Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-870-773/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-02
Bylos Nr.: 2A-870-773/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-20-3-00641-2015-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Mindaugas Šimonis, Edvardas Paliokas
Suinteresuotas asmuo: uždarosios akcinės bendrovės „Luminor Lizingas“
Pareiškėjas: L. N., V. N.
Advokatai: Mindaugas Zalepūga

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-870-773/2020Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00641-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.1; 2.3.2.8; 3.1.1.2.22.; 3.2.4.11. (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Luminor Lizingas“ įgalioto atstovo advokato Mindaugo Zalepūgos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. N. ir V. N. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Suinteresuotas asmuo UAB „Luminor lizingas“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje 2-535-925/2016 pagal pareiškėjų L. N. ir V. N. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kuriuo, atnaujinus procesą, prašė:

1.1. Į civilinę bylą Nr. 2-535-925/2016 priimti kreditoriaus UAB „Luminor Lizingas“ pareiškimą dėl savarankiško reikalavimo ir tuo pagrindu pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016 dalį dėl pareiškėjų L. N. ir V. N. patikslintos 2016 m. birželio 9 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų, kuriomis susitarta dėl turto padalijimo, nustatant, kad po santuokos nutraukimo gyvenamasis namas, malkinė, kiti statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), o taip pat butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), pareiškėjams L. N. ir V. N. priteisiamas asmeninėn nuosavybėn lygiomis dalimis po 1/2 kiekvieno iš daiktų;

1.2. Netenkinus šio prašymo, pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016 ir:

1.2.1. Atsisakyti tvirtinti pareiškėjų L. N. ir V. N. patikslintą 2016 m. birželio 9 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalyje, kuria susitarta, jog gyvenamasis namas, malkinė, kiti statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), o taip pat butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), yra asmeninė L. N. ir nuosavybė ir jai atitenka po santuokos nutraukimo;

1.2.2. Arba įpareigoti pareiškėjus L. N. ir V. N. pateikti teismui patikslintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį dalyje dėl dalintino turto, ją prieš tai išsiuntus ar kitokiu būdu suderinus su kreditoriumi UAB „Luminor Lizingas“, kad ji atitiktų kreditoriaus interesus bei neprieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nurodant aktualias dalintino turto vertes, išsprendžiant piniginės kompensacijos sumokėjimo klausimą (4 t., b. l. 2-11).

1.3. Pareiškėjas nurodė, kad suinteresuotas asmuo UAB „Luminor Lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Nordea Finance Lithuania“) ir V. N. personalinė įmonė 2008 m. rugsėjo 2 d. sudarė finansinės nuomos (lizingo) sutartį Nr. 20081125 dėl medkirtės „Valmet 911,1“ finansinės nuomos. Įsipareigojimų pagal 2008 m. rugsėjo 2 d. lizingo sutartį vykdymo užtikrinimui 2009 m. liepos 9 d. tarp suinteresuoto asmens ir V. N. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 20081125.1. Šios sutarties pagrindu V. N. neatšaukiamai ir besąlygiškai visu savo turtu laidavo suinteresuotam asmeniui už V. N. personalinės įmonės įsipareigojimų pagal lizingo sutartį tinkamą ir visišką įvykdymą. Laidavimo sutartyje pasirašė ir V. N. tuometinė sutuoktinė L. N., kuri savo parašu patvirtino, jog įsipareigoja laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdyti kaip bendrą šeimos prievolę, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.109 straipsnio 2 dalimi, ji suinteresuoto asmens atžvilgiu galėtų būti pripažinta solidaria bendraskole.

1.4. V. N. personalinei įmonei netinkamai vykdant įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartimi patvirtino ginčo šalių taikos sutartį, kuria atsakovai – V. N. ir V. N. personalinė įmonė, įsipareigojo taikos sutartyje numatytomis sąlygomis, suinteresuotam asmeniui sumokėti 74 658,33 Eur skolos sumą. Teismo patvirtinta taikos sutartimi, ginčo šalys aiškiai susitarė, jog byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki visiško ir tinkamo įsipareigojimų pagal taikos sutartį įvykdymo. V. N. ir V. N. personalinei įmonei nevykdant taikos sutarties, buvo pradėtas priverstinio vykdymo procesas.

Žemesnės instancijos teismas

1.5. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartimi V. N. personalinei įmonei iškelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu V. N. personalinė įmonė pripažinta pasibaigusia.

1.6. Vykstant V. N. personalinės įmonės bankroto procedūrai, Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, pagal V. N. sutuoktinės L. N. ieškinį, buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-535-925/2016 dėl V. N. ir L. N. santuokos nutraukimo. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016, pareiškėjų santuoką nutraukė ir nusprendė, kad po santuokos nutraukimo ginčo turtas yra asmenine pareiškėjos L. N. nuosavybe. Pareiškėjai V. N. ir L. N. teismui pateiktoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nurodė, jog išskyrus pareiškėjo V. N. asmeninį kreditorių – A. Z., jokių kitų asmeninių ar bendrų kreditorių neturi. Taigi, pareiškėjai aiškiai žinodami ir suprasdami, jog vadovaujantis 2009 m. liepos 9 d. laidavimo sutarties nuostatomis yra solidarūs suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ skolininkai, šios informacijos bylą nagrinėjusiam teismui nepateikė, nors privalėjo tai padaryti (CPK 382 straipsnio 5 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Šalies argumentai

1.7. Pareiškėjas nurodė, kad pareiškimo dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimo pateikimo metu galiojo pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių galiojimo buvo susitarta taikos sutartyje, o V. N. iki šiol nėra įvykdęs prievolių pagal taikos sutartį. Įrašas apie laikinųjų apsaugos priemonių – arešto – taikymą buvo ir Nekilnojamojo turto registre. Taigi, pateikiant santuokos nutraukimo pasekmių sutartį pareiškėjams V. N. ir L. N. buvo žinoma apie ginčo turto areštą. Vien dėl aptartos priežasties, pareiškėjų susitarimas pakeisti turto teisinį režimą – po santuokos nutraukimo ginčo turto nuosavybės teises perleisti pareiškėjai L. N. – pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, yra niekinis ir negalėjo būti teismo patvirtintas (CK 1.80 straipsnis) ir tokio niekinio sandorio faktas bei padariniai teismo turėjo būti konstatuoti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi L. N. prašymu buvo panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi ginčo turtas tapo asmenine L. N. nuosavybe, o turtinė prievolė pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra V. N..

1.8. Pareiškėjas pažymėjo, kad tik gavus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį suinteresuotam asmeniui tapo žinomos aplinkybės dėl ginčo turto teisinio rėžimo pasikeitimo. Tai pažeidžia suinteresuoto asmens interesus, kadangi jo reikalavimai nėra patenkinti, o V. N. neturi jokio turto, iš kurio suinteresuotas asmuo galėtų patenkinti savo reikalavimus.

1.9. Pareiškėjo teigimu, įvertinus nurodytas aplinkybės pareiškėjų V. N. ir L. N. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių negalėjo būti patvirtinta. Kartu tai reiškia, jog išnagrinėjus bylą dėl pareiškėjų V. N. ir L. N. santuokos nutraukimo, joje priimtu teismo procesiniu sprendimu buvo nuspręsta dėl į bylą neįtraukto asmens, t. y. suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis).

1.10. Pareiškėjų santuokos nutraukimo byla buvo išnagrinėta suinteresuotam asmeniui nepranešus ir teismo sprendime buvo padaryta neteisėta bei neteisinga išvada, kad suinteresuotas asmuo nėra sutuoktinių kreditorius ir neturi reikalavimo teisės į sutuoktinių dalinamą turtą. Kartu byloje priimtu procesiniu sprendimu buvo nuspręsta ginčo turtą padalinti taip, jog jie atiteko pareiškėjai L. N., o pareiškėjas V. N., kuris šiuo vis dar yra suinteresuoto asmens skolininkas, už tai negavo jokios piniginės kompensacijos. Tokiu būdu, skolingas sutuoktinis (V. N.) neteko turto, o suinteresuotas asmuo galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš šio turto.

1.11. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisėtai, be suinteresuoto asmens sutikimo, sprendė suinteresuoto asmens prašymu įsiteisėjusia teismo nutartimi areštuoto skolininko turto padalinimo klausimą. Neįtraukus į bylą suinteresuoto asmens, jis neturėjo galimybės teikti argumentus bei ginčyti pareiškėjų teiginių dėl to, kad ginčo turtas buvo įgyti išimtinai už pareiškėjos L. N. asmenines lėšas ir yra asmeninė jos nuosavybė, prieštarauti pareiškėjų pasirinktam turto padalijimo principui (santykiui).

1.12. Pareiškėjas laiko, kad esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, suinteresuotas asmuo teikia savarankišką reikalavimą, jog konkrečiu atveju, atnaujinus aptariamos bylos procesą prašomoje dalyje, pareiškėjų L. N. ir V. N. santuokos metu įgytas ginčo turtas santuokos nutraukimo metu pareiškėjams turi būti padalintas lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam iš jų priteisiant po ½ kiekvieno iš daiktų arba būtų padalintas taip, kad toks ginčo turto padalinimus atitiktų suinteresuoto asmens interesus.

