Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-197-196/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-04-27
Bylos Nr.: 2A-197-196/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00744-2015-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas
Atsakovas: Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos

Kategorijos

2.6.6.2Įskaitymas
3.4.4.9Kiti su įmonės restruktūrizavimo procesu susiję klausimai
3.5.19Turto areštas

Civilinė byla Nr. 2A-197-196/2017 (S)Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00744-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2; 3.4.4.9; 3.5.19

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Antano Rudzinsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-863-513/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Altarnaja“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos už rangos darbus priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Altarnaja“ (buvusi UAB „Klaipėdos keliai“), atstovaujama bankroto administratorės UAB „Verslo administravimo kompanija“, kreipėsi į teismą prašydama pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2014 m. vasario 26 d. atsakovės vienašaliu pranešimu atliktą įskaitymą; priteisti ieškovei iš atsakovės 94 130,46 Eur skolą; priteisti ieškovei iš atsakovės 14 636,00 Eur kompensuojamas palūkanas; priteisti ieškovei iš atsakovės 8,05 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad atsakovė jai yra skolinga 94 130,46 Eur už darbus pagal rangos sutartį; šią sumą 2014 m. vasario 26 d. pranešimu neteisėtai įskaitė vienašališkai deklaruojamiems nuostoliams padengti. Įskaitymas yra niekinis, nes buvo atliktas, kai ieškovė vykdė teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą, kai galiojo teismų taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir draudimai, be to, įskaitymą atlikti nebuvo įstatymo nustatytų pagrindų. Teigė, kad darbų trūkumai neįrodyti, atsakovė nesikreipė su atitinkamu reikalavimu į teismą ir neteikė ieškovei prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą įstatymo nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 2–9, 166–168).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2014 m. vasario 26 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (6.59)2-945 atsakovei BUAB „Altarnaja“ pagal 2011 m. kovo 24 d. rangos sutartį Nr. S-94 už dalį atliktų darbų priklausančios 94 130,46 Eur sumos įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu; priteisė iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nepagrįstai įskaitytą 94 130,46 Eur sumą ieškovei bankrutavusiai UAB „Altarnaja“ ir 6 proc. metines palūkanas nuo šios sumos nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. kovo 15 d. laimėjo atvirą konkursą (t. 1, b. l. 144), 2011 m. kovo 21 d. šalys sudarė sutartį Nr. S-94 „Eismo saugos ir aplinkosaugos priemonių diegimas, II etapas, Sutartis Nr. 2. II dalis“ (toliau – Sutartis, rangos sutartis), sutarties kaina su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau - PVM) 10 715 731,26 Lt (3 103 490,29 Eur), darbai turėjo būti padaryti bei ištaisyti bet kokie darbų defektai per 238 dienas, darbų pabaiga – 2011 m. lapkričio 14 d. Sutarčiai vykdyti buvo pasitelktos subrangovės UAB „Edrija“ ir AB „Klaipėdos energetika“. Ieškovė pateikė BTA akcinės draudimo bendrovės išduotą sutarties sąlygų įvykdymo garantiją 885 597,62 Lt (256 486,80 Eur) sumai (t. 1, b. l. 21–22, 91–97). Pagal šios sutarties 2.6 p. nurodyto priedo „II Dalis – Konkrečiosios sutarties sąlygos“ lentelės „Pasiūlymo priedas“ sulaikoma gali būti 10 proc. nuo priimtų darbų (be PVM) ir iki 10 proc. sutarties kainos (be PVM) (t. 1, b. l. 158). Pagal šios sutarties 2.6 p. nurodyto priedo „I Dalis – Bendrosios sutarties sąlygos“ 15.2 ir 15.3 p., užsakovas gali nutraukti sutartį, jeigu rangovas nevykdo kurių nors sutartinių įsipareigojimų ir rašytinių nurodymų juos įvykdyti per pagrįstai tinkamą laiką ir, įsigaliojus pranešimui apie sutarties nutraukimą (praėjus 14 dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą), sulaikyti tolesnius mokėjimus rangovui, kol bus apskaičiuotos vykdymo, baigimo ir defektų ištaisymo išlaidos, kompensacijos už uždelsimą baigti laiku ir kitos išlaidos (t. 1, b. l. 160). 2011 m. gegužės 6 d. nustatyta, kad rangos darbai pradėti tik viename iš šešių objektų (t. 1, b. l. 113). 2011 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė nurodė iki 2011 m. spalio 1 d. likviduoti atsilikimą ir įspėjo apie darbų nutraukimą pagal Statybos sutarties sąlygų 15.1 ir 15.2 p. bei apie grėsmę rangovei netekti užtikrinimo laidavimo (t. 1, b. l. 114). 2011 m. rugsėjo 29 d. ieškovė išdėstė darbų vėlavimo priežastis: subrangovų paieška, nenumatyti darbai, oro sąlygos, medžiagų trūkumas, patikinta, kad atsilikimas būtų likviduotas iki 2011 m. spalio 1 d. ir paprašyta pratęsti sutarties įvykdymo terminą vienam mėnesiui, tačiau 2011 m. spalio 26 d. atsakovė informavo apie sutarties nutraukimą nuo 2011 m. lapkričio 11 d. (t. 1, b. l. 115–116). 2011 m. gruodžio 21 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. atsakovė sudarė rangos sutartis su VĮ „Tauragės rajono keliai“, VĮ „Telšių regiono keliai“ ir VĮ „Marijampolės regiono keliai“ nebaigtiems darbams atlikti iki 2012 m. gegužės 2 d., sutarčių kaina su PVM 385 020,01 Lt (111 509,50 Eur) (t. 1, b. l. 120–129; 188–199; t. 2, b. l. 2–35). Šie darbai buvo baigti 2013 m. lapkričio 7 d., kai atsakovė pasirašė rangovės UAB „Alkesta“ pagal 2012 m. liepos 31 d. sutartį atliktų darbų baigimo ataskaitą, bendra sutarties kaina – 8 097 505,94 Lt (2 345 199,82 Eur) su PVM (t. 1, b. l. 161–162).Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2011 m. gruodžio 27 d. pateikė pareiškimą iškelti restruktūrizavimo bylą, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės: sustabdytas išieškojimas, areštuotas turtas, 2012 m. sausio 20 d. buvo iškelta restruktūrizavimo byla, 2012 m. rugsėjo 24 d. patvirtintas restruktūrizavimo planas, 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizavimo plano pakeitimas, o 2014 m. spalio 31 d. restruktūrizavimo byla buvo nutraukta konstatavus, kad mokumas atkurtas, o su kreditore UAB „PJE project“, turinčia 3 440 670,42 Lt (996 487,03 Eur) finansinį reikalavimą, bus atsiskaityta išreikalavus debetines skolas (t. 1, b. l. 18, 28–35, 44–88, bylos Nr. B2-279-112/2014). Vykdant teismų procesinius dokumentus areštuoti ieškovės turtą pagal kreditorių reikalavimus į antstolio depozitinę sąskaitą iš atsakovės 2011 m. gruodžio 27 d.–2011 m. gruodžio 27 d. buvo gauta 824 052,08 Lt (238 661,98 Eur) (t. 1, b. l. 36–38). Teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 9 d. ieškovė informavo atsakovę apie tai, kad jai iškelta restruktūrizavimo byla, informavo apie laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartimi, ir paprašė iki galo atsiskaityti už darbus, atliktus pagal rangos sutartį (t. 1, b. l. 135). 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir 2012 m. rugsėjo 21 d. pareikalauta atsiskaityti pakartotinai – sumokėti 325 013,66 Lt (94 130,46 Eur) skolą, nes darbų atlikta už 3 250 136,66 Lt (941 304,64 Eur), o sumokėta tik 2 925 123 Lt (847 174,18 Eur). 2012 m. rugsėjo 17 d. ir 2012 m. spalio 24 d. atsakovė motyvavo, kad darbai nebuvo užbaigti, nepateiktas sulaikytų pinigų garantinis ar laidavimo raštas, todėl grąžinti sulaikytą sumą atsisakė, o kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai 2015 m. balandžio 15 d. nurodė, kad įsipareigojimų ieškovei neturi (t. 1, b. l. 136–139, 142–143).Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. sausio 15 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą Nr. SU-72, kuriame nurodyta, kad atsakovė skolinga ieškovei 325 013,66 Lt (94 130,46 Eur) (t. 1, b. l. 23). 2014 m. spalio 20 d. į ieškovės buhalterinę apskaitą buvo įrašyta 797 473,91 Lt (230 964,41 Eur) debetinių skolų, į šią sumą įskaičiuota ir 94 130,46 Eur atsakovės skola (t. 1, b. l. 43). Tokia pat atsakovės skola buvo užfiksuota pagal atsakovės buhalterinės apskaitos duomenis 2015 m. kovo 26 d. (t. 1, b. l. 27).Teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 14 d. susirinkime ieškovės kreditoriai nutarė ieškovės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. pareikalavo, kad atsakovė sumokėtų 94 130,46 Eur skolą (t. 1, b. l. 24). Ieškovės kreditorių reikalavimų suma - 2 012 221,39 Eur (t. 1, b. l. 20). Teismas nustatė, kad 2014 m. vasario 26 d. ir 2015 m. rugsėjo 3 d. atsakovė nurodė, kad rangos sutartis buvo nutraukta 2011 m. lapkričio 11 d., nes ieškovė įvykdė tik 36,7 proc. darbų už 3 932 665,22 Lt (1 138 978,57 Eur) ir už juos buvo sumokėta, išskyrus pagal sutartį sulaikytus 94 130,46 Eur. Raštuose teigiama, kad dėl ieškovės kaltės atsakovė patyrė nuostolius už 1 681 436,70 Lt (486 977,73 Eur): 109 814,17 Eur – nebaigtų rekonstruoti sankryžų priežiūrai ir žiemai paruošti, 7 240,19 Eur – paruošti dokumentus nebaigtų darbų pirkimui atlikti; 369 923,36 Eur – ieškovės nebaigtų darbų, kuriuos atliko UAB „Alkesta“, pabrangimas (t. 1, b. l. 25–26, 89–90, 140–141). Draudimo bendrovė 2011 m. gruodžio 29 d. kompensavo atsakovei 885 597,62 Lt (256 486,80 Eur) pagal 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2011 m. gruodžio 20 d. pretenzijas (t. 1, b. l. 98–101, 118, 181), todėl atsakovė mano, kad likusius 230 490,93 Eur nuostolius jai visiškai kompensavo iš ieškovei priklausančių sumų sulaikytos 94 130,46 Eur lėšos ir nereiškė daugiau ieškovei pretenzijų ir finansinių reikalavimų restruktūrizavimo ir bankroto bylose.Teismas iš Turto arešto aktų registro duomenų banko išrašų nustatė, kad nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. galiojo 11 turto arešto aktų, iš jų vienas – nuo 2012 m. sausio 2 d. – byloje dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo (t. 2, b. l. 48–145).Teismas nustatė, kad šalių ginčas kilo dėl atsakovės 2014 m. vasario 26 d. atlikto įskaitymo: ieškovei pagal rangos sutartį priklausančios sulaikytos 94 130,46 Eur lėšos buvo įskaitytos kaip nuostolių atlyginimas dėl nutrauktos rangos sutarties. Teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo visų sąlygų taikyti įskaitymo institutą: atsakovės reikalavimas atlyginti nuostolius, patirtus dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo, nėra vykdytinas, apibrėžtas ir galiojantis, atsakovė nereiškė ieškovei kreditinio reikalavimo nei restruktūrizavimo, nei bankroto byloje ir neįrodė, kad turėjo (turi) reikalavimo teisę į ieškovę. Be to, atsakovė teismui nurodė, kad patyrė 486 977,73 Eur nuostolius, atėmus 256 486,80 Eur draudimo išmoką ir 94 130,46 Eur ieškovei priklausančio mokėjimo įskaitymą lieka 136 360,47 Eur suma, tačiau byloje nustatyta, kad ieškovė nėra atsakovės skolininkė: atsakovė nepateikė įrodymų ir teismas nenustatė, kad ieškovės skola būtų įrašyta į atsakovės buhalterinę apskaitą. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. sausio 15 d. skolų suderinimo akte buvo įrašyta tik 94 130,46 Eur atsakovės skola ieškovei (CPK 185 straipsnis). Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (2012 m. vasario 11 d.) iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos (2012 m. rugsėjo 24 d.) be teismo leidimo draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti, o kreditorių reikalavimai tenkinami restruktūrizavimo plano nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 8 straipsnio 1 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau šiuo atveju įskaitymas padarytas tik 2014 m. vasario 26 d., t. y. tuo metu, kai buvo vykdomas restruktūrizavimo planas. Restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimai, įskaitant ir tų, kuriems iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo įsipareigojimų vykdymo terminai nebuvo suėję, tenkinami ĮRĮ 13 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau ir šiuo atveju atsakovė, tinkamai 2012 m. sausio 9 d. informuota apie restruktūrizavimo bylą ir apie Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, apie tai, kad ieškovė reikalauja iki galo atsiskaityti pagal rangos sutartį, nereiškė kreditinio reikalavimo restruktūrizavimo byloje. Faktas, kad įstatymo nustatytas konkretus terminas finansiniams reikalavimams pateikti, o konkretus nuostolių dydis dar tuo metu nebuvo nustatytas, teismo vertinimu, nekliudo pateikti reikalavimą laiku ir vėliau jį tikslinti arba pateikti kreditinį reikalavimą kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą, juolab, kad rangos sutartis buvo nutraukta 2011 m. lapkričio 11 d., t. y. iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei (ĮRĮ 3 straipsnio 7 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 14 straipsnio 11 dalis, 23 straipsnio 1, 3 ir 7 dalys, CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Teismo vertinimu, 2014 m. vasario 26 d. įskaitymą atlikti draudė laikinųjų apsaugos priemonių taikymas restruktūrizavimo byloje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.134 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas sutiko ir su atsakovės argumentais, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėtų galioti iki 2012 m. rugsėjo 24 d. (ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau teismas pažymėjo, kad šiuo atveju tiek ši, tiek visos kitos kitų teismų taikytos laikinosios apsaugos priemonės de facto galiojo iki 2014 m. gegužės 6 d., apie tai atsakovė žinojo arba turėjo žinoti. Teismas nustatė, kad atsakovės reikalavimas ir atitinkamai ieškovės įsipareigojimų vykdymas atsakovei nebuvo įrašytas į restruktūrizavimo planą, nes jis nustatyta tvarka nebuvo pareikštas ir atsakovė neteikė ieškovei ieškinio dėl nuostolių atlyginimo rangos sutartimi nustatyta tvarka ir terminais (ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CK 6.189 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovė visų byloje deklaruojamų nuostolių neturėjo ir tai netiesiogiai patvirtina faktas, kad atsakovė pripažįsta, jog draudimo išmoka ir įskaitymas padengė visus atsakovės nuostolius dėl rangos sutarties nutraukimo, nors šios nurodytos sumos iki galo nepadengia atsakovės procesiniuose dokumentuose deklaruotos 486 977,73 Eur nuostolių sumos, trūksta dar 136 360,47 Eur. Jeigu ieškovė iš tiesų būtų skolinga 486 977,73 Eur nuostolių, tai šie nuostoliai ar jų dalis neabejotinai būtų įrašyti į atsakovės buhalterinę apskaitą ir atsakovė, kaip biudžetinė įstaiga, laiku, tinkamai ir iki galo realizuotų savo teises ir pareigas tiek į restruktūrizuojamą, tiek į bankrutuojančią įmonę. Tačiau atsakovė nereiškė finansinių reikalavimų ir nesinaudojo rangos sutartimi nustatytos ginčų sprendimo tvarkos – perduoti ginčą teismui per 56 dienas nuo nepasitenkinimo rašto įteikimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė bankrutuojanti įmonė, įskaitymas padarytas likus pusmečiui iki ieškovės kreditorių nutarimo pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka ir kai ieškovės įsipareigojimai kreditoriams siekė 829 602,77 Eur (t. 1, b. l. 10–16). Atsakovės argumentus apie tai, kad prejudicinę reikšmę dėl nuostolių ir rangos sutarties nutraukimo turi procesiniai sprendimai Klaipėdos apygardos teismo byloje Nr. B2-1224-125/2012, teismas atmetė, nes minėtoje byloje buvo nagrinėjamas draudimo bendrovės kreditinio reikalavimo tvirtinimo ieškovės restruktūrizavimo byloje klausimas, teismas netyrė rangos sutarties vykdymo ir atsakovės nuostolių pagrįstumo ir jų dydžio. Taigi teismo vertinimu, atsakovės padarytas įskaitymas neteisėtas, nes jos reikalavimas nebuvo vykdytinas, apibrėžtas ir galiojantis, be to, atsakovė netinkamai realizavo savo teisę reikalauti nuostolių atlygimo ieškovės restruktūrizavimo metu be teismo leidimo ir taip pažeidė imperatyvų draudimą išieškoti, kai faktiškai galiojo teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Remiantis šiais motyvais 2014 m. vasario 26 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (6.59)2-945 atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos padarytas ieškovei bankrutavusiai UAB „Altarnaja“ pagal 2011 m. kovo 24 d. rangos sutartį Nr. S-94 už dalį atliktų darbų priklausančios 94 130,46 Eur sumos įskaitymas pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atsakovė 2014 m. sausio 15 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu Nr. SU-72 patvirtino, kad jos skola ieškovei pagal 2013 m. gruodžio 31 d. būklę yra 325 013,66 Lt (94 130,46 Eur), byloje nustatyta, kad ši suma priklauso ieškovei už darbus pagal 2011 m. kovo 24 d. rangos sutartį Nr. S-94, tačiau buvo sulaikyta. Byloje įrodyta, kad ši suma nepagrįstai buvo panaudota turint tikslą padengti nuostolius, susijusius su rangos sutarties vykdymu, nutraukimu ir vėlesniu darbų atlikimu, atsakovė savarankiško reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo neteikė, todėl ieškovės reikalavimas priteisti likusį atsiskaitymą pagal rangos sutartį pripažintinas pagrįstu (CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 1.136 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 6.237 straipsnio 2 ir 5 dalys).Teismas iš atsakovės priteisė 6 proc. metines palūkanas nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 1–2 dalys, 6.210 straipsnio 2 dalis), nes prievolė atsirado panaikinus įskaitymą. Remdamasis tuo pačiu motyvu, teismas netaikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo, kurio paskirtis nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai, nes mokėjimų tvarka ir terminai buvo nustatyti rangos sutartimi. Bylinėjimosi išlaidų valstybei nepriteisė, nes atsakovė yra biudžetinė įstaiga, taigi bylinėjimosi išlaidom lėšos taip pat turėtų būti skiriamos iš valstybės biudžeto (CK 1.5 straipsnis, CPK 96 straipsnio 5 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos d. sprendimą ir ieškinį atmesti; priteisti atsakovės naudai iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl įskaitymo sąlygų

Teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra sąlygų taikyti įskaitymo institutą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys 2011 m. kovo 21 d. sudarė sutartį Nr. S-94 „Eismo saugos ir aplinkosaugos priemonių diegimas, II etapas, Sutartis Nr. 2. II dalis“. 2011 m. spalio 26 d. raštu Nr. (6.59)2-5663 atsakovė informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą dėl ieškovės kaltės ir apie ketinimą kreiptis dėl nuostolių, patirtų nutraukus sutartį, atlyginimo. 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. (6.59)2-945 informavo apie atsakovės dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius bei sprendimą negrąžinti sulaikytų pagal šalių sudarytą sutartį pinigų, kurie buvo panaudoti daliai atsakovės patirtų nuostolių padengti. Dėl šio sutarties nutraukimo, ieškovės neatliktų darbų atsakovė patyrė 1 681 436,70 Lt (486 977,73 Eur) nuostolių. Atsakovė pasinaudojo ieškovės pateiktu sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimu (draudimo suma sudarė 885 597,62 Lt) už nesuteiktas eismo saugos ir aplinkosaugos priemonių diegimo paslaugas, tačiau ši suma nepadengė visų atsakovės patirtų nuostolių. Dėl to vadovaudamasi statybos sutarties sąlygų (FIDIC) 15.4 punkto (b) ir (c) papunkčiais, neatlyginta iš draudimo atsakovės patirtų nuostolių, atlikus įskaitymą, buvo padengta iš sulaikytų pinigų sumos.Byloje esantys duomenys pagrindžia, kad atsakovės atliktas įskaitymas atitiko visas įskaitymo sąlygas: 1) ieškovė ir atsakovė turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų – ieškovė reikalavimą dėl apmokėjimo už darbus, o atsakovė – reikalavimą atlyginti nuostolius; 2) šalių reikalavimai priešpriešiniai; 3) šie šalių reikalavimai buvo vienarūšiai; 4) abu reikalavimai buvo galiojantys; 5) abu reikalavimai buvo vykdytini; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-127/2013, kurioje buvo patvirtintas ieškovės draudiko „BTA Insurance Company“ SE 885 597,62 Lt finansinis reikalavimas, atsiradęs iš to, kad draudikas atlygino už ieškovę dalį iš sutarties nutraukimo kilusių atsakovės nuostolių; 6) abu reikalavimai buvo apibrėžti – tai, kad abiejų ginčo šalių reikalavimai buvo apibrėžti patvirtina byloje esantys įrodymai (dokumentai), kurie pagrindžia kiekvienos iš šalių reikalavimo atsiradimo pagrindą bei jų paskaičiavimus.Įskaitymo teisėtumą papildomai pagrindžia tai, kad atsakovei pranešus apie sulaikytų lėšų įskaitymą, nei ieškovės valdymo organai, nei restruktūrizavimo administratorius šio įskaitymo nei restruktūrizavimo metu, nei baigus restruktūrizavimą, neginčijo. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovės atliktas įskaitymas neatitiko jam keliamų reikalavimų ir šį įskaitymą pripažinęs niekiniu ir negaliojančiu priteisė iš atsakovės ieškovei tariamai nepagrįstai įskaitytą 94 130,46 Eur sumą.

