Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės, nukentėjusiųjų M. B. ir L. R. bei nuteistojo E. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 14 metų;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 7 metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – areštu 60 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, subendrintos iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 metų, ši bausmė, apėmimo būdu, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Š. T. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu 60 parų.

Š. T. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus ir BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš E. A. priteista: L. R. 16 760 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai bei 2 200 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti; M. B. 4 765,75 Lt turtinei ir 78 000 Lt neturtinei žalai ir 1 800 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai 4 106,40 Lt.

Iš Š. T. priteista M. B. 2 000 Lt neturtinei žalai ir 200 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti ir L. R. 500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nukentėjusiųjų M. B. ir L. R. bei nuteistojo E. A. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. ir Š. T. nuteisti už tai, kad 2012 m. kovo 17 d. apie 4.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie sporto klubo (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl mažareikšmės dingsties, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, Š. T. papurškė pipirinėmis dujomis „Pfeffer KO FO6“ A.R. į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą akių srityje, o šiam pabėgus, E. A. dūrė peiliu į kaklą nukentėjusiajam M. B., kuriam pabėgus, E. A. ir Š. T. užpuolė D. R., kuriam Š. T. sudavė nenustatytą kiekį smūgių rankomis, o E. A. dūrė D. R. peiliu į krūtinę, pilvą, juosmens sritį, nugarą ir kitas kūno vietas, po to Š. T. ir E. A. ne mažiau kaip po 2 kartus įspyrė kojomis gulinčiam D. R. ir tęsdami nusikalstamą veiką E. A. su Š. T. užpuolė prisiartinusį ir siekusį D. R. padėti M. B., jį laikydami ir neleisdami pasišalinti – Š. T. sudavė M. B. rankomis nenustatytą kiekį smūgių, o E. A. dūrė M. B. peiliu į pilvą, nugarą, juosmens sritį ir kitas kūno vietas, taip Š. T. padarė M. B. poodinę kraujosruvą kairiame žaste, žaizdą kairėje ausyje, o E. A. 9 trauminiais poveikiais padarė pjautines žaizdas kairiame žaste, kairiame dilbyje ir kairėje juosmens pusėje, durtines - pjautines žaizdas kakle, pilvo sienos kairiame šone su 12-to šonkaulio, pašonkaulinės arterijos ir blužnies pažeidimu, taip sunkiai sutrikdydamas M. B. sveikatą, po to abiem sugrįžus prie mirtinai sužaloto gulinčio D. R., Š. T. ir E. A. ne mažiau kaip po 2 kartus D. R. spyrė kojomis, padarydami odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, o E. A., smogdamas peiliu, 12 trauminių poveikių, padarė D. R. durtines-pjautines žaizdas – paviršines žaizdas krūtinės ląstoje, aklas durtines-pjautines žaizdas dešinėje plaštakoje, juosmens nugariniame paviršiuje, kairiame sėdmenyje, kairėje šlaunyje, kiaurymines durtines - pjautines žaizdas pilvo sienoje su kepenų ir taukinės pažeidimais, juosmens kairėje su kairio inksto ir diafragmos pažeidimais, krūtinės ląstoje su širdies pažeidimu, kas komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu bei širdies tamponada ir nuo kiauryminio durtinio - pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su širdies pažeidimu, D. R. mirė, tokiu būdu E. A. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė D. R. ir tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė M. B. sveikatą, bei E. A. ir Š. T., veikdami bendrininkų grupe, pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Dėl prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentų

Motyvuojamoji dalis

Visi apeliantų prašymai atmestini.

Tokie apeliantų teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo teismo nuosprendžio turiniui, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos neteisingomis. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų nenustatė.

Būtina sąlyga kilti atsakomybei už žmogaus gyvybės atėmimą ar sveikatos sutrikdymą yra priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties/sveikatos sutrikdymo). Toks priežastinis ryšys yra, kai nustatoma, kad nukentėjusiojo mirtį/sveikatos sutrikdymą sukėlė kaltininko padaryta veika, o ne kitos priežastys ar veiksniai.

