Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. ir atsakovo D. V. apeliacinius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3-522/2014 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui D. V. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas be pagrindo netaikė CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos atsakovo buvusio neištikimo ieškovei kaltės prezumpcijos, kurios atsakovas nepaneigė. Tokiu atveju kito sutuoktinio kaltei konstatuoti turėtų būti nustatyti konkretūs šio sutuoktinio pareigų pažeidimo faktai. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

priteisti ieškovei iš atsakovo 1050 Lt dydžio piniginę kompensaciją, atitinkančią pusę atsakovui tenkančios didesnės padalinto kilnojamojo turto dalies vertės;

priteisti atsakovui asmeninėn nuosavybėn 1,14 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2688 Lt; priteisti D. V. iš D. V. 1344 Lt dydžio piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią ieškovės žemės sklypo dalį;

2. Pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3-522/2014 dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir perskaičiuoti iš atsakovo priteistų žyminio mokesčio, pašto išlaidų ir ieškovės atstovavimo išlaidų, tenkančių atsakovui, dydį;

3. Priteisti iš ieškovės D. V. atsakovui D. V. jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje;

Nurodo, kad teismas nepagrįstai į dalintino turto balansą įtraukė šalims priklausančias transporto priemones ir todėl nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo dalį piniginės kompensacijos, kadangi proceso teisės normos ir kasacinio teismo praktika nurodo, kad dalijant santuokoje įgytą turtą, šalys turi pateikti dalijamo santuokoje įgyto turto balansą, o teismas įvertinęs šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, nustato, pagal kurios šalies pateiktą turto balansą dalijamas turtas, esantis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Teismas neturi teisinio pagrindo nevertinti atsakovo pateikto dalintino turto balanso, jeigu jis pateiktas atsiliepime į ieškinį dėl santuokos nutraukimo, papildomai nepateikus priešieškinio. Automobiliai, šalių įgyti formalioje santuokoje, bet po to, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi atskirai. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad automobiliai neįtrauktini į dalintino turto balansą ir teisminių ginčų metu prašė juos pripažinti asmenine nuosavybe. Ieškovė sutiko, kad šalių kiekvieno asmeniškai įgyti automobiliai būtų laikomi asmenine nuosavybe. Teismas nepagrįstai įtraukęs automobilius į dalintino turto balansą sukėlė atsakovui (taip pat ir ieškovei) neigiamas turtines pasekmes, nes tokiu būdu ženkliai padidėjo atsakovui priteisto bendro turto dalies vertė ir dėl to atsakovui priskaičiuota sumokėti papildomai 2400 Lt dydžio piniginė kompensacija ieškovei už atsakovui asmenine nuosavybės teise tenkančius automobilius. Dėl tos pačios priežasties teismas nepagrįstai padidino ieškovei priteistiną žyminio mokesčio sumą, kurio dalis taip pat nepagrįstai priteista iš atsakovo. Atsakovo nuomone, taip pat neaišku kokiu pagrindu teismas nustatė, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio automobilio VAZ 21214 vertė yra 4000 Lt.

Taip pat nurodo, kad pradiniu ir patikslintu ieškiniu D. V. reikalavo visą žemės sklypą priteisti atsakovui, jai priteisti piniginę kompensaciją 10 000 Lt. Tokios kompensacijos ieškovė reikalavo vadovaudamasi jos nurodyta žemės sklypo vidutine rinkos verte. Atsakovas su šiuo reikalavimu sutiko, tačiau ginčijo šio žemės sklypo vidutinę rinkos vertę ir prašė teismo vadovautis VĮ Registrų centro nustatyta žemės sklypo vidutine rinkos verte, kuri yra 2688 Lt. Teisminių ginčų metu savo reikalavimą ieškovė palaikė, nekeitė ieškinio dalyko ir pagrindo.

Teismas spręsdamas dėl šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo padalijimo nepagrįstai išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo priteisimo atsakovui, iš atsakovo priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią ieškovės turto dalį. Baigiamosiose kalbose ieškovės ir jos atstovo pozicija nesikeitė. Tik pasinaudojus replikos teise ieškovės atstovas pasisakė, kad jeigu teismas nustatys žemės sklypo rinkos vertę 2688 Lt, tai ieškovė norėtų, kad žemės sklypas šalims būtų padalintas natūra po 1/2 dalį. Toks pasisakymas replikuojant po baigiamųjų kalbų, atsakovo nuomone, negali būti vertinamas kaip ieškinio dalyko pakeitimas, nes jis neatitinka CPK 141 straipsnio nuostatų. Antra vertus, atsakovas pažymėjo, kad jei pirmosios instancijos teismas į ieškovo atstovo repliką atsižvelgė kaip į naujų bylos aplinkybių aiškinimosi pagrindą, tai vadovaudamasis CPK 256 straipsniu teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir tik atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, jei ieškovė, nepažeidžiant CPK 141 straipsnio nuostatų tikslintų ieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo padalijimo, teismas turėtų teisinį pagrindą priimti dėl šio turto tokį sprendimą, koks yra šiuo metu.

Spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo iš atsakovo ieškovei, teismas turėjo įvertinti sumą, kurią ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovo - 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir 11 050 Lt piniginė kompensacija padalinus turtą, viso 31 050 Lt ir realiai iš atsakovo ieškovei priteistą sumą - 1050 Lt piniginė kompensacija už kilnojamąjį turtą ir 1344 Lt piniginė kompensacija už žemės sklypą, viso 2395 Lt. Tokiu būdu teismas turėjo nustatyti, kad teismo sprendimu patenkinti 8 procentai ieškovės reikalavimų ir, vadovaujantis šia proporcija, priteisti iš atsakovo ieškovei 8 procentus jos turėtų atstovavimo išlaidų - 240 Lt bei pagal šią proporciją paskirstyti šalims tarpusavyje atlygintinas sumokėtojo žyminio mokesčio dalis ir pašto išlaidas.

Taip pat ieškovė kritiškai vertina atsakovo motyvus dėl žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, kadangi atsakovas remiasi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta vidutine rinkos verte, nustatyta 2006 metais. Šiuo atveju nustatant bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertę privalu vadovautis CK 3.119 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtinta taisyklė, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Taip pat iš VĮ Nekilnojamojo turto kadastro ir registro pateikiamų duomenų matoma, kad žemės sklypo unikalus Nr. 4400-0858-5755 vidutinė rinkos vertė 2014 metais buvo 4 630 Lt. Ieškovė taip pat pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašuose pateikiama turto vertė nustatyta atliekant supaprastintą masinį ir pakankamai pigų vertinimą, todėl tikroji nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė gali būti kelis kartus didesnė, negu nurodytoji,

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės D. V. ir atsakovo D. V. apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Ieškovė vienu iš savo apeliacinio skundo argumentų ginčija teismo išvadą, jog santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo, kadangi iš ieškinio, atsiliepimo bei kitų byloje esančių duomenų akivaizdu, jog šalys pradėjo gyventi skyriumi 2002 metais, atsakovui palikus šeimą ir pradėjus gyventi su kita šeima de facto, kurioje susilaukė keturių vaikų. Ieškovės manymu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo išėjimas pas kitą de facto šeimą ir pradėjimas gyventi skyriumi su ieškove šiuo konkrečiu atveju buvo atsakovo ir ieškovės šeimos iširimo pasekmė, o ne priežastis. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais iš esmės sutinka.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-580/2004, taip pat 2004-05-26 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-331/2004 ir kt. suformavo vieningą praktiką aiškinant ir taikant materialinės teisės normas santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės bylose. Šiose nutartyse pažymėta, kad CK 3.60 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant santuoka gali būti nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.

Prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, ieškovė nurodė, kad sutuoktinis nuo 2002 metų dažnai negrįždavo namo, juose nenakvodavo, o laikui bėgant ieškovei tapo žinoma, kad atsakovas pradėjo gyventi su kita moterimi, su kuria nuo 2003 metų susilaukė keturių vaikų. Atsakovas su tokiais ieškovės argumentais nesutiko ir nurodė, kad neginčija fakto, kad nuo 2002 metų su ieškove santuokinio gyvenimo faktiškai negyvena, yra pranešęs, jog nori nutraukti santuoką, nes turi kitą neformalią šeimą, tačiau ieškovės paaiškinimai apie atsakovo neištikimybę yra nepagrįsti, o santuokos nutraukti nepavyko ilgą laiką, nes šalims nepavyko taikiai išspręsti turtinių santykių, ieškovė teikė nepagrįstus reikalavimus dėl neturtinės žalos. Šalys pripažino, kad faktiškai gyvena atskirai. Iš bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pagrindiniai abiejų šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes, yra pačių šalių paaiškinimai. Atsakovas neginčija, jog faktiškai būdamas formalioje santuokoje su ieškovė gyveno su kita moterimi, su kuria susilaukė keturių vaikų, tačiau pabrėždamas, jog gyventi pradėjo gyventi su kita moterimi tik po to, kai faktiškai nebegyveno santuokinio gyvenimo su ieškove nepaneigė CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos kaltės prezumpcijos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl iširusios santuokos, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 str. 2 d.). CK 3.60 str. 3 d. nustatyta sutuoktinio kaltės prezumpcija – preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutuoktiniui, besiremiančiam aplinkybėmis, sudarančiomis kito sutuoktinio kaltės prezumpciją, tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Šios CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, esant byloje pateiktiems faktams ir įrodymams apie sutuoktinio D. V. neištikimybę bei pačiam atsakovui nepateikus įrodymų, paneigiančių neištikimybės faktą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nuo 2012 metų atsakovas paliko šeimą, nesiimdamas realių veiksmų santuokai nutraukti, ja nesirūpino, priešingai, nenutraukęs santuokos sukūrė kitą šeimą, kurioje susilaukė vaikų, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o išėjimas pas kitą moterį, atsakovo vaikų gimimas šiuo atveju buvo šeimos iširimo pasekmė, o ne priežastis. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo. Pažymėtina, jog atsakovas 2014-09-08 – 2014-09-26 posėdžių metu nurodė, kad būdamas santuokoje norėjo vaikų, tačiau ne su ieškove, todėl susirado kitą moterį ir 2002 metais išėjo iš namų (b.l. 173). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje pakeisti ir pripažinti, kad santuoka, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo iširo dėl atsakovo kaltės (CK 3.60 str. 2 d.).

