- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 2-1903/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės kreditorinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Egvilta“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria patvirtintas patikslintas ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kreditorinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Egvilta“ bankroto byloje Nr. B2-1842-883/2011.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškėlė UAB „Egvilta“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Avere”, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi patvirtino kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, taip pat ir Vilniaus miesto savivaldybės 2 997,06 Lt finansinį reikalavimą.
Šalies argumentai
2010-08-13 Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė prašymą administratoriui dėl 246 022,96 Lt (6 870, 96 Lt žemės nuomos mokestis, įskaitant delspinigius, bei 239 152 Lt mokėtina suma pagal Paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį) finansinio reiklavimo patvirtinimo BUAB „Egvilta” bankroto byloje. Nurodė, kad 2008-10-31 UAB „Egvilta“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė Paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį (toliau – Paramos sutartis), pagal kurią UAB „Egvilta“ įsipareigojo suteikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 239 152,00 Lt paramą, pinigus pervedant į pareiškėjo sąskaitą banke iki visos gyvenamųjų pastatų komplekso, kuris bus statomas atskirais etapais (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. II ketvirčio pabaigos. UAB „Egvilta“ nurodytos sumos nepervedė, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 239 152 Lt finansinis reikalavimas turi būti patvirtintas UAB „Egvilta” bankroto byloje.
Bankroto administratorius pripažino tik 6 758,78 Lt finansinį reikalavimą, likusios 239 152 Lt finansinio reikalavimo sumos teismo prašė netvirtinti. Bankroto administratoriaus nuomone, toks pareikškėjo reikalavimas nepagrįstas, nes paramos tiekėjas nėra saistomas įsipareigojimo suteikti paramą, todėl paramos tiekėjui atsisakius suteikti paramą paramos gavėjui, paramos gavėjas neturi teisės reikalauti prievolės įvykdymo natūra, t.y., teismine tvarka reikalauti įpareigoti paramos tiekėją suteikti paramą. Šiuo atveju, paramos gavėjas gali reikalauti atlyginti tik jo patirtus nuostolius. Be to, pareiškėjo reikalavimas turi būti netenkintas ir dėl praleisto termino pareikšti tokį reikalavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą patenkino iš dalies - patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės patikslintą kreditorinį reikalavimą, įtraukiant 6 870,96 Lt žemės mokesčio sumą, nurodant, kad antros eilės kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės finansinio reikalavimo bendra suma yra 9 868,02 Lt. Reikalavimą patvirtinti 239 152 Lt finansinį reikalavimą, pagal 2008-10-31 Paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį, atmetė. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės kreditorinis 2 997 06 Lt reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi (b.l. 51-52, t. 2). Šios aplinkybės patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybė buvo laiku informuota apie UAB „Egvilta“ bankroto procesą, nes dalį savo kreditorinių reikalavimų pateikė tvirtinti teismo nustatytu terminu. Tuo tarpu patiksinti reikalavimą pagal Paramos sutartį pateikė praėjus beveik 10 mėnesių nuo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nustatyto termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti pabaigos, todėl pripažino, jog terminą šiam kreditoriniam reikalavimui pareikšti pareiškėjas praleido be svarbių priežasčių ir nėra pagrindo šio termino atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad Paramos sutartis pagal savo pobūdį nepriskirtina prie sutarčių, kurias gali toliau vykdyti bankrutuojanti bendrovė (ĮBĮ 10 straipsnio 4,5 dalys), be to pareiškėjas žinodamas, kad BUAB „Egvilta“ iškelta bankroto byla, turėjo suvokti ir tai, kad minėta sutartis nebus vykdoma. Ta aplinkybė, kad BUAB „Egvilta“ bankroto administratorius neginčija Vilniaus miesto savivaldybės patikslinto reikalavimo žemės mokesčio dalyje, nesudaro pagrindo teismui kitaip vertinti termino kreditoriniam reikalavimui pagal Paramos sutartį pareikšti praleidimo priežastis. Be to, patikslintas kreditorinis reikalavimas, su kuriuo sutinka BUAB „Egvilta“ bankroto administratorius, pareikštas dėl žemės nuomos mokesčio už 2008 - 2010 metus (b.l. 172 – 173, t.2). Vadovaujantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi, tokio pobūdžio kreditoriniam reikalavimui pareikšti įstatyme nustatytas kitoks terminas, kuris šiuo atveju pažeistas nebuvo. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės 239 152 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas pagal Paramos sutartį negali būti teismo tvirtinamas jau vien dėl to, jog jis pareikštas praleidus nustatytą terminą be svarbių priežasčių. Be to, teismas sutiko ir su BUAB „Egvilta“ bankroto administratoriaus teiginiais, kad paramos teikėjui atsisakius suteikti paramą, paramos gavėjas neturi teisės reikalauti prievolės vykdymo natūra, nes paramos sutartis, kaip ir dovanojimo sutartis, yra realinė sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo daikto (šiuo atveju tam tikros pinigų sumos) perdavimo momento, o ne nuo sutarties pasirašymo momento, nepriklausomai nuo sutarties formos (CK 6.181 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CK 6.465 straipsnio 2 dalimi, pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi. Tačiau asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. Todėl teismas sutiko su bankroto administratoriaus argumentais, kad paramos davėjui atsisakius suteikti sutartyje aptartą paramą, vienintelis galimas gavėjo interesų gynybos būdas yra reikalavimas dėl nuostolių, jei tokie buvo patirti, atlyginimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės adminsitracija atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti, atnaujinti terminą pareikšti kreditorinį reikalavimą ir patvirtinti pareiškėjo 239 152 kreditorinį reikalavimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas vertino paramos sutarties nuostatas, nors spręsdamas klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, turėjo vertinti reikalavimo pagrįstumą t. y., ar buvo sudaryta sutartis ir kokie buvo įsipareigojimai pagal šią sutartį, tačiau ne sutarties sudarymo aplinkybes ar sutarties teisėtumo klausimą. Kreditorius Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė visus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimus, todėl teismas turėjo įvertinti, kad BUAB „Egvilta” administratorius UAB „Avere” nepaneigė įrodymais, kad UAB „Egvilta” yra įvykdžiusi paramos sutartį arba turi pagrindą nemokėti šios sumos.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nesutinka su teismo argumentais, jog pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi ir asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje turi teisę tik į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. CK įtvirtina principą pacta sunt servanda, kuris reikalauja, kad sutarčių būtų laikomasi ir jos būtų vykdomos (CK 6. 156 strapsnio 1 dalis, CK 6.189 straipsnio 1 dalis, CK 6.200 straipsnio 1 dalis, CK 6.2 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad sutartis yra šalių teisių ir pareigų atsiradimo šaltinis ir šalys sudariusios sutartį, privalo laikytis jų ir tinkamai jas vykdyti. Jeigu sutarties šalys nevykdo prisiimtų teisių ir pareigų, yra taikomos civilinės atsakomybės priemonės.
3. BUAB „Egvilta” neįvykdžiusi savo įsipareigojimų pagal Paramos sutartį pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą ir Vilniaus miesto savivaldybės interesus, nes sudarydama paramos socialinės infrastruktūi plėtrai sutartį Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad bus papildytas Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas.
4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad BUAB „Egvilta“ bankroto administratorius neinformavo pareiškėjo apie tai, kad paramos sutartis nebus įvykdyta.
Atsakovas BUAB „Egvilta“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilęs ginčas dėl aukos (paramos ar labdaros) sutarties atribojimo ir bendrųjų sutarčių normų taikymo ir aiškinimo.
Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą įtraukti pareiškėją į BUAB „Egvilta“ į kreditorių sarašą su 239 152 Lt finansinio reikalavimo suma, konstatuodamas, jog paramos davėjui atsisakius suteikti sutartyje aptartą paramą, vienintelis galimas gavėjo interesų gynybos būdas yra reikalavimas dėl nuostolių, jei tokie buvo patirti, atlyginimo ir paramos gavėjas negali reikalauti prievolės vykdymo natūra. Tuo tarpu apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas vertino paramos sutarties nuostatas, nors spręsdamas klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, turėjo vertinti reikalavimo pagrįstumą t. y., ar buvo sudaryta sutartis ir kokie buvo įsipareigojimai pagal šią sutartį, tačiau ne sutarties sudarymo aplinkybes ar sutarties teisėtumo klausimą.
