Kauno apygardos teismo nutartis

2020-01-23 · Civilinė byla Nr. e2A-25-390/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-07-08Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-23Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-23
Bylos Nr.
e2A-25-390/2020
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-20165-2018-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaittė, Algimantas Kukalis
Atsakovas
V. P.
Ieškovas
J. S.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-25-390/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20165-2018-5 Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.8.8; 2.6.29.1; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1
(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-721-752/2019 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės V. P. 7 819,74 Eur skolą, 8 062 Eur palūkanas, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodoma, kad 2013-01-29 šalys sudarė skolos raštelį, pagal kurį atsakovė pasiskolino iš ieškovės 24 000 Lt (6 950,88 Eur) ir įsipareigojo pasiskolintus pinigus grąžinti ne vėliau kaip per 6 mėnesius iki 2013-07-28 bei sumokėti 480 Lt (139 Eur) dydžio palūkanas už vieną mėnesį pradedant mokėti nuo 2013-04-29. 2013-07-24 atsakovė paprašė pratęsti skolos grąžinimo terminą penkiems mėnesiams, t. y. iki 2013-12-28. Ieškovei sutikus, atsakovė 2013-07-24 pasirašė skolos raštelį, pagal kurį įsipareigojo grąžinti 24 000 Lt (6 950,88 Eur) skolą ne vėliau kaip iki 2013-12-28, sumokant 480 Lt (139 Eur) dydžio palūkanas kas mėnesį. Be to, 2013-07-24 atsakovė pasiskolino iš ieškovės dar 3 000 Lt (868,86 Eur), kuriuos įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2013-12-28 ir tuo pagrindu 2013-07-24 pasirašė skolos raštelį. Taigi iš viso atsakovė per du kartus pasiskolino iš ieškovės 27 000 Lt (7 819,74 Eur), kuriuos įsipareigojo grąžinti ne vėliau, kaip iki 2013-12-28. Atsakovė tinkamai mokėjo sutartyje numatytas palūkanas, tačiau suėjus skolos grąžinimo terminui, atsakovė skolos negrąžino, nurodydama, kad skolą grąžins vėliau. Negrąžinta yra 7 819,74 Eur (27 000 Lt). Palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, paskaičiavimo tvarka: sutartimi nustatytos mėnesinės palūkanos - 139 Eur; pradelsta mėnesių, už kuriuos skaičiuojamos mėnesinės palūkanos (nuo 2013-12-28 iki 2018-10-28) – 58 mėnesiai; palūkanų dydis – 8 062 Eur (58 mėn. x 139 Eur = 8 062 Eur). Be nurodytų sumų, ieškovė atsakovei yra skolinusi ir daugiau, 2013 m. balandžio mėn. paskolino 2 000 Lt bankiniu pavedimu, trumpam laikui. Šios sumos priteisti neprašo, kadangi šią paskolą atsakovė beveik grąžino, ją užskaitė iš atsakovės atliktų mokėjimų.

3. Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies. Atsakovė geranoriškai sutiko ieškovei grąžinti: negrąžintus 1 480 Lt (428,63 Eur) iš paskolintų 2000 Lt bei negrąžintus 20 544 Lt (5 950 Eur) iš paskolintų 24 000 Lt. Likusioje dalyje prašė ieškinį atmesti.

