Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-62-430/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-03-26
Bylos Nr.: e2A-62-430/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-18183-2016-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Loreta Braždienė, Tomas Venckus, Laima Ribokaitė
Atsakovas: A. B., M. A., I. A.
Ieškovas: G. B., J. B., L. B.

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2.1.2.4.2.7Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-62-430/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18183-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.7; 3.3.1.14

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B. ir M. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. B., J. B. ir L. B. ieškinį atsakovams M. A., I. A., A. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarė D. B., P. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai G. B., J. B. ir L. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) pripažinti negaliojančia 2014 m. birželio 6 d. atsakovų M. A., A. B. ir ieškovės G. B. sudarytą patalpos pirkimo - pardavimo sutartį (Notarinio registro Nr. VB7-4077) bei taikyti restituciją - grąžinti ieškovei G. B. nuosavybės teises į 874/10000 dalį iš 147,58 kv.m. (t. y. 12,90 kv.m.) negyvenamosios patalpos - neįrengtos pastogės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančia 2014 m. birželio 11 d. atsakovų M. A., A. B. ir ieškovų L. B., J. B. sudarytą patalpos pirkimo - pardavimo sutartį (Notarinio registro Nr. VB7-4194) bei taikyti restituciją – grąžinti ieškovams L. B. ir J. B. nuosavybės teises į 771/10000 dalį iš 147,58 kv.m. (t. y. 38 kv.m.) negyvenamosios patalpos - neįrengtos pastogės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančiu 2014 m. gegužės 20 d. (duomenys neskelbtini) bendrijos savininkų susitarimą dalyje dėl G. B., L. B. ir J. B. sutikimų parduoti M. A. ir A. B. savo dalį bendroje nuosavybėje neįrengtoje namo palėpėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sudarant pirkimo pardavimo sutartį mainais už tai, kad M. A. ir A. B. apmokės jiems priklausančią mokėti investicijų dalį palėpėje, kaip paskaičiuota investicijų plano 11.5 punkto 10 lentelėje eilės Nr. 1.

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. birželio 11 d. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biure sudarytos patalpų pirkimo-pardavimo sutartys, kuriomis ieškovai pardavė atsakovams jiems priklausiusias dalis neįrengtos pastogės pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini). vertinimu, abi patalpų pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos dėl apgaulės, neatitiko tikrosios sutarties šalių valios ir ketinimų, dėl to turi būti pripažintos negaliojančiomis. Sandoriai sudaryti po atsakovo M. A. vykdyto ieškovų spaudimo ir įtikinėjimo, kad perleidus nuosavybės teises į priklausančias palėpės dalis, ieškovams nereikės mokėti už namo stogo keitimą. Ieškovai sutiko su atsakovų pasiūlymu, tarp šalių pasirašyti susitarimai, sudarytos patalpų pirkimo-pardavimo sutartys. Po stogo keitimo ir namo atnaujinimo (renovacijos) proceso, paaiškėjo, kad investicijų plane numatytos išlaidos paskirstytos kiekvienam butui (tarp jų - ieškovų butams) tenkančios investicijų sumai, į kurią įėjo ir suma už namo stogo keitimą. Ieškovams pasiteiravus atsakovų, kaip bus sumokėta patalpų pirkimo-pardavimo sutartyse nustatyta kaina, atsakovai informavo ieškovus, kad jie neketina mokėti už ieškovus, nes jie sumokės tik už įsigytos palėpės patalpai priskaičiuotą investicijų sumą. Tokiu būdu sudarytos ginčijamos patalpų pirkimo-pardavimo sutartys neatitiko tikrosios ieškovų valios ir ketinimų, nes ieškovų valia buvo nukreipta į atlygintinį turto perleidimą, o ginčo sutartyse įtvirtinti pareiškimai apie pilną ir tinkamą atsiskaitymą už parduotas palėpės dalis, nors faktiškai ieškovai atsiskaitymo iš atsakovų ieškovai negavo. Atsakovai remiasi 2014 m. gegužės 20 d. susitarimu, įvardintu „kaip bendrijos savininkų paskutinis susitarimas“, tačiau šiame susitarime nurodytų sąlygų ieškovai su atsakovais nederino, su šiuo neva susitarimu ieškovai supažindinti tik notarų biure. Ieškovų manymu, toks susitarimas prieštarauja iki pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo vykusioms šalių deryboms ir suderintoms atsiskaitymo sąlygoms už perleidžiamą turtą, prieštarauja elementariai logikai, nes jeigu ieškovai būtų sutikę perleisti nuosavybę atsakovams, kad nereikėtų mokėti ateityje renovacijos įmokų už perleistas palėpės dalis, būtų tiesiog sudarę dovanojimo sutartis, tarp šalių nevyktų derybos ir nereikėtų sudarinėti pirkimo-pardavimo sutarčių. Ginčijami sandoriai ir susitarimas turi būti pripažinti negaliojančiais ir taikoma restitucija, nes sudaryti dėl atsakovų apgaulės, prieštaraujantys imperatyvioms teisės normos bei gerai moralei.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas M. A. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ginčijami sandoriai sudaryti šalių laisva valia, o ieškovų atžvilgiu apgaulės ir spaudimo nenaudojo. Pažymėjo, jog aplinkybės, kad esą atsakovai tinkamai neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų pagal ginčijamas sutartis ir neva tinkamai neatsiskaitė su ieškovais, nėra ir negali būti teisinis pagrindas konstatuoti ieškovų valios trūkumą ginčijamų sutarčių sudarymo metu, nesudaro pagrindo pripažinti sutartis negaliojančiomis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškovai pasirašė šalių 2014 m. gegužės 20 d. susitarimą, dėl to turėjo žinoti visą susitarimo turinį ir galimus atsirasti teisinius padarinius. Šių sudarytų sandorių atlygintinumas buvo toks, kad ieškovai išvengė išlaidų už nenaudojamą turtą (t. y. ieškovams nekilo prievolės mokėti renovacijos išlaidų už perleistai palėpei tenkančią dalį). Atsakovo įsitikinimu, ieškovai pateikė aiškiai nepagrįstą ieškinį, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, dėl to ieškinys turi būti atmestas ir ieškovams turi būti skirta bauda.

