Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Danguolės Šiugždinytės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 2 mėnesius pradėti dirbti ir dirbti visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos.

Pradėjus nuosprendį vykdyti, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu tvirtinant, kad teismas įrodymus vertino neteisingai, jo veiksmus kvalifikavo neteisingai, dėl to nepagrįstai pripažino A. V. kaltu pagal BK 164 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. V. vengė išlaikyti vaikus.

8. Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

9. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu ,,in dubio pro reo“ (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

10. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Dėl BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos

11. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad A. V. kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu A. V. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. V. kaltės.

12. BK 164 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246/2016). Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009 ir 2K-432/2013 kt.).

15. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog teismas vadovaujasi nukentėjusios R. V. ir liudytojų parodymais, kad apeliantas rengiasi brangių firmų drabužiais, dažnai vyksta į užsienį, važinėja brangiais automobiliais, todėl daro išvadą, kad turi objektyvią galimybę vykdyti teismo sprendimą, bet susilaiko nuo šios pareigos, tačiau toks vertinimas yra subjektyvaus pobūdžio ir jo kaltės nepagrindžia. Atsakydamas į šį argumentą, apygardos teismas pažymi, kad nors ir liudytojų nurodytos aplinkybės apie nuteistąjį, iš tiesų, yra subjektyvaus pobūdžio ir jų pagrįstumas iš esmės nepatikrintas bylos nagrinėjimo metu, tačiau sutiktina su apylinkės teismo argumentu, kad aplinkybės dėl nuteistojo kelionių į užsienį, automobilio pirkimo parodo finansinių išteklių turėjimą, norint vykti į užsienio valstybes, pirkti automobilį ar drabužius sau. Be to, nuteistojo galimybes teikti savo vaikams išlaikymą patvirtiną byloje esantys objektyvūs duomenys.

16. Teismas, pripažindamas nuteistąjį A. V. kaltu, taip pat pagrįstai rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais objektyviais įrodymais - rašytiniais byloje surinktais duomenimis. Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimu A. V. buvo priteista mokėti po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis R. V. jo nepilnamečių vaikų P. V. ir T. V. išlaikymui nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki jų pilnametystės (2026 m. gruodžio 4 d.) (t. 1 b. l. 44-51). Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartimi buvo padidinta priteisto išlaikymo suma iki 202,73 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki jų pilnametystės (t. 1 b. l. 52-57). Antstolio R. S. 2018 m. kovo 27 d., 2018 m. birželio 18 d. ir 2018 m. rugpjūčio 16 d., 2018 m. rugpjūčio 23 d. pažymose nurodyta, kad iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. iš skolininko A. V. nebuvo nieko išieškota: skolininko banko sąskaitos areštuotos, piniginių lėšų jose nėra, transporto priemonių neturi, nekilnojamo turto registro duomenimis turi butą, adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra areštuotas (įkeistas hipoteka) ir turi 24/144 dalį žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), kuris taip pat areštuotas, sklypo vertė yra 522,00 eurai, šiuo metu negalima jo pardavinėti, kadangi nėra nustatyta faktinė sklypo dalis. 2018 m. rugpjūčio 1 d. skolos įsiskolinimas T. V. ir P. V. yra po 13 601,63 eurus. (t. 1 b. l. 75, 78, 82, 85-89). 2018 m. gegužės 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymoje nurodyta, kad A. V. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. nedirbo ir nuo 2014 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. birželio 16 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus gavo 1270,52 litų (367,97 eurų) nedarbo draudimo išmokų (t. 1 b. l. 92-95). 2018 m. gegužės 22 d. Kauno teritorinės darbo biržos Klientų aptarnavimo departamento rašte nurodyta, kad A. V. laikotarpyje nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. birželio 16 d. buvo registruotas darbo biržoje, 2014 m. birželio 16 d. darbo paieška nutraukta be teisės registruotis 6 mėn., bedarbio statuso neteko neatvykus laiku priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti priemonėse; nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo registruotas darbo biržoje, darbo paieška nutraukta asmens pageidavimu, pradėjus studijuoti aukštojoje mokykloje; nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. liepos 13 d. buvo registruotas darbo biržoje, 2016 m. liepos 13 d. darbo paieška nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius, nes ir vėl be svarbių priežasčių neatvyko į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti. Nuo 2017 m. vasario 1 d. vėl buvo registruotas darbo biržoje (t. 1 b. l. 98-123). Darbo biržos sistemos išraše nurodyta, kad A. V. laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d. buvo registruotas darbo biržoje, 2018 m. liepos 31 d. darbo paieška nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius be svarbių priežasčių neatvykus į darbo biržą (t. 1 b. l. 132). 2018 m. spalio 2 d., lapkričio 12 d., gruodžio 3 d., 2019 m. sausio 8 d. kasos pajamų orderiai patvirtina, kad A. V. T. V. pervedė viso – 200 Eur, o P. V. – 200 Eur (t. 2 b. l. 10-11, 17-20, 31-32). 2011 m. balandžio 29 d. Kauno apskrities VMI patikrinimo akte nurodyta, kad nustatyta, jog A. V. 2007 m. gavo 288 543 Lt kitų pajamų iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių (t. 2 b. l. 33-36). Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo A. V. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas neteisingai įvertino jo galimybes tinkamai vykdyti įsipareigojimus, o nurodytas aplinkybes nepagrįstai laikė nesvarbiomis bei nepateisinančiomis. Kaip teisingai pažymėjo apeliantas, jo veiksmus vertinant BK 164 straipsnio kontekste, būtina nustatyti kaltės formą - tiesioginę tyčią ir jos tikslą – piktybinį vengimą mokėti išlaikymą. Nuteistasis neginčija fakto, kad neteikė savo vaikams teismo sprendimu priteisto išlaikymo, tačiau neigia tai daręs piktybiškai ir nurodė, kad ilgą laiką negalėjo susirasti darbo pagal savo įgytą specialybę, o siekdamas persikvalifikuoti ir įgyti kitų gebėjimų, buvo aktyvus, 2016 m. baigė papildomus mokymus ir įgijo (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją. Kadangi šios profesijos paklausa darbo rinkoje maža, jokių darbo pasiūlymų negavo, o gauti buvo ekonomiškai nenaudingi, nes atliekamų funkcijų vieta stipriai nutolusi nuo gyvenamosios vietos, o tai būtų lėmę dar didesnes laiko ir transporto sąnaudas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia jo kaltės, padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, jos nėra laikytinos objektyviomis, svarbiomis, sutrukdžiusiomis tinkamai vykdyti savo pareigą išlaikyti vaikus, o priešingai – rodo jo paties atsainų požiūrį ir piktybišką vengimą mokėti priteistus alimentus savo vaikų išlaikymui. Tai patvirtina, kaip minėta, Kauno teritorinės darbo biržos 2018 m. gegužės 22 d. raštas, darbo biržos sistemos išrašas, kuriuose nurodyta, kad A. V. laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. liepos 13 d. nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d. buvo registruotas darbo biržoje, tačiau 2014 m. birželio 16 d., 2016 m. liepos 13 d. ir 2018 m. liepos 31 d. darbo paieška nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius be svarbių priežasčių neatvykus į darbo biržą. Šios aplinkybės rodo akivaizdų A. V. piktybiškumą, nenorą įsidarbinti ir tokiu būdu turint galimybę mokėti priteistus alimentus.