Atsiliepimas

2. Pareiškėja L. N. pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti ir priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidos (4 t., b.l. 86-93). Nurodė, kad pareiškėja L. N. dėl santuokos nutraukimo kreipėsi pareikšdama ieškinį, tačiau proceso eigoje pareiškėjui V. N. sutikus rasti taikų ginčo sprendimą, šalys sudarė santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. L. N. jokių kreditorių neturėjo, o V. N. santuokos pabaigoje turėjo V. N. personalinę įmonę bei prievoles, susijusias su įmone. Pareiškėja L. N. šioje įmonėje niekada nedirbo, teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie visas L. N. pajamas, gaunamas iš jos darbinės veiklos, turtą, kurį realizavus buvo įsigytas ginčo objektas – gyvenamasis namas su priklausiniais ir butas. Buvo pateikti teismui visi rašytiniai įrodymai, kad ginčo turtas įsigytas pardavus paveldėtą turtą ir nebuvo įsigytas ar sukurtas iš V. N. personalinės įmonės gaunamų pajamų ar bendrų santuokos metu gautų lėšų. Pažymėjo, kad į santuokos nutraukimo procesą buvo įtrauktas V. N. personalinės įmonės bankroto administratorius UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ ir proceso metu bankroto administratorius teismui pateikė dokumentus (nutartis ir kt.), kur suinteresuotas asmuo buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą. Taigi, kreditorius – suinteresuotas asmuo turėjo tinkamai ginti savo interesą bankroto procese, juo domėtis, o ne nepagrįstai vertinti ar kritikuoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus santuokos nutraukimo byloje, juolab, kad pastarieji bankroto administratoriaus buvo skųsti įstatymo nustatyta tvarka net du kartus. Kadangi bankroto administratorius aktyviai dalyvavo procese, suinteresuotas asmuo negalėjo būti įtrauktas proceso šalimi. Kreditorius A. Z. į santuokos nutraukimo procesą atskirai buvo įtrauktas, nes buvo ne V. N. personalinės įmonės, bet V. N. kreditorius. Suinteresuotas asmuo, būdamas įtrauktas į V. N. personalinės įmonės kreditorių sąrašą, turėjo ginti savo pažeistas teises bankroto procese, o ne praėjus metams po Kauno apygardos teismo procesinio sprendimo priėmimo, kuomet V. N. įmonė likviduota ir priimtas teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos. Be to, nutraukiant santuoką pareiškėjui V. N. atiteko didesnės vertės turtas - žemės sklypai, kuris galėjo būti panaudotas kreditorių reikalavimų tenkinimui. Taigi, santuokos nutraukimo procese teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymais, kuriuos vertinant teismas ir tenkino šalių prašymą bei patvirtino pasekmių sutartį, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos sprendimą paliko galioti. Jei suinteresuoto asmens kreditoriniai reikalavimai liko nepatenkinti, ar egzistuoja skola, pareiškėja L. N., negali likti atsakinga už tai, kas nenumatyta nei sutartyse, nei sprendimuose, o tuo labiau atsakyti savo turtu už V. N. ar jo įmonės skolas. Iš teismui pateiktos lizingo sutarties akivaizdu, kad lizingo sutartis buvo sudaryta su V. N. įmone, turtas įsigytas įmonės veiklai vykdyti, todėl pareiškėja nedalyvavusi įmonės veikloje ir iš šios įmonės veiklos negavusi pajamų, negali būti atsakinga už V. N. skolas. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, jog L. N. laidavimas už V. N. personalinės įmonės sandorį neva paneigia, kad V. N. personalinė įmonė yra išimtinai jo turtas. Laidavimo teisiniai santykiai savaime negali sukurti bendro verslo, ar bendros įmonės - praktikoje esama daug atvejų, kai fizinis asmuo ar įmonė laiduoja už tinkamą kito ūkio subjekto prievolių įvykdymą, tačiau tai jokiu būdu nesukuria bendro verslo ar bendros nuosavybės. Individuali įmonė šeimos verslu negali būti pripažinta, jei verslui nenaudojamas bendras abiejų sutuoktinių fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai nedalyvauja įmonės veikloje. Esamu atveju, V. N. personalinė įmonė niekuomet nebuvo šeimos verslas, įmonės veikloje išimtinai dalyvavo tik V. N.. L. N. ne tik kad jokia forma nedalyvavo įmonės veikloje, tačiau faktiškai net nežinojo apie tikslų įmonės veiklos pobūdį, rezultatus ir pan. Įmonė buvo įsteigta išimtinai V. N. pastangomis ir iniciatyva, įmonės steigimui nebuvo naudojamos jokios bendros šeimos piniginės lėšos, o sutuoktinė L. N. niekuomet nerodė jokio intereso nei įmonę steigti, nei dalyvauti jos valdyme/veikloje. Visą V. N. personalinės įmonės veiklą koordinavo ir verslu rūpinosi išimtinai pareiškėjas V. N.. L. N. visą laiką dirbo (duomenys neskelbtini), V. N. personalinėje įmonėje L. N. niekuomet nėra dirbusi ir nėra užėmusi jokių pareigų. Akivaizdu, kad visu etatu dirbdama valstybiniame sektoriuje, L. N. net teoriškai neturėjo jokios galimybės kaip nors savo darbu prisidėti prie V. N. personalinės įmonės veiklos. Visos V. N. personalinės įmonės uždirbtos pajamos buvo skirtos būtent įmonės veiklai plėtoti, o ne šeimos reikmėms tenkinti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo V. N. prievolės ir įsipareigojimai tretiesiems asmenims atsirado tik po 2008 m. sausio 1 d., t.y. šalims nustojus gyventi kartu ir nevedant bendro ūkio, ir tai yra konstatuota teismų sprendimuose. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad suinteresuoto asmens interesai nebuvo pažeisti ir nebuvo pagrindo jo įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą, nes pareiškėjų santuokos nutraukimo metu suinteresuotas asmuo buvo pareiškėjo V. N. kreditorius, kurio interesus tinkamai atstovavo ir gynė V. N. personalinės įmonės bankroto administratorius UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“.

3. Pareiškėjas V. N. pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti (4 t., b. l. 97-100). Nurodė, kad suinteresuotas asmuo jau nuo 2015 m. turėjo žinoti apie vykstantį santuokos nutraukimo procesą, nes jo interesai buvo tinkamai atstovaujami bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“. Bankroto administratorius viso proceso metu aktyviais veiksmais teikė atsiliepimus, skundė teismų sprendimus ir apie vykstantį procesą teikė informaciją kreditoriams, tame tarpe ir suinteresuotam asmeniui. Prašymas atnaujinti procesą pateiktas teismui praėjus dviem metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir metams po to, kuomet buvo priimtas teismo sprendimas dėl V. N. įmonės pabaigos. Prašydamas atnaujinti procesą, suinteresuotas asmuo nurodo akivaizdžiai neteisingas aplinkybes apie neva nuslėptą procesą, tariamą teisių pažeidimą, tačiau nenurodo privalomo kriterijaus, t.y. kada sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog terminas praleistas dėl paties suinteresuoto asmens subjektyvių veiksmų, t. y. nepakankamo rūpestingumo ginti savo teises ir teisėtus interesus. Suinteresuotas asmuo yra juridinis asmuo, verslo subjektas, besinaudojantis kvalifikuota teisininkų pagalba, todėl galėjo žinoti, kad įmonei iškėlus bankroto bylą savo procesinėmis teisėmis galėjo ir turėjo naudotis tinkamai, bet šiuo konkrečiu atveju to nepadarė. Pareiškėja L. N. niekada nedirbo V. N. personalinėje įmonėje ir teismui buvo pateikti tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai. Turtas, kurį realizavus buvo įsigytas ginčo objektai – gyvenamasis namas ir butas – buvo išimtini pareiškėjos asmeninė nuosavybė, į kurią pareiškėjas V. N. niekada nepretendavo ir savo ar bendrų lėšų neinvestavo. Tai patvirtinta santuokos nutraukimo byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjų V. N. ir L. N. santuoka buvo nutraukta 2016 m. liepos 15 d. civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016 priėmus sprendimą, kuris buvo apskųstas Kauno apygardos teismui. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo paliko galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimą. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, jog L. N. laidavimas už V. N. personalinės įmonės sandorį neva paneigia, kad V. N. personalinė įmonė yra išimtinai jo turtas, nes laidavimo teisiniai santykiai savaime negali sukurti bendro verslo, ar bendros įmonės. Individuali įmonė šeimos verslu negali būti pripažinta, jei verslui nenaudojamas bendras abiejų sutuoktinių fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai nedalyvauja įmonės veikloje. Esamu atveju, V. N. personalinė įmonė niekuomet nebuvo šeimos verslas, įmonės veikloje išimtinai dalyvavo tik pats pareiškėjas V. N.. Pareiškėja L. N. ne tik kad jokia forma nedalyvavo įmonės veikloje, tačiau faktiškai net nežinojo apie tikslų įmonės veiklos pobūdį, rezultatus ir pan. Visą V. N. personalinės įmonės veiklą koordinavo ir verslu rūpinosi išimtinai pats pareiškėjas V. N.. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles.