Kiti proceso dalyviai atsiliepimų į ieškinį nepateikė, pateikė paaiškinimus teismo posėdžio metu.

A. A. B. nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartims esminis bylos dokumentas yra 2014 m. gegužės 20 d. šalių sudarytas susitarimas. Šis susitarimas yra daugiašalis, pasirašytas penkiolikos bendraturčių, kuriame įtvirtintas šalių atsiskaitymo susitarimas. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad namo gyventojų daugiašalio sandorio sudarymas neatitiko šalių tikrosios valios ir nesuderintas su ieškovais. Ieškovai nebuvo nei apgauti, nei suklydo, o buvo nepakankamai rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Be to, pažymėjo, kad atskirų grupės narių statuso pakeitimas be kitų daugiašalio sandorio dalyvių valios, nėra galimas. Teismui tenkinant reikalavimą dėl šio susitarimo, neįtraukus į bylą visų sandorio dalyvių, būtų pažeista Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 3 dalies nuostata. Pažymėjo, jog restitucija negalima, nes atsakovai jau yra įsirengę palėpes.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, P. B. teismui paaiškino, kad yra atsakovės A. B. tėvas, padėjęs dukrai įvykdyti ginčo sandorius, tačiau visus sutartinius reikalus su bendraturčiais tvarkė atsakovas M. A.. Jam buvo žinoma, kad atsakovei A. B. įgijus palėpės dalis iš kitų bendraturčių, teks daugiau mokėti už namo renovaciją, tačiau detaliau sandorių aplinkybių nežino. Palaiko atsakovų poziciją ir prašo ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) biuro notarė D. B. teismui paaiškino, jog atsakovas M. A. kreipėsi į ją konsultacijos dėl būsimų sandorių sudarymo. Notarė išaiškino atsakovui, kad pastato palėpė turi būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o jis su pardavėjais turi susitarti dėl palėpės dalių perleidimo kainos ir kitų sutarties sąlygų. A. M. A. jai paaiškino, kad gyventojams perleidus palėpės dalis, jiems sumažės renovacijos kaštai. Bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atsiskaitymo už perleidžiamas palėpių dalis piniginėmis lėšomis, dėl to šalys susitarė mainais už perleidimą mažinti renovacijos kaštus proporcingai palėpės daliai. Kiekvienas pirkėjas pasirašė sutartis, o sutartyse šalys susitarė, kad tarp šalių atsiskaityta pagal atskirą susitarimą. 2014 m. gegužės 20 d. susitarimas, sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, pateiktas notarei ir notarė šalims išaiškino susitarimo esmę, jog pirkėjams po šio sandorio sudarymo sumažės renovacijos kaina. Visos šalys perskaitė ginčo pirkimo-pardavimo sutartis notarų biure, parašais patvirtino, kad su jais atsiskaityta. Dalis pastogės dalių pardavėjų 2014 m. gegužės 20 d. susitarimą pasirašė pas notarą, dalis buvo pasirašę iš anksto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl (duomenys neskelbtini) bendrijos savininkų 2014 m. gegužės 20 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, kitą ieškinio dalį tenkino.