Taigi, iš atskirojo skundo argumentų matyti, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo nutartį iš esmės ginčija vadovaudamasis bendrosiomis sutarčių teisės ir jų vykdymo nuostatomis ir principais (CK 6.156 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, CK 6.200 straipsnio 1 dalimi, 6.2 straipsnio 1 dalimi) ir prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir įtraukti pareiškėją į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą su finansinio reikalavimo suma remiasi bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis. Tačiau apeliantas neatsižvelgia, jog šiuo atveju teisiškai reikšminga yra aplinkybė, jog tarp šalių buvo sudaryta paramos sutartis, kuriai taikomos CK 6.476 straipsnio nuostatos reglamentuojančios aukos (paramos ir labdaros) civilinį teisės institutą, kuris yra atskira dovanojimo sutarties rūšis ir šiems teisiniams santykiams kvalifikuoti taikomos bendros dovanojimo sutarties taisyklės, išskyrus tas, kurios prieštarauja auką reglamentuojančioms nuostatoms. Taigi, šiuo atveju svarbu ne bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos ir sutarčių vykdymo principai, o būtent aukos (paramos ir labdaros) civilinį teisės institutą reglamentuonančios CK 6.465 - 6.475 straipsniuose įtvirtintos bendrosios dovanojimo sutarties instituto nuostatos, ir CK 6.476 straipsnio normos, reglamentuojančios atskirą dovanojimo sutartinių santykių grupę - aukos (paramos ar labdaros) sutartis. CK 6.476 straipsnio normos yra specialiosios bendrųjų dovanojimo sutarties instituto normų atžvilgiu. Kadangi aukos (paramos ar labdaros) institutas teisės normų konkurencijos prasme yra specialus bendrųjų dovanojimo instituto normų požiūriu, todėl, teisinius santykius kvalifikavus pagal šio CK 6.476 straipsnio 1 dalį, kaip auką (paramą ar labdarą), visų pirma, turi būti taikomos šiame straipsnyje įtvirtintos taisyklės, o jų nereglamentuotais atvejais - bendrosios dovanojimo instituto nuostatos. Aukos (paramos ar labdaros) teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenumato atsakomybės tuo atveju, jeigu aukos davėjas neperdavė aukos. Taigi, tokiu atveju taikomos dovanojimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, pagal kurias dovanojimo sutartis yra realinė, nes laikoma sudaryta nuo turto arba turtinės teisės (reikalavimo) perdavimo. Pažadas perduoti turtą ateityje galėtų būti vertinamas tik kaip ikisutartiniai santykiai. CK 6.465 straipnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors ateityje padovanoti, turi teisę tik į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną atlyginimą. Taigi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui, apeliantas nepagrįstai remiasi tik bendrosiomis sutarčių teisės ir jų vykdymo nuostatomis ir principais, ir nepagrįstai prašo įtraukti jį į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą su 239 152 Lt finansinio reikalavimo suma.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad BUAB „Egvilta“ bankroto administratorius neinformavo pareiškėjo apie tai, kad paramos sutartis nebus įvykdyta, nes tiek pareiškėjo kreditorinio 2 997,06 Lt reikalavimo patvirtinimas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi, tiek pareiškėjo prašymo pateikimo terminai dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo yra aptarti skundžiamoje nutartyje konstatuojant, jog pareiškėjui buvo žinomos aplinkybės apie bankroto bylos atsakovui iškėlimą, todėl jis negalėjo protingai tikėtis, jog paramos sutartis atsakovo bus vykdoma. Kadangi parama - tai paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas paramos dalykų teikimas, ir paramos teikimas negali būti vertinamas kaip prievolė, t.y. negali kilti prievolė teikti paramą, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl praleisto termino pareikšti kreditoriniam reikalavimui pateikimo, nes šios aplinkybės ir išvada yra pakankami, kad skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, todėl dėl kitų atskirojo skundo argumentų ir pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas patvirtinti kreditorinių reikalavimą, teisėjų kolegija nepasisako, kaip dėl teisiškai nereikšmingų atskirojo skundo išnagrinėjimui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.