Žemesnės instancijos teismas

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (4 t., b. l. 103-117) patenkino pareiškėjo UAB „Luminor Lizingas“ prašymą. CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto nustatytu pagrindu atnaujino Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-535-925/2016 procesą dalyje dėl pareiškėjų L. N. ir V. N. patikslintos 2016 m. birželio 9 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų, kuriomis susitarta dėl turto padalijimo ta apimtimi, kiek pareiškėjai nusprendė, kad turtas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (šulinys, kanalizacijos šulinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), o taip pat butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), – yra asmeninė pareiškėjos L. N. nuosavybė ir po santuokos nutraukimo atitenka jai. Teismas suinteresuotu asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, į bylos nagrinėjimą įtraukė kreditorių UAB „Luminor Lizingas“. Nustatė, kad atnaujinto Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-535-925/2016 proceso dalies dalyvaujančiais asmenimis yra pareiškėjai L. N. ir V. N. bei suinteresuotas asmuo UAB „Luminor Lizingas“. Suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ prašymą dėl proceso atnaujinimo laikyti ir nuomone bei reikalavimais dėl pareiškėjų L. N. ir V. N. patikslintos 2016 m. birželio 9 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalies, susijusios su turto padalijimu, dėl kurios atnaujintas procesas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 11 d. nutartimi atmetė suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ prašymą pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. N. ir V. N. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš UAB „Luminor Lizingas“ L. N. 150 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir valstybei 13,82 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (5 t., b. l. 2-14).

5.1. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, privalu išspręsti ir turto padalijimo klausimus (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtinama sutuoktinių teismui pateikta CK 3.53 straipsnio reikalavimus atitinkanti sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismas privalo vertinti prašymo nutraukti santuoką pagrįstumą ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumą (CK 3.53 straipsnis, CPK 541 straipsnio 1 dalis), t. y. teismui privalu patikrinti, ar sutarties sąlygos dėl santuokos nutraukimo pasekmių neprieštarauja viešajai tvarkai ir nepažeidžia sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų, vieno arba abiejų sutuoktinių kreditorių teisių ir teisėtų interesų.

5.2. Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo teisme metu duotus pareiškėjų V. N. ir L. N. paaiškinimus bei ištirtus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjų patikslintos 2016 m. birželio 9 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygos, kuriomis susitarta dėl turto padalijimo ta apimtimi, kiek pareiškėjai nusprendė, kad turtas – gyvenamasis namas, malkinė, šiltnamis, kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), o taip pat butas, esantis (duomenys neskelbtini), – yra asmeninė pareiškėjos L. N. nuosavybė ir po santuokos nutraukimo atitenka jai, neprieštarauja viešajai tvarkai, atitinka įstatymų reikalavimus, nepažeidžia viešojo intereso, imperatyvių įstatymo nuostatų, pareiškėjų ir suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ teisių bei teisėtų interesų, todėl atmestinas suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ prašymas pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016.

5.3. Teismas atmetė kaip nepagrįstą suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ teiginį, kad pareiškėjų L. N. ir V. N. patikslintos 2016 m. birželio 9 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalis – Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi suinteresuoto asmens naudai areštuoto turto pasidalijimas – pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, yra niekinė ir negalėjo būti teismo patvirtinta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai gali pasidalinti ir areštuotą turtą, kadangi toks pasidalijamas nevertintinas kaip turto perleidimas, kuris yra draudžiamas Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prasme. Sutuoktiniams pasidalijus areštuotą turtą, areštas ir su jo taikymu susiję apribojimai išlieka ir yra taikomi tol, kol jie nepanaikinami įstatymų nustatyta tvarka.

5.4. Teismas laikė įrodytu, kad ginčo turtą pareiškėja L. N. įsigijo iš savo asmeninių lėšų, pardavusi jai tėvų dovanotą ir po tėvų mirties paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Teismas nustatė, kad pareiškėja L. N. 1989 m. gegužės 31 d. iš savo motinos dovanų gavo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), kurį pardavė 1997 m. spalio 14 d. už 22 000 Lt. Pareiškėja L. N. 1997 m. balandžio 30 d. paveldėjo žemės sklypą, esantį Baniškių k., Rumšiškių sen., Kaišiadorių r. Pareiškėja L. N. 1997 m. liepos 15 d. nusipirko ginčo butą už 4 000 Lt. Ginčo gyvenamojo namo statyba pradėta 1993 m., o statybos baigtumas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2003 m. Teismo nuomone, tai, kad 2003 m. gyvenamasis namas buvo įvertintas 45 274 Lt suma, neįrodo, jog būtent tokia pinigų suma tuo metu buvo investuota į gyvenamojo namo statybą, nes nekilnojamojo turto rinkos kainos nuolat keičiasi. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja L. N. 2007 m. gegužės 2 d. pardavė 1997 m. paveldėtą žemės sklypą už 25 000 Lt. Objektyvių duomenų, kad ginčo nekilnojamieji daiktai buvo įsigyti ar sukurti prisidėjus pareiškėjui V. N., nėra. Tiek Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016, tiek ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-190-390/2017, konstatuota, kad V. N. personalinė įmonė yra pareiškėjo V. N. asmeninis turtas. Duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo V. N. personalinė įmonė buvo šeimos verslas, nėra. Tiek Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendime civilinėje byloje, tiek ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-190-390/2017 nustatyta, kad pareiškėja L. N. visą laiką dirbo pataisos įstaigoje, o V. N. personalinėje įmonėje L. N. niekuomet nėra dirbusi ir nėra užėmusi jokių pareigų.

5.5. Įvertinęs bylos nagrinėjimo teisme metu duotus pareiškėjų V. N. ir L. N. paaiškinimus bei ištirtus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju taip pat nėra objektyvių duomenų, kad prie ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo ar sukūrimo iš gaunamo darbo užmokesčio prisidėjo pareiškėjas V. N.. Teismas laikė, kad aplinkybė, jog žemės sklypas, ant kurio stovi gyvenamasis namas, buvo suteiktas pareiškėjo V. N. vardu, nesudaro pagrindo priskirti nurodytą turtą pareiškėjų L. N. ir V. N. bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, be to, santuokos nutraukimo metu šis žemės sklypas pareiškėjams nuosavybės teise nepriklausė, iki šiol yra valstybės nuosavybė.

5.6. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016 patvirtintą pareiškėjų V. N. ir L. N. 2016 m. birželio 9 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių pareiškėjui V. N. po santuokos nutraukimo atiteko visas santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytas turtas – visi žemės sklypai, dėl ko visiškai nepagrįstas suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ teiginys, jog nagrinėjamu atveju po santuokos nutraukimo pareiškėjai L. N. atiteko didesnė turto dalis, dėl ko pareiškėjui V. N. turėtų būti išmokėta piniginė kompensacija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Apeliaciniu skundu suinteresuoto asmens UAB „Luminor lizingas“ įgaliotas atstovas prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ pareiškime dėl proceso atnaujinimo išdėstytus savarankiškus reikalavimus taip, kaip jie išdėstyti pareiškimo rezoliucinėje dalyje arba skundžiamą nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (5 t., b. l. 17-21). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Po santuokos sudarymo įgytas turtas teismo gali būti pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe tik tuo atveju, jeigu ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe padavęs sutuoktinis nuginčija sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis). Santuokoje sutuoktiniai turi teisę įgyti turtą savo asmeninės nuosavybės teise, tačiau net už asmenines sutuoktinio lėšas įgytas turtas pripažįstamas jo asmeniniu turtu tik nustačius įstatyme įtvirtintas sąlygas. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Taigi, vertinant, dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), be kita ko, reikalinga nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras) ir ar buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, sudarant turto įgijimo sandorį. Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir nesutariama dėl nuosavybės teisių į turtą, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi, teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose.

6.2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis išimtinai tik bylos procesine baigtimi suinteresuotų pareiškėjų duotais paaiškinimais, sprendė, kad ginčo butas yra asmeninė pareiškėjos L. N. nuosavybė. Pasak teismo, pirmiau minėtą turtą pareiškėja įgijo pardavusi jai tėvų dovanotą turtą. Tuo tarpu pareiškėja L. N. iš tėvų dovanų gautą turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, pardavė 1997 m. spalio 14 d., o ginčo butas nupirktas 1997 m. liepos 15 d., t. y. iki dovanoto turto pardavimo, bet to, butas pirktas pareiškėjams esant santuokoje. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad aptariamas butas būtų pirktas už pareiškėjos L. N. asmenines lėšas (gautas dovanų, paveldėtas ir pan.), t. y. byloje liko nepaneigta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad po santuokos įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Dar daugiau, jeigu būtų galima manyti, kad pareiškėja L. N. ginčo butą pirko už asmenines lėšas, tai nepaneigia pirmiau aptartos sutuoktinių bendrosios jungtinės turto prezumpcijos, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad perkant butą, L. N. aiškiai išreiškią valią, nurodytą butą įgyti asmeninės nuosavybės teise.