4. Nurodė, kad iš ieškovės pasiskolino 24 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2013-07-28 bei nuo 2013-04-29 sumokėti 480 Lt palūkanas už vieną mėnesį. Ieškovė 2013-04-22 bankiniu pavedimu atsakovei pervedė 2000 Lt. Atsakovė, iki surašant 2013-07-24 raštelį, atliko šiuos mokėjimus ieškovei: 2013-05-29 - 300 Lt; 2013-06-19 - 200 Lt; 2013-07-01 - 350 Lt; 2013-07-02 - 150 Lt, iš viso - 1000 Lt. Mano, kad sumokėtos sumos paskirstytinos sekančiai: vieną kartą sumokėta 480 Lt palūkanos už 24 000 Lt paskolą bei grąžinta 520 Lt iš bankiniu pavedimu gautos 2000 Lt paskolos. Todėl pasirašant 2013-07-24 raštelius, atsakovė liko skolinga ieškovei 24 000 Lt bei 1 480 Lt. Atsakovei paprašius 24 000 Lt grąžinimą pratęsti, ieškovė 2013-07-24 pasinaudojo susidariusia situacija ir padiktavo savo sąlygas dviejuose rašteliuose. Ieškovė nurodė, kad atsakovė parašytų raštelyje, jog įsipareigoja grąžinti ieškovei 3000 Lt motyvuodama, kad tai yra bauda už tai, jog negrąžino visų 2000 Lt ir šio 3000 Lt raštelio pasirašymą ieškovė įvardijo kaip sąlygą pasirašyti naują raštelį dėl 24 000 Lt. Atsakovė neturėjo kito pasirinkimo ir pasirašė minėtą raštelį dėl 3000 Lt, nors faktiškai jokių pinigų negavo. Todėl reikalavimas dėl 3000 Lt priteisimo atmestinas, nes tai nebuvo paskola. Iš šių ieškovės nurodytų 3000 Lt atsakovė sutinka sumokėti realiai pasiskolintus 1 480 Lt (2000 - 520 Lt), kas sudaro 428,63 Eur. Ieškovė ignoruoja faktą, kad atsakovė dalį 24 000 Lt skolos grąžino, t. y. atliko šiuos pavedimus: 2013-08-16 - 500 Lt, 2013-09-04 - 500 Lt, 2013-10-04 - 476 Lt, 2013-10-28 - 480 Lt, todėl grąžinusi ieškovei 1 956 Lt ir liko skolinga 22 044 Lt. Atsakovė dar atliko šiuos pavedimus: 2014-02-03 - 500 Lt, 2014-02-27 - 500 Lt, 2014-06-10 – 500 Lt, iš viso 1 500 Lt, kurie turi būti užskaityti kaip skolos grąžinimas, tokiu būdu atsakovė liko skolinga ieškovei 20 544 Lt (5 950 Eur). Minėtų pavedimų negalima užskaityti kaip 480 Lt kasmėnesinių palūkanų, nes atsakovė jau buvo grąžinusi dalį skolos ir 2013-12-28 buvo ieškovei skolinga nebe 24 000 Lt bet 22 044 Lt. 480 Lt kas mėnesį nustatytas mokestis yra traktuotinas kaip bauda, o ne palūkanos, nes 480 Lt suma yra nustatyta ne procentų pavidalu, o kaip fiksuotas mėnesinis dydis, nepaisant to, kiek atsakovė grąžino paskolos ir kiek liko skolinga. Todėl taikytina 6 mėnesių ieškinio senatis, vertinant 480 Lt kaip baudą. Ieškovė buvo paskolinusi 6 950,88 Eur (24 000 Lt) ir prašo priteisti netgi didesnes palūkanas už pačią skolą - 8 062 Eur, kas yra akivaizdžiai traktuotina kaip dar labiau lupikiškos menamos palūkanos, todėl jos turi būti mažinamos. Taip pat taikytinas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas palūkanoms, kuris praleistas daugiau kaip metus laiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės V. P. ieškovės J. S. naudai 6 950,88 Eur skolą, 8 062 Eur palūkanas, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą (15 012,88 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018-12-05 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 795,66 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės J. S. atsakovės V. P. naudai 118,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė valstybės naudai iš atsakovės V. P. 5,28 Eur pašto išlaidas.

6. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl 3 000 Lt skolinimo, nes, atsakovės teigimu, ji nurodytų pinigų negavo ir raštelis buvo pasirašytas ieškovės reikalavimu, kaip 24 000 Lt skolos grąžinimo termino pratęsimo sąlyga.

7. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų skolos raštelių turinį, konstatavo, kad 2013 m. sausio 29 d. surašytame raštelyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai – „Aš, V. P., skolinuosi...“, tuo tarpu 2013 m. liepos 24 d. atsakovės surašytuose skolos rašteliuose yra nurodomas tik įsipareigojimas grąžinti tam tikras pinigų sumas, atitinkamai 24 000 litų ir 3 000 litų. Abi šalys pripažįsta aplinkybę, kad pagal 2013 m. liepos 24 d. surašytą skolos raštelyje dėl 24 000 litų jokie pinigai atsakovei perduoti nebuvo, kad, tiek dėl 24 000 litų, tiek dėl 3 000 litų grąžinimo abiejų raštelių tekstai yra analogiški, teismas sprendė, kad ir 3 000 litų suma atsakovei raštelio surašymo dieną perduota nebuvo. Daugiau jokių įrodymų, be pačios ieškovės paaiškinimų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovė paskolino atsakovei 3 000 litų sumą, byloje pateikta nėra.

8. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog 2013 m. liepos 24 d. suteikė 3 000 litų paskolą atsakovei. Ieškovei pripažinus, kad 2000 Lt paskolą (kuri, teismo vertinimu, buvo įskaičiuota į 3000 sumą) atsakovė faktiškai grąžino ir dėl šios paskolos ieškovė pretenzijų neturi, o smulkių paskolintų sumų ieškovė konkrečiai neįvardijo ir jų priteisti neprašė, ieškinį dalyje dėl 868,86 Eur priteisimo atmetė.

Atsiliepimas

9. Atsakovės atstovo teigimu, šalys paskolos rašteliuose numatė ne palūkanas, o baudą, o jeigu būtų vertinama, kad susitarta dėl palūkanų, tai jos turėtų būti mažintinos kaip nepagrįstai didelės bei prašomos priteisti praleidus ieškinio senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas, įvertinęs skolų raštelių turinį, darė išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl atlygintinės 24 000 litų paskolos suteikimo, atsakovei aiškiai išreiškiant valią mokėti susitarto dydžio palūkanas, be to, atsakovės elgesys po 24 000 litų pasiskolinimo iš ieškovės – atsakovė mokėjo ieškovei sutartas palūkanas, patvirtina šalių susitarimą dėl palūkanų mokėjimo ir tai, kad šis susitarimas buvo priimtinas atsakovei. Todėl teismas atmetė atsakovės atstovo argumentus, kad šalių sutarta 480 litų dydžio palūkanų suma turi būti vertinama kaip bauda.

11. Nors atsakovės atstovas teigė, kad atsakovė daliniais lėšų pervedimais ieškovei mokėjo ne palūkanas, o grąžino dalimis 24 000 litų skolą, tačiau tam patvirtinti byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų. O ieškovė tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai paaiškino, kad 24 000 litų suma grąžinama nebuvo, o atsakovė daliniais pavedimais mokėjusi šalių sutartas palūkanas. Teismas sprendė, kad 2013 m. rugpjūčio 16 d. - 2014 m. birželio 10 d. atsakovės atliktais mokėjimais 24 000 Lt skola grąžinama nebuvo. Todėl ieškovės reikalavimą dėl 6 950,88 Eur skolos priteisimo tenkino.

12. Teismas nurodė, kad šalys skolos rašteliuose buvo susitarusios dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo tvarkos, todėl taikyti atsakovės atstovo prašomą 5 proc. įstatyminių palūkanų normą nėra teisinio pagrindo. Ieškovė, skolindama atsakovei pinigus, nustatė palūkanų dydį, kompensuojantį jos mokamas palūkanas kreditoriui, be to, ji buvo priversta skubos tvarka parduoti savo įkeistą žemės sklypą. Teismas sprendė, kad atsakovės atstovo argumentai nesuteikia pagrindo mažinti šalių susitartų palūkanų dydžio.

13. Atsakovės atstovas prašė prašomoms priteisti palūkanoms taikyti ieškinio senatį. Tačiau palūkanos yra paskaičiuotos už 58 mėnesius, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. spalio 28 d., todėl d. teismas konstatavo, reikalavimui priteisti palūkanas ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti, nustatant, kad atsakovė liko skolinga ieškovei 6 609,63 Eur paskolos bei nuo šios sumos 5 proc. palūkanas, kurios iš viso sudaro 1 470,41 Eur už laikotarpį nuo 2014-06-10 iki 2018-11-20, kai ieškovė kreipėsi į teismą; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais

14.1. Į bylą pateikti įrodymai, kad 2013 m. sausio 29 d. - 2013 m. liepos 24 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 1000 litų (289,62 Eur). Vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, atsakovės sumokėtos sumos turėjo būti paskirstytinos sekančiai: a) pagal 2013 m. sausio 29 d. skolos raštelį ieškovei buvo vieną kartą sumokėta 480 litų palūkanos už 24000 litų paskolą, b) grąžinta 520 litų iš 24000 litų paskolos. Vadinasi, surašant 2013 m. liepos 24 d. raštelį, iš 24 000 litų skolos atsakovė realiai jau buvo grąžinusi ieškovei 520 litų, ir skola pagal šį raštelį buvo 23 480 litai (6 800,27 Eur). Teismas, priteisdamas iš atsakovės 6 950,88 Eur skolą, kurios dalį atsakovė jau buvo grąžinusi, neteisingai pritaikė CK 6.54 bei CK 6.870 straipsnius.