Teismas pripažino 2014 m. birželio 6 d. patalpos pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. VB7-4077), sudarytą atsakovų M. A., A. B. ir ieškovės G. B., negaliojančia bei taikė restituciją – priteisė ieškovei G. B. iš atsakovės A. B. 1842,54 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1842,54 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2016 m. gegužės 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovų M. A. bei I. A. solidariai - 1842,54 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1842,54 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2016-05-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pripažino 2014 m. birželio 11 d. patalpos pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. VB7-4194), sudarytą tarp atsakovų M. A., A. B. ir ieškovų L. B., J. B. negaliojančia bei taikė restituciją – priteisė ieškovams L. B., J. B., solidariai iš atsakovės A. B. 1625,40 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1625,40 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovų M. A. bei I. A., solidariai - 1625,40 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1625,40 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2016-05-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, jog kelerius metus vyko šalių derybos dėl palėpės dalių perleidimo vienomis sąlygomis – už namo stogo remonto visų išlaidų padengimą, ieškovams išvengiant bet kokios prievolės už jį mokėti Vis dėl to, sudarant ginčo sutartis notarų biure, ieškovus suklaidino atsakovo M. A., neatskleidęs ir neišaiškinęs palėpės dalių perleidimo sąlygų – jog savininkai perleidžia palėpės dalis, o M. A. ir A. B. apmoka tik palėpės daliai tenkančią investicijos sumą po namo renovacijos, bet ne viso namo stogo remonto išlaidas. Nė vienas iš ieškovų nedalyvavo 2014 m. gegužės 20 d. susirinkime, ieškovai pirkimo-pardavimo sutarčių sudedamąją dalį (2014 m. gegužės 20 d. susitarimą dėl pasikeitusių sąlygų) pasirašė būdami pas notarę, susitarimai jiems iš anksto susipažinimui nebuvo pateikti. Ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašymas notarės biure vyko skubotai, nedetalizuojant ir papildomai nesiaiškinant sutarties sudedamosios dalies (2014 m. gegužės 20 d. susitarimo) sąlygų. Teismas nurodė, kad su pirkimo – pardavimo sandorio atlygintinumo samprata nesuderinamos tokios pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygos, pagal kurias palėpės dalių kaina yra prievolės mokėti įmokas už renovaciją dalies, proporcingos perleidžiamai palėpės daliai, perkėlimas naujam palėpės patalpų įgijėjui. Ieškovai, perleisdami nekilnojamąjį turtą, finansinės naudos iš minėto sandorio negavo. Ieškovams žadėta sandorio nauda – namo stogo remonto išlaidų, tenkančių tiek buto, tiek palėpės daliai, išvengimas, neįvykdyta. Dėl to teismas padarė išvadas, kad ieškovai byloje įrodė esant CK 1.80 ir 1.91 straipsnių sąlygas bei pripažino, jog 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. birželio 11 d. sudaryti sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.314 ir 6.432 straipsnių nuostatoms) bei sudaryti apgaulės įtakoje.

Teismas nutraukė bylos dalį dėl 2014 m. gegužės 20 d. susitarimo, nurodydamas, kad šis susitarimas yra ginčijamų notarine tvarka patvirtintų pirkimo-pardavimo sutarčių dalis, įtvirtinusi atsiskaitymo tvarką, dėl ko atskiras jos vertinimas netenka prasmės. Toks reikalavimas, reiškiant jį atsietai nuo reikalavimo pripažinti patalpos pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nesukeltų ieškovams teisinių pasekmių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, spręsdamas dėl taikytino restitucijos būdo, pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai rodo, kad restitucijos taikymas natūra prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, nes atsakovai Indrė ir M. A. visiškai įsirengė jiems perleistas palėpės dalis ir pritaikė jas gyvenimui, o atsakovė A. B. vykdo pertvarkymo darbus. Taikius restituciją natūra, vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Dėl to teismas pritaikė restituciją atsižvelgiant į ginčijamų palėpės dalių, perleistų atsakovams, ekvivalentą ir atlygino ieškovams pagal to, kas atsakovų buvo gauta, vertę pinigais. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartyse įtvirtina ieškovų (pardavėjų) gaunama nauda, dėl to ieškovams iš atsakovų priteista sutartyse nustatyta parduotų palėpės dalių vertė (kaina).