6.3. Nagrinėjamoje byloje, pareiškėjai į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, o skundžiamą nutartį priėmęs teismas niekaip nemotyvavo, kodėl vadovaujasi bylos baigtimi suinteresuotų asmenų paaiškinimais, o atmeta rašytinius bylos įrodymus, kurie byloja esant priešingas aplinkybes, juo labiau, kuomet galiojantis teisinis reglamentavimas, CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją leidžia paneigti tik rašytiniais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė pareiškėjų, tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi, paaiškinimams, o ne bylos rašytiniams įrodymams, kurie aiškiai patvirtina, jog ginčo butas yra bendroji jungtinė pareiškėjų nuosavybė. Kaip minėta, net ir nustačius, kad pareiškėja butą nupirko už asmenines lėšas, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog turto įgijimo metu, ji aiškiai išreiškė valią, turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Dėl to kas buvo nurodyta, konstatuotina, jog pareiškėjai nepaneigė nei bendro turto prezumpcijos (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis), nei Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo, o sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, neatsižvelgus į apelianto teises ir tesėtus interesus išieškoti skolą pakeitė bendro turto teisinį režimą į asmeninę nuosavybę. Tokiu būdu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės pažeidimai (CPK 178 straipsnio, 185 straipsnio, 270 straipsnio) sukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

6.4. Pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, kad yra pagrindas pareiškėjų santuokos metu įgytą turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini) – pripažinti asmenine pareiškėjos L. N. nuosavybe, rėmėsi tik pačių pareiškėjų paaiškinimais. Priimdamas skundžiamą nutartį, bylos įrodymų vertinimą atliko itin formaliai, neįsigilino į naujai, po bylos proceso atnaujinimo, byloje pateiktus įrodymus apie pareiškėjo V. N. gautas pajamas (darbo užmokestį) dirbant (duomenys neskelbtini), kur jis dirbo nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2003 m. spalio 1 d., t. y. būtent tą laikotarpį kol buvo statomas ginčo namas su priklausiniais. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčo gyvenamasis namas buvo įgytas/sukurtas už asmenines L. N. lėšas, remdamasis L. N. paaiškinimais, jog namo statybai ji panaudojo lėšas, gautas pardavus iš tėvų dovanų gautą turtą (gyvenamąjį namą su priklausiniais). Visgi, ginčo statiniai pradėti statyti 1993 metais, statybos procesas buvo užbaigtas dar 2003 m. Tuo tarpu pareiškėja dovanų gautą turtą pardavė tik 1997 m., o paveldėtą turtą pardavė dar vėliau – tik 2007 m. Dar daugiau, statybos užbaigimo metu, namo vertė buvo 45 274 Lt, pareiškėja L. N. už 1997 m. parduotą turtą gavo tik 22 000 Lt. Taigi, akivaizdu, kad prie ginčo statinių statybos proceso prisidėjo ir V. N. gaudamas ženklias ir stabilias pajamas dirbant (duomenys neskelbtini). Būtent V. N. buvo skirtas žemės sklypas, kuriame vyko statybos, ir netgi jo vardu buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, o pats V. N. buvo statytojas pagal byloje esantį 2003 m. spalio 31 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktą ir būtent V. N. vardu turtas buvo įregistruotas viešame registre iki nebuvo nutraukta pareiškėjų santuoka. Galiausiai apeliantas pažymi, jog byloje yra nustatyta, kad pareiškėjai bendro ūkio nebeveda nuo 2008 m., kai tuo tarpu visas ginto turtas buvo įgytas/sukurtas daug anksčiau – laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2003 m. Taigi, akivaizdu, kad dėl šio ginčo turto pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino formaliai ir netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, nes nepaisant visų aukščiau nurodytų aplinkybių, o būtent to, kad žemės sklypas, ant kurio stovi ginčo statiniai, buvo skirtas V. N., pareiškėjas V. N. buvo ginčo statinių statytojas, pareiškėjas V. N. statinių statybos metu gavo ženklias ir stabilias pajamas, pareiškėjas V. N. viešame registre nurodytas kaip ginčo turto savininkas, pareiškėja L. N. lėšas už parduotą dovanotą turtą gavo tik 1997 m. ir jos sudaro tik pusę namo vertės, o paveldėtą turtą pardavė 2007 m., t. y. jau po to kai 2003 m. namas buvo pastatytas, pareiškėjai bendro ūkio nebeveda tik nuo 2008 m., pirmosios instancijos teismas nutarė, jog pareiškėjas jokia apimtimi ir niekada neprisidėjo prie ginčo turto sukūrimo.

6.5. Išvadą apie faktų buvimą civiliniame procese galima daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Akivaizdu, jog esant visumai aukščiau aptartų faktinių aplinkybių, kurias patvirtina rašytiniai bylos įrodymai, labiau tikėtina, jog ginčo turtas buvo sukurtas/įgytas už bendras pareiškėjų, o ne už asmenines pareiškėjos L. N. lėšas. Ir atitinkamai atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą bei suformuotą teismų praktiką aktualiu klausimu, konstatuotina, kad pareiškėjai nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos ir neįrodė, jog ginčo turtas buvo įsigytas/sukurtas už asmenines pareiškėjas L. N. lėšas, o ne pareiškėjų bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčo turto teisinio režimo ir jo padalijimo, padaręs priešingą išvadą, pažeidė procesinės teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas reglamentuojančias sutuoktinių bendro turto prezumpcijos paneigimą ir tai pirmosios instancijos teismui sukliudė priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, dėl ko skundžiam nutartis naikintina ir spręstinas klausimas dėl bylos perdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja L. N. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą (5 t., b. l. 23-29). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016, kuriuo tenkino pareiškėjų V. N. ir L. N. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu. Sprendimu Kaišiadorių rajono apylinkės teismas patvirtino pareiškėjų 2016 m. birželio 9 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Į procesą buvo įtraukti ir pareiškėjo V. N. kreditoriai, tame tarpe ir suinteresuotas asmuo UAB „Luminor Lizingas“, kurio interesus atstovavo UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“. Apeliantas procesu nesidomėjo iki tol, kol pareiškėja L. N. 2019 m. kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir jos prašymas buvo patenkintas. Apeliantas į teismo posėdžius neatvykdavo, savarankiškų prašymų neteikė, nors apie procesą žinojo ar turėjo žinoti. Apeliantas nei 2016 – 2017 m., nei šiuo metu savarankiškų įrodymų, kurie pagrįstų apelianto išdėstytas aplinkybes apeliaciniame skunde, neteikė.

7.2. Santuokos nutraukimo byloje teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie visas pareiškėjos L. N. pajamas, gaunamas iš jos darbinės veiklos, turtą, kurį realizavus buvo įsigytas ginčo turtas. Ginčo turtas nebuvo įsigytas ar sukurtas iš V. N. personalinės įmonės gaunamų pajamų ar bendrų santuokos metu gautų lėšų. Analogiškas aplinkybes preziumavo ir teismai, nagrinėję santuokos nutraukimo bylą tiek pirmojoje instancijoje, tiek apeliacine tvarka.

7.3. Suinteresuoto asmens UAB „Luminor lizingas“ apeliacinis skundas yra grindžiamas analogiškais pagrindais ir motyvais kai ir UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ apeliacinis skundas, skundžiant Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą, tačiau ištyrus visus įrodymus, esmines aplinkybes Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-190-390/2017 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

7.4. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino pareiškėjos L. N. asmenine nuosavybe butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi šis turtas buvo įgytas už asmenines L. N. lėšas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti. Gyvenamasis namas 1993 metais buvo pradėtas statyti pareiškėjos L. N. tėvų dovanotomis lėšomis, kurių pakako statybos pradžiai. Šios aplinkybės buvo įrodinėtos 2016 m. ir šio proceso metu, tačiau apeliantas šių aplinkybių nenurodo, sąmoningai jas nuslėpdamas. Pareiškėjas V. N. šią aplinkybę pripažįsta ir dėl jos tarp pareiškėjų ginčo nėra. Pareiškėja L. N. 1989 m. gegužės 31 d. iš savo mamos dovanų gavo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), kurį pardavė 1997 m. spalio 14 d. Šie byloje esantys įrodymai paneigia apelianto argumentus, jog neva L. N. jai nuosavybės teise priklausantį turtą realizavo po 2003 metų. Iš pagal minėtą 1997 m. spalio 14 d. pirkimo -pardavimo sutartį gautų pinigų, 18 000 Lt buvo panaudoti ginčo gyvenamojo namo statybai, o likusieji 4 000 Lt – buto (duomenys neskelbtini), pirkimui. Be to, pareiškėja L. N. 1997 m. balandžio 30 d. paveldėjo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2007 m. gegužės 2 d. pardavė už 25 000 Lt. Gautos piniginės lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo įrengimui. Nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kuriais bandoma teigti, jog gyvenamojo namo statybos užbaigimo įregistravimas 2003 metais prilygsta faktiniam statinio įrengimui ir tinkamumui gyventi. Gyvenamojo namo baigtumas 2003 metais buvo įregistruotas pilnai neatlikus gyvenamojo namo įrengimo darbų, gerbūvio darbų ir eilės kitų darbų, kuriuos nebuvo būtina atlikti norint įregistruoti 100% statinių baigtumą, tačiau kurie buvo būtini norint pradėti gyventi name ir naudotis jo priklausiniais. Pareiškėjos L. N. įsitikinimu, tokia praktika yra įprasta ir neturėtų kelti jokių abejonių nei apeliantui, nei teismui. Pareiškėjas V. N. taip pat besąlygiškai pripažįsta, jog santuokos metu šalys laikė, kad į gyvenamojo namo statybą investuojamos lėšos yra asmeninės L. N. lėšos, todėl ir gyvenamasis namas faktiškai priklauso jai.

