eur privalomo sveikatos draudimo įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d.; 37,04 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurie priskaičiuoti už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) pareikšti atnaujinimo, tenkintinas, atnaujinant pareiškėjui praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Tuo tarpu reikalavimas dalyje dėl termino kreditoriniam reikalavimui į S. D. mezgyklos, kaip individualios įmonės, 3 902,53 Eur skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (2 638,20 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 1997 m. spalio 1 d. iki 2007 m. liepos 16 d.; 1 056,53 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas; 198,80 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 16 d.; 9,00 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurie paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.) pareikšti atnaujinimo, atmestinas CK 5.63 straipsnio 3 dalies pagrindu – apskritai nesant pagrindui taikyti minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos palikėjo kreditorių reikalavimo pateikimo tvarkos.

Dėl kreditoriaus ir skolininko sutapties

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju S. D. kreditorius yra Lietuvos Respublika, atstovaujama pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus, įpėdinis šiuo atveju taip pat yra valstybė, tik atstovaujama VĮ „Turto bankas“, todėl konstatavo, jog šioje susiklosčiusioje mokestinėje prievolėje S. D. skolininkas ir kreditorius yra tas pats asmuo – Lietuvos Respublika, kas, anot pirmosios instancijos teismo, sudaro pagrindą taikyti MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris reglamentuoja prievolės pasibaigimo pagrindą sutapus kreditoriui ir skolininkui viename asmenyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada negali sutikti.

40. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos taikymo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad siekiant pripažinti mokestinę prievolę pasibaigusia MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, turi būti konstatuota kreditoriaus ir skolininko sutaptis dėl konkretaus reikalavimo įvykdyti mokestinę prievolę. Kitaip tariant, atitinkamame mokestiniame teisiniame santykyje turi dalyvauti vienas subjektas, kuris turi teisę tiek reikalauti įvykdyti, tiek pareigą įvykdyti konkrečią mokestinę prievolę (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-691/2014).Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybė yra specifinis teisinių santykių subjektas, ir jai civiliniuose, administraciniuose ir kituose teisiniuose santykiuose įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų pagrindu atstovauja įvairios instancijos ir subjektai. Tai reiškia, kad nors civilinių teisinių santykių prasme kreditoriumi ar skolininku plačiąja prasme ir gali būti Lietuvos valstybė, tačiau jai vienokiuose ar kitokiuose santykiuose gali atstovauti skirtingi viešojo administravimo subjektai (kaip nagrinėjamu atveju - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinė mokesčių inspekcija ar VĮ „Turto bankas“), neretai turintys skirtingus teisinius interesus, kompetenciją, funkcijas ir pan. Nagrinėjamos situacijos kontekste aktualu tai, kad įvairias mokestines prievoles ir jų išieškojimą administruoja skirtingos institucijos: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba administruoja valstybinio socialinio draudimo įmokas, kontroliuoja jų sumokėjimą, išieškojimą ir t. t. (VSDĮ 2 straipsnio 14 dalis, 32 straipsnio 2 dalis ir kt.), tuo tarpu Valstybinė mokesčių inspekcija – atitinkamus mokesčius, kaip, pvz., gyventojų pajamų mokestį, pridėtinės vertės mokestį ir pan. Be to, itin svarbu pažymėti, kad valstybinio socialinio draudimo biudžetas, kuriame valdomi centralizuoti tiksliniai finansiniai ir materialiniai ištekliai, kurie yra įtraukiami į apskaitą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų atskirtame Fondo biudžete ir yra naudojami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui finansuoti, valdyti ir administruoti, yra atskiras ir savarankiškas nuo valstybės biudžeto, į kurį įtraukiami Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojami mokesčiai, fondas (VSDĮ 2 straipsnio 14 dalis).

41. Trečia, pažymėtina ir tai, kad MAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog MAĮ numatytų mokesčių administravimo procedūros vienodai taikomos visiems MAĮ 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams, jeigu šis straipsnis, MAĮ ar atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. MAĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad MAĮ 13 straipsnio 13 punkte nurodytos privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir 19 punkte nurodytos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal MAĮ administruojamos tiek, kiek tai nustatyta SDĮ ir VSDĮ. Tai reiškia, kad atitinkamo mokesčio/įmokos įstatymai, atsižvelgiant į atitinkamo mokesčio specifiką bei apmokestinimo ypatumus, gali nustatyti individualias, dažniausiai tik tam mokesčiui/įmokai taikomas to mokesčio/įmokos administravimo procedūras. Nagrinėjamu atveju valstybinio socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo bei privalomojo valstybės socialinio draudimo įmokų administravimui tiesiogiai taikomi atitinkamai VSDĮ ir SDĮ, todėl ir nuostatos dėl prievolės pasibaigimo kreditoriaus ir skolininko sutapimu nagrinėjamu atveju taikytinos tik tiek, kiek tai susiję su kitais mokesčiais, nepatenkančiais į VSDĮ ar kitų specialių įstatymų reguliavimo sritį Nei VSDĮ, nei SDĮ nėra nurodyta, kad administruojant valstybinio socialinio draudimo įmokas ir/ar sveikatos draudimo įmokas taikytini MAĮ 93 straipsnyje įtvirtinti mokestinės nepriemokos pasibaigimo pagrindai.

42. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pritartina pareiškėjos atskirojo skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo teisinio pagrindo spręsti apie prievolės, susijusios su valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio sveikatos draudimo įmokomis, administruojamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (atitinkamo skyriaus) bei reikalavimo teisės, kylančios iš paveldėjimo teisinių santykių, administruojamų kito subjekto – VĮ „Turto bankas“ bei tam tikru aspektu Valstybinės mokesčių inspekcijos, sutaptį asmens atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, be kita ko, pagrįsta ir paties suinteresuoto asmens - Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija bei oficialiu Valstybinės mokesčių inspekcijos teikiamu LR Mokesčių administravimo įstatymo (konkrečiai – jo 93 straipsnio) komentaru, mokestinė prievolė pasibaigtų, kai kreditorius ir mokesčių mokėtojas sutampa, tuo atveju, jei pavyzdžiui, individuali įmonė turėtų mokestinę nepriemoką būtent valstybės biudžetui, ir tokią mokestinę nepriemoką paveldėtų valstybė, atstovaujama mokesčių administratoriaus. Nagrinėjamu gi atveju kalbama ne apie mokestinę nepriemoką, o apie valstybinio socialinio draudimo bei valstybinio sveikatos draudimo įmokų nesumokėjimą bei įsiskolinimą ne valstybės biudžetui, o atitinkamai valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio sveikatos draudimo biudžetams, valdomiems ir administruojamiems skirtingų subjektų.

43. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas pagrindas – kreditoriaus ir skolininko sutapimas, remiantis MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punktu, netenkinti pareiškėjo prašymo yra nepagrįstas ir nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių teisinių santykių kontekste negalėjo būti taikomas.

44. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje, esant identiškiems Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prašymams atnaujinti terminus kreditoriniams reikalavimams pareikšti, mirus skolininkui, kurio turtą paveldi Lietuvos valstybė, ir klausimas dėl prievolės sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ar kitas Valstybinio socialinio draudimo fondo administruojamas įmokas pasibaigimo kreditoriaus ir skolininko sutapimo pagrindu, nėra nei keliamas, nei kvestionuojamas (žr., pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-18124-1098/2020; Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-2191-758/2020; Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-2584-504/2019 ir etc.),

Dėl bylos baigties

45. Teismas, išnagrinėjęs apelianto atskirajame skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ginčo išsprendimui aktualias teisės normas bei teismų praktiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės pagrįstai konstatavęs esant pagrindą pareiškėjo elgesį vertinti, kaip aktyvų ir sąžiningą bei sudarantį pagrindą praleistam terminui atnaujinti ir šiuo aspektu tinkamai taikęs materialinės teisės normas, vis dėlto netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias prievolės pasibaigimą skolininkui ir kreditoriui sutapus viename asmenyje ir nepagrįstai taikė MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punktą, dėl ko be pagrindo pareiškėjo prašymo netenkino.

46. Tokiu būdu pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir priimtina nauja nutartis – pareiškėjo pareiškimas tenkinamas dalyje dėl termino kreditoriniam reikalavimui į S. D. 1 393,64 Eur skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (1 356,60 Eur privalomo sveikatos draudimo įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d.; 37,04 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurie priskaičiuoti už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) pareikšti atnaujinimo, atitinkamai kitoje dalyje, t. y. dėl termino kreditoriniam reikalavimui į S. D. mezgyklos 3 902,53 Eur skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (2 638,20 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 1997 m. spalio 1 d. iki 2007 m. liepos 16 d.; 1 056,53 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas; 198,80 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 16 d.; 9,00 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurie paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.) pareikšti atnaujinimo atmestinas CK 5.63 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 2 dalimi, teismas

nutaria:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (juridinio asmens kodas 191674725, buv. Vasario 16-osios g. 60, Panevėžys) prašymą tenkinti iš dalies: atnaujinti procesinį terminą kreditoriniam reikalavimui į S. D. 1 393,64 Eur skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (1 356,60 Eur privalomo sveikatos draudimo įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d.; 37,04 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurie priskaičiuoti už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) pareikšti S. D., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini)., turto paveldėtojai valstybės įmonei „Turto bankas“ (juridinio asmens kodas 112021042, buv. Kęstučio g. 45, Vilnius). Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti.