- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-15
- Bylos Nr.
- 1N-48/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00508-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Kęstutis Jucys
- Kaltinamasis
- M. K.
- Advokatai
- Vidmantas Martyšius
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. K. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus, E. K. ir L. K. skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutarties, kuria pratęstas kaltinamajam M. K. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, taikymas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2009 m. gegužės 29 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. XX-X-XXXX-XX, kuriame M. K. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir BK 286 straipsnį.
Ikiteisminio tyrimo metu Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba 2010 m. vasario 11 d. pateikė 2010 m. sausio 26 d. specialisto išvadą Nr. XXXX-XX, kurioje nurodė, kad įtariamajam M. K. reikalinga skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę Utenos ekspertiniame skyriuje.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartimi įtariamajam M. K. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams.
Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinis skyrius pateikė 2010 m. kovo 15 d. – kovo 23 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. XXX-XX-XX, kuriame nurodė, kad įtariamajam M. K. diagnozuotas laikinas psichikos veiklos sutrikimas – sunkus depresijos epizodas be psichozės simptomų, dėl kurio įtariamasis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Taip pat nurodė, kad M. K. dėl psichikos sveikatos būsenos negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir stoti prieš teismą. Įtariamajam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, todėl rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) bendro režimo stebimo sąlygomis iki pasveikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi įtariamasis M. K. buvo perkeltas į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.
Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir nutarė M. K. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Kauno apygardos teisme 2011 m. kovo 2 d. buvo gautas pranešimas iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės, kuriame nurodoma, kad priverstinai gydomo M. K. psichikos būsena pagerėjo, todėl rekomenduojama užbaigti teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismui taip pat buvo pateikta papildoma 2011 m. kovo 17 d. gydytojų psichiatrų komisijos išvada, kurioje nurodoma, kad M. K. psichinė būsena yra pagerėjusi, elgesys teisingas, nuotaika lygi, suicidines mintis neigia, psichozės reiškinių nėra, ligoniui nustatytas lengvas depresijos epizodas, todėl rekomenduojama užbaigti psichiatrijos ekspertizę.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 28 d. nutartimi pratęsė M. K. priverčiamosios medicinos priemonės taikymą – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apygardos teismas remdamasis teismo posėdyje dalyvavusios Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovės gydytojos V. M. ir Utenos ekspertinio skyriaus ekspertės N. M. paaiškinimais nutartyje pažymėjo, kad teismui nepateikta duomenų, jog M. K. pasveiko, ar jo sveikatos būklė tiek pasikeitė, kad būtų galima pakeisti taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir būtų galima atsakyti į ekspertizės klausimus, todėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymas – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje M. K. pratęstas.
Šalies argumentai
M. K. gynėjas advokatas Vidmantas Martyšius skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį ir paskirti M. K. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.
Skunde gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, įpareigojanti psichiatrijos įstaigos administraciją kreiptis į teismą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas pagal psichiatrijos įstaigos išvadą gali priverstinį asmens hospitalizavimą ir priverstinį gydymą nutraukti arba pratęsti, bet kiekvieną kartą ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Pagal gydančiojo psichiatro rekomendaciją psichiatrijos įstaigos administracija paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą turi teisę nutraukti ir anksčiau.
Gynėjas nurodo, kad M. K. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje gydomas nuo 2010 m. kovo 30 d. Priverstinis M. K. hospitalizavimo ir priverstinio gydymo terminas baigėsi 2010 m. rugsėjo 29 d. Tačiau Rokiškio psichiatrijos ligoninė, pažeisdama konstitucines M. K. teises, nesikreipė į teismą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo iki 2011 m. kovo 2 d.
Gynėjas pastebi, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartyje įtariamojo M. K. psichikos sveikatos klausimai buvo išnagrinėti tik remiantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus pateiktu 2010 m. kovo 15 d. – kovo 23 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. XXX-XX-XX, nes Rokiškio psichiatrijos ligoninė medicininių dokumentų dėl priverstinio M. K. hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo teismui nepateikė. Pasak gynėjo, M. K. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje buvo priverstinai hospitalizuojamas ir gydomas pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises.
Taip pat skunde pažymima, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti ginčytini įtarimai, buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurie įtariamajam sukėlė neigiamas emocijas, todėl 2009 m. spalio 1 d. savo namuose jis bandė nusižudyti.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo metu M. K. elgesys teisingas, nuotaika lygi, suicidinių minčių nėra, miega gerai, psichozės reiškinių nėra, todėl priverstinis hospitalizavimas turėtų būti keičiamas į priverčiamąją medicininę priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – pagal jo ir tėvų gyvenamąją vietą.
Šalies argumentai
E. K. ir L. K. skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį ir paskirti sūnui M. K. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą. Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad M. K. sveikata yra pagerėjusi, iš sunkaus depresijos epizodo sveikata pagerėjo iki lengvo depresijos epizodo, Rokiškio psichiatrijos ligoninė net du kartus raštu rekomendavo užbaigti teismo psichiatrijos ekspertizę, ligoninės medikai sūnui leidžia dalyvauti užsiėmimuose, gydymo metu nusiskundimų dėl jo elgesio nebuvo, namų sąlygos gydytis ambulatoriškai yra geros.