Šalies argumentai

7.5. Apeliantas taip pat nepagrįstai bando teigti, jog dalis investuotų į gyvenamojo namo statybą piniginių lėšų buvo bendros pareiškėjų lėšos, nes pareiškėjo V. N. gaunamos pajamos buvo pakankamos, nes nurodytas argumentas grindžiamas abejonėmis ir prielaidomis. Turto vertės apeliantas neginčijo, tačiau net ir ginčijant turto vertę ir investuotas L. N. asmenines lėšas, yra akivaizdu ir visuotinai žinoma, jog užbaigus bet kokio nekilnojamojo turto objekto statybą, jo tikroji vertė praktiškai niekuomet nebūna lygi į statybą investuotų piniginių lėšų sumai – pastatyto gyvenamojo namo vertė gali būti tiek didesnė, tiek ir mažesnė lyginant su investicijomis į statybą. Be to, aplinkybės, kad V. N. buvo ginčo statinių statytojas, turėjo stabilias pajamas, viešame registre įregistruotas kaip turto savininkas yra naujos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos teisme ir į kurias pareiškėja negalėjo atsikirsti, todėl toks apeliacinio skundo argumentas draudžiamas. Jau 2016 m. nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad V. N. statytoju buvo formaliai, nes jis tuo metu niekur nedirbo, turėjo daugiau laisvo laiko ir galėjo tinkamai pasirūpinti dokumentų tvarkymu, tačiau statytojas ir lėšų šaltinis yra du skirtingi dalykai. Tai, kad V. N. turėjo stabilias pajamas nepaneigia, kad L. N. taip pat turėjo stabilias pajamas ir papildomas lėšas – dovanotas, gautas už parduotą turtą ir kt. ir šių aplinkybių apeliantas nenuginčijo jokiais leistinais įrodymais. Juolab, kad pats pareiškėjas V. N., ne kartą apklaustas teisminių procesų metu aiškino, jog jis savo lėšas naudojo individualioje veikloje. Teismų pripažinta, kad V. N. personalinė įmonė yra jo asmeninė, kad visos prievolės, susijusios su įmonės veikla, tame tarpe ir skola apeliantui, yra asmeninės pareiškėjo V. N. prievolės. Pareiškėja L. N. jokiais aktyviais veiksmais šios įmonės veikloje nedalyvavo.

7.6. Dėl ginčo buto nurodė, kad nors pareiškėja L. N. 1997 m. spalio 14 d. pardavė dovanų gautą gyvenamąjį namą su priklausiniais už 22 000 Lt, tačiau iki pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo pareiškėja L. N. buvo gavusi 4 000 Lt dydžio rankpinigius, iš kurių skubiai 1997 m. liepos 15 d. nupirko ginčo butą. Šis butas buvo nupirktas kaip gyvenamoji patalpa L. N. broliui, kuris neturėjo jokios kitos gyvenamosios patalpos, tačiau kadangi jis piktnaudžiavo alkoholiu L. N. nusprendė, siekiant apsaugoti turtą, butą pirkti savo vardu, o ne padovanoti broliui pinigines lėšas. Taigi, butas, kurį L. N. įsigijo gavusi rankpinigius už parduodamą jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, laikytinas L. N. asmenine nuosavybe. Dėl to, tarp pareiškėjų niekuomet nebuvo jokio ginčo ir V. N. visuomet buvo suprantama, jog butas perkamas asmeninėn pareiškėjos L. N. nuosavybėn, jos brolio interesais. Likusieji pinigai, gauti pardavus dovanų gautą gyvenamąjį namą su priklausiniais, kaip minėta, buvo panaudoti gyvenamojo namo statybai.

7.7. Atkreipė dėmesį, kad nutraukiant šalių santuoką L. N. atiteko jos asmeninis turtas, kurio vertė santuokos nutraukimo metu buvo 34 649 Eur, o V. N. priteisė turto už 36 561,42 Eur. Taigi, pareiškėjui V. N. didesnės vertės atiteko turto dalis (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendime padaryta techninė klaida ir vertė nurodyta 129 313 Eur, kai turi būti 129 313 litų). Tenkinti suinteresuoto asmens reikalavimus būtų neteisinga L. N. atžvilgiu, nes po santuokos nutraukimo jai tenkanti dalis dar labiau sumažėtų ir būtų paneigtas sutuoktinių lygiateisiškumo principas.

Atsiliepimas

7.8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja V. N. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą (5 t., b.l. 30-32). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

7.9. Pareiškėjų L. N. ir V. N. 2016 m. birželio 9 d. patikslinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo padalintas visas turtas, kurį šalys įgijo nuo santuokos pradžios. Kadangi gyvenamojo namo, ūkio pastato, kitų statinių (šulinys, kanalizacijos šulinys), esančių (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimui buvo naudojamos L. N. asmeninės lėšos, nutraukiant santuoką šis turtas atiteko jai. Teismui buvo pateikti visi rašytiniai įrodymai, kad aukščiau nurodytas turtas įsigytas pardavus paveldėtą turtą ir nebuvo įsigytas ar sukurtas iš V. N. personalinės įmonės gaunamų pajamų ar bendrų santuokos metu gautų lėšų.

7.10. Atsižvelgiant į tai, kad santuokos nutraukimo metu pareiškėjas V. N. turėjo skolų, tam, kad jis galėtų atsiskaityti su kreditoriais, visas turtas, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir įprastomis sąlygomis turėjo būti dalinamas tarp sutuoktinių, buvo paliktas V. N.. Jam atitekusio turto vertė sudarė 36 561,426 Eur. Žinodamas, kad sutuoktiniai turi teisę savo valia padalinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turtą ir nenustačius, jog sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, teismas neturėjo pagrindo atsisakyti ją tvirtinti.

Žemesnės instancijos teismas

7.11. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016 nutraukė pareiškėjų santuoką ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šis sprendimas buvo apskųstas. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi, dar kartą įvertinęs bylos medžiagą, be kita ko ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumą, paliko jį galioti be pakeitimų. Nuo 2017 metų santuokos nutraukimo bylos aplinkybės nėra pakitusios. Atnaujinus procesą apeliantas nėra pateikęs jokių naujų įrodymų, todėl pagrindo tenkinti suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ reikalavimus ir keisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą nėra.?

7.12. Žinant, kad santuokos nutraukimo proceso metu apeliantas buvo atstovaujamas bankroto administratoriaus, kuris aktyviai veikė, pareiškėjas kritiškai vertina UAB „Luminor Lizingas“ teiginius, neva jiems nebuvo žinoma apie santuokos nutraukimo procesą. Apeliantas, siekdamas dar kartą revizuoti 2016 metų proceso rezultatus, nesąžiningai naudojasi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Remdamasis analogiškais pagrindais, kaip tie, kuriais buvo remtasi apskundus Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą, suinteresuotas asmuo kelia panašaus pobūdžio reikalavimus. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, apelianto elgesys vertintinas kaip siekis bet kokia kaina, įveliant V. N. į begalinį procesą, nepaisant kitų teisės subjektų teisių, pasiekti sau reikalingą sprendimą. Toks elgesys akivaizdžiai pažeidžia teisinio apibrėžtumo principą, rodo nepagarbą tiek proceso dalyvių teisėtiems interesams, tiek ir jų įgytiems teisėtiems lūkesčiams. Pareiškėjo santuoka buvo nutraukta 2016 metais, turtas teisėtai padalintas vadovaujantis įstatymų nuostatomis. Sprendimas buvo peržiūrėtas aukštesnės instancijos teismo ir paliktas nepakeistas. Praėjus trims metams, remiantis abejotinais argumentais dėl neva netinkamo atstovavimo, procesas buvo atnaujintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

5. Suinteresuotas asmuo UAB „Luminor lizingas“ apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės įstatymo nustatytą teisinį rėžimą, sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, sutuoktinių turto lygių dalių prezumpciją ir jos nuginčijimą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis), asmeninės nuosavybės teisėmis pripažintiną sutuoktinio turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), o vertinant įrodymus padarė procesinės teisės pažeidimus (CPK 178 straipsnio, 185 straipsnio, 270 straipsnio).

6. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016, pagal pareiškėjų L. N. ir V. N. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, nusprendė nutraukti pareiškėjų santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinti jų 2016 m. birželio 9 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (3 t., b. l. 99-104). Teismo sprendimu patvirtintos sutarties 3 punkte pareiškėjai taip susitarė dėl turto ir prievolių padalijimo:

„3.1.1 Šalys santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įsigijo šį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą:

1. ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 5267,17 Eur;

2. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 2044,13 Eur;

3. ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 3381,16 Eur;

4. ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 6794,48 Eur;

5. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 1539,90 Eur;

6. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 17034,58 Eur.

3.1.2. Pareiškėja santuokoje asmeninės nuosavybės teise įsigijo šį nekilnojamąjį turtą:

1. Butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė – 540 Eur;

2. Pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 31000 Eur vertės, pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 2500 Eur vertės, pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 203 Eur vertės, pastatą – šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 203 Eur vertės, kitus statinius (šulinys, kanalizacijos šulinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 203 Eur vertės, esančius (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė - 129313 Eur.

3.1.3. Sutuoktinis pareiškia ir pripažįsta, tai patvirtina ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai, kad į gyvenamojo namo statybą buvo investuotos sutuoktinės asmeninės lėšos, taip pat žemės sklypas namo statybai išpirktas sutuoktinės asmeninėmis lėšomis.

3.1.4. Sutuoktinis pareiškia ir pripažįsta, tai patvirtina ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra nupirktas už asmenines sutuoktinės lėšas sutuoktinės broliui, kurio (brolio) vardu nebuvo įregistruotas siekiant užtikrinti asocialų gyvenimo būdą vedančio sutuoktinės brolio turto ir interesų apsaugą.

3.1.5. Sutuoktinis V. N. patvirtina ir pripažįsta, kad pirmiau minėtas turtas yra įsigytas išimtinai iš sutuoktinės asmeninių lėšų, todėl CK 3.89 str. tvarka šio turto neprašo dalinti ir piniginės kompensacijos už šį turtą nereikalauja, nes asmeninėmis ar santuokinėmis lėšomis prie šio turto įsigijimo, jo pagerinimo neprisidėjo.

3.1.6. Pareiškėjas santuokoje asmeninės nuosavybės teisėmis įsigijo šį turtą:

1. V. N. personalinę įmonę, į. k. 158952710, esančią (duomenys neskelbtini). Įsiskolinimus, prievoles kreditoriams, susijusiems su personaline įmone;

2. V. N. personalinei įmonei priklausantį Ratinį traktorių MTZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 500,00 Eur vertės.

3.1.7. Pareiškėjas santuokoje įgijo šiuos asmeninius įsipareigojimus – įsiskolinimą kreditoriui A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), kuris sudaro 1500 Eur.

3.1.8 Sutuoktiniai susitaria, kad santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įgytą turtą pasidalins tokiu būdu:

3.1.8.1. Pareiškėjui V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) atitenka natūra bei pripažįstamos asmeninės nuosavybės teisės į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises ir prievolės:

- ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 5267,17 Eur;

- žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 2044,13 Eur;

- ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 3381,16 Eur;

- ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 6794,48 Eur;

- žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 1539,90 Eur;

- žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė 17034,58 Eur.

3.1.8.2. Piniginės kompensacijos L. N. iš V. N. už jam tenkantį didesnės vertės santuokoje įsigytą turtą nereikalauja.

3.1.9. Šalys pareiškia, kad kitą kilnojamąjį turtą (namų apyvokos reikmenis, buitinę techniką ir kt.) pasidalino prieš sudarant šią sutartį ir ateityje vienas kitam pretenzijų dėl jo padalijimo nereikš.

3.1.10. Kiekvienam iš sutuoktinių lieka lėšos, esančios asmeninėse jų banko sąskaitose.

3.1.11. Šalys pareiškia ir garantuoja, kad sutuoktinių turtas padalintas pagrįstai ir tinkamai bei atitinka sutuoktinių interesus, todėl po šios sutarties įsigaliojimo sutuoktiniai neturės vienas kitam jokių turtinių ir (ar) moralinių pretenzijų.

3.1.12. Šalys patvirtina, kad jokių kitų joms žinomų asmeninių ar bendrų kreditorių, kuriems prievolės galėtų būti vykdytinos iš santuokoje jungtine nuosavybe įgyto turto, neturi. Jei nutraukus santuoką tokia aplinkybė paaiškėtų, su kreditoriumi įsipareigoja atsiskaityti ta šalis, kuri buvo sudariusi su kreditoriumi susitarimą. Turimi kreditoriai pretenzijų dėl tokio turto padalinimo būdo nereiškia.

3.1.13. Po santuokos nutraukimo ir šios sutarties teisme patvirtinimo, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, šalys pasilieka teisę kreiptis į teismą dėl šios sutarties sąlygų, susijusių su buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, pakeitimo. Kitos sąlygos negali būti keičiamos.“

7. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacine tvarka civilinė byla buvo išnagrinėta pagal suinteresuoto asmens bankrutavusios V. N. personalinės įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“, apeliacinį skundą (3 t., b. l. 140-146).

8. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi patenkino pareiškėjo UAB „Luminor Lizingas“ prašymą. CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto nustatytu pagrindu atnaujino Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-535-925/2016 procesą dalyje dėl pareiškėjų L. N. ir V. N. patikslintos 2016 m. birželio 9 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų, kuriomis susitarta dėl turto padalijimo ta apimtimi, kiek pareiškėjai nusprendė, kad turtas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (šulinys, kanalizacijos šulinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), o taip pat butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), – yra asmeninė pareiškėjos L. N. nuosavybė ir po santuokos nutraukimo atitenka jai. Teismas suinteresuotu asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, į bylos nagrinėjimą įtraukė kreditorių UAB „Luminor Lizingas“ (4 t., b. l. 103-117).

9. Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 11 d. nutartimi atmetė suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ prašymą pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. N. ir V. N. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš UAB „Luminor Lizingas“ L. N. 150 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir valstybei 13,82 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (5 t., b. l. 2-14).

10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad suinteresuotas asmuo UAB „Luminor lizingas“ apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad po santuokos sudarymo įgytas turtas teismo gali būti pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe tik tuo atveju, jeigu ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe padavęs sutuoktinis nuginčija sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis). Apeliantas pažymėjo, kad teismas nepagrįstai laikė, jog pareiškėja L. N. santuokoje asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pastatą – gyvenamąjį namą, ūkio pastatą, malkinę, šiltnamį, kitus statinius (šulinys, kanalizacijos šulinys), esančius (duomenys neskelbtini) (bendra turto vertė – 129 313 Eur).

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 3.87 straipsnis reglamentuoja įstatyme nustatyto sutuoktinių turto teisinį režimą. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (1 dalis). Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (2 dalis).

12. CK 3.88 straipsnis reglamentuoja įstatyminį turto, kuris pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, teisinį rėžimą. CK 3.88 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. CK 3.88 straipsnio 2 dalis numato, kad preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalis numato, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

13. CK 3.89 straipsnis reglamentuoja įstatyminį turto, kuris pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe, teisinį rėžimą. Šio straipsnio 1 dalis numato, koks turtas gali būti pripažintas asmenine sutuoktinių nuosavybe, tame tarpe abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

14. CK III knygos Šeimos teisė VIII skyrius reglamentuoja turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimą. CK 3.116 straipsnis nustato turto padalijimo būdus. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartyje atmesdamas suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ prašymą pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą dėl ginčo turto dalių nustatymo, įvertinęs bylos nagrinėjimo teisme metu duotus pareiškėjų V. N. ir L. N. paaiškinimus bei ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad 2016 m. birželio 9 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygos, kuriomis susitarta dėl turto padalijimo, neprieštarauja viešajai tvarkai, atitinka įstatymų reikalavimus, nepažeidžia viešojo intereso, imperatyvių įstatymo nuostatų, pareiškėjų ir suinteresuoto asmens teisių bei teisėtų interesų (nutarties 17 pastraipa).

