Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi su skundu į teismą prašydama priteisti UAB „I“ iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 20 000 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija UAB „I“ 2014-06-05 išdavė Leidimą statyti naują(us)/rekonstruoti statinį(ius)/atnaujinti (modernizuoti pastatą (us) Nr. LNS-01-140605-00545. Šiuo leidimu pareiškėjai sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) buvo leista statyti 2 vienbučius gyvenamuosius pastatus ir 1 pagalbinio ūkio pastatą, pagal UAB „A“ 2014 m. parengtą statybos projektą Nr. 01/14. Minėtame sklype pareiškėja pastatė 2 vienbučius gyvenamuosius pastatus ir 1 ūkinės paskirties statinį. LR statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ 2017-01-10 patvirtinta ir užregistruota deklaracija apie statybos užbaigimą. Pareiškėja 2017-02-10 gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko pavaduotojo 2017 m. vasario mėn. Potvarkį Nr. P1 Dėl 2017-01-10 deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. ACCR-100-170110-00031 patvirtinimo ir įregistravimo panaikinimo. Taip pat informavo, kad Inspekcija 2016-11-17 ieškiniu dėl SLD panaikinimo kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Teismas 2017-06-09 sprendimu (c.b. Nr. e2-2999-466/2017) ieškinį patenkino visoje apimtyje. Vilniaus apygardos teismas 2018-08-14 nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apylinkės teismo 2017-06-09 sprendimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2019-03-19 Nutartimi (e3K-3-94-969/2019) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018-08-14 nutartį ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos teismas 2019-05-07 nutartimi (c.b. Nr. e2A-1613-590/2019) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-06-09 sprendimą (c.b. Nr. e2-2999-466/2017) panaikino ir perdavė bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Šios civilinės bylos užvedimo aspektu svarbi viena techninė/logistinė aplinkybė. Pirminiame ieškinio pareiškime buvo neteisingai nurodytas UAB „I“ adresas. Dėl šios aplinkybės UAB „I“ apie bylos užvedimą ir Statybos inspekcijos ieškinį gavo tik 2017-01-16. Iki šios datos apie Inspekcijos inicijuotą bylą pareiškėja neturėjo jokios informacijos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-10-05 sprendimu (c.b. Nr. e2-719-861/2020) Inspekcijos ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2021-01-19 nutartimi (c.b. Nr. e2A-254-803/2021) paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-05 sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-05 sprendimas įsiteisėjo 2021-01-19. Iki šito momento buvo ginčytina situacija ir nebuvo aišku kuri teisinio santykio šalis teisi, o kuri ne. Pažymėjo, kad pareiškėja turėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014-06-05 išduotą statybos leidimą Nr. LNS-01-140605-00545, kurio pagrindu 0,0864 ha ploto žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), gali statyti du vienbučius blokuotus gyvenamuosius namus ir jiems tarnaujantį pagalbinį ūkio pastatą. Vertinant šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėja jau buvo pradėjusi statyti statinius, UAB „I“ (Pardavėjas) 2016-12-23 su A. S. (Pirkėjas) sudarė Statomo gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Preliminariąja sutartimi pareiškėjas (Pardavėjas) įsipareigojo ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo statinio įregistravimo RC (2017-1031), t. y. ne vėliau kaip 2017-12-31 sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal minėtos sutarties sąlygas, pirkėjas sumokėjo 25 000 Eur pradinę įmoką, kuri turėjo būti įskaityta į bendrą mokėtiną sumą pasirašant pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Minėtoje sutartyje buvo nurodyta sąlyga, jeigu pardavėjas neįvykdo savo įsipareigojimų, nustatytų šios sutarties 1 punkte, jis, pirkėjo reikalavimu privalo grąžinti avansu sumokėtą sumą ir sumokėti pirkėjui 25 000 Eur baudą. Inspekcija sistemoje „Infostatyba” 2017-01-10 patvirtino pareiškėjos pateiktą deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. ACCR-100-170110-00031 (toliau – Deklaracija). Apie Deklaracijos panaikinimą pareiškėjai buvo pranešta 2017-02-07 raštu. Pareiškėja, suprasdama, kad dėl atsakovės veiksmų negalės nustatytu terminu (iki 2017-12-31) sudaryti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, 2017-10-15 raštu kreipėsi į Pirkėją ir paprašė nekilnojamojo daikto užbaigimo registracijos terminą pratęsti iki 2018-10-31. Pirkėjas informavo pareiškėją, kad jis savo Pirkėjo