Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens bankrutavusios V. N. personalinės įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas ir restruktūrizavimas“, apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-535-925/2016 pagal pareiškėjų L. N. ir V. N. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjai L. N. ir V. N. prašė nutraukti tarp jų sudarytą santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pareiškėja L. N. nurodė, kad nekilnojamasis turtas, kurį ji pagal šalių sudarytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį prašė priskirti prie jos asmeninės nuosavybės teise įgyto turto, buvo įgytas, įrengtas išimtinai jos asmeninėmis lėšomis, gautomis pardavus jos iš tėvų paveldėtą ir tėvų dovanotą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Nors sklypas, ant kurio stovi pareiškėjos prašomas priskirti asmeninėn nuosavybėn namas, buvo suteiktas pareiškėjo V. N. vardu, tačiau šiai dienai sklypo nuosavybė nėra sutvarkyta, sklypas šiuo metu priklauso valstybei. Pareiškėja sutuoktinio personalinės įmonės veikloje niekada nedalyvavo ir sutuoktinio vykdoma individualia veikla nesidomėjo, ji visą laiką dirbo valstybinėje įstaigoje. Visos V. N. personalinės įmonės skolos atsirado šalims jau negyvenant santuokinio gyvenimo. Suinteresuotas asmuo bankrutavusi V. N. personalinė įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“, nesutiko su pareiškėjų pateikta patikslinta 2016 m. birželio 9 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, nurodė, kad sutartis pažeidžia bankrutavusios V. N. personalinės įmonės kreditorių interesus. Suinteresuoto asmens nuomone, sutartimi nėra pasiektas balansas tarp L. N. ir V. N. tenkančios turto dalies, nes L. N. tenkanti turto dalis yra didesnė nei V. N. tenkanti turto dalis. Suinteresuotą asmenį tenkintų tokios sutarties sąlygos, pagal kurias L. N. įsipareigotų išmokėti V. N. 10 000 eurų kompensaciją. Būtent V. N. buvo išskirtas sklypas gyvenamojo namo statybai ir jis buvo statytojas, todėl nėra tikslinga pripažinti gyvenamąjį namą L. N. asmenine nuosavybe.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. pareiškėjų prašymą tenkino, santuoką tarp V. N. ir L. N. nutraukė abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Teismas patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią pareiškėjai L. N. atiteko santuokoje asmeninės nuosavybės teise įgytas nekilnojamasis turtus: butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Kaišiadorių r. sav. (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė – 540 Eur; gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (31 000 Eur vertės), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2 500 Eur vertės), pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (203 Eur vertės), pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (203 Eur vertės), kiti statiniai (šulinys, kanalizacijos šulinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (203 Eur vertės), esantys Kaišiadorių r. sav. (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė – 129 313 Eur. Pareiškėjui V. N. atiteko santuokoje asmeninės nuosavybės teisėmis įsigytas turtas: V. N. personalinė įmonė, į. k. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini); įsiskolinimai, prievolės kreditoriams, susijusiems su personaline įmone; V. N. personalinei įmonei priklausantis ratinis traktorius MTZ, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (500,00 Eur vertės); 1 500 Eur asmeninis įsipareigojimas kreditoriui A. Z.. Santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įgytas turtas atiteko pareiškėjui V. N.. Piniginės kompensacijos L. N. iš V. N. už jam tenkantį didesnės vertės santuokoje įsigytą turtą nereikalavo.Teismas nustatė, kad butą, esantį Kaišiadorių r. sav. (duomenys neskelbtini), kurio bendra turto vertė 540 Eur, ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį Kaišiadorių r. sav. (duomenys neskelbtini), bendra turto vertė – 129 313 Eur, pareiškėja L. N. įsigijo iš savo asmeninių lėšų, pardavusi jai tėvų dovanotą ir po tėvų mirties paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą nurodytą nekilnojamąjį turtą priskirti pareiškėjų bendrajai jungtinei nuosavybei. