- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-182-876/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22768-2024-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Petraškienė, Judita Sungailaitė, Vaidas Vasiliauskas
- Nuteistasis
- D. D.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos, Kauno teritorinei ligonių kasai
- Nukentėjusysis
- E. A.
- Advokatai
- Bronius Varsackis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžiu, patikslintu 2022 m. birželio 6 d. nutartimi, paskirtos ir neatliktos 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis - 4 (keturi) mėnesiai šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. birželio 15 d. iki 2024 m. birželio 17 d.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio faktinio pradėjimo vykdyti dienos.
Kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir priteisti iš D. D. civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai 120,89 Eur turtinei žalai dėl nukentėjusiosios E. A. gydymo išlaidų atlyginimo, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos PSDF biudžetui padarytos žalos sąskaitą (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. D. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2024 m. birželio 15 d. apie 21.00 val., viešoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), prie namo pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, be jokios priežasties vartojo grasinančius, necenzūrinius žodžius nukentėjusiųjų E. A. ir U. C. atžvilgiu, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną apie 21.50 val., prie namo (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, be jokios priežasties vartodamas grasinančius, necenzūrinius žodžius E. A. atžvilgiu, įžūliu elgesiu stūmė, rankomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius E. A. į galvos, veido sritis, rankas bei spyrė ne mažiau vieną smūgį E. A. į kojas, tuo sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nukentėjusiajai E. A. kraujosruvas veide ir kraujosruvas kairio žasto srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, demonstravo nepagargą aplinkai ir aplinkiniams bei E. A. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje konstatavo, jog nors D. D. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos pagrindė objektyvūs baudžiamojoje byloje esantys duomenys – vaizdo įrašai ir jų apžiūros protokolai, teismo medicinos specialisto išvada. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam vadovavosi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą (BK 11 straipsnis), į jos pavojingumo visuomenei laipsnį, į nusikalstamos veikos pasekmes, į kaltinamojo asmenybę, amžių, šeiminę padėtį bei kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Įvertinta tai, jog D. D. padarė tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnis), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatytos – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat atsižvelgta į tai, jog D. D. anksčiau teistas už įvairaus pobūdžio nusikaltimų, tarp jų ir smurtinių nusikaltimų prieš asmenį padarymą, teistumas neišnykęs. Naują tyčinį nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Baustas administracine tvarka, nedirba. Nusikaltimu padarytos žalos neatlyginęs. Marijampolės apylinkės teismas sprendė, kad šios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis nesistengė gyventi laikydamasis įstatymų, probacijos taikymas jam nebuvo veiksmingas užkertant kelią naujų nusikaltimų padarymui. Teismas, individualizavęs D. D. asmenybę ir veikos pavojingumą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes sprendė, kad kaltinamajam skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, kadangi sunkių pasekmių veika nesukėlė, mažesnė už vidurkį. Įvertinus kaltinamojo asmenybę nėra pagrindo spręsti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nusikalstama veika padaryta neatlikus Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl nuosprendžiai subendrinti BK 64 straipsnio tvarka. Atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, skirtingą padarytų veikų pobūdį, taikytas dalinis bausmių sudėjimas, prie griežtesnės Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies (10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo), pridedant daugiau negu pusę šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės (BK 64 straipsnio 3 dalis).
II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir jam paskirtos bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti.
3.1. Apeliantas nurodo, jog priešingai nei pirmosios instancijos teismas konstatavo skundžiamame nuosprendyje, jis iš esmės savo kaltę pripažino. Nuteistasis teigia, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant Marijampolės apylinkės teisme jis kaltę pripažino dalinai, tačiau aiškindamas įvykio situaciją iš esmės davė parodymus, analogiškus nukentėjusiųjų parodymams, t. y. nebuvo ginčo dėl įvykio vietos, laiko bei atliktų veiksmų.