18. Be to, kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir pagal objektyviuosius veikos požymius – kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį ir kt. Nagrinėjamoje byloje tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti vaikams išlaikymą atskleidžia jo elgesys. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. V., būdamas sveikas ir darbingas, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo, atsisakė jam darbo biržos siūlomo darbo, be pateisinamų priežasčių nenuvyko į darbo biržą registruotis, todėl buvo išbrauktas iš darbo ieškančių asmenų sąrašų net 3 kartus ir nedėjo jokių realių pastangų, kurios rodytų jo norą prisidėti prie vaikų išlaikymo, o priešingai nesiekė įsidarbinti ar įgyti naują kvalifikaciją. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis teismo sprendimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą nevykdė piktybiškai, nesant jokių svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodytos ir apeliaciniame skunde atkartotos aplinkybės – darbo ir pajamų neturėjimas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, specialybės neperspektyvumas – apylinkės teismo pagrįstai nelaikytos svarbiomis ir pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaikus.

19. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. V. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudarė nenuginčijamą pagrindą apylinkės teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. V. atžvilgiu dėl BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl bausmės

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. taip pat nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmės rūšimi – laisvės apribojimu ir prašo skirti švelnesnę bausmės rūšį - viešuosius darbus. Visų pirma, pažymėtina, kad bausmė - tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

21. Skiriant bausmes teismas privalo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei į BK 41 straipsnyje išdėstytus bausmės tikslus. Už BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju A. V. buvo nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme.

22. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. V., nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, baustas administracine tvarka neturi galiojančių nuobaudų, nedirba, neregistruotas darbo biržoje, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į pačią padarytą nusikalstamą veiką, jos pobūdį ir pagrįstai nurodė bei motyvavo bausmės rūšies parinkimą tuo, kad siekiant užtikrinti vaikų interesus gauti išlaikymą, nuteistajam skirtina laisvės apribojimo bausmė.

23. Apeliantas, manydamas, kad paskirta bausmė yra per griežta, nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybių, jog jis praeityje neteistas, turi aukštąjį išsilavinimą. Su šiuo argumentu apygardos teismas nesutinka, kadangi šias aplinkybes apylinkės teismas įvertino. Kitų argumentų, kurie leistų abejoti apylinkės teismo paskirta bausmės rūšimi bei jos dydžiu, apeliantas nenurodė, kolegija jų taip pat neįžvelgia. Kolegijos įsitikinimu, paskirta bausmė nėra per griežta ir atitinka ne tik padaryto nusikaltimo pavojingumą, bet ir nuteistojo asmenybę. Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl nuteistajam skirtos bausmės rūšies ir jos dydžio teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Vien tai, kad A. V. mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė straipsnio dispozicijoje nurodyta bausmė, neduoda jokio pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės.

24. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirtu įpareigojimu pradėti dirbti ir dirbti visą laisvės apribojimo laikotarpį arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, nurodydamas, kad tai trukdys susirasti darbą užsienyje ir išvykti iš gyvenamosios vietos. Atmesdama šį apelianto argumentą, kolegija pažymi, jog šis įpareigojimas padės įgyvendinti bausmės paskirtį, nes galima pagrįstai manyti, kad šios nustatytos pareigos skatins mokėti priteistus alimentus vaikų išlaikymui ir po šių pareigų atlikimo paveiks nuteistąjį teigiamai, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Be to, nuteistasis, bausmės vykdymo laikotarpiu, pateikęs konkrečius duomenis dėl įsidarbinimo užsienyje, galės kreiptis į teismą, prašydamas pakeisti bausmės vykdymo sąlygas ar teismo jam skirtus įpareigojimus kitais.

25. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra pakankamai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.