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog sklypas, ant kurio stovi gyvenamasis namas, buvo suteiktas pareiškėjo V. N. vardu, nesudaro pagrindo priskirti nurodytą turtą pareiškėjų bendrajai jungtinei nuosavybei, atsižvelgus į tai, kad minėtas žemės sklypas pagal šalių paaiškinimus pareiškėjams nuosavybės teise šiai dienai nepriklauso ir tarp šalių nedalinamas, nes iki šiol yra valstybės nuosavybė. Teismas nustatė, kad po santuokos nutraukimo V. N. asmeninės nuosavybės teise atitenka visas santuokos metu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įgytas nekilnojamasis turtas (žemės sklypai) – 36 061,42 Eur vertės, pareiškėja L. N. už V. N. po santuokos nutraukimo tenkančią didesnę turto dalį kompensacijos nereikalauja. Esant tokioms sutarties sąlygoms, teismas sprendė, kad nėra pažeidžiami sutuoktinių, suinteresuoto asmens interesai ir CK 3.117, 3.118, 3.123 straipsnių nuostatos.Suinteresuotas asmuo byloje neįrodinėjo aplinkybės, kad V. N. personalinė įmonė laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja L. N. sutuoktinio personalinės įmonės veikloje jokia forma niekada nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti, kadangi visada dirbo valstybinėje įstaigoje pilnu etatu, todėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygos, numatančios, kad V. N. personalinę įmonę įgijo asmenine nuosavybe nepažeidžia šalių, trečiųjų asmenų ar viešojo intereso.Teismas, įvertinęs pareiškėjos, pareiškėjų atstovų paaiškinimus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad šalių 2016 m. birželio 9 d. sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių įtvirtintos sąlygos dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir dėl atskiro turto priskyrimo prie pareiškėjų asmenine nuosavybe įgyto turto nepažeidžia nei pareiškėjų teisių bei teisėtų interesų, nei viešo intereso, todėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas, susijusias su šalių turto padalijimo tvarka, patvirtino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo bankrutavusios V. N. personalinės įmonės bankroto administratorius UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą dėl V. N. ir L. N. santuokos nutraukimo dalyje dėl turto ir prievolių padalijimo panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai L. N. asmeninės nuosavybės teise pripažintas butas ir gyvenamasis namas buvo įsigyti iš jos asmeninių lėšų pardavus jai dovanotą ir po tėvų mirties paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai dovanotas turtas buvo parduotas 1997-10-14 už 22 000,00 Lt, todėl šios lėšos pripažįstamos jos asmenine nuosavybe. Pareiškėja L. N. yra pateikusi Lietuvos taupomojo banko išduotos taupomųjų knygelių kopijas, kurios patvirtina, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1997-05-09 iki 2001-10-29 d. disponavo gana nemažomis piniginių lėšų sumomis. Tačiau iš šių sumų tik 22 000,00 Lt, kurie buvo gauti pardavus dovanotą turtą, laikytini pareiškėjos L. N. asmeniniu turtu, nes nėra pateikta įrodymų, jog likusios piniginės lėšos yra ne bendros šeimos lėšos, o asmeninės L. N. įgytos lėšos. Bendromis šeimos lėšomis laikoma visa likusi L. N. pajamų dalis nuo 22 000,00 Lt, kadangi santuoka su pareiškėju V. N. buvo sudaryta 1988-10-15. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pajamos iš parduoto paveldėto turto buvo investuotos į gyvenamojo namo, esančio Kaišiadorių r. sav., (duomenys neskelbtini), statybą. Gyv. namas su priklausiniais pradėtas statyti 1993 m., o buvo užbaigtas 2003 m. Pareiškėja L. N. 1997-04-30 paveldėtą turtą realizavo tik 2007-05-02. Šios aplinkybės patvirtina, kad asmeninių piniginių lėšų, gautų pardavus paveldėtą turtą, pareiškėja L. N. neinvestavo į namo statybą, kadangi jis jau buvo užbaigtas 2003 m. Užbaigus 2003 m. namo su priklausiniais statybą, jo vertė sudarė viso 45 274,00 Lt. Pareiškėja L. N. į bylą pateikė įrodymus, jog tik 22 000,00 Lt yra jos asmeninė nuosavybė. Nustačius, jog iš visų lėšų, buvusių pareiškėjos L. N. taupomojoje knygelėje, tik 22 000,00 Lt buvo asmeninės lėšos investuotos į 45 274,00 Lt vertės gyvenamojo namo su priklausiniais statybą ir buto pirkimą, teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis turtas priklauso išimtinai pareiškėjai L. N., nes buvo įgyti už jos asmenines lėšas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. N. personalinė įmonė yra išimtinai tik pareiškėjo V. N. turtas. Pareiškėja L. N. santuoką su V. N. sudarė (duomenys neskelbtini), o V. N. personalinė įmonė buvo įkurtą 1996-10-10, t. y. sukurta jau pareiškėjams sudarius santuoką. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja L. N. savo asmeninių lėšų į namo su priklausiniais, kurio vertė 45 274,00 Lt, statybą ir buto įsigijimą investavo tik 22 000,00 Lt, darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog likusi suma namo statybai ir buto pirkimui buvo skirta iš V. N. lėšų, kurių šaltinis buvo V. N. personalinė įmonė. Kadangi pareiškėjų turtas nėra atskirtas, o V. N. personalinė įmonė įkurta santuokoje, be to, L. N. yra laidavusi už įmonę, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad V. N. personalinė įmonė yra išimtinai tik pareiškėjo V. N. turtas. Turto padalijimas pažeidžia pareiškėjų kreditorių interesus, nes turto vertė nustatyta vadovaujantis VĮ Registrų centro atliktu masiniu įvertinimu. Apeliantas mano, kad reali turto vertė turėtų būti nustatyta atlikus individualų turto įvertinimą. Masinis įvertinimas neatspindi realios turto rinkos kainos šios bylos nagrinėjimo metu, todėl turtas tarp pareiškėjų nelaikytinas padalintu lygiai ir teisėtai. Atsiliepimuose į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėjai V. N. ir L. N. prašo suinteresuoto asmens bankrutavusios V. N. personalinės įmonės bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą. Atsiliepimai į apeliacinį skundą grindžiami sekančiais argumentais: Apeliantas, nagrinėjant pareiškėjų santuokos nutraukimo bylą, 2015 m. balandžio 10 d. sutiko, kad teismas padalintų turtą pagal pareiškėjų prašymą, kurio sąlygos iš esmės buvo analogiškos toms, kuriomis yra sudaryta skundžiamu sprendimu patvirtinta 2016 m. birželio 9 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Vėliau apeliantas poziciją pakeitė ir tai atlikdamas siekia pasipelnyti iš pareiškėjos L. N..Pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino byloje pateiktus įrodymus. Teismas pagrįstai nustatė, kad gyvenamasis namas 1993 m. buvo pradėtas statyti L. N. tėvų dovanotomis lėšomis, kurių pakako statybos pradžiai. Pareiškėjas V. N. šią aplinkybę pripažįsta ir dėl jos tarp pareiškėjų ginčo nėra. L. N. 1989-05-31 iš savo mamos dovanų gavo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). L. N. 1997-04-30 paveldėjo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r. L. N. 1997-10-14 pardavė dovanų gautą gyvenamąjį namą su priklausiniais už 22 000 Lt. Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, jog pareiškėja jai nuosavybės teise priklausantį turtą realizavo po 2003 metų. 18 000 Lt buvo panaudoti gyvenamojo namo statybai, likę - 4 000 Lt buto pirkimui. 2007-05-05 L. N. pardavė už 25 000 Lt jai priklausiusį žemės sklypą. Gautos piniginės lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo įrengimui. Gyvenamojo namo baigtumas 2003 metais buvo įregistruotas pilnai neatlikus gyvenamojo namo įrengimo darbų ir kitų darbų, kuriuos nebuvo būtina atlikti norint įregistruoti 100 proc. statinių baigtumą. Aplinkybė, jog 2003 m. gyvenamasis namas buvo įvertintas 45 274 Lt suma, visiškai nereiškia, kad būtent tokia suma tuo metu buvo investuota į statybą. Apeliantas niekuomet neįrodinėjo aplinkybės, kad V. N. personalinė įmonė neva laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Šiuos argumentus apeliantas išdėstė tik apeliaciniame skunde. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas. Individuali įmonė šeimos verslu negali būti pripažinta, jei verslui nenaudojamas bendras abiejų sutuoktinių fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai nedalyvauja įmonės veikloje. V. N. personalinė įmonė niekuomet nebuvo šeimos verslas, įmonės veikloje išimtinai dalyvavo tik V. N.. L. N. ne tik kad jokia forma nedalyvavo įmonės veikloje, tačiau faktiškai net nežinojo apie tikslų įmonės veiklos pobūdį, rezultatus ir pan. L. N. visą laiką dirbo (duomenys neskelbtini). V. N. personalinėje įmonėje L. N. niekuomet nėra dirbusi ir nėra užėmusi jokių pareigų. Visos V. N. individualios įmonės uždirbtos pajamos buvo skirtos būtent įmonės veiklai plėtoti, o ne šeimos reikmėms tenkinti. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi bylos nagrinėjimo metu aktualiais VĮ Registrų centras Nekilnojamojo registro duomenimis. Nesant atlikto nekilnojamojo turto vertinimo, teismas turėjo pagrindą vadovautis VĮ Registrų centro informacija. Dalijant sutuoktinių turtą, rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, bei bet kuriais kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti, jog VĮ Registrų centras Nekilnojamojo registro duomenys neatitinka nekilnojamojo turto rinkos kainos. Kadangi visas bendras turtas atiteko V. N. ir iš jo gali būti tenkinami kreditorių interesai, bendro turto rinkos vertinimo atlikimas byloje nebuvo tikslingas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl turto priskyrimo asmeninėn nuosavybėn ir turto vertės nustatymo