Nagrinėjamoje byloje objektyviai nustatyta, kad sužalojimai, nuo kurių mirė D. R. ir buvo sunkiai sutrikdyta M. B. sveikata, buvo padaryti peiliu ir visus šiuos sužalojimus padarė nuteistasis E. A., t. y. tarp nuteistojo E. A. veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra nustatytas priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. A., darydamas minėtas nusikalstamas veikas, veikė netiesiogine tyčia. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliantai neginčija.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokia nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikacija yra teisinga, nes byloje nėra duomenų, kad nusikaltimai, numatyti BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, būtų padaryti nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad apeliantų skunduose dėstomi teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad Š. T. žinojo, suvokė ir pritarė E. A. vartojamo smurto prieš nukentėjusiuosius mastui. Apeliantų teiginiai, kad Š. T. matė E. A. rankose peilį ir juo suduodamus smūgius nukentėjusiesiems, yra nepagrįsti bylos įrodymais, todėl vertinami kaip prielaidos.

Dėl to, kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai Š. T. pripažino kaltu tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Vertinti Š. T. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip prašoma prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Iš prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai prašymą visiškai patenkinti byloje pareikštus civilinius ieškinius sieja su prašymu Š. T. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Š. T. išteisino pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, atmetamas ir apeliantų prašymas dėl visiško civilinių ieškinių patenkinimo ir jų solidaraus priteisimo iš abiejų nuteistųjų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl byloje pateiktų civilinių ieškinių pagrįstumo ir jų dydžių, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, jų šioje teismo nutartyje nekartoja. Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose aplinkybių, kurios būtų neįvertintos ar neteisingai įvertintos, sprendžiant civilinio ieškinio klausimus, nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai išspręsti teisingai, vadovaujantis įstatymais ir teismų praktika.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti prokurorės ir nukentėjusiųjų M. B. bei L. R. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl šie apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo E. A. apeliacinio skundo argumentų

- panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 ir 10 punktuose, ir šiuo pagrindu sumažinti jam paskirtas bausmes iki minimalių ar artimų minimalioms bausmių.

Visi apelianto prašymai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo ir BPK pažeidimų

Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti, nes prieštarauja bylos medžiagai.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamos bylos teisiamojo posėdžio protokolas liudija, kad teisiamajame posėdyje buvo išsamiai ir nešališkai tiriamos visos su nagrinėjama byla susijusios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė bylos įrodymus: apklausė kaltinamuosius, nukentėjusiuosius ir liudytojus, išklausė ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, balsu perskaitė protokolus ir kitus bylos dokumentus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Todėl pirmosios instancijos teismas BPK 242 straipsnių nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir remiantis ja padarė pagrįstas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, ir laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė konkrečius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl E. A. kaltumo, ir motyvus, kuriais vadovaujantis teismas atmeta kaltinamojo E. A. parodymus apie įvykio aplinkybes.

Apeliaciniame skunde pateikiama nuteistojo E. A. įvykių versija, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusieji savo netinkamu elgesiu, iš pradžių užgauliodami juos necenzūriniais žodžiais ir liepdami jiems išeiti iš įvykio vietos, o po to juos užpuldami ir sužalodami, nėra nauja. Analogišką įvykių versiją apeliantas pateikė ir pirmosios instancijos teisme.