14.2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad 2013 m. balandžio 22 d. pavedime nurodyta 2000 litų suma yra paskola. 2000 litų pavedimas apskritai nesudaro šios bylos nagrinėjamo dalyko ir pagrindo, be to, ieškovė ne kartą teismo posėdžio metu sakė, kad ji dėl 2000 litų jokių pretenzijų neturi. Todėl atsakovės atlikti mokėjimai nėra ir negali būti traktuotini kaip 2000 litų menamos paskolos grąžinimas, kaip kad be jokio teisinio pagrindo nurodė pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovės deklaratyviais paaiškinimais.

14.3. Teismas pripažino, kad 2013 m. liepos 24 d. raštelis nėra paskolos sutartis, nes tą dieną realiai pinigai nebuvo perduoti. Todėl šio raštelio tekstas yra svarbus, aiškinant šalių tikrąją valią dėl susitarimo dėl palūkanų. Atsakovė pasirašydama šį raštelį suprato, kad ji įsipareigojo grąžinti skolą bei mokėti kas mėnesį 480 litų palūkanas iki 2013 m. gruodžio 28 d., kas sudaro 5 mėnesius, bet ne už 58 mėnesius ar ilgesnį laikotarpį. Todėl atsakovė geranoriškai sutinka ir pripažįsta, kad palūkanos už 5 mėnesius sudarė 2400 litų (694 Eur).

14.4. Atsakovė po 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. gruodžio 28 d., kurią buvo įsipareigojusi grąžinti paskolą (6800,27 Eur likutį) ir sumokėti palūkanas (paskolos kainą) už 5 mėnesius (694 Eur), bankiniais pavedimais sumokėjo ieškovei iš viso 566,48 Eur, t. y. sumažino grąžintiną paskolos kainą nuo 694 Eur iki 127,52 Eur ir liko skolinga 6 800,27 Eur realiai negrąžintos paskolos. 2014-02-03 atsakovė pervedė ieškovei 500 Lt (144,81 Eur) ir tokiu būdu padengė visą sutartą paskolos kainą (127,52 Eur likutį) ir dalinai (17,29 Eur) sumažino grąžintiną paskolą nuo 6 800,27 Eur iki 6782,98 Eur. Būtent nuo 2014-02-03 atsakovei gali būti taikoma CK 6.210 str. 1 d. numatyta 5 procentų metinė palūkanų norma nuo negrąžintos 6782,98 Eur skolos. Vėlesniais mokėjimais (2014-02-27 ir 2014-06-10) buvo mokamos 5 proc. metinės palūkanos ir dengiama skola.

14.5. Teismas rėmėsi tik ieškovės vienašališkais parodymais, kurie nepagrįsti įrodymais, taip suteikdamas ieškovei pranašumą, pažeidžiant rungimosi principą bei žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą teisme. Bylos faktai ir eiga parodė, kad ieškovės teiginiai daug kartų neatitiko tikrovės. Teigdama ieškinį, ieškovė visiškai nuslėpė faktą, kad atsakovė buvo atlikusi bankinius pavedimus ieškovei; neatitinkant tikrovės tvirtino, kad ji mokėjo palūkanas tretiesiems asmenims, nors VMI to nedeklaravo.

14.6. Teismas, neatsižvelgė į teismų praktiką ir nesiaiškino, kodėl ieškovė pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, ilgą laiką nereikalavo grąžinti skolos, nesikreipė į teismą dar 2014, 2015, 2016, 2017 ar bent 2018 metų pradžioje, todėl jos prašomos priteisti 8062 Eur palūkanos yra didesnes už pačią skolą, akivaizdžiai traktuotinos kaip lupikiškos menamos palūkanos.