Apeliantas bankrutavusios V. N. personalinės įmonės bankroto administratorius UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl turto padalijimo tarp pareiškėjų bendru sutarimu, prašo bylą dalyje dėl turto padalijimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teikdamas, kad teismas nepagrįstai turtą – gyvenamąjį namą, nurodytą nutarties 8 punkte, priskyrė pareiškėjos L. N. asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendžia, kad apelianto argumentai yra nepagrįsti. Teismo vertinimu, šalių 2016 m. birželio 9 d. sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių įtvirtintos sąlygos dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir dėl atskiro turto priskyrimo prie pareiškėjų asmenine nuosavybe įgyto turto nepažeidžia nei pareiškėjų teisių bei teisėtų interesų, nei bankrutavusios V. N. personalinės įmonės kreditorių interesų.Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja L. N. nutarties 8 punkte nurodytą turtą įsigijo iš savo asmeninių lėšų, pardavusi jai tėvų dovanotą ir po tėvų mirties paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Nustatyta, kad L. N. 1989-05-31 iš savo mamos dovanų gavo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). L. N. 1997-04-30 paveldėjo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r. L. N. 1997-10-14 pardavė dovanų gautą gyvenamąjį namą su priklausiniais už 22 000 Lt. Kaip rodo bylos duomenys, kad gyvenamojo namo statyba pradėta 1993 m., baigtumas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2003 m. Aplinkybė, jog 2003 m. gyvenamasis namas buvo įvertintas 45 274 Lt suma, nepagrindžia, kad būtent tokia suma tuo metu buvo investuota į statybą. Nekilnojamojo turto kainos rinkoje keičiasi, todėl to paties turto kaina po kelerių metų rinkoje gali žymiai pakisti. Taigi, įvertinus aplinkybę, kad namo statyba vyko apie 10 metų, nėra pagrindo išvadai, kad tik 22 000,00 Lt buvo asmeninės lėšos investuotos į 45 274,00 Lt vertės gyvenamojo namo su priklausiniais statybą ir buto pirkimą. Nors apeliantas nurodo, kad labiau tikėtina, jog likusi suma namo statybai ir buto pirkimui buvo skirta iš V. N. lėšų, kurių šaltinis buvo V. N. personalinė įmonė, šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Pažymėtina, kad ginčo tarp šalių dėl nutarties 8 punkte nurodyto turto priskyrimo pareiškėjos L. N. asmeninėn nuosavybėn nėra. Svarbi ir kita byloje nustatyta aplinkybė, jog kitas turtas, įgytas šalių bendrąja jungtine nuosavybės teise, po santuokos nutraukimo atiteko pareiškėjui V. N., kas reiškia, kad pareiškėja L. N. atsisakė savo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad turto padalijimas pažeidžia pareiškėjų kreditorių interesus, kadangi turto vertė nustatyta vadovaujantis VĮ Registrų centro atliktu masiniu įvertinimu. Dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė. Turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti, jog VĮ Registrų centras duomenys neatitinka nekilnojamojo turto rinkos kainos. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjai, susitardami dėl padalijamo turto vertės, rėmėsi VĮ Registrų centro įvertinimu, ginčo dėl turto vertės nekilo, todėl individualus turto įvertinimo atlikimas byloje nebuvo tikslingas. Be to, dalijant turtą santuokos nutraukimo bylose, teismas nėra aktyvus. Šios kategorijos bylos nagrinėjamos remiantis rungimosi principu, todėl visus įrodymus, tame tarpe ir duomenis apie turto vertę teikia bylos šalys.

Dėl personalinės įmonės pripažinimo pareiškėjo V. N. asmenine nuosavybe

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. N. personalinė įmonė yra išimtinai tik pareiškėjo V. N. turtas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė išlieka subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog V. N. personalinė įmonė buvo šeimos verslas. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. N. visą laiką dirbo (duomenys neskelbtini). V. N. personalinėje įmonėje L. N. niekuomet nėra dirbusi ir nėra užėmusi jokių pareigų. Suinteresuotas asmuo neįrodinėjo aplinkybės, kad L. N. jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. N. personalinė įmonė yra išimtinai tik pareiškėjo V. N. turtas.Apibendrinant išdėstytą argumentaciją apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, apelianto apeliacinio skundo argumentai teismo padarytų išvadų nepaneigia, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.