3.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat pabrėžia, jog nors anksčiau jis teistas, tačiau šiuo metu jo atžvilgiu nėra pradėta jokių ikiteisminių tyrimų. Šiuo metu D. D. ieško darbo, yra registruotas Užimtumo tarnyboje.
3.3. Skunde apygardos teismui nuteistasis D. D. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje į bausmę turėjo žiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Marijampolės apylinkės teismas neatkreipė dėmesio ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015).
3.4. Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kaip vieną iš motyvų skirti jam griežčiausią laisvės atėmimo bausmę nurodė, jog apeliantas nedirba, nors byloje yra duomenys, kad jis yra registruotas Užimtumo tarnyboje kaip darbo ieškantis asmuo. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad D. D. neatlyginęs turtinės žalos. Šioje vietoje apeliantas pažymi, jog jis ieško darbo, kad gautų atlyginimą ir atsiskaitytų su civiliais ieškovais šioje byloje, tačiau kol kas darbo nėra, todėl ir negali atlyginti ieškinių. Toks pirmosios instancijos teismo motyvas neturi pagrindo. Apelianto įsitikinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, jo atžvilgiu gali būti taikomas BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų byloje negauta.
5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apelianto D. D. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018).
7. Iš nuteistojo D. D. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis apeliaciniame skunde kelia įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo bei paskirtos bausmės klausimus. Taigi, teisėjų kolegija pasisako tik šiais apeliaciniuose skunduose keliamais klausimais.
Dėl nuteistojo kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką
8. Kaip minėta šios nutarties 1 punkte, D. D. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2024 m. birželio 15 d. apie 21.00 val., viešoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), prie namo pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, be jokios priežasties vartojo grasinančius, necenzūrinius žodžius nukentėjusiųjų E. A. ir U. C. atžvilgiu, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną apie 21.50 val., prie namo (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, be jokios priežasties vartodamas grasinančius, necenzūrinius žodžius E. A. atžvilgiu, įžūliu elgesiu stūmė, rankomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius E. A. į galvos, veido sritis, rankas bei spyrė ne mažiau vieną smūgį E. A. į kojas, tuo sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nukentėjusiajai E. A. kraujosruvas veide ir kraujosruvas kairio žasto srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams bei E. A. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
9. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012, 2K-9-594/2023). Įžūlūs veiksmai pagal teismų praktiką gali reikšti ir svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą ar vandališkus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2010, 2K-52/2012, 2K-407/2013, 2K-445/2013, 2K-160-697/2019, 2K-19-511/2020, 2K-159-976/2021, 2K-239-697/2022, 2K-164-387/2022, 2K-239-697/2022, 2K-9-594/2023). Kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyvus požymis, vandališki veiksmai suprastini kaip svetimo turto daužymas, ardymas, padegimas ar kitoks niokojimas. BK 284 straipsnyje nurodyto nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).
10. Apeliaciniame nuteistojo D. D. skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, t. y. netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus (nukentėjusiosios E. A., liudytojos U. C. parodymus bei rašytinę bylos medžiagą), neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos (nuteistojo D. D. parodymų), dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skundžiamu Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu apeliantą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis D. D., savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
11. Kaip matyti iš apelianto skundo apygardos teismui, jis neginčija įvykio vietos, laiko bei atliktų veiksmų, tačiau teigia, jog nukentėjusioji pati provokavo jį, o jai nustatyti sužalojimai atsirado jai pačiai žalojant save, pats nuteistasis tik gynėsi prieš provokuojančius nukentėjusiosios veiksmus, nukreiptus jo atžvilgiu. D. D. viso proceso metu savo kaltės nepripažino. Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje teisingai konstatuota, jog šias nuteistojo nurodomas aplinkybes paneigia baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma.