Atsiliepimas

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Byloje aplinkybes, jog ieškovė 2013-04-22 bankiniu pavedimu yra paskolinusi atsakovei dar 2000 Lt, nurodė pati atsakovė savo atsiliepime. Ieškovė šias aplinkybes pripažino ir jų neginčijo. Tačiau aplinkybė apie 2000 Lt pasiskolinimą iš ieškovės, atsakovei tapo nepalanki ir ji nusprendė įmokomis, kuriomis, kaip pati nurodė, dengė 2000 Lt skolą, susimažinti ieškiniu reikalaujamą priteisti 24000 Lt skolą. Atsakovė manydama, jog yra iš dalies grąžinta 24000 Lt skola, o ne 2000 Lt, 2013-07-24 skolos rašte, kurį pati surašė savo ranka, būtų įrašiusi atitinkamai mažesnę grąžintinos skolos sumą.

15.2. Šiuo atveju šalys susitarė, kad atsakovė mokės ieškovei 480 Lt dydžio palūkanas. Nors apeliantė ginčija, kad 480 Lt palūkanos yra lupikiškos, tačiau tai yra protinga 2 proc. nuo paskolos palūkanų suma, kuri dažniausiai taikoma paskoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų.

15.3. Teismas teisingai nurodė sprendime, jog ieškovė, suėjus skolos grąžinimo terminui, neturėjo pareigos reikšti apeliantei rašytines pretenzijas dėl negrąžintos skolos, nes paskola buvo terminuota, todėl šiuo atveju atsakovė turėjo pareigą dėti visas pastangas kuo greičiau grąžinti skolą, o ne laukti penkis metus.

15.4. Pažymi, kad ieškovei nebuvo žinoma atsakovės gyvenama vieta, paskolos sudarymo metu, ji nuomojosi butą Vilniuje, o vėliau pradėjo slapstyti, t. y. vengė ieškovės prašoma susitikti, bendravo tik telefonu. 2016 metais deklaravo išvykimą į Lenkiją, tačiau ieškovei, kaip kreditorei nepranešė apie pasikeitusią gyvenamą vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

17. Byloje yra paduotas tik atsakovės apeliacinis skundas. Atsakovė savo apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyse tik dėl 341,25 Eur skolos ir 6591, 59 Eur palūkanų priteisimo.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013m. sausio 29d. atsakovė surašė skolos raštelį ir jame nurodė, kad iš ieškovės pasiskolino 24000 litų iki 2013m. liepos 28d. bei įsipareigojo sumokėti 480 litų palūkanas už vieną mėnesį nuo 2013m. balandžio 29d. 2013m. liepos 24d. atsakovė surašė skolos raštelį, kuriame nurodė, kad įsipareigoja grąžinti ieškovei 3000 litų skolą iki 2013m. gruodžio 28d. Nustatyta, kad 2013m. gruodžio 28d. atsakovė surašė kitą skolos raštelį, kuriuo įsipareigojo grąžinti ieškovei 24000 Litų skolą iki 2013m. gruodžio 28d., mokant 480 Lt palūkanas kas mėnesį.

19. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį iš dalies ir priteisdamas iš atsakovės ieškovei 6950,88 Eur skolą bei 8062 Eur palūkanas remdamasis bylos faktinėmis aplinkybėmis nustatė, kad atsakovė 2013 m. liepos 24 d. surašė du skolos raštelius. Vienas paskolos raštelis surašytas 3 000 litų sumai, kitas 24 000 litų sumai. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad skolos raštelis 24 000 litų sumai surašytas siekiant pratęsti 2013 m. sausio 29 d. ieškovės atsakovei paskolintų pinigų grąžinimo terminą bei tinkamai užfiksuoti šalių susitarimą dėl kasmėnesinių 480 litų dydžio palūkanų mokėjimo.

20. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tarp šalių kilo ginčas dėl 3000 Lt skolos, šalys skirtingai aiškino aplinkybes dėl 24000 litų skolos termino pratęsimo.