CK 3.70 straipsnio 2 dalis įtvirtina sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą. Minėtoje teisės normoje neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti. Pagal teismų praktikos ir doktrinos bendrą poziciją, fiziniam asmeniui neturtinė žala visuomet padaroma nenaudingu poveikiu – fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, sukeliančiais kančių ir išgyvenimų, dėl ko toks poveikis asmeniui destruktyvus, nepriimtinas ir bet kurio protingo žmogaus požiūriu neturi būti daromas, kompensacija už kurio sąlygotus neturtinius praradimus vertinama kaip simbolinis reliatyvus restitutio in integrum, kai piniginėmis lėšomis siekiama nukentėjusįjį nuraminti ir kiek įmanoma teisingiau jam atlyginti, tačiau piniginė kompensacija jokiu būdu nereiškia asmens patirtų išgyvenimų kainos. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, saistomas CK 6.250 straipsnio 2 dalies, kuri jos dydį sieja su neturtinės žalos pasekmėmis, žalą padariusio asmens kalte, jo turtine padėtimi, padarytos turtinės žalos dydžiu bei kitomis reikšmingomis bylai aplinkybėmis, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnis turi būti taikomas kartu su CK 3.70 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2008). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į santuokos iširimo priežastis, sprendžia, jog ieškovė neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl netinkamo kito sutuoktinio elgesio. Neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Žmonės savo dvasinius išgyvenimus išgyvena įvairiai: vieni kreipiasi į psichologus, kiti išsipasakoja draugams, treti pergyvena savyje. Šalys iki atsakovo išėjimo iš namų kartu išgyveno keturiolika metų, todėl tikėtina, kad atsakovas palikdamas šeimą, sukėlė jos nurodytus dvasinius išgyvenimus – depresiją, bendravimo sutrikimus, gėdos prieš aplinkinius jausmą, beviltiškumą ir šie išgyvenimai tęsėsi gana ilgą laiką, todėl tikėtina, kad atsakovė turėjo dėti dideles pastangas siekiant išgyventi šį laikotarpį. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės prašoma priteisti 20 000 Lt neturtinė žala neatitinka proporcingumo principo ir susiformavusios teisminės praktikos šiuo klausimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija įvertina, jog yra pagrindas iš atsakovo ieškovei priteisti 1500 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma neprieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams ir yra adekvati kompensacija ieškovės patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai į dalintino turto balansą įtraukė šalims priklausančias transporto priemones ir todėl nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo dalį piniginės kompensacijos, kadangi atsakovas atsiliepime nurodė, jog automobiliai netrauktini į dalintino turto balansą ir prašė juos pripažinti asmenine nuosavybe, nes teisminių ginčų metu ieškovė sutiko, kad šalių kiekvieno asmeniškai įgyti automobiliai būtų laikomi asmenine nuosavybe ir be to automobilius įgijo asmeninėmis nuosavybėmis teisėmis po to, kai kartu negyveno. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu sutinka. Nors ieškovė ieškiniu laiko, jog šalių įgyti automobiliai yra bendra jungtine nuosavybe ir prašo juos padalinti, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2014-09-08 – 2014-09-26 posėdžių metu nurodė, kad už automobilius kompensacijos neskaičiuoja ir juos laiko kiekvienos iš šalių asmeniniu turtu, sutinka su atsakovo pozicija, jog automobiliai yra kiekvieno asmeninė nuosavybė. Šalys neginčijo, kad transporto priemonės įgytos jau šalims negyvenant kartu ir netvarkant bendro ūkio, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog automobilis VW Golf, automobilinė priekaba MAZ 8114, automobilis VAZ 21214, automobilis Opel Vectra trauktini į dalintino turto sąrašą. Sutiktina su apeliantu, kad šalims nekeliant ginčo dėl šio turto priklausymo kiekvienam asmeninės nuosavybės teise, teisminio ginčo metu šio turto vertė neteko prasmės, todėl šioje dalyje sprendimas keistinas, į dalintino turto sąrašą netraukiant šalių įgyto automobilio VW Golf, automobilinės priekabos MAZ 8114, automobilio VAZ 21214, automobilio Opel Vectra.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog atsakovas turėjo pateikti reikalavimą dėl automobilių pripažinimo asmenine nuosavybe, o ne pateikti savo nuomonę atsiliepime. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimus į pareikštą ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, kuriame išdėstė argumentus, kodėl nesutinka su reikalavimu padalinti automobilius ieškovės nurodytu būdu. Pažymėtina, kad Civilinio proceso įstatymo ir materialiosios teisės normos nenustato, jog padalijant bendrąją sutuoktinių nuosavybę atsakovas savo poziciją dėl padalijimo būdo turėtų išreikšti tik vienu įstatyme įtvirtintu procesiniu dokumentu – priešieškiniu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas, nesutikdamas su santuokoje įgyto turto padalijimo būdu, t.y. atsiliepime į ieškinį išreikšdamas savo poziciją dėl automobilių pripažinimo asmenine nuosavybe privalėjo dėl to reikšti atskirą reikalavimą priešieškinyje, teisiškai nepagrįsta.

