Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta pareiškėją Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įtraukti į restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ kreditorių sąrašą, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ restruktūrizavimo byloje (Nr. eB2-615-781/2018).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi atsakovei UAB „Asnita“ iškelta restruktūrizavimo byla, įmonės restruktūrizavimo administratore paskirta Danguolė Umbrasienė. Nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 13 d.Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartimi patvirtintas RUAB „Asnita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų, kurių neginčijo įmonės restruktūrizavimo administratorė, sąrašas. Restruktūrizavimo administratorė restruktūrizavimo byloje pateikė procesinį dokumentą, kuriame prašė netvirtinti M. K. (M. K.), bankrutuojančios kredito unijos „Centro taupomoji kasa“, UAB „Epola“, K. S. ir J. S., UAB „Unifina“, UAB „Seivita“, A. M. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansinių reikalavimų. Administratorė nurodė, kad išvardintų pareiškėjų finansiniai reikalavimai nepagrįsti, pateikdama šių finansinių reikalavimų nepagrįstumą patvirtinančius argumentus. Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė patvirtinti jos 16 335,73 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris kildinamas iš paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutarties. 2014 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija su UAB „Asnita“ sudarė paramos socialinės infrastruktūros plėtrai pinigais sutartį, pagal kurią UAB „Asnita“ įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais suteikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 16 335,73 Eur dydžio paramą. Parama turėjo būti suteikta iki 2016 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija tvirtino turėjusi pagrįstų bei teisėtų lūkesčių gauti sutartyje nustatytą sumą, tikėjosi papildyti savivaldybės biudžetą, todėl RUAB „Asnita“ atsisakymas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pažeidžia ne tik savivaldybės teises, bet ir viešąjį interesą.Restruktūrizavimo administratorė, prašydama netvirtinti pareiškėjos finansinio reikalavimo, savo poziciją grindė tuo, jog parama yra savanoriška ir neatlygintinė veikla, o atsižvelgiant į atsakovės RUAB „Asnita“ statusą bei finansinę padėtį, paramos teikimas pažeistų kitų įmonės kreditorių interesus.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 29 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškimo dėl įtraukimo į atsakovės RUAB „Asnita“ kreditorių sąrašą su 16 335,73 Eur finansiniu reikalavimu. Įvertinęs pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansinio reikalavimo pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad UAB „Asnita“ įsipareigojimas pareiškėjai ateityje skirti paramą laikytinas ikisutartinių santykių dalyku. Teismas akcentavo, kad paramos teikėjo savanoriškas ir neatlygintinas paramos teikimas negali būti laikomas prievole, o pareiškėjos reikalavimo pagrįstumas negali būti paremtas teisėtų lūkesčių principu. Teismas šio ginčo situacijoje neįžvelgė viešojo intereso požymių egzistavimo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl įtraukimo į RUAB „Asnita“ kreditorių sąrašą, ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 16 335,73 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo išvada, jog tarp šalių susiklostė ikisutartiniai santykiai, nepagrįsta. Ikisutartiniais santykiais laikytina situacija, kuomet šalys derasi dėl sutarties sudarymo. Šalims susitarus dėl suteikiamų teisių ir prisiimamų pareigų, sutartis laikoma sudaryta. Teigtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir skolininkę sieja sutartiniai santykiai. Sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią. Iš sutarties sąlygų matyti, kad skolininkės įsipareigojimas teikti paramą buvo išreikštas laisva valia ir besąlyginis. Paramos savanoriškumas ir neatlygintinumas nepaneigia sutarčių privalomumo principo. Šalys laisvos susitarti dėl teisių ir pareigų. Teismas neteisingai sprendė, kad finansinio reikalavimo iš paramos sutarties pateikimas negali būti grindžiamas teisėtų lūkesčių principu bei viešojo intereso apsauga. Savivaldybių institucijos yra viešieji juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Skolininkės nevykdymas sutarties pažeidžia viešąjį interesą ir savivaldybės lūkestį papildyti biudžetą. Paramos lėšos būtų skirtos mokykloms ir ikimokyklinėms įstaigoms statyti bei rekonstruoti, transporto sistemai plėsti. Tai reiškia, jog, negavus numatytos paramos, nukentėjo didelė visuomenės dalis. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė RUAB „Asnita“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde nepateikė argumentų, kuriais pagrįstų netinkamą paramos sutarties teisinį kvalifikavimą. Jos pozicija grindžiama vien deklaratyviais teiginiais, jog įmonė esą privalo teikti paramą. Pareiškėja nepagrįstai suabsoliutina sutarties privalomumo principą. Nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo precedentu, suformuotu esminėmis faktinėmis aplinkybėmis panašioje civilinėje byloje. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai reikalauja priverstinio paramos sutarties vykdymo. Atskirojo skundo argumentas dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo naikinti apskųstą nutarties dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria RUAB „Asnita“ restruktūrizavimo byloje atsisakyta patvirtinti pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansinį reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties (dalies) negaliojimo pagrindų nenustatyta.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi UAB „Asnita“ iškelta restruktūrizavimo byla, įmonės restruktūrizavimo administratore paskirta Danguolė Umbrasienė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 13 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų, kurių restruktūrizavimo administratorė neginčijo, sąrašą. Įmonės restruktūrizavimo administratorė prašė teismo netvirtinti keliolikos fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareikštų finansinių reikalavimų.Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė patvirtinti jos 16 335,73 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris kildinamas iš paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutarties. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 23 d. su atsakove UAB „Asnita“ sudarė paramos socialinės infrastruktūros plėtrai pinigais sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais suteikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 16 335,73 Eur dydžio paramą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija tvirtina turėjusi pagrįstų bei teisėtų lūkesčių gauti sutartyje nustatytą finansinės paramos sumą, tikėjosi papildyti savivaldybės biudžetą, todėl RUAB „Asnita“ atsisakymas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pažeidžia ne tik savivaldybės teises, bet ir viešąjį interesą. RUAB “Asnita” administratorė, prašydama netvirtinti šio finansinio reikalavimo, savo poziciją grindė tuo, jog parama yra savanoriška ir neatlygintinė, o, atsižvelgiant į RUAB „Asnita“ dabartinį teisinį statusą ir finansinę padėtį, paramos teikimas pažeistų kitų atsakovės kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutarties dalimi pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo dėl jos finansinio reikalavimo tvirtinimo netenkino. Apeliantės (pareiškėjos) nesutikimas su jos atžvilgiu priimtu teismo procesiniu sprendimu iš esmės grindžiamas argumentais dėl netinkamo šalių sudarytos paramos sutarties kvalifikavimo, dėl prievolių, kylančių iš sutarties, vykdytinumo ir viešojo intereso egzistavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo apskųstą teismo nutarties dalį pripažinti neteisėta. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Juridinių asmenų restruktūrizavimo procesą (tuo pačiu ir kreditorinių reikalavimų pateikimą bei tvirtinimą) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ). Restruktūrizavimo byloje kreditorių reikalavimai pagal jų pateikimo momentą gali būti pateikiami ir kreditoriais tampama skirtingais būdais. Tai gali būti kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taip pat tai gali būti nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo skolininkui dienos. Šie kreditorių reikalavimai tvirtinami laikantis ĮRĮ 23 straipsnyje įtvirtintos iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsiradusių kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūros, kurios įgyvendinimas sietinas su kreditorių reikalavimų pateikimu administratoriui per teismo nutartyje iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą nustatytą laikotarpį.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad restruktūrizavimo bylos yra susijusios su viešuoju interesu. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga ex officio įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2006). Restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas tvirtina finansinį reikalavimą, jeigu iš pateiktų duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2597/2011). Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus ne tik restruktūrizavimo bylos iškėlimui, bet ir tolimesniam restruktūrizavimo proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Nepagrįstai patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, ne tik mažėja kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, tačiau toks kreditorius įgyja nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius, be to, nesėkmingos restruktūrizavimo bylos baigties atveju jis įgyja teisę į patvirtinto dydžio reikalavimo patenkinimą. Siekiant įgyvendinti restruktūrizavimo proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas išsprendžiamas teismo nutartimi (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 4 dalis), tačiau teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo atsakoma į kreditoriaus pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, nepaisant to, kad šis klausimas išsprendžiamas nutarties procesine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Šie kasacinio teismo išaiškinimai taikytini ir restruktūrizavimo bylose, nes tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo bylose kreditorių reikalavimai tvirtinami analogiškai.Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė UAB „Asnita“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. gruodžio 23 d. pasirašė paramos socialinės infrastruktūros plėtrai pinigais sutartį Nr. 29-520(2.1.16-AD4). Minėta sutartimi atsakovė įsipareigojo iki daugiabučio gyvenamojo namo Kalno g. 97, Vilniuje, statybos užbaigimo akto surašymo suteikti savivaldybės administracijai 56 404 Lt (16 335,73 Eur) dydžio paramą, skirtą mokykloms, darželiams statyti ar rekonstruoti, visuomeninio transporto sistemos plėtrai. Nustatyta, kad atsakovė savo įsipareigojimų pagal minėtą sutartį neįvykdė, nors nurodytas statybos objektas buvo užbaigtas. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą teismų praktikoje, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės įsipareigojimas pareiškėjai ateityje skirti paramą laikytinas ikisutartinių santykių dalyku. Teismas akcentavo, kad paramos teikėjo savanoriškas ir neatlygintinas paramos teikimas negali būti laikomas prievole, o pareiškėjos reikalavimo pagrįstumas šiuo atveju negali būti grindžiamas teisėtų lūkesčių principu. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai šalių santykius kvalifikavo kaip ikisutartinius ir konstatavo, kad iš šalių sudarytos sutarties atsakovei prievolės neatsirado. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės nuomone dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo sutartiniais santykiais. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas šalis (atsakovę ir pareiškėją) siejusius paramos teikimo teisinius santykius kvalifikuodamas ikisutartiniais ir konstatuodamas, jog tokie teisiniai santykiai negali lemti prievolės atsiradimo (t. y. pasižadėjimas ateityje suteikti paramą negali būti vykdomas priverstinai), vadovavosi precedentu, suformuotu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-734/2014. Nurodytoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad parama yra viena iš dovanojimo formų. Dovanojimo sutartis yra realinė ir laikoma sudaryta nuo turto ar turtinės teisės (reikalavimo) perdavimo, t. y. šios sutarties sudarymas ir vykdymas sutampa. Sudaryta paramos sutartis savo esme yra vienos iš jos šalių (atsakovės) pažadas teikti paramą ateityje. Pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.465 straipsnis). Pažadas padovanoti arba susitarimas perduoti ateityje turtą galėtų būti vertinamas kaip ikisutartiniai šalių santykiai (CK 6.163 straipsnis). Minėtoje teismo nutartyje taip pat išaiškinta, kad atsakomybė ikisutartiniuose santykiuose gali kilti tik dėl nesąžiningo šalies elgesio nuostolių atlyginimo forma. CK 6.465 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. Apeliacinio teismo išaiškinta, kad prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą iš esmės reiškia priverstinio paramos vykdymo reikalavimą, ko tokiai sutarčiai taikytinas teisinis reguliavimas neleidžia. Teisėjų kolegija pažymi, jog aptartas teisminis precedentas buvo suformuotas byloje, kurios esminės faktinės aplinkybės tapačios nagrinėjamai bylai ir atitinka nurodytus konstitucinės teismo precedento doktrinos kriterijus. Todėl pirmosios instancijos teismas finansinio reikalavimo pagrindu įvardintus šalis siejusius teisinius santykius kvalifikuodamas ikisutartiniais santykiais, iš kurių negali kilti prievolė suteikti paramą (perduoti turtą ar turtines teises), pagrįstai vadovavosi šiuo teisminiu precedentu. Apeliantės atskirajame skunde nekvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas vadovautis nurodytu teisminiu precedentu, neakcentuojamos aplinkybės, dėl kurių šis precedentas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste būtų neaktualus ir nesektinas. Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo, pateikia subjektyvų aiškinimą, iš kurio esą turėtų išplaukti paramos davėjos (atsakovės) prievolė, be kita ko, ir jos vykdytinumo sąlyga. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantės argumentai dėl bendrųjų sutarčių teisės principų egzistavimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo tinkamai atlikto teisinių santykių kvalifikavimo, be kita ko, pasiremiant ir aktualiu teisminiu precedentu, kuris suformuotas atsižvelgiant į konkrečios rūšies sandorių specialųjį teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija negali sutikti su atskirojo skundo argumentais dėl teisėtų lūkesčių principo bei viešojo intereso apsaugos reikšmės ginčo santykiams. Pažymėtina, kad teisingas teisinių santykių kvalifikavimas (akcentuojant, jog dėl pasižadėjimo ateityje perduoti lėšas šalys buvo susietos ikisutartiniais santykiais, iš kurių nekyla atsakovės prievolė) lemia, jog vien viešojo intereso dominavimas ar susiformavę pareiškėjos lūkesčiai nesudaro pagrindo šalių sudarytos sutarties priverstiniam vykdymui. Atsižvelgiant į tai, jog viešojo intereso dominavimas negali pakeisti ginčo santykių kvalifikavimo (kiek tai susiję su galimybe prievoles pagal paramos sutartį vykdyti priverstinai), netenka prasmės vertinimas, ar atsakovės lūkesčiai gauti paramą turi viešojo intereso požymių. Kiti apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.)Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinių pagrindų jį tenkinti, todėl atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovės RUAB „Asnita“ prašymas dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, kadangi teismui nepateikti šios rūšies išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškimas dėl įtraukimo į restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ kreditorių sąrašą, palikti nepakeistą.