Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties, kuria nepatvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kreditorinis reikalavimas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų aprūpinimas“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl kreditorinio reikalavimo, kylančio iš paramos sutarties, tvirtinimo.

Kreditorius Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė BUAB „Statybų aprūpinimas“ administratoriui prašymą dėl antrosios eilės 4 984,78 Lt finansinio reikalavimo, o taip pat dėl 33 750 Lt finansinio reikalavimo, kildinamo iš UAB „Statybų aprūpinimas“ įsipareigojimo suteikti paramą pagal 2007 m. rugpjūčio 29 d. sutartį paramos socialinės infrastruktūros plėtrai Nr. 29-73-(2.20-TD-2) (toliau-Paramos sutartis), patvirtinimo. Administratorius ginčijo 33 750 Lt reikalavimo pagrįstumą. Kreditorius mano, kad administratorius nepagrįstai ginčija šį reikalavimą pagal Paramos sutartį, nes jos aiškinimui turi būti taikomi sutarčių sudarymo laisvės ir teisėtų lūkesčių principai, o sutarčių vykdymui taikytinos normos, pagal kurias teisėtai sudaryta galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir turi būti vykdoma tinkamai ir laiku.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apelianto prašymas dėl 33 750 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Statybų aprūpinimas“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kreditorinis reikalavimas pareikštas šalių sudarytos Paramos sutarties, numatančios atsakovo piniginę paramą apeliantui, nuostatų pagrindu – pagal Paramos sutartį atsakovas buvo įsipareigojęs 31 250 Lt skirti mokykloms ir vaikų darželiams, 6 250 Lt – visuomeniniam transportui, (t. 3, b.l. 146-150), tačiau pervedė tik 3 750 Lt sumą.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų juos dar kartą tikrina teismas. Tokiu būdu įgyvendinamas rungimosi principas, leidžiantis tiek administratoriui, tiek kreditoriui įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Teismas apie reikalavimo pagrįstumą sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę.

Asmens pareikštas prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo yra iš esmės tapatus ginčo teisenos tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui, kurio pagrįstumą turi vertinti teismas. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui, kaip yra nurodęs kasacinis teismas, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat ir tas teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009). Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas vertino Paramos sutarties nuostatas, bet nevertino reikalavimo pagrįstumo. Tačiau iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas detaliau nevertino sutarties nuostatų, o apie kreditorinio reikalavimo nepagrįstumą padarė išvadą atlikęs teisinį kvalifikavimą bei taikęs ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas savo atskirajame skunde ir nepateikia argumentų, kuriais teigtų netinkamą Paramos sutarties kvalifikavimą pagal CK 6.476 straipsnį, tačiau vis tik mano, kad atsakovas turi prievolę apeliantui. Tokią savo poziciją grindžia bendrosiomis CK normomis (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str. 1 d., 6.189 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.), Paramos sutarties patvirtinimu notarine tvarka, teisėtais lūkesčiais. Teisėjų kolegija nepripažįsta apelianto argumentų pagrįstais.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bendrųjų CK normų svarba sprendžiant ginčus. Tačiau bendrosios sutarčių teisės normos neeliminuoja atskirų sutarčių rūšims taikytinų normų ir taikomos sutartims tiek, kiek atskirų sutarčių teisės normos nenustato priešingų taisyklių. Auka (parama ar labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui (CK 6.476 str. 1 d.). Taigi, parama yra viena iš dovanojimo formų. Skundžiamos nutarties išvados atitinka kasacinio teismo praktikoje išanalizuotą CK 6.476 straipsnyje įtvirtintą aukos (paramos ar labdaros) teisinį institutą, kuriam visų pirma turi būti taikomos šiame straipsnyje įtvirtintos taisyklės, o jų nereglamentuotais atvejais - bendrosios dovanojimo instituto nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog dovanojimo sutartis yra realinė ir laikoma sudaryta nuo turto ar turtinės teisės (reikalavimo) perdavimo, t.y. šios sutarties sudarymas ir vykdymas sutampa. Sudaryta Paramos sutartis savo esme yra atsakovo pažadas teikti paramą ateityje. Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai, susiję su notarine Paramos sutarties patvirtinimo forma, nes ši aplinkybė nekeičia sutarties prasmės ir tikslų aiškinimo (CK 6.193 str.) lyginant su tokia pat sutartimi, kuri būtų sudaryta ne notarine forma. Tuo tarpu pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi (CK 6.465 str.), pažadas padovanoti arba susitarimas perduoti ateityje turtą galėtų būti vertinamas kaip ikisutartiniai šalių santykiai (CK 6.163 str.). Tokiu atveju atsakomybė ikisutartiniuose santykiuose gali kilti tik dėl nesąžiningo šalies elgesio nuostolių atlyginimo forma. CK 6.465 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. Todėl atsižvelgiant į Paramos sutarties prasmę bei tikslą ir šios rūšies sutarčių reguliavimą pagal įstatymą, CK 6.476 straipsnio reglamentuotos sutarties neįvykdymo atveju suinteresuoto asmens pažeistų teisių gynimo būdas pagal įstatymą yra patirtų nuostolių atlyginimas, ko apeliantas neįrodinėjo ir nereikalavo. Nagrinėjamu atveju apeliantas, prašydamas patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą Paramos sutarties pagrindu, faktiškai prašo priverstinio paramos (iš bankrutuojančios įmonės) vykdymo, ko sutarčiai taikytinas teisinis reguliavimas neleidžia. Paramos sutartis sudaryta vadovaujantis Labdaros ir paramos įstatymu (sutarties 2.1 p.). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal šio įstatymo 8 straipsnio leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais, įskaitant tuos atvejus, kai paramos dalykai perduodami anonimiškai ar kitu būdu, kai negalima nustatyti konkretaus paramos teikėjo. Atsakovui pareiga teikti paramą privalomai nėra nustatyta ir teisės aktais (kaip, pavyzdžiui, yra nustatoma pareiga loterijų organizatoriams). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vien sudarytos Paramos sutarties fakto apelianto pareikšto kreditorinio reikalavimo pagrindimui bendrosiomis sutartis reglamentuojančiomis teisės normomis nepakanka.

Nesutiktina su apelianto argumentais ir dėl jo reikalavimo pagrįstumo remiantis CK 1.2 straipsnyje įtvirtintu teisėtų lūkesčių principu bei viešojo intereso apsauga. Kaip ir nurodo apeliantas, teisėtų lūkesčių principu turi būti vadovaujamasi reglamentuojant civilinius teisinius santykius. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl aukščiau paminėto Paramos sutarties vertinimo šis principas nagrinėjamu atveju nėra savarankiškas pagrindas priverstiniam šios sutarties vykdymui, ši argumentacija galimai būtų reikšminga reikalaujant nuostolių atlyginimo, bet ne reikalaujant priverstinai suteikti paramą. Tuo tarpu tai, kad paramos gavėjas yra savivaldybė, kurios veikla yra susijusi su viešuoju interesu, savaime nereiškia, kad ir jos byloje su privačiu juridiniu asmeniu egzistuoja viešasis interesas, nes toks interesas yra tose civilinėse bylose, kurios susijusios su visuomenės arba bent didelės jos dalies interesais.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ši nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.