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistojo pateikta įvykio versija nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konfliktas viešoje vietoje tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų kilo dėl mažareikšmės dingsties, nuteistiesiems apsižodžiavus su nukentėjusiaisiais dėl pastarųjų raginimo išeiti iš įvykio vietos. Teismas nustatė, kad po žodinio konflikto smurtą pirmieji pradėjo vartoti nuteistieji: Š. T. papurškė A. R. į veidą dujomis, šiam pabėgus, kartu su E. A. naudojo fizinį smurtą prieš įvykio vietoje likusius nukentėjusiuosius D. R. ir M. B. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. A. parodymai, kad jis buvo užpultas vieno iš nukentėjusiųjų, kuris jam sudavė smūgį peiliu į koją, ir papurškė dujomis Š. T., neatitinka realios situacijos. Teismas padarė išvadą, kad nuteistiesiems nebuvo būtinumo gintis nuo nukentėjusiųjų, priešingai, nukentėjusieji gynėsi nuo kaltinamųjų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes jos atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios nustatytos remiantis byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, ištyrė visus bylai teisingai išspręsti turinčius reikšmės duomenis: kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, ekspertų ir specialistų išvadas bei jų paaiškinimus, kitus bylos rašytinius dokumentus, ir visus juos vertino tiek atskirai, tiek kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, juos sugretino, aiškinosi, kokios įvykio aplinkybės sutampa, kokie yra prieštaravimai ir juos šalino.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad nukentėjusiųjų A. R. ir M. B. bei liudytojų A. L. ir R. Š. parodymuose yra neatitikimų, kurie rodo jų prieštaringumą, nenuoseklumą, todėl jie nepagrįstai pripažinti patikimais. Neatitikimus apeliantas įžvelgia nukentėjusiojo A. R. parodymuose dėl jo brolio D. R. kada nors turėto dujų balionėlio; prieštaravimus nurodo nukentėjusiojo A. R. ir liudytojų A. L. bei R. Š. parodymuose dėl įvykio vietoje vykusių šokių ir susistumdymo aplinkybių. Be to, apeliantas teigia, kad teismas nesugretino nuteistųjų ir liudytojų A. L. bei R. Š. parodymų, duotų iš karto po įvykio, apie susistumdymo aplinkybes, kurie sutapo su nuteistųjų parodymais, bei neįvertino nukentėjusiųjų apsvaigimo nuo alkoholio laipsnio, kas galėjo turėti įtakos nukentėjusiųjų elgesiui, jų agresyvumui. Apelianto teigimu, nukentėjusieji yra suinteresuoti neigti savo veiksmų neteisėtumą, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, smurtavimą, o liudytojai duoda naudingus nukentėjusiesiems parodymus, nes su jais susiję draugystės ryšiais, todėl jų parodymai negali būti laikomi objektyvūs ir patikimi.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiųjų A. R. ir M. B. bei liudytojų A. L. ir R. Š. parodymus, palyginusi ir sugretinusi juos tarpusavyje bei su kitais bylos rašytiniais įrodymais, jokių esminių prieštaravimų juose nenustatė. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiųjų A. R. ir M. B. bei liudytojų A. L. ir R. Š. parodymai apie nuteistųjų atėjimo į įvykio vietą aplinkybes, konflikto pradžią, jo eigą ir pabaigą yra išsamūs, iš esmės vienodi ir nuoseklūs, atitinka tarpusavyje ir papildo vieni kitus, juos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos įvertino patikimais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad liudytojų A. L. bei R. Š. parodymai nebuvo sugretinti su nuteistųjų parodymais. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas sugretino visų įvykio vietoje buvusių ir įvykius mačiusių asmenų duotus parodymus ir patikimais laikė tuos parodymus, kurie buvo logiški, išsamūs, nuoseklūs, neprieštaringi ir kuriuos patvirtino kiti bylos įrodymai. Liudytojos A. L. ir R. Š. nurodė jų matytas konflikto aplinkybes. Vertinant šių liudytojų parodymus apie nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susistumdymą, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, kad susistumdymas įvyko po pipirinių dujų įvykio vietoje panaudojimo. Abi liudytojos teisme parodė, kad joms pateko dujų į akis ir jos kurį laiką buvo užsimerkusios ir uždengusios rankomis veidus, o atsimerkusios pamatė, kad vaikinai vienoje vietoje stumdėsi, todėl nesuprato, kas ką puola. Tokios aplinkybės rodo, kad liudytojos nematė susistumdymo pradžios dėl įvykio vietoje panaudotų pipirinių dujų poveikio jų akims, o ne todėl, kad joms buvo sunku atrinkti, kas ką stūmė, kaip teigia apeliantas.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino visus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kiekvieno liudytojo duotus parodymus, juos palygino tarpusavyje, sugretino su kitais bylos įrodymais. Teismas, nustatinėdamas faktines įvykio aplinkybes, rėmėsi tais asmenų parodymais, kurie sutapo tarpusavyje ir kuriuos patvirtino kiti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.

Priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamo teismo nuosprendžio turinys liudija, kad teismas detaliai ir išsamiai išanalizavo visas teismo medicinos specialisto išvadas (Nr. M 148/12 (05); Nr. G423/12 (05); Nr. G357/12 (05); Nr. G360/12 (05)), teisme duotus teismo medicinos ekspertų R. Ž. ir N. R. paaiškinimus dėl nukentėjusiųjų ir nuteistųjų sužalojimų mechanizmo, šiuos įrodymus sugretino su kitais bylos įrodymais (nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadomis Nr. 11-1458 (12), 11-2543 (12), MK 103/12 (01), gautomis atlikus kompleksinį objektų (nuteistųjų ir nukentėjusiųjų drabužių) tyrimą, bei kitais rašytiniais bylos įrodymais) ir nustatė, kad įvykio metu nukentėjusieji peilio ar kitų žalojančių įrankių neturėjo, įvykio vietoje peilį turėjo ir jį konflikto metu naudojo tik nuteistasis E. A.. Remiantis tokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad visus nukentėjusiesiems ir nuteistiesiems nustatytus kūno sužalojimus peiliu konflikto metu padarė nuteistasis E. A. Šiame kontekste pastebėtina, kad ir pats apeliantas apeliaciniame skunde neneigia, kad mosikuodamas peiliu iš šono į šoną galėjo daryti mostus ir kryptimi į save bei nuo savęs.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados dėl konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų aplinkybių (pradžios, eigos ir pabaigos), nuteistųjų atliktų veiksmų pobūdžio ir apimties atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, jokių nepašalintų abejonių ar prieštaravimų nagrinėjamoje byloje nėra.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija spendžia, kad nagrinėjamoje byloje įrodymai buvo ištirti išsamiai ir nešališkai, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje apelianto nurodomų BPK 44 straipsnio 6 dalies (nekaltumo prezumpcijos) ir BPK 242 straipsnio pažeidimų nenustatė.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

Apeliantas nuteistasis E. A. neginčija, kad jis peiliu sužalojo nukentėjusiuosius D. R. ir M.B., padarydamas nukentėjusiajam D. R. mirtinus sužalojimus, o nukentėjusiajam M. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų). Apeliantas prašo šias jo nusikalstamas veikas kvalifikuoti atitinkamai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį.

Toks apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Šioje byloje įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistieji į įvykio vietą (automobilio stovėjimo aikštelę) atėjo atsitiktinai, pakviesti su nukentėjusiaisiais buvusių pažįstamų merginų A. L. ir R. Š. Žodinis konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų prasidėjo po nukentėjusiojo A. R. pastabos nuteistiesiems, kad šie juos paliktų ir eitų savais keliais. Tokia pastaba nuteistiesiems nepatiko, todėl tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų įvyko apsižodžiavimas, kuris, nuteistajam Š. T. įvykio vietoje panaudojus pipirines dujas prieš A. R., peraugo į susistumdymą, o šis į muštynes, kurių metu prieš nukentėjusiuosius buvo panaudotas fizinis smurtas. Tokią situaciją pirmosios instancijos teismas įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą, kurį bendrais veiksmais padarė abu nuteistieji ir šią kaltinamųjų veiką teismas kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Šios teismo nuosprendžio dalies apeliantas neskundžia.