Dėl ieškovės restruktūrizavimo

ĮRĮ 8 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti. Atsakovė pirmosios instancijos teismui išsamiai pagrindė, jog ieškovės ginčijamas 2014 m. vasario 26 d. įskaitymas atliktas jau po to, kai buvo patvirtintas restruktūrizavimo planas. Be to, atsakovė detaliai paaiškino, kad jai nebuvo žinomas restruktūrizavimo plano turinys, nei apie kokius nors apribojimus atlikti įskaitymą. Įskaitymo atlikimo metu nebuvo jokių įstatymo nustatytų draudimų atlikti įskaitymą. Ieškovė neįrodė, kad toks draudimas buvo numatytas ieškovės restruktūrizavimo plane ir atsakovė apie tai žinojo. Nei ieškovės valdymo organai, nei restruktūrizavimo administratorius šio įskaitymo neginčijo. Atsakovei atlikus įskaitymą, kreditorių teisės ne tik nebuvo pažeistos, bet ir atsakovės atliktas įskaitymas yra teisiškai nereikšmingas bankroto bylai. Dėl to pripažintina, kad atsakovės įskaitymas buvo teisėtas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šį įskaitymą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu bei priteisti iš atsakovės ieškovei tariamai nepagrįstai įskaitytą 94 130,46 Eur sumą yra neteisėtas.

Dėl ieškovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2014 m. vasario 26 d. įskaitymą atlikti draudė laikinųjų apsaugos priemonių taikymas restruktūrizavimo byloje. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo sutikti. Byloje nustatyta, kad ieškovės pareiškimas iškelti restruktūrizavimo bylą priimtas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartimi, kurioje taip pat pasisakyta dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti. Ieškovei restruktūrizavimo byla iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartimi, kurioje laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti iki įsiteisės nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizavimo planas, kuriame apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pratęsimą nėra pasisakyta.Ieškovė nepateikė domenų, jog turto arešto aktas, kuriame būtų ribojama įskaitymo teisė, buvo įregistruotas Turto areštų akto registre. Priešingai, ieškovės 2016 m. birželio 9 d. pateikti Turto areštų akto registro išrašai patvirtina, kad laikinosios apsaugos priemonės nei atsakovės sulaikytoms lėšoms, nei atsakovės teisei įskaityti jas, nebuvo taikomos. Iš byloje esančio 2012 m. sausio 12 d. antstolio A. S. patvirtinimo matyti, kad ieškovės 2016 m. birželio 9 d. pateiktų Turto arešto akto registro išrašų 122 puslapyje antstolio aprašytą 308 408 Lt sumą, buvusią atsakovės žinioje, atsakovė pervedė į antstolio nurodytą sąskaitą ir šis pretenzijų atsakovei neturi. Daugiau ieškovės pateiktuose Turto arešto aktų registrų išrašuose apie lėšas, esančias atsakovės žinioje ar kokias nors ieškovės reikalavimo teises į jas neužsimenama.Paneigdama ieškovės pirmosios instancijos teismui nurodytą aplinkybę, kad ieškovei visos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos tik Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi, atsakovė paaiškino, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas Klaipėdos apygardos 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo siejamas su 2014 m. balandžio 28 d. restruktūrizavimo plano pakeitimo projekte, pateiktame teismui, išvardintu konkrečiu parduodamu turtu ir aiškiai suformuluotu prašymu panaikinti apribojimus parduodamam turtui. Taigi 2014 m. gegužės 5 d. teismo nutartimi panaikintos laikinosios apsaugos priemonės buvo susijusios išimtinai su konkrečiu restruktūrizavimo byloje nurodytu turtu, todėl niekaip nėra susijusios su nagrinėjama byla ir draudimu atlikti ginčijamą įskaitymą.

Dėl atsakovės reikalavimo atlyginti nuostolius

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovės reikalavimas ir atitinkamai ieškovės įsipareigojimų vykdymas atsakovei nebuvo įrašytas į restruktūrizavimo planą, nes jis nustatyta tvarka nebuvo pareikštas ir atsakovė neteikė ieškovei ieškinio dėl nuostolių atlyginimo rangos sutartimi nustatyta tvarka ir terminais, todėl atsakovė visų byloje deklaruojamų nuostolių neturėjo. Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, jog šios teismo nurodytos aplinkybės paneigia atsakovės patirtus nuostolius.Vadovaujantis ĮRĮ nuostatomis, restruktūrizuojamai įmonei nekyla pareiga su restruktūrizavimo plano turiniu supažindinti debitorius. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad atsakovė iki pat ieškinio gavimo dienos (2015 m. gruodžio 30 d.) nebuvo supažindinta su restruktūrizavimo plano turiniu. Dėl to teismo argumentas, kad atsakovės reikalavimas ieškovei dėl nuostolių nebuvo įrašytas į restruktūrizavimo planą nei patvirtina, nei paneigia tokio atsakovės reikalavimo teisėtumą.Teismo vertinimu, tai, jog atsakovė nepatyrė savo deklaruojamų nuostolių, įrodo ir tai, kad atsakovė neteikė ieškovei nei finansinio reikalavimo, nei ieškinio dėl nuostolių atlyginimo rangos sutartimi nustatytais terminais ir tvarka. Šios teismo nurodytos aplinkybės taip pat nei patvirtina, nei paneigia atsakovės reikalavimo ieškovei dėl nuostolių teisėtumą. Pastebėtina, kad kaip pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, atsakovė turi teisę vėliau, nei tam nustatytas terminas, pateikti finansinį reikalavimą kartu su prašymu atnaujinti terminą arba nesuėjus ieškinio senaties terminui kreiptis į teismą ar prašyti teismą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Todėl teismo motyvai, kad: nuostolių dėl Sutarties nutraukimo nepadengia atsakovės procesiniuose dokumentuose deklaruota 486 977,73 Eur nuostolių suma, kadangi trūksta dar 136 360,47 Eur ir jeigu ieškovė iš tiesų būtų skolinga 486 977,73 Eur nuostolių, tai šie nuostoliai ar jų dalis neabejotinai būtų įrašyti į atsakovės buhalterinę apskaitą; atsakovė, kaip biudžetinė įstaiga, turėjo laiku, tinkamai ir iki galo realizuoti savo teises ir pareigas tiek į restruktūrizuojamą, tiek į bankrutuojančią įmonę; atsakovė nereiškė finansinių reikalavimų ir nesinaudojo rangos sutartimi ginčų sprendimo tvarkos, nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšmingi. Atsakovė turėjo (ir vis dar turi) teisę, o ne pareigą reikalauti ieškovės nuostolių ir yra laisva pasirinkti savo teisių gynimo būdą tol, kol jai tokią teisę nustato įstatymai. Byloje pateiktais įrodymais pagrįsta, kad atsakovės dėl Sutarties nutraukimo atsiradę nuostoliai sudarė 486 977,73 Eur. Dėl to nenuginčijus šiuose dokumentuose esančių aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nuostolių nepatyrė. Atsakovės teisė reikalauti nuostolių atlyginimo kyla iš Sutartyje nustatytų sąlygų (Sutarties 15.4 punkto), iš CK 6.258 straipsnio 5 dalyje ir CK 6.254 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų.