21. Pirmosios instancijos teismas analizuodamas ieškovės pateiktų skolos raštelių, tiek skolos raštelio surašyto 2013 m. sausio 29 d., tiek skolos raštelių surašytų 2013 m. liepos 24 d. turinį pažymėjo, kad 2013 m. sausio 29 d. skolos raštelyje aiškiai yra nurodyta, kad „Aš, V. P., skolinuosi iš J. S. 24000 (dvidešimt keturis tūkstančius) litų ir įsipareigoju grąžinti...“. Tuo tarpu, 2013 m. liepos 24 d. surašytame skolos raštelyje dėl 24 000 litų nurodyta – „Aš, V. P., įsipareigoju grąžinti J. S. 24000 (dvidešimt keturi tūkstančiai) litų skolą...“. Šalys sutiko, kad aptartas raštelis buvo surašytas siekiant pratęsti 24 000 litų skolos grąžinimą bei tinkamai įforminti šalių sulygtų palūkanų mokėjimą. Jokie pinigai nurodyto raštelio pagrindu atsakovei perduoti nebuvo.

22. Pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktų skolos raštelių turinį ir atsižvelgdamas į šalių paaiškinimus išdėstytus procesiniuose dokumentuose, šalių atstovų paaiškinimus teismo posėdžio metu, pagrįstai konstatavo, kad 2013 m. sausio 29 d. surašytame raštelyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, tuo tarpu 2013 m. liepos 24 d. atsakovės surašytuose skolos rašteliuose yra nurodomas tik įsipareigojimas grąžinti tam tikras pinigų sumas, atitinkamai 24 000 litų ir 3 000 litų. Teismas įvertinęs ir šalių pripažįstamas faktines aplinkybes dėl 24000 Lt pinigų nepardavimo ir atsižvelgdamas į raštelių tekstų turinį pagrįstai nustatė, kad atsakovei 3000 Lt paskolinta ir perduota nebuvo.

23. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui spręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadas dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013, civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015 ir kt.).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra motyvuotos, atitinka faktinius bylos duomenis bei teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 - 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas užtikrino rungimosi principo laikymąsi, visapusiškai ir objektyviai, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įvertino šalių pateiktus jų procesines pozicijas pagrindžiančius įrodymus ir išsamiai tai motyvavo, dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių pasisakė skundžiamame sprendime ( CPK 270 straipsnio 4 dalis).

25. Vertinant apylinkės teismo sprendime ir nutarties 20-21 punktuose nustatytas aplinkybes spręstina, kad iš atsakovės ieškovei priteistas skolos dydis ( 6950,88 Eur ) taip pat yra nustatytas teisingai ir nepažeidžiant įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių. Taigi, laikytini nepagrįstais ir atmestini apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai įvertinęs įrodymus nustatė ir priteisė grąžintiną ieškovei skolos dydį.

26. Apeliaciniame skunde atsakovė tvirtina, kad ieškovei priteistos palūkanos yra lupikiškos, menamos ir apylinkės teismas tokių priteisti didelių palūkanų negalėjo ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

27. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Teismų praktikoje palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

28. Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis).

29. Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, vertintinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Mažinant palūkanas, kaip ir netesybų mažinimo atveju, taikomas palūkanų santykio su nuostoliais kriterijus. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio mėn. 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Įrodyti aplinkybes mažinti palūkanas yra prašančiosios šalies pareiga ( CPK 12 straipsnis).

30. Apylinkės teismas savo sprendimo 5. 4 punkte detaliai ir išsamiai aptarė aplinkybes ir konstatavo, kad atsakovės atstovo argumentai nesuteikia teismui pagrindo mažinti šalių susitartų palūkanų dydžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šioje konkrečioje byloje nustatytus faktus ir padarytas išvadas teigti, jog ieškovei priteistų palūkanų dydis yra akivaizdžiai per didelis, ar priteistos palūkanos yra peraugusios į lupikavimą bei neatitiktų protingumo, teisingumo kriterijų negalima. Tokio pateikto vertinimo negali pakeisti apeliantės argumentai nurodyti apeliaciniame skunde aptartu klausimu ir tai nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo bei neteisingo materialinės teisės normų taikymo priimant sprendimą.

31. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

32. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovės apeliacinio skundo motyvais sprendimą keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovės apeliacinis skundas dėl ginčijamo teismo sprendimo atmestinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlgimantas KukalisRūta Palubinskaittė