III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai

A. M. A. pateikė apeliacinį skundą, prašo apeliacinės instancijos teismo nešališkai įvertinti ginčo esmę ir ieškovų reikalavimus atmesti.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ginčo šalių tarpusavio santykius, tačiau, vertindamas sandorių šalių valią ir taikydamas įstatymus, priėmė neteisingą sprendimą.Nesutinka su bylos nutraukimu dalyje dėl 2014 m. gegužės 20 d. susitarimo, kadangi teismas nenurodė teisinio šios bylos dalies nutraukimo pagrindo. Nutraukus bylą šioje dalyje, neatskleista tikroji ginčijamų sandorių esmė. Be to, apelianto įsitikinimu, teismas turėjo dėl šio reikalavimo įtraukti į bylos nagrinėjimą ir kitas daugiašalio sandorio šalis. Taip pat pažymėjo, jog teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso 1.91 straipsnį, nes byloje nėra įrodymų, jog atsakovai, sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, siekė tyčia suklaidinti ir apgauti ieškovus. Apelianto įsitikinimu, notarine tvarka sudarytų sandorių negalima naikinti vien tais motyvais, kad raštingas asmuo, puikiai mokantis kalbą, kuria surašyta sutartis, teigia, jog sutarties neperskaitė ir nesusipažino su tuo, ką pasirašo. Panaikinus notarine tvarka sudarytus sandorius, būtų pažeidžiamas notarine forma patvirtintų sandorių patikimumo principas. A. A. B. pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovų reikalavimus atsakovės A. B. atžvilgiu atmesti.Apeliantė nurodė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo teisinių pagrindų pripažinti ginčo pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 1.80 straipsnio normą, remdamasis sprendime tuo, jog ieškovai perleisdami nekilnojamąjį turtą, negavo iš minėto sandorio jokios finansinės naudos. Teismas nenurodė sutarties nuostatos ar sutarties punkto, kuris prieštarautų imperatyviam teisiniam reguliavimui, o sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas šalims sukelia sutartinę civilinę atsakomybę, tačiau nedaro sutarties negaliojančia. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnio normą, nes byloje nėra įrodymų, jog atsakovas M. A., sudarant ginčo sutartis, siekė tyčia suklaidinti ir apgauti ieškovus. Nagrinėjamu atveju notarinė sutarčių sudarymo tvarka nebuvo pažeista, ieškovai turėjo visas galimybes savarankiškai arba su kvalifikuoto teisininko pagalba įvertinti pasirašomų notarinių sutarčių suteikiamas teises ir prisiimamus įsipareigojimus. Be to, ieškovai sutarčių sudarymo metu notarės akivaizdoje patvirtino, kad jiems žinomos visos sutarčių sudarymo aplinkybės ir jie supranta sutarčių sudarymo pasekmes. Apeliantė pažymėjo, jog teismas neatsižvelgė į ieškovų elgesį po sutarčių sudarymo, kadangi ieškovai ilgą laiką neginčijo sutarčių teisėtumo, jų atitikimo ieškovų tikrajai valiai, o visuomet kėlė klausimus tik dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Tuo tarpu sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas nedaro sutarties negaliojančia.A. M. A. pateikė teismui pranešimą dėl prisidėjimo prie A. B. apeliacinio skundo, pažymėdamas, jog palaiko apelaicinį skundą, nes abiejų atsakovų teisinės gynybos argumentai savo esme yra tapatūs. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė D. B. atsiliepime į atsakovo M. A. apeliacinį skundą, palaikė atsakovo skundą. Notarė paaiškino, kad nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo ginčo pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, nes pirkimo-pardavimo sutartis atitiko šalių valią. Be to, dalis daugiašalio sandorio dalyvių ginčijamą 2014 m. gegužės 20 d. susitarimą pasirašė ne notaro akivaizdoje, dėl to šio susitarimo negalima pripažinti notariškai neatsiejama notarinės sutarties dalimi. Ieškovai atsiliepime į atsakovo M. A. apeliacinį skundą, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus ir sprendime padarė teisingas išvadas, kurios atitinka faktinius bylos duomenis. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad bylos išsprendimas turės įtakos kitų palėpės dalių pardavėjų teisėms ir pareigoms, nes atsižvelgiant į 2014 m. gegužės 20 d. susitarimo formą ir turinį, susitarimas sudarytas su kiekvienu iš bendraturčių atskirai. Vien ta aplinkybė, kad atsakovai su kiekvienu bendraturčiu nesudarė atskiro susitarimo, o parengė vieną dokumentą, nesudaro pagrindo į bylos nagrinėjimą įtraukti ir kitų palėpių dalių pardavėjus. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas be teisinio pagrindo nutraukė ieškinio reikalavimus dėl 2014 m. gegužės 20 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nes šis susitarimas yra ginčijamų patvirtintų pirkimo-pardavimo sutarčių priedas (sudėtinė dalis) ir pagal jį vyko šalių atsiskaitymo tvarka, įtvirtinta ginčo sutarčių 4.1. punkte. Šias aplinkybes pripažino ir notarė. Dėl to teismas pagrįstai nusprendė, kad, pripažinus negaliojančiais 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. birželio 11 d. patalpos pirkimo-pirkimo sandorius, atsietai pareikštas reikalavimas dėl sutarčių priedo (2014 m. gegužės 20 d. susitarimo), nesukeltų ieškovams teisinių pasekmių ir turi būti nutrauktas. Tokio reikalavimo patenkinimas nelaikytinas teisės į teisminę gynybą įgyvendinimu. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso 1.91 straipsnio normą, nes teismas pripažino sandorius negaliojančiais dėl apgaulės, nustatęs atsakovų tyčinius nesąžiningus veiksmus, patvirtinančius apgaulės faktą, kuriuos pagrindžia faktiniai bylos duomenys. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, pripažindamas notariškai patvirtintas pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, pažeidė notarinės formos sandorių patikimumą, nes nė viename Civilinio kodekso straipsnyje, reglamentuojančiame sandorių negaliojimo pagrindus, notarine forma sudarytiems sandoriams nenumatytas didesnis patikimumas ir neuždrausta juos pripažinti negaliojančiais. Tuo labiau, kad sandorius tvirtinusi notarė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog atskirai atsiskaitymo sąlygos su ieškovais aptarinėtos nebuvo, kada pasirašytas 2014 m. gegužės 20 d. susitarimas - nežino, dėl to sandoriai negali būti laikomi patikimais. Ieškovai atsiliepime į atsakovės A. B. apeliacinį skundą, prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai taikė CK 1.80 straipsnį, nes teismas ginčo pirkimo-pardavimo sandorius pripažino negaliojančiais dėl pirkimo-pardavimo atlygintinumo principo, įtvirtinto CK 6.305, 6.314 straipsniuose, pažeidimo, o ne vien tai, jog ieškovai, perleisdami turtą, negavo finansinės naudos iš minėto sandorio. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad sutartyje nurodytų sąlygų tariamas neįvykdymas gali būti atskirai įrodinėjamas teisme, nes apeliantės nurodytas pažeistos teisės gynimo būdas, reikalaujant įvykdyti niekinį sandorį ir atsiskaityti pagal sutartį, kai atsiskaitymo faktas jau yra patvirtintas pačioje sutartyje, iš esmės negalimas. Be to, apeliantės argumentai tik dar kartą patvirtina atsakovų nesąžiningumą, nes pati apeliantė pripažįsta, kad atsiskaitymas pagal ginčo sutartis nebuvo įvykdytas, nors ginčo sutarčių 4.1. punktais patvirtintas atsiskaitymo faktas.Taip pat pažymėjo, jog apeliantė skunde remiasi kasacinio teismo jurisprudencija, tačiau neteisingai interpretuoja kasacinio teismo išaiškinimus dėl apgautosios sandorio šalies valios formavosi proceso, nes akcentuoja ieškovų teisnumą ir veiksnumą, kai kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta kokios aplinkybės tiriamos ir vertinamos nustatant apgaulės faktą, t. y. ar šalis sprendimą dėl sandorio sudarymo priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų pašalinių veiksnių.