12. Nukentėjusioji E. A. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 15 d., 2024 m. spalio 9 d., o taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2024 m. gruodžio 6 d. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes. Apklausiama nukentėjusioji parodė, jog 2024 m. birželio 15 d. kartu su liudytoja U. C. apie 21 val. einant pastebėjo link jų einantį vyrą, kuris dar būdamas gana toli agresyviai elgėsi, keikėsi, o minėtam vyrui priarėjus arčiau prie merginų, jis jas pradėjo keikti necenzūriniais žodžiais. Nukentėjusioji ir liudytoja išsigando, kadangi vyriškis atrodė agresyviai ir neprognozuojamai. Merginos vyrą matė pirmą kartą, joms pavyko pasišalinti nuo jo ir jos toliau ėjo link turgavietės, o vyriškis ėjo į kitą pusę – link miesto centro. Nukentėjusioji ir liudytoja ėjo į (duomenys neskelbtini) parką, pasivaikščiojo ir tuo pačiu keliu ėjo atgal link namų. Eidamos merginos pastebėjo anksčiau sutiktą vyriškį, kurį atpažino iš aprangos bei eisenos, ateinantį nuo (duomenys neskelbtini) gatvės. Minėtas vyras vėl pradėjo merginas keikti, jos išsigando, U. C. savo telefone surinko bendrojo pagalbos centro numerį ir kvietė pagalbą. Priartėjęs prie merginų vyras joms grasino, keikė, nukentėjusioji bandė nuo jo atsitraukti, atsistūmė, tačiau jis vėl priartėjęs merginai sudavė į galvos sritį ne mažiau trijų smūgių, po ko spyrė į kairę koją. Nukentėjusioji E. A. bandė pabėgti bei atsitraukti, tuo tarpu liudytoja U. C. telefonu bendravo su bendruoju pagalbos centru. Kai vyras išgirdo, kad merginos kviečiasi pagalbą, t. y. susisiekė su bendruoju pagalbos centru, jis pradėjo šalintis, tačiau merginos jį sekė. Taigi, priešingai nei deklaratyviai teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios parodymai, užfiksuoti pirmosios instancijos teisme, ir ikiteisminio tyrimo metu, yra analogiški esminėse aplinkybėse, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jais grindė nuteistojo kaltę.
13. Šios nutarties 12 punkte nurodytus nukentėjusiosios E. A. parodymus patvirtina ir kartu įvykio vietoje buvusios liudytojos U. C. parodymai, kurie, pažymėtina, proceso metu taip pat iš esmės buvo vienodi. Minėta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu apklausta 2024 m. birželio 15 d., 2024 m. liepos 11 d. bei pirmosios instancijos teisme 2024 m. gruodžio 6 d. U. C. nurodė, jog įvykio dieną su nukentėjusiąja E. A. du kartus skirtingose vietose sutiko nepažįstamą vyrą, kuris prie merginų priėjo keikdamas necenzūriniais žodžiais. Su minėtu vyru susidūrus antrą kartą (duomenys neskelbtini), jis merginas užpuolė bei taip pat keikė įvairiais žodžiais, o vėliau smurtavo prieš liudytojos draugę E. A., dėl ko liudytoja patyrė šoką ir kvietė policijos pareigūnus. Minėtas vyras U. C. nesudavė, tačiau bandė prieiti, bet nukentėjusioji jį nuo liudytojos atstūmė. Vertinant aptartus liudytojos parodymus, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad jos parodymais netikėti pagrindo nėra, kadangi liudytoja U. C. su nukentėjusiąja betarpiškai buvo įvykio vietoje, matė visas įvykio aplinkybes, o jų (nukentėjusiosios ir liudytojos) parodymai dėl kaltinime nurodytų aplinkybių iš esmės tapatūs. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamosios bylos medžiagoje esantis CD diskas, kuriame užfiksuotas liudytojos U. C. skambutis bendrajam pagalbos centrui, patvirtina liudytojos viso proceso metu nurodytas aplinkybes. Iš minėto garso įrašo girdėti, jog skambinanti mergina verkia, kviečia pagalbą, nurodo, jog kažkoks vyras smurtauja prieš jos draugę, o fone girdėti vyriškas pakeltas tonas bei keiksmažodžiai (1 t., b. l. 103).
14. Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog nukentėjusiajai E. A. klinikiniais duomenimis konstatuotos kraujosruvos veide, o taip pat kraujosruvos kairio žasto srityje buvo padarytos kontaktuojant su kietais bukais daiktais, galimai kaltinime nurodytu laiku – 2024 m. birželio 15 d., ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui; sužalojimai nepavojingi gyvybei. Nukentėjusiajai konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip keturiais poveikiais jai esant bet kurioje padėtyje. E. A. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant rankomis, tiek spiriant, tiek kontaktuojant su kitais kietų, bukų savybių turinčiais daiktais, nukentėjusioji sužalojimų padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 68). Ir nors apeliaciniame skunde, o taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme 2025 m. vasario 12 d. teismo posėdyje nuteistasis D. D. teigė, jog nukentėjusioji E. A. kraujosruvas ant rankų sau pasidarė pati, t. y. save žnaibydama, tačiau anksčiau aptarta specialisto išvada paneigia tokius apelianto argumentus. Šiame kontekste pažymėtina, jog baudžiamosios bylos medžiagoje esantis vaizdo įrašas pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 95) tik dar kartą paneigia nuteistojo D. D. apeliacinio skundo argumentus, o būtent: iš minėto vaizdo įrašo matyti, jog nuteistasis link ramiai gatve einančių merginų pribėga, geltonai apsirengusi mergina (nukentėjusioji E. A.) atsistumia nuo vyriškio (D. D.), o pastarasis prie jos stovi labai arti, panašu, jog vyksta pokalbis ir vyras, kiek galima spręsti iš vaizdo įrašo, merginai smūgiuoja ne vieną kartą stipriai užsimojęs. Taip pat iš apeliaciniam skundui nagrinėti baudžiamosios bylos medžiagoje esančio vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdas (1 t., b. l. 107), paneigia apelianto dėstomas aplinkybes dėl merginų veiksmų, o būtent: merginos išsigandusios, pasakoja tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir viso proceso metu, o taip pat nėra jokių nukentėjusiosios savęs žalojimo (rankų žnaibymo) veiksmų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog iš aptarto policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų matyti, jog nuteistasis elgiasi neadekvačiai, t. y. keikiasi necenzūriniais žodžiais, peikia pareigūnus bei elgiasi agresyviai.
15. Nors apeliaciniame skunde kvestionuojamas nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų patikimumas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, priešingai nei nukentėjusysis ir liudytojai. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti / paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip nuteistojo D. D. pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, jog apelianto nurodytą versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o nukentėjusioji E. A. ir liudytoja U. C. neturi jokio objektyvaus pagrindo apkalbėti nuteistąjį.
16. Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. D. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 284 straipsnį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte
17. Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad nuteistasis D. D. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Apeliantas nurodo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant Marijampolės apylinkės teisme jis kaltę pripažino dalinai, tačiau aiškindamas įvykio situaciją iš esmės davė parodymus, analogiškus nukentėjusiųjų parodymams, t. y. nebuvo ginčo dėl įvykio vietos, laiko bei atliktų veiksmų.
18. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstami kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).