Atsakovas taip pat teigia, kad teismas spręsdamas dėl šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo padalijimo nepagrįstai išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo priteisimo atsakovui, iš atsakovo priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią ieškovės turto dalį. Atsakovo nuomone, pasinaudojus replikos teise ieškovės atstovas pasisakė, kad jeigu teismas nustatys žemės sklypo rinkos vertę 2688 Lt, tai ieškovė norėtų, kad žemės sklypas šalims būtų padalintas natūra po 1/2 dalį, tačiau toks pasisakymas replikuojant po baigiamųjų kalbų negali būti vertinamas kaip ieškinio dalyko pakeitimas, nes jis neatitinka CPK 141 straipsnio nuostatų, o jei teismas į ieškovo atstovo repliką atsižvelgė kaip į naujų bylos aplinkybių aiškinimosi pagrindą, tai vadovaudamasis CPK 256 straipsniu teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus taip pat atmeta. Ieškovė prašo žemės sklypą, kurio plotas sudaro 1,14 ha, esantį Gelvonėlių k., Širvintų rajone, priteisti atsakovui, o jai priteisti 10 000 Lt kompensaciją už atsakovui tenkančią dalį žemės sklypo. Tuo tarpu atsakovas mano, kad ieškovės prašomos kompensacijos dydis yra nepagrįstas, kadangi VĮ Registrų centro nustatyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 2688 Lt. CPK 376 straipsnyje įtvirtintos nuostatos reikalauja išimtinai aktyvaus teismo vaidmens nagrinėjant šeimos bylas, todėl teismas turi atsižvelgti ne tik į šalies pateiktus pasiūlymus, bet ir privalo apsvarstyti bei įvertinti tai, kas labiausiai atitiktų abiejų sutuoktinių interesus, todėl šiuo tikslu įstatymas suteikia teisę teismui nukrypti nuo šalių ar vienos iš šalių siūlymų ir reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto padalijimas natūra po 1/2 dalį žemės sklypo, o ne viso turto priteisimas vienai šaliai, kitai priteisiant piniginę kompensaciją už turto dalies netekimą, labiausiai atitinka šalių interesų pusiausvyrą, be to, kaip nurodė pati ieškovė, priteista kompensacija jos finansinės padėties nepagerintų.

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi CK 3.119 straipsnio nuostata, kad dalintino turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, tačiau neteisingai laikė, jog žemės sklypo rinkos vertė yra 2688 Lt, kadangi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta vidutine rinkos vertė nustatyta 2006 metais. Tuo tarpu iš VĮ Nekilnojamojo turto kadastro ir registro pateikiamų duomenų matyti, kad žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0858-5755, vidutinė rinkos vertė 2014 metais buvo 4 630 Lt. Teisėjų kolegija laiko, jog nėra pagrindo vadovautis ieškovės nurodoma žemės sklypo verte, kadangi ieškovės nurodyta žemės sklypo nurodyta vertė nurodoma remiantis internete rastomis panašiomis žemės sklypo vertėmis, tačiau ne tiksliai įvertinus ginčo sklypo vertę, jį apžiūrint specialistui, todėl laikytina, kad dalintino žemės sklypo vertė yra 4 630 Lt, t.y. 1340,94 EUR.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad baigiamųjų kalbų metu pasinaudojus replikos teise ieškovės atstovui pasakius, jog nustačius žemės sklypo rinkos vertę 2688 Lt, ieškovė norėtų, kad žemės sklypas šalims būtų padalintas natūra po 1/2 dalį, vadovaudamasis CPK 256 straipsniu teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, kadangi reikalavimas padalyti žemės sklypą natūra pareikštas tik baigiamųjų kalbų metu ir kita šalys neturėjo objektyvios galimybės pateikti atsikirtimus į naujai pareikštą reikalavimą. Pažymėtina, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (CPK 253 str. 4 d.). Teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl išklauso baigiamąsias kalbas bendra tvarka ( CPK 256 str.). Nagrinėjamu atveju, teismas dėl žemės sklypo padalijimo natūra, nors bylos šalys iki baigiamųjų kalbų metu tiek įrodymus, tiek argumentus bei atsikirtimus teikė dėl žemės sklypo priteisimo atsakovui, iš atsakovo priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią ieškovės turto dalį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad yra būtina vertinti naują ieškovės reikalavimą, turėjo spręsti klausimą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo ir nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, pasiūlyti ieškovei patikslinti bei suformuluoti galutinį reikalavimą. Tačiau toks formalus procesinis teisės pažeidimas nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas padalindamas žemės sklypą po ½ dalį kiekvienai šaliai pažeidė abiejų šalių turtinius interesus ir šioje dalyje neteisingai išsprendė žemės sklypo padalijimo klausimą, kadangi, kaip minėta, toks turto padalijimo būdas labiausiai atitiko abiejų sutuoktinių interesus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus dalyje dėl santuokos iširimo priežasčių ir dalyje dėl turto padalijimo, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria pripažinta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės keistinas, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, priteisiant ieškovei iš atsakovo 1500 EUR neturtinės žalos atlyginimo, taip pat turto dalijimo turto dalyje, į dalintino turto balansą netraukiant nurodytų transporto priemonių. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje yra konstatuota, jog santuokos nutraukimo byloje pagrindinis reikalavimas yra santuokos nutraukimas, tuo tarpu visi kiti šį klausimą lydintys ir įstatymo pagrindu privalomai spręstini klausimai yra išplaukiantys iš pirmojo ir su juo tiesiogiai susiję (…), todėl teismui sprendime konstatavus santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, kitam sutuoktiniui įstatymas garantuoja teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu (…) bei bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teismų praktika ir atsižvelgdama į tai, jog atsakovas D. V. yra pripažintinas kaltu dėl santuokos nutraukimo, iš jo ieškovės naudai priteisia visas pastarosios turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 600 Lt žyminio mokesčio (b.l. 7). Sumažinus dalintino turto vertę, ieškovės turtinio reikalavimo suma sudaro 4603,28 EUR (15 894,20 Lt), už kurį ieškovė turėjo sumokėti 138,10 EUR (476,83 Lt) žyminio mokesčio už turtinius reikalavimus ir 40,26 EUR (139 Lt) už neturtinį reikalavimą. Įvertinus nustatytą, ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 173,77 EUR (600 Lt) žyminio mokesčio už ieškinį, 216 EUR už apeliacinį skundą (b.l. 190). Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau šioms išlaidoms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.), todėl jos nepriteistinos. Atsakovo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu bei atstovavimu, neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą dalyje pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti D. V. ir D. V. santuoką, sudarytą 1988-10-22 Ukmergės rajono CMS, akto įrašas 384, dėl atsakovo D. V. kaltės.