teises, kylančias iš 2016-12-23 gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato preliminarios sutarties perleido UAB „S“. Nuo 2018-05-03 pareiškėjos kreditoriumi pagal 2016-12-23 preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį tapo UAB „S“. UAB „S“ 2018-11-02 pateikė Pretenziją dėl 2016-12-23 preliminarios sutarties netinkamo vykdymo ir pareiškė, kad nutraukia šią sutartį, kadangi pareiškėjas, nevykdo savo įsipareigojimų ir pareikalavo grąžinti avanso sumą 25 000 Eur ir sumokėti nustatytą baudą 25 000 Eur. Pareiškėja išdėstė aplinkybes dėl kurių negali įvykdyti savo įsipareigojimų pagal 2016-12-23 preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį ir 2018-12-21 pasiekė susitarimą, kad kreditorius mažina baudos sumą iki 20 000 Eur ir pareiškėja įsipareigojo baudą sumokėti iki 2019-04-01. Pareiškėja 2019-03-20 UAB „S“ grąžino 25 000 Eur avanso sumą ir sumokėjo 20 000 Eur baudą. Inspekcija neturėjo jokių pretenzijų nei dėl detalaus plano sprendinių, nei dėl statinio techninio projekto ir vykdydama statybos proceso kontrolę nepareiškė pastabų pareiškėjai. Inspekcija 2017-01-10 pareiškėjai išdavė Deklaraciją apie statybos užbaigimą, t. y. patvirtino, kad pastatas pastatytas nepažeidžiant statybos procesą reguliuojančių normų, vėliau šį savo administracinį aktą panaikino. Šiuo aspektu svarbu tai, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas. Tam, kad viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti ar jis realiai buvo pažeistas, t.y. būtina įvertinti žalos viešajam interesui pobūdį ir mastą. Be to, sprendžiant ar yra pagrindas tenkinti reikalavimą, susijusį su viešojo intereso pažeidimu, turi būti įvertinta ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pat aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip tada, kai buvo pažeistas (LVAT 2013-12-23 Nutartis adm.b. Nr. A143-2834/2013). Inspekcija šią savo funkciją atliko netinkamai/aplaidžiai, nežiūrint to, kad subjektų, kurių atžvilgiu ji turi įgalinimus, inspekcija yra traktuotina veikianti kaip savo srities profesionalas. Kreipiantis į teismą Inspekcija neįsitikino reikalavimų pagrįstumu ir neįvertino, kokią įtaką tokia byla gali turėti kitiems asmenims, todėl pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.; 6.263 str. 1 d.). Inspekcija pateikė teismui nepagrįstą ieškinį. Inspekcija turėjo/privalėjo savo poziciją revizuoti, kai LAT 2019-03-19 nutartimi (e3K-3-94-969/2019) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018-08-14 nutartį ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo (apeliacine tvarka), o apeliacinė instancija bylą grąžino pirmai instancijai. Vietoje to, kad Inspekcija peržiūrėtų savo poziciją, ji dar labiau suaktyvino savo neteisėtus/neprofesionalius veiksmus eskaluodama teisminį ginčą. Todėl darytina išvada, kad Inspekcija elgėsi neatidžiai, nerūpestingai ir netinkamai, kaip turėjo elgtis valstybės tarnautojas tokioje situacijoje. Inspekcijos kaltė pasireiškė tuo, jog šio subjekto darbuotojai nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina ir ieškinys teismui pateiktas neįsitikinus jo pagrįstumu faktinėmis aplinkybėmis. Kaip vėlia nustatė teismai, tokio ieškinio pareiškimui nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, Inspekcijos tarnautojai, pareikšdami ieškinį, veikė ignoruojant bet kokius atidumo, profesionalumo reikalavimus. Ieškinys teismui pateiktas neegzistuojant viešajam interesui, kurį reikėtų ginti, nesant teritorijų planavimo ir statybų proceso teisės normų pažeidimo, rėmėsi subjektyviu, tačiau klaidingu ginčo teisinį santykį reguliuojančių normų traktavimu. Institucijos teisinis statusas suponuoja, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją faktinę padėtį, ypač valstybinės institucijos pareigūnas, kuriam automatiškai taikomi didesni reikalavimai, nagrinėjamoje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų. Todėl darytina išvada, kad šioje byloje institucijos kaltė egzistuoja. Nagrinėjamu atveju yra netiesioginis atsakovės pareigūnų veiksmais ieškiniu teismui pateikimo ir bylinėjimosi, neturėjusių tiesioginio neigiamo turtinio poveikio, bet sudariusių sąlygas žalai atsirasti, ir pareiškėjo patirtų nuostolių priežastinis ryšys. Jeigu Inspekcija nebūtų atlikusi minėtų veiksmų, pareiškėja būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimus pagal 2016-12-23 preliminariąja sutartį ir nebūtų kilusi prievolė sumokėti baudą už šios sutarties neįvykdymą. Neteisėti valstybinių institucijų veiksmai baudos atžvilgiu nėra force majeure aplinkybės.