Dėl sulaikytos sumos teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad 325 013,66 Lt (94 130,46 Eur) suma priklauso ieškovei už darbus pagal 2011 m. kovo 24 d. rangos sutartį Nr. S-94, tačiau buvo nepagrįstai sulaikyta turinti tikslą padengti nuostolius, susijusius su rangos sutarties vykdymu, nutraukimu ir vėlesniu darbų atlikimu. Byloje surinkti įrodymai paneigia šią teismo išvadąPagal Sutarties sąlygas buvo numatyta, kad atsakovė iš kiekvieno Sutartyje numatyto mokėjimo ieškovei sulaiko 10 proc. sumą, kuri turi būti skirta ieškovės prisiimtų garantinių įsipareigojimų vykdymui ir išmokama tik po to, kai surašius statybos užbaigimo aktą ieškovė pateikia Sutarties sąlygas atitinkantį sulaikytų pinigų garantinį ar laidavimo draudimo raštą. Byloje nustatyta, kad vykdant Sutartį darbai nebuvo užbaigti, todėl nei vienas užbaigimo aktas nebuvo surašytas ir ieškovė nepateikė sulaikytų pinigų garantinio ar laidavimo draudimo rašto, todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai pagal Sutarties sąlygas buvo sulaikiusi 325 013,66 Lt sumą.Kasacinio teismo praktika taip pat patvirtina užsakovo teisę neišmokėti sulaikytos sumos rangovui, jeigu rangovas nevykdė savo prievolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015).

Dėl procesinių palūkanų

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 6 proc., o ne 5 proc., dydžio procesinių palūkanų. CK 6.210 straipsnio 1-2 dalys numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsakovė nėra verslininkė, jos paskirtis nėra pelno siekimas, todėl turėtų būti taikomas ne CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodytas, o šio straipsnio 1 dalyje nurodytas 5 proc. metinių palūkanų dydis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Altarnaja“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Ieškovė papildomai pažymėjo, kad atsakovė negalėjo įskaityti reikalavimų, kurių vykdytinumas atsakovės deklaruojamas vienašališkai, jau po skolų suderinimo akto pasirašymo, kai dėl atsakovės reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai būtų kilęs teisminis ginčas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Civilinė byla nagrinėjama atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinio skundo ribose.