Po santuokos nutraukimo palikti pavardę ieškovei „V.“, o atsakovui – „V.“.

D. V. asmeninėn nuosavybėn priteisti: ½ dalį 1,14 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė 2315 Lt, dalį baldų ir kitų namų apyvokos daiktų: miegamojo komplektą, kurio vertė 4000 Lt, 3 komodas, kurių bendra vertė 1500 Lt, sekciją, kurios vertė 2000 Lt, 1 spintelę ir 1 televizoriaus staliuką, kurių bendra vertė 200 Lt, 1 televizorių LG , kurio vertė 700 Lt. Viso turto už 3 103,28 EUR (10715 Lt);

D. V. asmeninėn nuosavybėn priteisti: ½ dalį 1,14 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė 2315 Lt, dalį baldų ir namų apyvokos daiktų: 3 komodas, kurių bendra vertė 1500 Lt, 1 sekciją, kurios vertė 2000 Lt, minkštų baldų komplektą, kurio vertė 2300 Lt, valgomojo stalą su 8 kėdėmis, kurių bendra vertė 1000 Lt, spintą, kurios vertė 1000 Lt, virtuvės baldus, kurių vertė 1000 Lt, 2 spinteles ir 2 televizoriaus staliukus, kurių bendra vertė 400 Lt, 1 televizorių, kurio vertė 700 Lt, muzikinį centrą, kurio vertė 600 Lt. Viso turto už 3711,48 EUR (12 815 Lt).

Finansinį įsipareigojimą AB DNB bankui pagal 2012-03-31 kredito limito sutartį palikti D. V..

Priteisti iš atsakovo D. V. ieškovės D. V. naudai 1500 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti D. V. iš D. V. 289,77 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo D. V. 6,55 EUR (22,62 Lt) pašto išlaidų.