19. Kaip matyti iš apeliaciniam skundui nagrinėti pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 16 d., tiek 2024 m. spalio 23 d. apklausos metu. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2024 m. gruodžio 6 d. teisiamajame posėdyje apklausiamas D. D. nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies. Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme 2025 m. vasario 12 d. teismo posėdyje nuteistasis taip pat teigė, kad prisipažįsta iš dalies, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog minėtas D. D. prisipažinimas apsiriboja pripažinimu dėl įvykio vietos, laiko bei atliktų veiksmų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, D. D. teigė, jog atsiradęs konfliktas tarp jo ir nukentėjusios E. A. bei liudytojos U. C. buvo įtakotas merginų veiksmų, t. y. merginos apeliantą provokavo. Atkreiptinas dėmesys, jog kaip minėta aukščiau šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas skundžiamo Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu konstatuotam, nenustatė jokio minėtų merginų suinteresuotumo bylos baigtimi. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su apelianto D. D. apeliacinio skundo argumentu, jog yra pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmens (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. D. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad D. D. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. D. D. nusikalto būdamas anksčiau teistas aštuonis kartus, nusikaltimas padarytas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, baustas administracine tvarka, taip pat už įžeidžiantį kibimą prie aplinkinių žmonių, necenzūrinių žodžių vartojimą esant neblaiviam, turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 150-152), o tai rodo, jog D. D. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padaryta veika nėra atsitiktinė, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Be to, nuteistasis nedirba (dirbo iki 2016 m. birželio 10 d.), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai).
21. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais įstatymui (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), buvo priimti ir šio apeliacinio skundo nagrinėjimui aktualūs pakeitimai, lengvinantys nuteistojo teisinę padėtį. Vienas jų susijęs su BK 27 straipsnio (recidyvistas ir pavojingas recidyvistas) nuostatomis.
22. Skundžiamu nuosprendžiu D. D. pripažintas recidyvistu BK 27 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, aktualūs BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimai. Minėto straipsnio 1 dalis pakeista, nurodant, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi, iš aptartos normos matyti, jog nelieka savaiminio pripažinimo recidyvistu ir yra įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą asmenį pripažįstant recidyvistu bei šį sprendimą privaloma išdėstyti rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Analizuojamu atveju skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje D. D. pripažintas recidyvistu. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad D. D. šioje byloje nuteistas už vieno nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, taip pat patvirtina, jog apeliantas, būdamas pilnametis, ne kartą buvo teistas už tyčinių nusikaltimų įvykdymą, jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, o veiką, dėl kurios padarymo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusia BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija, padarė pagrįstą išvadą, kad D. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė būdamas recidyvistas, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kadangi 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, įsigaliojusiu nuo 2025 m. vasario 1 d., BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo keičiama, BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., šiuo atveju nuteistojo teisinės padėties nekeičia.
23. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu, ir galiojanti šiuo metu), baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti tik paskyrus D. D. už jo padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais apeliantui buvo skirta ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė, bet jam buvo paskirtos laisvės apribojimo, arešto bausmės, tačiau akivaizdu, jog tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus D. D. švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikaltimų nebedarys. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, kuri yra didesnė nei minimali už padarytą nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė (minimali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju yra 3 mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis), tačiau mažesnė negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), nėra per griežta, švelninti šią bausmę, atsižvelgiant į nuteistojo skunde nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, jog jis registruotas Užimtumo tarnyboje, ieško darbo, naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nepradėta, nėra pagrindo. Ankstesni D. D. teistumai, aplinkybė, jog naują tyčinį nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, rodo, kad išvadų dėl savo netinkamo elgesio apeliantas nepadarė, o nuteistojo teiginys, jog jis nusikaltimų nevykdo, yra deklaratyvaus pobūdžio.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
24. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 75 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, jog, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nepasisakyta.
25. BK 75 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pagal BK 75 straipsnio 4 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, teismas gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas (BK 75 straipsnio 6 dalis).
26. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam klausimą, pažymi, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
27. Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. D. nuteistas už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, naują tyčinį nusikaltimą D. D. padarė būdamas anksčiau aštuonis kartus teistas, neišnykus teistumui, be to, naują tyčinį nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, o tai rodo, kad nuteistasis nesupranta daromų nusikalstamų veikų pavojingumo, kritiškai savo elgesio nevertina ir jo nekeičia, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Tokios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai D. D. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
28. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartimi D. D. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Bronius Varsackis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant D. D. yra 137,50 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.
29. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo D. D. teisės į gynybą užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, yra reikšmingesnis ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.