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis patvirtinta, kad 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. birželio 11 d. Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure sudarytos patalpų pirkimo-pardavimo sutartys. Jas sudarė ieškovė G. B. ir atsakovai M. A., I. A. ir A. B. bei ieškovai L. B., J. B. ir atsakovai M. A., I. A. ir A. B.. Pagal nurodytas sutartis ieškovai pardavė atsakovams neįrengtos pastogės dalis pastate Vilniuje, Žygio g. 2A (el. b. 1 t., b. l. 18-24, 121-134).

Dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu

Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal CK 1.91 straipsnį, reglamentuojantį sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimą negaliojančiais, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių siekiama. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Akcentuojama, kad yra būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).

Apeliantai skunduose nurodė, kad teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnio 1 dalies normą, nes byloje nėra įrodymų, jog atsakovas M. A., sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, siekė tyčia suklaidinti ir apgauti ieškovus. Notarinė sutarčių sudarymo tvarka nebuvo pažeista, ieškovai turėjo visas galimybes savarankiškai arba su kvalifikuoto teisininko pagalba įvertinti pasirašomų notarinių sutarčių suteikiamas teises ir prisiimamus įsipareigojimus, dėl to sandorius pripažinus negaliojančiais būtų pakertamas notarinės formos sandorių patikimumas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodyto atsakovų skundų argumento, pažymi, kad juos paneigia byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma bei teismo nustatytos toliau aptariamos faktinės aplinkybės.

Nesutiktina su apeliantais, jog notarinės formos sandorių negalima pripažinti negaliojančiais. Nė viename CK straipsnyje, reglamentuojančiame sandorių negaliojimo pagrindus, neuždrausta notarine forma sudarytus sandorius pripažinti negaliojančiais, jeigu sandoriai turi valios trūkumų ir įrodomos sandorio pripažinimo negaliojančiu būtinos sąlygos. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Jeigu sandoris, nors ir patvirtintas notarine tvarka, neatitinka šalių valios, jis gali būti pripažįstamas negaliojančiu. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas.

Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės ir spaudimo esant konkrečių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo (spaudė) sudaryti sutartį; 2) asmuo atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti asmenį), dėl kurių kitas asmuo buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant apgaulės ir spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas arba sudarytas kitomis sąlygomis. Teismas, vertindamas šias sąlygas, turi tirti ir vertinti šalių elgesį tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013, 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2014).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad derybos dėl ginčo palėpės dalių perleidimo namo 9 ir 11 butų savininkams (atsakovams) pradėtos dar 2010 metais, kai 2010 m. balandžio 28 d. namo bendrijos narių susirinkime nutarta pradėti apklausas dėl palėpių dalių perleidimo (el. b. 2 t., b. l. 8-10). 2011 m. balandžio 4 d. bendrijos susirinkime pritarta 9 ir 11 butų savininkų siūlymui dėl namo palėpės dalių perleidimo už namo stogo remontą (el. b. 2 t, b. l. 84-91). 2013 metais M. A. ir G. B. daugiau negu mėnesį susirašinėjo dėl palėpės dalių perleidimo (el. b. 1 t., b. l. 27-46; t. 5, b. l. 56-61, 63), Šis susirašinėjimas patvirtina patvirtina, kad tiek ieškovei, tiek ir kitiems namo butų ir kitų patalpų savininkams buvo išsakytas M. A. (11 buto savininko) ir A. B. (9 buto savininkės) ketinimas įsigyti palėpės dalis mainais už namo stogo remonto išlaidų padengimą. Šias aplinkybes patvirtina ir 2013 metais pasirašytas susitarimas (el. b. 1 t., b. l. 49). Tapatus susitarimas pasirašytas ir su ieškove L. B.. 2013 m. spalio 27 d. atsakovas M. A. siuntė ieškovei G. B. elektroninius laiškus, kuriais įspėjo, jog šiai geranoriškai nesutikus su pasiūlymu, jis svarsto galimybę kreiptis į teismą (el. b. 1 t., b. l. 27-28). 2013 m. spalio 29 d. atsakovas M. A. dar kartą įspėjo ieškovę G. B. (el. b. 5 t., b. l. 57-59). 2013 m. lapkričio 5 d. ieškovė G. B. ir M. A. susirašinėjo dėl susitikimo (el. b. 1 t., b. l. 117). 2013 m. lapkričio 11 d. atsakovas M. A. informavo, kad būtina sudaryti notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, nes perleisti teisių pagal susitarimą nebeužtenka, o pasirašytas susitarimas galioja ir esmė nesikeičia. Pažymėjo, kad kai visi savininkai užregistruos savo dalis, pas notarą bus pasirašoma pirkimo-pardavimo sutartis (el. b. 1 t., b. l. 51-52). 2014 m. gegužės 20 d. susitarime įtvirtintos iš esmės skirtingos palėpės dalių perleidimo sąlygos, neliko susitarimo, jog atsakovai prisiims visas išlaidas už namo stogo remontą dėl jiems atitenkančių palėpių dalių ir atsirado nauja sąlyga, pagal kurią pardavėjams nereikės mokėti renovacijos įmokų už perleistas palėpės dalis. Byloje nėra duomenų, kad vyko šalių derybos dėl naujų susitarimų. Šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovai 2014 m. gegužės 20 d. susirinkime nedalyvavo, o 2014 m. gegužės 20 d. susitarimą pasirašė notarų biure, sudarydami ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė G. B. 2014 m. birželio 5 d. (t. y. prieš ginčo sutarčių sudarymą) prašė atsakovo M. A. atsiųsti jai papildomą susitarimą prie pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau jis informavo, jog yra Kopenhagoje ir atsiųsti negali (el. b. 5 t., b. l. 26, 49).