Byloje taip pat nustatyta, kad viešoje vietoje be veiksmų, pažeidžiančių viešąją tvarką, E. A. įvykdė D. R. nužudymą ir sunkiai sutrikdė M. B. sveikatą. Pirmosios instancijos teismas tokius E.A. nusikalstamus veiksmus įvertino kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų. Apeliantas nesutinka su šia teismo išvada ir teigia, kad tokius veiksmus jis atliko ne dėl chuliganiškų paskatų, o iš keršto ir pykčio nukentėjusiesiems dėl jų netinkamų veiksmų. Šis apelianto teiginys prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Chuliganiškos paskatos yra nužudymą ir sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Pagal teismų praktiką nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas aiškiai negerbiant žmogaus ar visuomenės, demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nužudoma visai be dingsties, arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, Nr. 2K-523/2009, 2K-446/2011, 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2011). Tais atvejais, kai nužudoma iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (jei nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių). Kadangi aplinkybių, kvalifikuojančių atsakomybę už sunkų sveiktos sutrikdymą (BK 135 straipsnio 2 dalis), sąrašas yra identiškas nužudymą kvalifikuojantiems požymiams, tai ir chuliganiškos paskatos sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju reiškiasi identiškais veiksmais.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistasis E. A. su nukentėjusiaisiais D. R. ir M. B. anksčiau pažįstami nebuvo, neturėjo jokių asmeninių tarpusavio santykių, jie įvykio vietoje susitiko atsitiktinai. Nuteistasis E. A. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius viešoje vietoje (automobilių stovėjimo aikštelėje), matant kitiems žmonėms (liudytojoms A. L. ir R. Š.), nekreipdamas dėmesio į tai, kad buvo bandoma nutraukti tokius jo veiksmus (liudytojos A. L. ir R. Š. prašė jo nutraukti smurtinius veiksmus ir pasišalinti iš įvykio vietos, R. Š. bandė jį sulaikyti). Tokie veiksmai parodo, kad E. A., kaip pretekstą panaudodamas mažareikšmį konfliktą - nukentėjusiojo A. R. pasakytą pastabą, kad nuteistieji įvykio vietoje nėra pageidaujami, ignoruodamas elementarias elgesio normas, peiliu smurtaudamas prieš jam nepažįstamus asmenis kitų asmenų akivaizdoje, tai darė siekdamas demonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius ir priešpastatyti save visuomeninei tvarkai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius E. A. nusikalstamus veiksmus įvertino kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų ir teisingai jo padarytą nusikalstamą veiką prieš D. R. kvalifikavo kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas), o jo nusikalstamą veiką padarytą prieš M. B. kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą). Kvalifikuoti E. A. nusikalstamas veikas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Apelianto skunde nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-144/2008, 2K-136/2008, 2K-24/2008, šioje byloje precedento galios neturi, nes paminėtose baudžiamosiose bylose nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime yra konstatavęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

Apeliantas nuteistasis E. A. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas) ir konstatuoti, kad jo veikos padarymui neturėjo įtakos jo apsvaigimas nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), t. y. pašalinti šią teismo pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Šie apelianto prašymai – nepagrįsti, skunde išdėstyti jų tenkinimo argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė –prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – konstatuojama tada, kai asmuo savanoriškai (laisva valia) prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, parodo apie esmines jos aplinkybes ir kartu dėl padaryto nusikaltimo iš tiesų nuoširdžiai apgailestauja, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan. Apie šių aplinkybių buvimą sprendžiama ne vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus (kurie gali būti formalūs) dėl kaltės pripažinimo ar gailėjimosi, o objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą: duotų parodymų (iki nuosprendžio priėmimo) turinį, kitais įrodymais nustatytus faktus, realias kaltininko pastangas bei norą sušvelninti dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius, kritišką, adekvatų savo elgesio vertinimą ir kt. Nuteistasis E. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme dėl jam inkriminuotų nusikaltimų davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, kaltę pripažino iš dalies (menkino savo kaltę, nepagrįstai kaltindamas dėl savo neteisėtų veiksmų nukentėjusiuosius), t. y. jis nepripažino dalies esminių bylos faktinių aplinkybių, o jo gailestis dėl padarytų nusikaltimų yra tik deklaratyvus. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pagal nustatytus faktus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti ir nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Pagal teismų praktiką provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir turi atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą. Jokių taip vertintinų nukentėjusiųjų veiksmų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Nuteistojo E. A. versija, pagal kurią nukentėjusieji jį provokavo savo pasisakymais, reikalavimu išeiti iš įvykio vietos, nevertintini kaip įžeidimas, galėjęs paskatinti E. A. padaryti du labai sunkius nusikaltimus – nužudymą ir sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė byloje aplinkybių, leidžiančių teigti, kad nuteistasis E. A. veikas padarė būdamas labai susijaudinęs BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme. BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti nustatyta tik tada, kai, viena vertus, kaltininkas buvo labai susijaudinęs, o kita vertus, tokį susijaudinimą sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Pažymėtina, kad dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas. Fiziologinė afekto būsena lengvina asmens atsakomybę, nes pripažįstama, kad žmogui esant kritinei situacijai sunku rasti tinkamą išeitį iš susidariusios situacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2007). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra duomenų apie tai, kad E. A. veikų padarymo metu buvo labai susijaudinęs, t. y. buvo fiziologinio afekto būsenos. Byloje E. A. buvo atlikta stacionari kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir ekspertų komisija padarė išvadą, kad 2012-03-17 įvykio metu E. A. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje (5 t., 171 - 174 b. l.). Ši objektyviai byloje nustatyta aplinkybė eliminuoja galimybę nuteistajam E. A. taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas.