Dėl įskaitomų reikalavimų atitikties įskaitymo sąlygoms

Vienas įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnis 1 dalis). Pagal šias įstatymo nuostatas įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymas nustato tam tikras sąlygas. CK 6.130 straipsnyje nustatyta, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012). Kasacinis teismas yra taip pat išaiškinęs, kad įskaitymo sąlygų visuma turi būti vertinama sistemiškai ir siejama su CK 6.130 straipsnio 1 dalimi ir tai nulemia išvadą, jog vienašališkai negali būti įskaitomi reikalavimai, kurie yra nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2013). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad tarp šalių kilus ginčui dėl rangos sutarties vykdymo ir apmokėjimo šalys 2014 m. sausio 15 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą Nr. SU-72 (t. 1, b. l. 23). Jame nurodyta, kad atsakovė skolinga ieškovei 325 013,66 Lt (94 130,46 Eur). 2014 m. spalio 20 d. į ieškovės buhalterinę apskaitą buvo įrašyta 797 473,91 Lt (230 964,41 Eur) debetinių skolų, į šią sumą įskaičiuota ir 94 130,46 Eur atsakovės skola (t. 1, b. l. 43). Tokia pati atsakovės skola buvo užfiksuota pagal atsakovės buhalterinės apskaitos duomenis 2015 m. kovo 26 d. (t. 1, b. l. 27). Byloje taip pat nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. ir 2012 m. spalio 24 d. raštais atsakovė informavo ieškovę, kad sulaikytų pinigų negrąžins, nes darbai nebuvo užbaigti, nepateiktas sulaikytų pinigų garantinis ar laidavimo raštas. Taigi minėtas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas šalių sudarytas po atsakovės informavimo ieškovę apie sulaikytų pinigų negrąžinimą ieškovei ir pareikštų pretenzijų dėl darbų neužbaigimo, nepateikto garantinio ar laidavimo rašto (t. 1, b. l. 137, 139). Tačiau sudarius 2014 m. sausio 15 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, atsakovė 2014 m. vasario 26 d. raštu (pranešimu apie įskaitymą) informavo apie sprendimą negrąžinti, t. y. nemokėti, 325 013,66 Lt (94 130,46 Eur) sumos ir ją panaudoti daliai Kelių direkcijos nuostolių padengti (t. 1, b. l. 89-90). Atsakovė minėtame rašte nurodė, kad dėl ieškovės kaltės atsakovė patyrė nuostolius už 1 681 436,70 Lt (486 977,73 Eur): 109 814,17 Eur – nebaigtų rekonstruoti sankryžų priežiūrai ir žiemai paruošti, 7 240,19 Eur – paruošti dokumentus nebaigtų darbų pirkimui atlikti; 369 923,36 Eur – ieškovės nebaigtų darbų, kuriuos atliko UAB „Alkesta“, pabrangimas. Kadangi nuostolių suma sudaro 1 681 436,70 Lt ir žymiai viršija 885 597,62 Lt draudimo išmokėtą sumą, tai apeliantė teigia turėjusi teisę įskaityti 325 013,66 Lt. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.Kaip minėta, šalys sudarė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, jame patvirtino atsakovės skolą ieškovei. Pažymėtina, kad šalių ginčas dėl šio akto teisėtumo nekilo. Įrodymų, jog šalys buvo susitarusios dėl ieškovės skolos atsakovei, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą argumentu, kad atsakovė negalėjo atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai atsakovės skola ieškovei akivaizdi, o dėl atsakovės reikalavimo ieškovei atlyginti nuostolius gali kilti ginčas. Be to, kaip minėta pagal kasacinio teismo praktiką negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Nagrinėjamu atveju nėra šalių suderintos valios dėl ieškovės skolos atsakovei, atsakovė taip pat nereiškė reikalavimų ieškovei jos restruktūrizavimo byloje. Atsakovės reikalavimas ieškovei nebuvo ieškovės pripažintas, neakivaizdus, kai ieškovės reikalavimas atsakovei šalių buvo pripažintas ir akivaizdus. Atsižvelgiant į tai, teisiškai tampa nereikšmingi apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovei pranešus apie sulaikytų lėšų įskaitymą, nei ieškovės valdymo organai, nei restruktūrizavimo administratorius šio įskaitymo nei restruktūrizavimo metu, nei baigus restruktūrizavimą, neginčijo. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga yra tai, kad ieškovės reikalavimas atsakovei, kaip minėta, buvo akivaizdus ir šalių pripažintas, nustatytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte, o atsakovės reikalavimas ieškovei nebuvo akivaizdus bei šalių pripažintas ar vykdytinas.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino atsakovės įskaitymo teisės į sumą, kuri nebuvo apibrėžta, vykdytina ir galiojanti.

Dėl įskaitymo galimybės ribojimo teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovė negalėjo atlikti įskaitymo, nes ieškovė vykdė veiklą pagal teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą, kuriame nebuvo numatyta galimybė atlikti įskaitymus. Apeliantė nurodo, kad atlikti įskaitymą po restruktūrizavimo plano patvirtinimo nedraudžiama. ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad restruktūrizavimo plane turi būti nurodytas kreditorių sąrašas, jų reikalavimų sumos ir tenkinimo terminai (laikantis šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytos jų tenkinimo eilės ir tvarkos); į kreditorių sąrašą įrašomi ir asmenys, kurie yra pareiškę įmonei turtinius reikalavimus teisme, tačiau sprendimai civilinėse bylose dar nepriimti arba jie nėra įsiteisėję, taip pat asmenys, dėl kurių kreditinių reikalavimų yra paduoti ir dar neišnagrinėti atskirieji skundai; šių asmenų reikalavimų suma nustatoma atsižvelgiant į jų pareikštų reikalavimų sumas; įsiteisėjus kitų teismų, nurodytų šio įstatymo 7 straipsnio 11 dalies 5 punkte, sprendimams arba apeliacinės instancijos teismui priėmus nutartį dėl kreditinių reikalavimų patvirtinimo, atitinkamai patikslinamas restruktūrizavimo planas.Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių ir civilinės bylos Nr. B2-279-112/2014 duomenų nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartimi buvo iškelta ieškovės restruktūrizavimo byla, o 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi buvo patvirtintas restruktūrizuojamos UAB „Klaipėdos keliai“ (dabar – BUAB „Altarnaja“) restruktūrizavimo planas. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi buvo patvirtinti 18 848 016,12 Lt (5 458 762,70 Eur) ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai. Ieškovės restruktūrizavimo byla buvo nutraukta 2014 m. spalio 31 d. Atsakovė įskaitymą atliko 2014 m. vasario 26 d., t. y. tuo metu, kai ieškovė veiklą vykdė pagal teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovės restruktūrizavimo plane nebuvo numatytas įskaitymo draudimas, nesuteikė teisės atsakovei atlikti vienašalį įskaitymą. Pažymėtina, kad ĮRĮ įtvirtintas draudimas vykdyti neįvykdytas pinigines prievoles itin reikšmingas kreditorių lygiateisiškumo aspektu (ĮRĮ 1 straipsnio 5 dalis, 12, 13 straipsniai, 14 straipsnio 10 dalis), o reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų (CK 6.130 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad esant galiojančiam ir teismo patvirtintam UAB „Klaipėdos keliai“ restruktūrizavimo planui, visi atsiskaitymai su kreditoriais turėjo būti vykdomi plane nustatytais terminais ir sąlygomis (ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamoje byloje apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad RUAB „Klaipėdos keliai“ restruktūrizavimo plane nebuvo nustatyta atsakovės teisė atlikti reikalavimų įskaitymą, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2014 m. vasario 26 d. atsakovės vienašališkai atliktą įskaitymą pripažino negaliojančiu.Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog apeliantė nežinojo apie restruktūrizavimo plano turinį, todėl jai netaikytini apribojimai susiję su ieškovės teisiniu statusu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. sausio 9 d. ieškovė informavo atsakovę apie tai, kad jai iškelta restruktūrizavimo byla, informavo apie laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartimi, ir paprašė iki galo atsiskaityti už darbus, atliktus pagal rangos sutartį (t. 1, b. l. 135). Taip pat, kaip minėta, atsakovė nepareiškė finansinių reikalavimų restruktūrizavimo byloje. Nors apeliantė nurodė, kad jai nebuvo pagrindo pareikšti finansinio reikalavimo restruktūrizavimo byloje dėl atlikto įskaitymo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, žinodama apie ieškovei iškeltą restruktūrizavimo bylą, siekdama atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą, turėjo perduoti per teismo nustatytą laikotarpį restruktūrizavimo administratoriui savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, pateikti jį pagrindžiančius dokumentus (ĮRĮ 23 straipsnio 1 dalis) ir jei atsakovės reikalavimas būtų patvirtintas, teikti pasiūlymus restruktūrizavimo administratoriui ar įmonės valdymo organui dėl restruktūrizavimo plano (ĮRĮ 24 straipsnio 5 punktas).Teisėjų kolegija pažymi, kad restruktūrizavimo administratorius imasi priemonių, kad teismo nustatytais terminais būtų parengtas, pateiktas tvirtinti ir įgyvendintas restruktūrizavimo planas (ĮRĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimas turi teisę pritarti restruktūrizavimo plano projektui ir jo pakeitimams (ĮRĮ 25 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad restruktūrizuojamos įmonės kreditorius turi teisę ginti savo interesus kreditorių susirinkimuose (ĮRĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, konstatuotina, kad atsakovė, žinodama apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą, nepateikdama restruktūrizavimo administratoriui reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, negindama kreditorių susirinkime savo intereso atlikti įskaitymą, o vienašališkai jį atlikdama, pažeidė ĮRĮ nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymo su restruktūrizuojamos įmonės kreditoriais tvarką.