16. Apeliacinės instancijos teismas įvertina, kad pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta, jog ginčo turtą pareiškėja L. N. įsigijo iš savo asmeninių lėšų, pardavusi jai tėvų dovanotą ir po tėvų mirties paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas įvertino šias faktines bylos aplinkybes ir juos pagrindžiančius įrodymus:

20.1. Pareiškėja L. N. 1989 m. gegužės 31 d. iš savo motinos dovanų gavo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 35);

20.2. Pareiškėja L. N. 1997 m. balandžio 30 d. paveldėjo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 34);

20.3. Pareiškėja L. N. 1997 m. liepos 15 d. nusipirko ginčo butą už 4000 Lt (1 t., b. l. 33).

20.4. Pareiškėja L. N. 1997 m. spalio 14 d. pardavė dovanų gautą gyvenamąjį namą su priklausiniais už 22 000 Lt (1 t. b. l. 32);

20.5. Ginčo gyvenamojo namo statyba pradėta 1993 m., o statybos baigtumas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2003 m. (1 t., b. l. 31, 36–37, 52–69, 124–125). Tai, kad 2003 m. gyvenamasis namas buvo įvertintas 45274,00 Lt suma, neįrodo, kad būtent tokia pinigų suma tuo metu buvo investuota į gyvenamojo namo statybą, nes nekilnojamojo turto rinkos kainos nuolat keičiasi;

20.6. Pareiškėja L. N. 2007 m. gegužės 2 d. pardavė 1997 m. paveldėtą žemės sklypą už 25 000 Lt (1 t., b. l. 109);

20.7. Objektyvių duomenų, kad ginčo nekilnojamieji daiktai buvo įsigyti ar sukurti prisidėjus pareiškėjui V. N., nėra;

20.8. Tiek Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016, tiek ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-190-390/2017, konstatuota, kad V. N. personalinė įmonė yra pareiškėjo V. N. asmeninis turtas; duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo V. N. personalinė įmonė buvo šeimos verslas, nėra;

20.9. Tiek Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016, tiek ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-190-390/2017 nustatyta, kad pareiškėja L. N. visą laiką dirbo pataisos įstaigoje, o V. N. personalinėje įmonėje L. N. niekuomet nėra dirbusi ir nėra užėmusi jokių pareigų;

20.10. Nėra objektyvių duomenų, kad prie ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo ar sukūrimo prisidėjo pareiškėjas V. N. iš gaunamo darbo užmokesčio;

20.11. Aplinkybė, kad žemės sklypas, ant kurio stovi gyvenamasis namas, buvo suteiktas pareiškėjo V. N. vardu, nesudaro pagrindo priskirti nurodytą turtą pareiškėjų L. N. ir V. N. bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Santuokos nutraukimo metu šis žemės sklypas pareiškėjams nuosavybės teise nepriklausė, iki šiol yra valstybės nuosavybė;

20.12. Pagal 2016 m. birželio 9 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių pareiškėjui V. N. po santuokos nutraukimo atiteko visas santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytas turtas – visi žemės sklypai, dėl ko visiškai nepagrįstas argumentas, jog po santuokos nutraukimo pareiškėjai L. N. atiteko didesnė turto dalis, dėl ko pareiškėjui V. N. turėtų būti išmokėta piniginė kompensacija.

Dėl ginčo buto, gyvenamojo namo ir kitų statinių pripažinimo asmenine pareiškėjos L. N. nuosavybe

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčo butą pripažįstant asmenine pareiškėjos L. N. nuosavybe, nepagrįstai laikyta, kad šį turtą pareiškėja įgijo pardavusi jai tėvų dovanotą turtą, nes pareiškėja L. N. iš tėvų dovanų gautą turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, pardavė 1997 m. spalio 14 d., o ginčo butas nupirktas 1997 m. liepos 15 d., t. y. iki dovanoto turto pardavimo, bet to, butas pirktas pareiškėjams esant santuokoje. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad aptariamas butas būtų pirktas už pareiškėjos L. N. asmenines lėšas (gautas dovanų, paveldėtas ir pan.), t. y. byloje liko nepaneigta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad po santuokos įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Dar daugiau, jeigu būtų galima manyti, kad pareiškėja L. N. ginčo butą pirko už asmenines lėšas, tai nepaneigia pirmiau aptartos sutuoktinių bendrosios jungtinės turto prezumpcijos, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad perkant butą, L. N. aiškiai išreiškią valią nurodytą butą įgyti asmeninės nuosavybės teise.

18. Pareiškėja L. N. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nors 1997 m. spalio 14 d. pardavė dovanų gautą gyvenamąjį namą su priklausiniais už 22 000 Lt, tačiau iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo pareiškėja L. N. buvo gavusi 4 000 Lt dydžio rankpinigius, iš kurių skubiai 1997 m. liepos 15 d. nupirko ginčo butą. Pareiškėja nurodė, kad šis butas buvo nupirktas kaip gyvenamoji patalpa L. N. broliui, kuris neturėjo jokios kitos gyvenamosios patalpos, tačiau kadangi jis piktnaudžiavo alkoholiu L. N. nusprendė, siekiant apsaugoti turtą, butą pirkti savo vardu, o ne padovanoti broliui pinigines lėšas. Taigi, butas, kurį L. N. įsigijo gavusi rankpinigius už parduodamą jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, laikytinas L. N. asmenine nuosavybe. Dėl to, tarp pareiškėjų niekuomet nebuvo jokio ginčo ir V. N. visuomet buvo suprantama, jog butas perkamas asmeninėn pareiškėjos L. N. nuosavybėn, jos brolio interesais.

19. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2 kambarių ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pareiškėja L. N. įsigijo 1997 m. liepos 15 d. Sutarties pagrindu iš pardavėjos S. G. už 4 000 Lt. Šioje sutartyje numatyta, kad buto pirkėja yra pareiškėja L. N., kuri sumoka buto kainą ir sutarties sudarymo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutartyje nėra nurodyta, kad butą pareiškėja įsigijo asmeninės nuosavybės teisėmis (1 t., b. l. 33, 119). Apeliacinės instancijos teismas įvertina byloje esančius įrodymus, pagal kuriuos pareiškėja L. N. iš tėvų dovanų gautą turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, pardavė 1997 m. spalio 14 d., o ginčo butas nupirktas 1997 m. liepos 15 d., t. y. iki dovanoto turto pardavimo.

20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčo butą pareiškėja įsigijo esant santuokoje su V. N. ir galiojant 1969 m. Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodeksui. Šio kodekso 21 straipsnyje buvo numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Šio kodekso 22 straipsnyje numatyta, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė.

21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagal nustatytas faktines buto įsigijimo aplinkybes, šiam butui taikomas įstatyminis bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis rėžimas, todėl jis turi būti pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių L. N. ir V. N. nuosavybe (1969 m. SŠK 21 straipsnis, 2001 m. CK 3.88 straipsnio 1, 2 dalys). Pareiškėjos teiginiai, kad šį butą ji įgijo kaip asmeninę nuosavybe, nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais, taip pat nepateikta įrodymų apie 4 000 Lt dydžio rankpinigius, gautus parduodant gyvenamąjį namą su priklausiniais (CPK 178 straipsnis).

22. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, malkinė, šiltnamis, kiti statiniai (šulinys, kanalizacijos šulinys), esantys (duomenys neskelbtini) (bendra turto vertė – 129 313 Eur) pagal 2003 m. lapkričio 24 d. ir 2014 m. vasario 14 d. Nekilnojamojo turto registro išrašus nuosavybės teise buvo įregistruoti pareiškėjo V. N. vardu 2003 m. spalio 30 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu (1 t., b. l. 68-71, 124-125). Atkreiptinas dėmesys, kad šio turto Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla yra suformuota 2003 m. spalio 29 d. pareiškėjo V. N. vardu (1 t., b. l. 58), žemės sklypas suformuotas ir skirtas Kaišiadorių raj. Rumšiškių apylinkės tarybos 1991 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjui V. N. (1 t., b. l. 54-56).

23. Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas įrodymus ir faktines aplinkybes dėl turto įgijimo ir sukūrimo, išklausė pareiškėjų L. N. ir V. N. duotų paaiškinimų 2019 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio metu.

24. Pareiškėjas V. N. paaiškino, kad namus pasistatė žmona, panaudojo savo pinigus, jis kūrė verslą; butą žmona nupirko broliui, kadangi jis buvo rizikos grupės žmogus, pirko ne iš pareiškėjo pinigų; su L. N. gyveno iki 2008 metų, gautas pajamas tvarkė atskirai, nes pareiškėjas turėjo įmonę, reikėjo kurtis ir padaryti verslą; žmona tvarkėsi, kas liečia namus ir buitį, jis tvarkė mišką, įmonę, turtas buvo paveldėtas iš mamos ir iš tėvų, kuris atiteko pareiškėjai; namus, buitį, butą įgijo žmona iš savo atlyginimo, paveldėjimo, pareiškėjas neprisidėjo, nes neturėjo iš ko; L. N. prie individualios įmonės veiklos neprisidėjo, žemės sklypai buvo įgyti iš pareiškėjo uždirbtų pinigų, įmonės lėšų, bankroto proceso metu visą turtą perėmėm bankroto administratorius (2019 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 22 min. iki 1 val. 30 min.).