Teisėjų kolegija, vertindama minėtas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įrodytos visos būtinos sąlygos CK 1.91 straipsnio 1 daliai taikyti. Byloje nėra įrodymų, jog iš esmės pasikeitusios turto perleidimo sąlygos su ieškovais buvo suderintos, jiems tinkamai atskleistos bei išaiškintos. Pritartina atsakovų pozicijai, kad kiekvienas asmuo turi būti apdairus ir atsakingai bei savarankiškai rinktis informaciją, susijusią su apsisprendimu sudaryti ar nesudaryti sandorius. Susiklosčiusių aplinkybių kontekste, kai po ilgų, ne vienerius metu vykusių derybų ieškovei G. B. likus vienai dienai iki sutarties tvirtinimo notarų biure, ši atsiųsta be sudedamosios dalies – 2014 m. gegužės 20 d. susitarimo, o ieškovai L. ir J. B. su sutartimi, kurioje yra nukreipiančiosios nuostatos, supažindinti tik notarų biure, leidžia vertinti, kad ieškovus suklaidino atsakovas M. A., tyčia neatskleidęs ir neišaiškinęs pasikeitusios palėpės dalių perleidimo sąlygos, t. y., kad atsakovai apmoka tik palėpės dalies savininkui tenkančią investicijos sumą po namo renovacijos, taip pat neišaiškino, kad neliko sąlygos dėl stogo remonto apmokėjimo. 2014 m. gegužės 20 d. susitarimas, įvertinus jo formą ir turinį lingvistiniu aspektu, turi paslėptą (nukreipiančią) sąlygą (M. A. ir A. B. apmokės jiems priklausančią mokėti investicijų dalį palėpėje, kaip paskaičiuota Investicijų plano 11.5 punkto 10 lentelėje eilės Nr. 1.). Dėl to, kad ši sąlyga būtų tinkamai suprasta, ieškovams turėjo būti suteikta pakankamai laiko su ja susipažinti ir ją įvertinti.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu

Apeliantai skunduose nurodė, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.80 straipsnio 1 dalies normą, nes rėmėsi vien tuo, jog ieškovai perleisdami nekilnojamąjį turtą, negavo finansinės naudos. Pažymėjo, jog sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas šalims sukelia sutartinę civilinę atsakomybę, tačiau nedaro sutarties negaliojančia.

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, kokiais kriterijais vadovaujantis sprendžiama dėl teisės normos imperatyvaus pobūdžio. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas CK 1.80 straipsnio 1 dalies normą sprendime rėmėsi bendrosiomis pirkimo-pardavimo sutarties CK 6.305 ir CK 6.314 straipsnių normomis ir padarė išvadą, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandoriai sudaryti pažeidžiant pirkimo-pardavimo sandorio atlygintinumo principą, įtvirtintą CK 6.305 ir 6.314 straipsniuose, dėl to sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinumu, pirmosios instancijos teismas ginčijamus sandorius nepagrįstai pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes tai, kad atsiskaitymas nustatytas atskiru susitarimu, o dėl jo dydžio kilo šalių ginčas, dar nereiškia, kad sandoris yra neatlygintinis. Tiesiog dėl atlygintinumo būdo pirkėjas suklaidino pardavėjus. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad atsiskaitymas nustatytas ateityje, t.y. sumokant įmokas už renovaciją. Kai nurodytos įmokos buvo paskaičiuotos ir priskirtos ne atsakovams, bet ieškovams, pastarieji suprato, kad atsakovas juos apgavo. Dėl to iš pirmosios instancijos teismo sprendimo šalinami motyvai, kuriais konstatuota, kad ginčijami sandoriai negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl 2014 m. gegužės 20 d. susitarimo ir bylos nutraukimo šioje dalyje