M. K. gynėjas advokatas Vidmantas Martyšius, E. K. ir L. K. prašo skundus tenkinti. Prokurorė prašo skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis, kuria buvo pratęstas M. K. priverčiamosios medicinos priemonės taikymas – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pagrindo nėra (BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šios gydymo priemonės taikymą pratęsė Kauno apygardos teismas pagrįstai, nes bylos nagrinėjimą sustabdė ir ją paskyrė būtent šis teismas.
Apeliacinis teismas pažymi, kad priverčiamos medicinos priemonės ir jų taikymas numatytas BK 98 straipsnyje. Priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos tuo atveju, kai asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Svarbu pažymėti, kad BK 98 straipsnio 1 dalyje išvardintos, kokios priemonės tokiems asmenims turi būti taikomos, tačiau šiame straipsnyje nenumatyta, kurią iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių teismas gali paskirti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas parenka ir taiko, atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo nustatytus pagrindinius kriterijus, t. y. į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą; padarytos pavojingos veikos pobūdį; pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai.
Pažymima, kad gynėjas skunde nepagrįstai teigia, kad priverstinis M. K. hospitalizavimo ir priverstinio gydymo terminas baigėsi 2010 m. rugsėjo 29 d., tačiau Rokiškio psichiatrijos ligoninė, pažeisdama M. K. teises, nesikreipė į teismą dėl jo priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo iki 2011 m. kovo 2 d. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas tik 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu sustabdė bylos nagrinėjimą ir paskyrė BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 3, b. l. 157-158). Ši nutartis nebuvo apskųsta įstatymo nustatyta tvarka. Pažymima, kad šioje proceso stadijoje nebuvo sprendžiamas ir Apeliacinis teismas taip pat nesprendžia M. K. kaltės klausimo, nes tai yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, bylą išnagrinėjus iš esmės. Apygardos teismas remdamasis bylos medžiaga tik konstatavo, kad M. K. veiksmai turi nusikalstamų veikų požymių, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje bei BK 286 straipsnyje. Apeliacinis teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje taip pat nenagrinėja ir nesprendžia, ar M. K. buvo hospitalizuotas ir gydomas pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises. Gynėjo skunde nurodytą situaciją dėl jo ginamojo teisių pažeidimo gali spręsti pirmosios instancijos teismas tik išnagrinėjęs bylą iš esmės.
Skunduose nurodoma, kad Kauno apygardos teismas pratęsdamas M. K. priverčiamosios medicinos priemonės taikymą – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, neatsižvelgė į Rokiškio psichiatrijos ligoninės pateiktas rekomendacijas dėl M. K. teismo psichiatrijos ekspertizės užbaigimo, taip pat į tai, jog šiuo metu jo sveikata yra pagerėjusi, iš sunkaus depresijos epizodo sveikata pagerėjo iki lengvo depresijos epizodo, elgesys teisingas, nuotaika lygi, suicidinių minčių nėra, miega gerai, psichozės reiškinių nėra, gydymo metu nusiskundimų dėl jo elgesio nebuvo, tėvų namų sąlygos gydytis ambulatoriškai yra geros.
Apeliacinis teismas atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas aplinkybes pažymi, kad BPK 405 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma suteikia teismui pakeisti, pratęsti ar panaikinti taikyti priverčiamosios medicinos priemonės rūšį tik įvertinus visus bylos duomenis apie asmens psichikos būklę ir jo pavojingumą. Pagal šią normą priverčiamosios medicinos priemonės taikymas priklauso išimtinei teismo kompetencijai, sveikatos priežiūros įstaigos išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neturi jokios išankstinės galios. Todėl Rokiškio psichiatrijos ligoninės rekomendacijoje nurodomas siūlymas teismui dėl M. K. teismo psichiatrijos ekspertizės užbaigimo pagerėjus jo psichikos būsenai, nėra privalomas. BPK 405 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę nenustato jos taikymo laiko, o taikoma tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme Rokiškio psichiatrijos ligoninės gydytoja V. M. paaiškino, kad M. K. būklė tik pagerėjusi (t. 4, b. l. 28-29). Teismui pateiktuose tos pačios ligoninės raštuose nurodyta, kad M. K. šiuo metu konstatuojamas lengvas depresijos epizodas (t. 4, b. l. 2, 25). Akivaizdu, kad M. K. šiuo metu nepasveiko ir jam reikalinga tęsti gydymą. Todėl Kauno apygardos teismas įvertinęs aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgęs į teismo posėdyje dalyvavusių Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovės gydytojos V. M. ir Utenos ekspertinio skyriaus ekspertės N. M. paaiškinimus padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo metu M. K. būtina pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje), taikymą.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
M. K. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus, E. K. ir L. K. skundus atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.