Žemesnės instancijos teismas

25. Pareiškėja L. N. paaiškino, kad ji taupė pinigus, uždirbo pakankamai, nes dirbo pareigūne, tačiau pareiškėjas paėmė santaupas ir nupirko traktorių, tada ji atsiskyrė, jai padėjo tėvai, butas ir namas sąžiningai priklauso jai ir vaikams, viskas buvo daroma iš pareiškėjos ir pareiškėjos tėvų lėšų, turėjo tris vaikus, pareiškėjas duodavo pinigų vaikams ar ką nupirkdavo, tačiau jai pinigų nedavė; tėvelis gaudavo didelę pensiją, tai faktiškai visą pensiją jai atiduodavo, nes brolis turėjo problemų, tėvai gyvulius augino, padovanojo namą, tada pirko broliui butą, jos vardu, kad brolis nepragertų, nes pasitikėjo pareiškėja; po tėvų mirties paveldėjo namą ir žemę, kurią pardavė už 25 000, ir faktiškai viską tėvai atiduodavo, nes buvo viena, brolis mirė, ji laikė, kad visas turtas yra jos, todėl pareiškėjui pasidalijimo metu neatiteko; kai statė namą mokėjo iš jos atlyginimų, tėvai padėjo, gyvulius augino ir pardavė, investavo iš parduoto paveldėto turto; lizingo bendrovės pretenzijų nereiškė; norėjo vieno sklypo, buvo davusi 19 000 žemės sklypui Kapčiamiestyje, tačiau vėliau pretenzijų į žemės sklypą nereiškė, nes svarbiausiai, kad turėtų namus, nori tik, kad vaikai turėtų stogą; butas ir namas nėra bendra nuosavybė, V. N. prie turto sukūrimo nėra prisidėjęs, tik vaikams duodavo pinigų; dalinant turtą santuokos metu buvo daug turto, miškų, traktoriai; turto dalis, kuri atiteko V. N. buvo didesnė; iš lizingo bendrovės jokių pretenzijų neturėjo, jos nenuslėpė; butą broliui tikrai nupirko tėvai, pinigai buvo iš tėvų, butas įgytas pardavus tėvų dovanotą turtą, pardavė namą ir įgijo butą broliui; statybos leidimas, kiti dokumentai buvo sutuoktinio vardu, nes ji būdama valstybės tarnautoja negalėjo jų gauti (2019 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 52 min. iki 2 val. 13 min.).

26. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ištirtus įrodymus, kad ginčo gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įsigyti statybos būdu pareiškėjams L. N. ir V. N. gyvenant santuokoje ir nuosavybės teisėmis Nekilnojamojo turto registre buvo užregistruoti pareiškėjo V. N. vardu. Pareiškėja L. N. nepateikė tiesioginių įrodymų, kad ji iš asmeninių lėšų mokėjo už konkrečias namo ir statinių statybas, organizavo ir vykdė statybas. Priešingai, kaip yra nustatyta, gyvenamojo namo statybai žemės sklypas buvo suformuotas ir skirtas dar 1991 m. gruodžio 5 d. būtent pareiškėjui V. N., kurio kaip statytojo vardu buvo išduotas 2003 m. spalio 30 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, V. N. vardu suformuota Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla.

27. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Šioje byloje vertinant esančius įrodymus teismas atsižvelgia į objektyvias aplinkybes, kad tai, jog pareiškėja dirbo pareigūne ir teigė gavusi lėšas namo statybai iš savo tėvų savaime niekaip nepatvirtina, kad ji iš asmeninių lėšų statė gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Šie pareiškėjos teiginiai nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

28. Apeliacinės instancijos teismas įvertina byloje pateiktus įrodymus apie pareiškėjo V. N. gautas pajamas (darbo užmokestį) dirbant (duomenys neskelbtini), kur jis dirbo nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2003 m. spalio 1 d., t. y. būtent tą laikotarpį kol buvo statomas ginčo namas su priklausiniais, o taip pat tai, kad jau nuo 2002 m. sausio mėn. vykdė veiklą V. N. personalinė įmonė ir gavo pajamas (4 t. b. l. 146-147). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo gyvenamąjį namą būnant santuokoje ir vedant bendrą ūkį pareiškėjai statė apie dešimt metų (1993 m. – 2003 m.), nuosavybės teises įregistravo V. N. vardu, todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, šio nekilnojamojo turto įstatyminis teisinis rėžimas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1, 2 dalys). Šių įrodymų vertinimo ir teismo vidinio įsitikinimo nepaneigia pareiškėjos įrodymais nepagrįsti teiginiai, kad viskas buvo daroma iš pareiškėjos ir jos tėvų lėšų, o pareiškėjas pinigų duodavo tik vaikams. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjos teiginiai neatitinka objektyvių aplinkybių visumos, nes, kaip minėta, statybos buvo vykdomos ir nekilnojamasis turtas registruotas pareiškėjo V. N. vardu, tuo tarpu įrodymais nepagrįsti pareiškėjos mažai tikėtini teiginiai, kad pareiškėjams vykdant statybas santuokos metu gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, vyras finansiškai būtų prisidėjęs tik vaikams duodamas pinigų, juo labiau, kad visą statybos laikotarpį gavo pajamas iš valstybės tarnybos ir vykdė verslą, kurio pasėkoje atsirado skola suinteresuotam asmeniui UAB „Luminor Lizingas“.

29. Apeliacinės instancijos teismo vidinį įsitikinimą, kad ginčo turtas buvo įsigytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė sustiprina ir tos aplinkybės, kad pati pareiškėjų santuokos nutraukimo byla buvo iškelta tik vykstant pareiškėjo V. N. personalinės įmonės bankroto procedūrai. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016, pareiškėjų santuoką nutraukė ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas santuokoje asmeninės nuosavybės teisėmis įsigijo V. N. personalinę įmonę, įsiskolinimus, prievoles kreditoriams, susijusiems su personaline įmone, taip pat įsiskolinimą kreditoriui A. Z., taip visiškai apsaugant pareiškėjų L. N. ir V. N. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įgytą turto dalį nuo galimo išieškojimo už personalinės įmonės skolas (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, viso gyvenamojo būsto priskyrimas sutuoktinei L. N. ir jo pašalinimas iš dalintino turto masės, sutuoktiniui V. N. negaunant jokios už tai kompensacijos, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei pažeidžia V. N. kreditorių interesus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

30. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas ginčo turtą asmenine pareiškėjos nuosavybe nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad pagal 2016 m. birželio 9 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių pareiškėjui V. N. po santuokos nutraukimo atiteko visi žemės sklypai. Tai, kad pareiškėjui padalijus bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turtą atiteko žemės sklypai turi reikšmės sprendžiant sutuoktiniams priskirtino bendro turto tinkamo dalių nustatymo klausimą, bet ne sprendžiant turto pripažinimo asmeninė pareiškėjos nuosavybe klausimą. Teismas, spręsdamas, ar pareiškėjų sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių nepažeidžia kreditorių teisių, turėjo tinkamai nustatyti viso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto masę, į jį įtraukiant tiek ginčo gyvenamąjį namą, kitus statinius ir butą, tiek žemės sklypus, įvertinti viso šio dalijamo turto vertę pagal rinkos kainas, kurios galiojo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.118 straipsnio 1 dalis, 3.119 straipsnis).

31. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių paaiškinimus ir kitus įrodymus, pripažindamas ginčo turtą pareiškėjos asmenine nuosavybe, neatsižvelgė į šios nutarties 31-34 pastraipose nurodytų aplinkybių visumą, netinkamai įvertino įrodymų įrodomąją reikšmę, ir tuo padarė procesinės teisės pažeidimus (CPK 185 straipsnis).

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio rėžimo normas, įtvirtinančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis), asmeninės nuosavybės teisėmis pripažintiną sutuoktinio turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), vertinant įrodymus padarė procesinės teisės pažeidimus (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai ir netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes šių pažeidimų apimties ir turinio negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atnaujintos civilinės bylos dalį iš naujo, turi įvertinti visą dalintino bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausančią turto masę ir jo vertę bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), laikytis teisinės prezumpcijos, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.116 straipsnis, 3.117 straipsnio 1 dalis), spręsti, ar turtas proporcingai pasidalinamas (kiek, kuriam, kokio turto turėtų tekti), ar nėra pažeidžiami kurio nors sutuoktinio, kreditorių interesai ir kaip turėtų būti padalintas ginčo turtas, dėl kurio padalijimo yra atnaujintas civilinis procesas. Pažymėtina, kad teismas turi padalinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą taip, kad tai nepažeistų pareiškėjo V. N. kreditoriaus suinteresuoto asmens UAB „Luminor Lizingas“ teisių ir teisėtų interesų.

34. Atsižvelgiant į šias teisines išvadas Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis naikintina ir civilinės bylos dalis, kurioje atnaujintas civilinis procesas dėl dalies turto padalijimo perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

35. Apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinęs nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui bylinėjimosi išlaidos nepaskirsto, nes tai atliks pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasEdvardas PaliokasMindaugas Šimonis