Nuteistojo E. A. atsakomybe sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad tyčinį nužudymą ir sunkų sveikatos sutrikdymą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tokia teismo išvada pagrįsta bylos duomenimis.

Byloje nustatyta, kad E. A. nusikaltimų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam po įvykio nustatytas 1,08 promilių girtumas. Apeliantas nuteistasis E. A. ir pats neneigia, kad įvykio dieną jis vartojo alkoholį. Šią aplinkybę nurodė ir nuteistasis Š. T. bei liudytoja F. G. Tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, rodo nuteistojo E. A. atliktų veiksmų prieš beginklius nukentėjusiuosius pobūdis, jų apimtis, kurie leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nuteistasis dėl savo būsenos (girtumo) veikos padarymo metu nesugebėjo kritiškai vertinti savo veiksmų, o jo padarytos veikos pagal savo pobūdį buvo susijusi su tokia jo būsena. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos E. A. taikytos nepagrįstai.

Dėl bausmių griežtumo

Apelianto prašymas paskirti jam švelnesnes bausmes už tyčinį nužudymą ir sunkų sveikatos sutrukdymą siejamas su jo nusikalstamų veikų perkvalifikavimu į BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį bei su BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6, 10 punktuose numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymu bei BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimu. Teisėjų kolegijai atmetus minėtus apelianto prašymus, atmetamas ir jo prašymas švelninanti jam paskirtas bausmes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. A. bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bausmės paskirtimi ir jokių baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Teismas įvertino, kad E. A. padarė du labai sunkius nusikaltimus dėl chuliganiškų paskatų, nusikaltimai baigti, vieno nusikaltimo – nužudymo - pasekmės yra neatstatomos (nužudytas jauno amžiaus žmogus), kito nusikaltimo pasekmė – sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, dėl ko jauno amžiaus žmogus tapo neįgaliu, jo darbingumas 55 procentai. E. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta E. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis abu labai sunkius nusikaltimus padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas įvertino ir E. A. charakterizuojančią medžiagą, iš kurios matyti, kad jis neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, iki nusikalstamų veikų padarymo dirbo, gerai charakterizuojamas (4 t., 135, 138 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, E. A. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą paskyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę, o už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą - 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Šios bausmės atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies ir BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmės vidurkius. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtas bausmes už paminėtus nusikaltimus, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam E. A. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir teisingumo, proporcingumo principus, laikyti jas aiškiai per griežtomis nėra pagrindo.