Dėl draudimo atlikti įskaitymą dėl ieškovės turtui pritaikyto arešto

Turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre; visi turto arešto duomenys, įrašyti į viešąjį registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka; Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, o su šiais duomenimis Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo. Laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu jis yra įregistruotas Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4, 5 straipsniai).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartimi ieškovės turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios turėjo galioti iki 2012 m. rugsėjo 24 d. (ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat apeliantė nurodė, kad tuo metu, kai ji atliko įskaitymą, ieškovei nebuvo taikytos jokios kitos laikinosios apsaugos priemonės, kurios apribotų atsakovės teisę atlikti įskaitymą. Atsižvelgiant į tai, apeliantė mano, kad atlikdama įskaitymą ji nepažeidė teismo nustatytų draudimų.Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad nors byloje nepateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, jog teismo nutartimis buvo apribota galimybė atsakovei atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, tačiau iš Turto arešto aktų registro duomenų matyti, kad ieškovei buvo apribotos nuosavybės teisės į turtą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. galiojo 11 turto arešto aktų (t. 2, b. l. 48-145). Taigi atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie įskaitymo metu galiojusį turto arešto aktą, laikytinas nepagrįstu ir prieštaraujančiu byloje esantiems įrodymams (CPK 185 straipsnis).Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad Turto arešto aktų registre registruojami ne tik teismų, bet ir antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant (Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, nepaisant apeliantės nurodytos aplinkybės, kad byloje nepateikta duomenų, jog įskaitymo metu ieškovei buvo teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėtina omenyje, kad tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Nagrinėjamu atveju atsakovė atliko įskaitymą esant įregistruotiems ieškovės turto areštų aktams, o duomenų, jog jie buvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, byloje nėra. Kadangi Turto arešto akto registro duomenys patvirtina, kad buvo apribotas ieškovės piniginių prievolių vykdymas, tai laikytinas nepagrįstu apeliantės teiginys, kad nebuvo apribotas įskaitymo atlikimas (CPK 185 straipsnis). Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad buvo negalimas atsakovės 2014 m. vasario 26 d. atliktas vienašalis įskaitymas, kai jau buvo priimta teismo nutartis iškelti UAB „Klaipėdos keliai“ restruktūrizavimo bylą, buvo patvirtintas jos restruktūrizavimo planas, o taip pat jau galiojo didelės vertės ieškovės turto areštai, todėl jis yra neteisėtas (CK 6.134 straipsnis 1 dalies 7 punktas). Nustatęs, kad yra nepasibaigusi atsakovės prievolė ieškovei, teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 94 130,46 Eur skolą.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.210 straipsnyje nustatyti palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004).Kadangi CK 6.210 straipsnio 2 dalis taikytina tik tada, kai abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, tai tuose teisiniuose santykiuose, kuriuose viešieji juridiniai asmenys vykdo savo kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas tiek su verslininkais, tiek su privačiais juridiniais asmenimis, CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos didesnės palūkanos negali būti taikomos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2014). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, apskaičiuodamas procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, todėl, vadovaudamasi CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, sprendžia esant pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteistos šešių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 94 130,46 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisiant iš atsakovės penkių procentų dydžio procesines palūkanas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliaciniu skundu tenkintų reikalavimų dalis sudaro nežymią dalį, bylinėjimosi išlaidos nėra perskirstomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-954/2013).Nagrinėjamoje byloje šalys nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo dalį, kuria priteistos ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Altarnaja“ iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 94 130,46 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisiant 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 94 130,46 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasDanguolė MartinavičienėAntanas Rudzinskas