A. M. A. skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2014 m. gegužės 20 d. (duomenys neskelbtini) bendrijos savininkų susitarimą. Nesutikimą grindžia tuo, kad teismas nenurodė bylos nutraukimo teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą, pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių (pasekmių) nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme, arba nutraukti civilinę bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, jeigu ji jau iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

Nors priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nurodė sprendime teisinį pagrindą (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą), kuriuo vadovavosi nutraukdamas bylą dėl reikalavimo pripažinti Žygio 2A bendrijos savininkų 2014 m. gegužės 20 d. susitarimą negaliojančiu, tačiau kolegija nesutinka su teismo padaryta išvada, kad reikalavimas pripažinti 2014 m. gegužės 20 d. susitarimą negaliojančiu, reiškiant jį atsietai nuo reikalavimo pripažinti patalpos pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nesukeltų ieškovams teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, (duomenys neskelbtini) bendrijos savininkų 2014 m. gegužės 20 d. susitarimo negalima laikyti materialiųjų teisinių padarinių nesukeliančiu reikalavimu, kadangi jame buvo nustatyta atsiskaitymo tvarka, t. y. nustatyta, kokia forma bus sumokėta kaina už parduotas palėpės dalis. Pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis, o bylą dėl (duomenys neskelbtini) bendrijos savininkų 2014 m. gegužės 20 d. dalies susitarimo nutraukus, susidaro situacija, kai lieka galioti susitarimas dėl atsiskaitymo, o pirkimo pardavimo sutartis negalioja. Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo ir priimant naują sprendimą šioje dalyje, tenkinant reikalavimą pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) bendrijos savininkų 2014 m. gegužės 20 d. susitarimą dalyje dėl G. B., L. B. ir J. B. sutikimų parduoti M. A. ir A. B. savo dalį bendroje nuosavybėje neįrengtoje namo palėpėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sudarant pirkimo pardavimo sutartį mainais už tai, kad M. A. ir A. B. apmokės jiems priklausančią mokėti investicijų dalį palėpėje, kaip paskaičiuota investicijų plano 11.5 punkto 10 lentelėje eilės Nr. 1. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti apeliantų skundų argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

Ieškovai pateikė įrodymus, kad patyrė 500 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atsakovo M. A. apeliacinį skundą parengimą ir 500 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atsakovės A. B. apeliacinį skundą parengimą.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą, yra išaiškinta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2011-02-07 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Nustatant priteistino advokatui užmokesčio dydį, turi būti atsižvelgta į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).

Ieškovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d įsakymu Nr.1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo keistų ir išdėstytų naujos redakcijos Rekomendacijoje nustatytų dydžių. Kartu pažymėtina tai, kad ieškovų atsiliepime į apeliacinius skundus nenagrinėta naujų, sudėtingų teisės klausimų, šis procesinis dokumentas parengtas advokatės, kuri atstovavo ieškovams pirmosios instancijos teisme ir yra gerai susipažinusi su byla. Įvertinus bylos sudėtingumą, atsiliepimų į apeliacinį skundą turinį, galimas advokatės laiko ir darbo sąnaudas šiems procesiniams dokumentams parengti, kolegija pagrįsta ir ieškovams atlygintina pripažįsta 400 Eur sumą. Tai, kad teismo sprendimas pakeistas nedaro įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, kadangi teismo sprendimo pakeitimas nelemia bylinėjimosi išlaidų dydžio. Apibendrinant išdėstytus motyvus, ieškovei G. B. ir ieškovams L. B., J. B. (solidariai) iš atsakovų M. A. ir A. B. priteistina po 400 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo.

Pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) bendrijos savininkų 2014 m. gegužės 20 d. susitarimą dalyje dėl G. B., L. B. ir J. B. sutikimų parduoti M. A. ir A. B. savo dalį bendroje nuosavybėje neįrengtoje namo palėpėje Vilniuje, Žygio 2A, sudarant pirkimo pardavimo sutartį mainais už tai, kad M. A. ir A. B. apmokės jiems priklausančią mokėti investicijų dalį palėpėje, kaip paskaičiuota investicijų plano 11.5 punkto 10 lentelėje eilės Nr. 1.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti solidariai ieškovams L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti solidariai ieškovams L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei G. B.,a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Loreta BraždienėLaima RibokaitėTomas Venckus