Dėl bausmių subendrinimo ir BK 66 straipsnio nuostatų taikymo

Apelianto teigimu, visos jam paskirtos bausmės turėtų būti subendrintas vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, t. y. apėmimo būdu. Be to, teigia, kad jam netinkamai taikytos BK 66 straipsnio nuostatos, nes skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad į bausmės laiką įskaitomas laikas tik nuo 2013-03-17, nors jis buvo sulaikytas 2012-03-17 ir nuo tada yra laikomas suimtas. Šie apelianto skundo teiginiai atmestini, nes nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam E. A. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus (BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, 5 dalies 1 punktą) ir paskyrė E. A. teisingą galutinę subendrintą bausmę.

Apeliantas neteisus teigdamas, kad ir jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Konstatavimas, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, reiškia, kad asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis E. A. tuo pačiu laiku, analogiškomis aplinkybėmis padarė du nusikaltimus, numatytus skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose, prieš du asmenis - nukentėjusiuosius D. R. ir M. B., todėl tokia veika negali būti pripažinta padaryta esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai.

Apelianto skunde nurodomas skundžiamo teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas rašybos apsirikimas dėl E. A. suėmimo laiko įskaitymo į bausmės laiką buvo ištaisytas Panevėžio apygardos teismo 2014-01-28 nutartimi, kurioje nurodyta, kad nuteistajam E. A. į bausmės laiką įskaitytinas laikas, išbūtas suėmime nuo 2012-03-17 iki 2014-01-23. (6 t. 58 b. l.).

Dėl neturtinės žalos dydžio

Apeliantas nesutinka ir su iš jo priteistais neturtinės žalos dydžiais nukentėjusiesiems L. R. iki M. B., teigdamas, kad jiems pirmosios instancijos teismo priteisti neturtinės žalos dydžiai yra aiškiai ir nepagrįstai per dideli, todėl prašo juos mažinti: nukentėjusiajai L. R. iki 50 000 Lt, nukentėjusiajam M. B. iki 20 000 Lt dydžio.

Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas.

Teismas, kiekvienu atveju nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala - į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tokių svarbiausių vertybių, kaip tyčiniais nusikaltimais atimta kito žmogaus gyvybė arba sunkiai sužalota sveikata, esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – pasekmės. Jas vertinant atsižvelgiama į nukentėjusio asmens patirtų moralinių, dvasinių praradimų svarbą, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei ir kt. Aplinkybė, kurią akcentuoja ir sureikšmina apeliantas, t. y. jo turtinė padėtis, nėra žalos dydį lemianti aplinkybė. Nustatant neturtinės žalos dydį visų pirma siekiama kaip įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai L. R. - nužudytojo motinai, atsižvelgta į negrįžtamas ir tragiškas nusikaltimo pasekmes, jų įtaką artimą asmenį (sūnų) praradusios nukentėjusiosios gyvenimui; jos patirtus skaudžius dvasinius išgyvenimus, ilgalaikį emocinį stresą. Nustatant neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam M. B. atsižvelgta į jam padarytų sužalojimų pobūdį ir mastą, liekamuosius reiškinius, jo patirtą didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kad jis, būdamas jauno amžiaus, tapo neįgaliu, jo darbingumas sudaro tik 55 procentus, dėl nusikalstamos veikos pasekmių jis negali dirbti ankstesnio darbo, vartoja vaistus nuo skausmo, jam padaryti sveikatos sutrikdymo padariniai turės įtakos jo ateičiai. Taip pat atsižvelgta į nuteistojo kaltės formą, jo turtinę padėtį. Taigi visas reikšmingas žalos dydžio nustatymui aplinkybės, siekiant teisingos priešingų interesų pusiausvyros, pirmosios instancijos teismas įvertintino ir į jas atsižvelgė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, teismo nustatytos neturtinės žalos dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neprieštarauja teismų praktikai analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-244/2011, 2K-641/2012). Dėl to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mažinti priteistus nukentėjusiesiems L. R. ir M. B. neturtinės žalos dydžius nėra teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo E. A. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl šis apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės, nukentėjusiųjų M. B. ir L. R. bei nuteistojo E. A. apeliacinius skundus atmesti.